- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-681-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-3-00003-2011-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Savinijus Katauskas
- Nukentėjusysis
- A. M., R. Z.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-681-557/2012
Teisėjas V. Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00003-2011-7
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2012 m. lapkričio 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. ir G. Š. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nuosprendžiu A. M. ir R. Z. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Š. ir G. Š. buvo kaltinami tuo, kad pavartodami fizinį smurtą nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiesiems R. Z. ir A. M., t.y. 2010 m. rugsėjo 12 d. apie 01.45 val. Plungėje, A. J. gatvėje, rūkymo vietoje prie kavinės „Sutemos“ pastato, pažymėto Nr. 5A, be jokios priežasties tyčia, veikdami bendrininkų grupe kartu su M. B., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą 2012-05-21 teismo nutartimi, sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir įspyrė koja R. Z. į galvą, kitas kūno vietas, iš viso ne mažiau kaip dvidešimt kartų, ir padarė nukentėjusiajam sužalojimus: veido sumušimą su nosies kaulų lūžimu, viršutiniojo kairiojo priekinio danties išnirimą – nežymų sveikatos sutrikdymą, R. Š. sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajai A. M. į veidą, jai buvo sukeltas fizinis skausmas.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendžiu R. Š. ir G. Š. pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismas konstatavo, jog nagrinėjant bylą teisme nesurinkta pakankamai patikimų, neginčytinų ir tarpusavyje neprieštaraujančių įrodymų, įrodančių kaltinamųjų kaltę pagal jiems pareikštą kaltinimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji A. M. ir R. Z. prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. Š. ir G. Š. būtų pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. Taip pat prašo priteisti iš R. Š. ir G. Š. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, kaip tai numatyta 2011-02-19 privataus kaltinimo skunde. Nurodo, jog su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.
Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme nesurinkta pakankamai patikimų, neginčytinų ir tarpusavyje neprieštaraujančių įrodymų, įrodančių kaltinamųjų kaltę pagal jiems pareikštą kaltinimą. Anot teismo, esama prieštaravimų nukentėjusių parodymuose teismo ištirtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir duotuose teisme, kurie nepašalinti jokiais kitais įrodymais, nėra patikimų pirminių duomenų nustatant kaltininkus. Su šia teismo pozicija sutikti negalima, nes ji prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolų, nukentėjusieji A. M. bei R. Z., taip pat liudytojai S. M. bei Z. M. nurodė juridinės reikšmės turinčias aplinkybes apie įvykių aplinkybes kavinėje „Sutemos“, taip pat prie šios kavinės esančioje rūkymo vietoje. Apklausta A. M. parodė, kad „[...] salėje nebuvo daug žmonių, [...] ten buvo (t.y. lauke prie kavinės - apeliantų past.) visi trys kaltinamieji ir jie iš niekur nieko puolė S. M. visi trys. [...] jie parvertė R. Z. ant žemės, [...] Z. spardė visi trys, aš puoliau į vidurį ir man smogė Š.. Aš juos visus žinojau iš matymo, nes ir salėje jie elgėsi neramiai, prie visų kabinėjosi. [...] neilgai trukus atvyko policija, o kas ją iškvietė, nežinau. [...] mes išvykome į ligoninę, o juos išvežė į policiją“ (171 - 172 psl.). Atsakydama į išteisintojo R. Š. klausimą nukentėjusioji parodė, kad „[...] policijoje tave aš atpažinau [...]“. Į teisėjo klausimą nukentėjusioji A. M. atsakė, kad policijos pareigūnams ji nurodė, kas juos sumušė. Kaip nukentėjusysis apklaustas R. Z. parodė, kad „[...] kavinėje daug žmonių nebuvo. [...] rūkomajame buvo trys vaikinai. [...] Rūkomajame buvome aš, Asta ir M., kai atėjome, ten buvo tie 3 asmenys. [...] atvykęs kitas ekipažas mus nuvežė į ligoninę, o iš ligoninės mus atvežė į policiją“. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų teisme, matyti, kad jis nors ir matė, kaip tie trys asmenys muša S. M., tačiau, nors ir negali nurodyti, kurie iš išteisintųjų tai darė, tačiau kitų asmenų rūkomajame įvykio metu nebuvo (173 - 174 psl.). Liudytoju apklaustas S. M. parodė, kad „[...] ten buvo dar trys vaikinai, kurie puolė mane mušti. [...] buvau praradęs sąmonę, [...] žmona man sakė, kad jie ir iki tol prie visų kabinėjosi. [...] kai eidavome į rūkomąjį kitus kartus, jų ten nebūdavo“ (174 psl.). Atitinkamai liudytoja apklausta Z. M. nurodė, kad „[...] tie jaunuoliai iš karto krito į akį, nes jie elgėsi įžūliai, mus naglai nužvelgė, kabinėjosi prie kitų. [...] po to grįžo sumuštas mano vyras. Vyras sakė, kad nuėjo parūkyti ir jį užpuolė“ (174 psl.). Iš pacituotų teismo posėdžio protokolo ištraukų galima daryti logišką ir sistema paremtą išvadą, jog patį konfliktinį įvykį betarpiškai matė, stebėjo ir jame dalyvavo tiek A. M., tiek R. Z., tiek ir pats S. M.. Visi jie nuosekliai patvirtino, kad jiems išėjus į lauką, be jų buvo tik tie trys vaikinai, kurie pirmiausia puolė S. M., galiausiai R. Z. ir A. M.. Nukentėjusieji ir liudytojas S. M. nuosekliai patvirtino, kad įvykio metu šalia išteisintųjų kitų asmenų nebuvo, nes jau buvo vėlu. Be to, iš policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, tarnybinių pranešimų ir apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokolų matyti, kad jiems atvykus be nukentėjusiųjų buvo tik tie asmenys, apie kuriuos nurodė tiek A. M., tiek ir kiti įvykyje dalyvavę asmenys. Seka išvada, kad niekas kitas daugiau, o būtent tik išteisintieji ir M. B. smurtavo prieš nukentėjusiuosius bei liudytoją S. M.. Be to, kaip matyti iš Z. M. ir A. M. parodymų, dar pačioje kavinėje „Sutemos“, jiems atėjus, pastebėjo, kad būtent tie patys asmenys, kuriuos A. M. nurodė kaip užpuolusius rūkymo vietoje toje kavinėje, buvo neramūs, t.y. kabinėjosi prie jų ir kitų, buvo matyti, jog tai konfliktiškai nusiteikę asmenys. Ir nors skirtingai nurodo patys išteisintieji, iš tiesų minėtoje kavinėje prieš pat įvykį daug žmonių nebuvo. Tai gali patvirtinti ir objektyvi aplinkybė, kad laikas jau buvo pakankamai vėlus.
Atkreipia dėmesį, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo, kuris buvo nutrauktas, duomenys. Iš policijos pareigūno A. B. 2010-09-12 tarnybinio pranešimo matyti, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku R. Š., G. Š., taip pat ir M. B. sudavė po keletą smūgių į veido sritį A. M. ir R. Z.. Iš kito 2010-09-12 tarnybinio pranešimo, registruoto Nr. 13.4.34/3557, matyti, kad buvo gauta informacija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku įvyko muštynės. Konflikto dalyvius nurodė pats baro padavėjas V.. Kaip nukentėjusieji nustatyti R. Z. bei A. M.. Įtariamaisiais įvardinti M. B., G. Š. bei R. Š.. Šie asmenys buvo sulaikyti ir patalpinti į laikino sulaikymo kamerą. Šie asmenys buvo neblaivūs. Iš šių duomenų, sugretinus juos su A. M. parodymais, galima vienareikšmiai suprasti, jog nepaneigta, kad atvykusiems policijos pareigūnams smurtavusius asmenis galimai nurodė tiek liudytojas V. V., tiek ir pati A. M..
Iš R. Z. 2010-09-13 apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad šis nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes, kurias jis patvirtino ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Iš A. M. 2010-09-14 apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ši nukentėjusioji nurodė bene tas pačias aplinkybes, kurias ji patvirtino ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Tiesa, nors šios apklausos metu A. M. nurodė esą neatpažintų tų vaikinų, tačiau, kaip matyti iš vėlesnės apklausos, atliktos 2010-11-09, duomenų, A. M. paaiškino, kokioms aplinkybėms esant vis tik ji gali įvardinti, kas buvo tokie vaikinai, kurie ir užpuolė 2010-09-12. Šiuos savo parodymus asmens parodymo atpažinti metu (2010-11-17) patvirtino A. M.. Iš S. M. 2010-09-27 apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad šis liudytojas nurodė tas pačias aplinkybes, kurias jis patvirtino ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Aukščiau nurodytų asmenų parodymus dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su išteisintųjų buvimu kavinėje „Sutemos“ rūkymo vietoje, dėl to, jog atvykus pareigūnams nukentėjusieji nurodė būtent į išteisintuosius, patvirtina ir liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo metu T. G. bei M. K.. Iš aukščiau išdėstyto matyti, kad tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, tiek ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis patikimai galima konstatuoti, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku būtent ne kas kitas, o R. Š., G. Š. bei M. B. užpuolė nukentėjusiuosius. Iš aukščiau nurodytų duomenų galima daryti ir vienareikšmę bei nuoseklią išvadą, kad be nukentėjusiųjų ir išteisintųjų nieko daugiau nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku nebuvo. Be to, išteisintieji, dar būdami kavinėje, elgėsi įtartinai, priekabiai. Nukentėjusioji A. M., iš pat pradžių negalėdama tarsi įvardinti, kaip atrodo ją ir S. M. bei R. Z. užpuolę vaikinai, vėliau, kuomet praėjo dėl smurto patirtas stresas, kuris buvo iš karto po įvykio vykusios apklausos metu, iš nuotraukų atpažino asmenis, kurie ir užpuolė nukentėjusiuosius. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. M. parodymai yra nenuoseklūs, nes neva ji iš pat pradžių neatpažino išteisintųjų ir M. B., o tik jau vėliau juos atpažino bei nurodė, pagal kokius požymius. Tokią teismo išvadą atremia bylos metu surinktų duomenų analizė, iš kurios galima neabejotinai spręsti, kad galbūt iš karto po įvykio A. M. ir neįsidėmėjo išteisintųjų bei M. B., tačiau, nesant šalia kitų asmenų, ji pareigūnams nurodė būtent į minėtuosius asmenis. Vėliau gi, tiek policijos įstaigoje netrukus po įvykio, o ir vėliau atliekant procesinius tyrimo veiksmus, A. M. galėjo įvardinti, kaip šie asmenys atrodo, juos atpažino iš nuotraukų. Abejoti šių tyrimo veiksmų metu surinktų duomenų patikimumu teismas neturėjo jokio pagrindo, nes byloje nenustatyta, kad šie veiksmai būtų buvę atlikti kaip nors pažeidžiant BPK nustatytą duomenų rinkimo procesinę formą. Minėti duomenys surinkti teisėtai, jie yra patikrinti BPK 20 str. nustatyta tvarka.
Be to, atkreipia dėmesį, jog nors skundžiamame nuosprendyje teismas kritiškai vertina A. M. parodymus dėl esą nenuosekliai nurodomų aplinkybių, kas ką konkrečiai sumušė, tačiau svarbu pažymėti, kad baudžiamuoju teisiniu aspektu nėra svarbu detaliai nurodyti, kas iš išteisintųjų sudavė smūgius, kiek tokių smūgių buvo, kam jie buvo suduoti. Svarbu tai, kad tai buvo tyčinis, bendras ir momentinis, spontaniškas smurtinių veiksmų visetas, leidžiantis teismui nustatyti, kad dėl neteisėtų veiksmų yra kalti visi smurtaujantys asmenys kaip bendravykdytojai. Teismų praktikoje pripažįstama kaip tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas tuomet, kada iš bylos duomenų nors ir nėra įmanoma labai tiksliai nustatyti, kokius kaip bendrininkai veikiantys asmenys atlieka smurtinius veiksmus, kas kokius ir kiek smūgių suduoda, kam tokie smūgiai suduodami, tačiau tokių asmenų, kaip bendrininkų bendras, tyčinis ir spontaniškas veikimas liudija apie nusikalstamą jų veiksmų pobūdį, vieningą tikslą ir tyčią padaryti sužalojimus.
Negalima sutikti ir su kita skundžiamo nuosprendžio teiginių visuma, kad A. M. parodymai prieštarauja policijos pareigūno T. G., liudytojų V. V. bei N. V. parodymams apie tai, jog išteisintieji į policijos įstaigą buvo pristatyti ne nukentėjusiosios nurodymu. Taip pat, anot teismo, nesurinkta duomenų, kad kavinėje išteisintieji elgėsi iššaukiančiai. Tai, jog iš tiesų išteisintieji kavinėje elgėsi įtartinai ir iššaukiančiai, patvirtino ne tik pati A. M., bet ir Z. M.. Tam tikru požiūriu apie tai, kaip elgėsi patys išteisintieji kavinės viduje, parodo ir pačių išteisintųjų aiškinimai, kurie yra nenuoseklūs, kiek tai susiję su tuo, kas su kuo sėdėjo, kiek buvo žmonių viduje ir t.t. Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kuris suabsoliutina išteisintųjų nurodymo policijai aplinkybę. Nors A. M. nurodo, kad ji nurodė atvykusiems pareigūnams, kas ją ir S. M. bei R. Z. sumušė, tačiau šie jos parodymai nepaneigia ir to, kad galimai policijai skambino ir konfliktuojančius vaikinus nurodė ir kavinės darbuotojai. Tai, atvirkščiai nei mano pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir tai, kad asmenys, kurie buvo išteisinti, iš tiesų dalyvavo skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nukentėjusiųjų parodymai laikytini nepatikimais, mat, pirma, įvykio metu jie taip pat buvo išgėrę, galiausiai tik jau po kurio laiko po ikiteisminio tyrimo pradėjimo pradėjo detaliai atsiminti įvykių aplinkybes. Apeliantų nuomone, teisėjų kolegija turėtų vertinti, kad būtent neblaivumo aplinkybė negali būti laikomas pakankamu faktoriumi, galinčiu padėti sukelti abejones parodymų patikimumu. Antra, nors tik vėliau nukentėjusioji A. M. pradėjo detalizuoti savo parodymus, tačiau tai paaiškina objektyviomis aplinkybėmis - tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu buvo pradėti atlikti patikrinamieji procesiniai tyrimo veiksmai - papildomos apklausos, parodymai atpažinti ir pan. Šių veiksmų metu būtent surinkti duomenys ir buvo patikrinti. Be to, teismo daroma prielaida, kad nukentėjusiesiems A. M. ir R. Z. tokį sprendimą priimti padėjo A. M. sesers - liudytojos Z. M. nuomonė, yra visiškai nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Pirma, minėta liudytoja pačiame įvykių epicentre nedalyvavo, ji tuo metu buvo kavinės „Sutemos“ viduje. Antra, kaip nurodo ir pati Z. M., ji taip pat pastebėjo, kad išteisintieji ir M. B. elgėsi kavinėje įtartinai. Trečia, logiškai seka, kad nukentėjusiesiems ir jos vyrui S. M. išėjus į lauką parūkyti, kavinės viduje nebebuvo ir tų asmenų, apie kurių įtartiną elgesį kalbėjo pati Z. M.. Vadinasi, šių faktinių aplinkybių loginis ryšys, leidžiantis susieti tarpinius faktus tarp įvykių kavinės viduje, kavinės rūkymo vietoje, tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, leidžia patikimai tvirtinti, kad Plungės rajono apylinkės teismo padarytos išvados nėra pagrįstos sisteminiu, nuosekliu ir visapusišku duomenų vertinimu visumoje, o ne pavieniui.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį ir į tai, kad susidaro įspūdis, jog pirmosios instancijos teismas išteisintųjų kaltės klausimą vertino išvien ieškodamas ir vertindamas tiesioginius įrodymus. Tačiau šioje byloje gausu ir netiesioginių įrodymų, kuriais BPK nedraudžia grįsti teismo nuosprendį. Taigi, nors baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t.y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 str. reikalavimus - gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, tačiau įrodinėjimo procesas esant netiesioginių įrodymų visumai tampa sudėtingesnis. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė byla Nr. 2K-539/2011). Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais (kasacinė byla Nr. 2K-627/2010). Tiesioginių ir netiesioginių įrodymų šioje baudžiamojoje byloje grupėms priklauso šie duomenys: a) nukentėjusiųjų parodymai duoti dar ikiteisminio tyrimo, o taip pat ir vėliau jau baudžiamosios bylos teisme metu; b) liudytojų Z. M. bei S Masiokio parodymai; c) V. V. bei N. V. parodymai; d) policijos pareigūnų parodymai; e) specialisto išvados dėl sveikatos sutrikdymo; f) pačių išteisintųjų, M. B. parodymai. Visus šiuos duomenis susiejus į visumą, įvertinus, kurie kuriuos patvirtina, o kurie laikytini nepatikimais, tampa akivaizdu, jog išteisintųjų R. Š. bei G. Š. kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų patvirtina visi aukščiau nurodyti duomenys. Nemaža dalis jų laikytini netiesioginiais, todėl būtent tarpinių faktų loginis ryšys kaip tik ir leidžia daryti priešingą išvadą, nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.
Galiausiai jokiu būdu negalima sutikti ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kurią teismas daro vadovaudamasis BPK 301 str. 2 d. Teismas teigia, kad pagal šias nuostatas apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo BPK 301 str. 2 d. nuostatas, dėl ko daro ir klaidingas išvadas. BPK minėtame straipsnyje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Taigi, seka išvada, kad apkaltinamąjį nuosprendį galima grįsti ir vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 str. reikalavimus.
Teismo posėdyje nukentėjusioji bei nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl R. Š. ir G. Š. kaltės pagal BK 140 str. 1 d.
Nukentėjusieji A. M. ir R. Z. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis R. Š. ir G. Š. atžvilgiu bei teismo padarytos išvados nėra pagrįstos sisteminiu, nuosekliu ir visapusišku bylos duomenų visumos įvertinimu.
Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisme, remiantis BPK 324 str. 6 d. nuostatomis, buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo apklaustas liudytojas policijos pareigūnas A. B., perskaitytas jo tarnybinis pranešimas. Minėtas liudytojas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog nepamena, ar 2010 m. rugsėjo mėn. vyko į barą „Sutemos“, kadangi į minėtą barą dėl muštynių važiuoja labai dažnai. Patvirtino, jog tarnybinis pranešimas, esantis baudžiamojoje byloje Nr. 78-1-511-10 (b.l. 5), surašytas jo. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2010-09-12 apie 01.45 val. Plungės m. A. J. g. 5A, kavinėje „Sutemos“ kilo muštynės. R. Š., M. B. ir G. Š. kavinėje „Sutemos“ sudavė po keletą smūgių į veido sritį A. M. ir R. Z..
Nors liudytojas policijos pareigūnas A. B. įvykio metu įvykio vietoje nebuvo ir į įvykio vietą atvyko tik konfliktui pasibaigus, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą bei iš naujo įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pripažįsta, kad ne tik minėto policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, bet ir kita bylos medžiaga (nukentėjusiųjų parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvada) neginčijamai patvirtina išteisintųjų R. Š. ir G. Š. kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.
Atsakomybė pagal BK 140 str. 1 d. kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nei išteisintasis R. Š. (1 t., b.l. 175), nei išteisintasis G. Š. (1 t., b.l. 176) savo kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką nepripažino, neigė vartoję fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Išteisintasis R. Š. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad rūkomajame įvykio metu jis buvo, tačiau nurodė, jog konfliktas buvo ne su jais. Kai atvyko policijos pareigūnai, G. Š. su juo net nebuvo, jis buvo su M. B. ir mergina. Rūkomajame buvo dar kitų žmonių, nes kavinėje buvo labai daug žmonių. Tuo tarpu išteisintasis G. Š. teisiamojo posėdžio metu pripažino buvęs rūkomajame, tačiau nurodė, jog jokio konflikto nematė. Kadangi jam buvo bloga, sėdėjo nuleidęs galvą. Policijos pareigūnai jį iš rūkomojo išvedė, nes N. V. jį nurodė. Kas mušė nukentėjusiuosius, jis nežino. Rūkomajame jis tik sėdėjo ant suoliuko. Apie konfliktą sužinojo tik policijoje. Kaip matyti, išteisintųjų parodymai nesutampa, G. Š. pripažįsta įvykio metu buvęs rūkomajame, tuo tarpu R. Š. tai neigia. Ir nors abu išteisintieji neigia dalyvavę konflikte su nukentėjusiaisiais, tokius jų parodymus paneigia nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z. bei liudytojų S. M. ir Z. M. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų bei liudytojų N. V. ir V. V. duoti parodymai.
Teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 171-172) nukentėjusioji A. M. parodė, jog įvykio dieną į kavinę atėjo ji su Masiokais ir R. Z.. Kavinės salėje žmonių buvo nelabai daug. Į rūkomąjį ėjo ji, R. Z. ir S. M.. Ten buvo visi trys kaltinamieji, jie rūkomajame nuo jų buvo metro ar dviejų metrų atstumu. Pastarieji visi trys iš niekur nieko puolė S. M.. R. Z. puolė gelbėti S. M., tačiau pastarieji smūgiu, kurį ji matė, parvertė R. Z. ant žemės. R. Z. spardė visi trys, ji puolė į vidurį ir jai sudavė R. Š.. Ji juos visus žinojo iš matymo, nes ir salėje jie elgėsi neramiai, prie visų kabinėjosi. Kiek tęsėsi muštynės, nežino, neilgai trukus atvyko policija. Kas ją iškvietė, nežino. Kai atvyko pareigūnai, jie visi tebebuvo vietoje. Ji pareigūnams nurodė, kas juos sumušė. Jie išvyko į ligoninę, o vaikinus išvežė į policiją. Policijoje ji atpažino R. Š.. Iš byloje Nr. 78-1-511-10 esančio asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 61-65, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) matyti, jog nukentėjusioji A. M. atpažino fotonuotraukose Nr. 1, Nr. 5 bei Nr. 7 užfiksuotus G. Š., M. B. bei R. Š. kaip asmenis, kurie sumušė jos draugą. Nurodė, jog ji jų asmeniškai nepažįsta, tačiau tai buvo tikrai jie. Tai pat nurodė, jog asmuo Nr. 7, t.y. R. Š. trenkė jai į veidą.
Pirmosios instancijos teismas suabejojo nukentėjusiosios A. M. parodymais apie smurtavusius asmenis dėl to, jog pastaroji pirminės apklausos metu nurodė, kad negalėtų atpažinti konflikte dalyvavusių vaikinų, tuo tarpu praėjus porai mėnesių pradėjo detaliai prisiminti įvykio aplinkybes ir juos atpažino. Tačiau pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pirminės apklausos metu nukentėjusiajai A. M. būtų buvusios pateiktos konflikte dalyvavusių asmenų fotonuotraukos ir ji jų nebūtų atpažinusi. Nors nukentėjusioji A. M. ir buvo nurodžiusi, kad negalėtų atpažinti prieš ją ir R. Z. smurtavusių vaikinų, pamačiusi fotonuotraukas, ji juos atpažino. Apeliacinis teismas sutinka su nukentėjusiųjų skundo argumentu, jog nėra pagrindo abejoti šių tyrimo metu surinktų duomenų patikimumu, byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai – asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką - būtų buvę atlikti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.
Nors nukentėjusysis R. Z. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 58-59, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) nei vieno asmens, kuris jį mušė, neatpažino, nes nei vieno veido neįsidėmėjo, teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 172-173) taip pat kaip ir nukentėjusioji A. M. parodė, jog kai jis, A. M. ir S. M. nuėjo į rūkomąjį, jame jau buvo trys asmenys. Jis pamatė, kad pradėjo mušti S. M., todėl jis puolė jį ginti. Jis juos tik stūmė šalin nuo S. M. ir tada gavo kumščiu į veidą, po to puolė ir jį. Iš po smūgio koja jam į veidą jis prarado sąmonę, o atsipeikėjo, kai jau buvo atvykę pareigūnai. Kiek laiko ir kuris asmuo jį mušė, pasakyti negali, nes buvo praradęs sąmonę. Jam buvo išmuštas dantis. Atvykęs kitas ekipažas nuvežė juos į ligoninę, o iš ligoninės nuvežė į policiją. Kad kaltinime nurodytu laiku nukentėjusiojo R. Z. atžvilgiu buvo pavartojas fizinis smurtas, patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1533/10 (03) (1 t., b.l. 10), kurioje konstatuota, jog R. Z. buvo nustatytas veido sumušimas su nosies kaulų lūžimu, viršutinio kairiojo priekinio danties išnirimas. Nurodytus sužalojimus R. Z. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus jo nosies bei burnos sritį kietais bukais daiktais neužilgo iki kreipiantis į medicininę įstaigą, galimai 2010-09-12 pirmoje paros pusėje. Tiek dėl sužalojimų visumos, tiek dėl kiekvieno sužalojimo atskirai R. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Liudytojas S. M. teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 174) patvirtino nukentėjusiųjų parodymus, jog jam, R. Z. ir A. M. nuėjus į rūkomąjį, jame jau buvo trys vaikinai, kurie puolė jį mušti. Vaikinai jį puolė nieko nesakę. Nuo smūgių jis prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, matė A. M. su prakirsta lūpa.
Iš aukščiau aptartų nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z. bei liudytojo S. M. parodymų matyti, jog jie visi trys nuosekliai tvirtino, kad jiems nuėjus į rūkomąjį, jame jau buvo trys vaikinai (nukentėjusioji A. M. atpažino, jog tai R. Š., G. Š. bei M. B.), kurie be jokios priežasties puolė S. M., o R. Z. bandant pastarąjį apginti, vaikinai puolė ir R. Z., po ko trenkė ir A. M.. Netikėti ar abejoti šiais nukentėjusiųjų bei liudytojo S. M. parodymais apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie tarpusavyje sutampa ir yra nuoseklūs. Nenustatyta, jog nukentėjusieji ar liudytojas S. M. būtų suinteresuoti melagingu R. Š. ir G. Š. apkaltinimu. Netikėti ar abejoti aukščiau aptartais nukentėjusiųjų bei liudytojo S. M. parodymais apeliacinis teismas neturi pagrindo dar ir dėl to, jog jų nurodomas įvykio aplinkybes patvirtina ir netiesioginiai įrodymai.
Apklaustas liudytoju policijos pareigūnas T. G. ikiteisminio tyrimo metu (byla Nr. 78-1-511-10, b.l 29, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, jog nuvykus pagal gautą iškvietimą į kavinę „Sutemos“ ir įėjus į kavinės vidų, kavinės barmenas bei direktorė N. V. nurodė, jog konfliktas kilo lauke, rūkomajame. Išėjus kartu su kavinės direktore N. V., jokių muštynių nebebuvo. Rūkomajame stovėjo keletas asmenų, iš kurių vienam matėsi prakirsta lūpa. Iš stovinčių jaunuolių jis atpažino M. B.. Nukentėjusioji A. M. nurodė į netoliese stovinčius tris jaunuolius, iš kurių vienas buvo M. B.. Visi asmenys buvo pristatyti į policijos komisariatą. Policijos pareigūno T. G. tarnybiniame pranešime (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 6, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) įtariamaisiais įvardinti M. B., G. Š. ir R. Š.. Apklaustas liudytoju policijos pareigūnas M. K. ikiteisminio tyrimo metu (byla Nr. 78-1-511-10, b.l 30, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, taip pat parodė, jog iš rūkomajame stovinčių jaunuolių jis atpažino M. B. bei R. Š.. Dar vieno asmens nepažino. Kiek pamena, nukentėjusioji A. M. nurodė, kad būtent šie trys jaunuoliai ir sukėlė muštynes. Nors policijos pareigūnai T. G. ir M. K. konflikto tiesiogiai ir nematė, šie aukščiau aptarti policijos pareigūnų parodymai patvirtina, jog jau įvykio metu nukentėjusioji A. M. policijos pareigūnams nurodė ją, nukentėjusįjį R. Z. bei liudytoją S. M. užpuolusius asmenis – R. Š., G. Š. bei M. B..
Būtina pažymėti ir tai, jog policijos pareigūno T. G. tarnybiniame pranešime (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 6, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu), priešingai nei jis parodė apklausos metu, nurodyta, jog konflikto dalyvius nurodė baro padavėjas V.. Išteisintieji teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 175-176) taip pat teigė, jog juos policijos pareigūnams nurodė ne nukentėjusioji A. M., bet kavinės barmenė, N. V.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu tiek liudytoja apklausta N. V. (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 27, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu), tiek liudytoju apklaustas V. V. (byla Nr. 78-1-511-10, b.l. 28, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, jog jie nematė, kas ir kur mušėsi, o tik iškvietė pareigūnus ir šiems atvykus parodė, kur vyko muštynės. Remiantis šiais liudytojų parodymais darytina išvada, jog jeigu nei N. V., nei V. V. tiesiogiai konflikto nematė, jie ir negalėjo policijos pareigūnams nurodyti, kas sumušė nukentėjusiuosius. Pastarieji galėjo policijos pareigūnus tik atvesti į įvykio vietą – kavinės rūkomąjį. Apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remiasi policijos pareigūnų T. G. bei M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (byla Nr. 78-1-511-10, b.l 29, 30, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu), jog konflikte dalyvavusius asmenis - R. Š., G. Š. bei M. B. dar įvykio vietoje jiems nurodė nukentėjusioji A. M..
Apeliacinis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo prielaida, kad nukentėjusiesiems apsispręsti dėl juos sumušusių asmenų padėjo nukentėjusiosios A. M. sesers - liudytojos Z. M. nuomonė. Minėta liudytoja teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 174) parodė, jog įvykio metu rūkomajame jos nebuvo. Ji sėdėjo prie staliuko, kai pamatė, kad juos tris išveda policija. Tada grįžo jos sesuo A. M., po to – jos sumuštas vyras. Kaip matyti, liudytojos Z. M. įvykio vietoje įvykio metu nebuvo, apie konfliktą ji sužinojo tik policijos pareigūnams jau išvedant tris asmenis. Kadangi policijos pareigūnai jau buvo sulaikę tris asmenis, aukščiau aptarta, jog tuos tris asmenis policijos pareigūnams dar įvykio vietoje nurodė nukentėjusioji A. M., todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad liudytoja Z. M. nukentėjusiajai A. M. būtų dariusi kokią tai įtaką nurodant ją, R. Z. bei S. M. sužalojusius asmenis.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 301 str. 2 d. nuostatas, jog neva apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Minėtoje BPK nuostatoje įtvirtinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamu atveju nei vieno proceso dalyvio atžvilgiu nebuvo taikomas anonimiškumas, todėl R. Š. ir G. Š. kaltė teisėtai ir pagrįstai grindžiama tiek nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z., tiek aukščiau paminėtų liudytojų parodymais.
Remdamasis aukščiau aptartais įrodymais - nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z., liudytojų S. M., Z. M., N. V., V. V. bei policijos pareigūnų parodymais, specialisto išvada - apeliacinis teismas pripažįsta įrodytu, jog R. Š. ir G. Š. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, t.y. 2010 m. rugsėjo 12 d. apie 01.45 val. Plungėje, A. J. gatvėje, rūkymo vietoje prie kavinės „Sutemos“ pastato, pažymėto Nr. 5A tyčia, veikdami bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, sudavė daugybinius smūgius kumščiais ir kojomis R. Z. į galvą ir kitas kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą - veido sumušimą su nosies kaulų lūžimu ir viršutiniojo kairiojo priekinio danties išnirimą, o R. Š. sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajai A. M. į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Dėl bausmių skyrimo
Pripažinus R. Š. ir G. Š. kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, sprendžiamas bausmių skyrimo klausimas.
R. Š. įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jo nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. R. Š. yra jauno amžiaus, dirba, darbdavo charakterizuojamas teigiamai (1 t., 85). Jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, po nusikalstamos veikos įvykdymo praėjus ilgam laikotarpiui naujų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų daugiau nėra padaręs. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. Š. už nusikalstamą veiką skiriant vieną švelniausių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą. Kadangi R. Š. nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe, kas laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bausmės dydis nustatomas didesnis už BK 48 str. 2 d. numatytą šios bausmės vidurkį.
G. Š. įvykdė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jo nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Nors G. Š. yra jauno amžiaus, byloje nėra duomenų, kad jis turėtų legalų pajamų šaltinį Lietuvoje. Anot G. Š., jis dirba Norvegijoje, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra. G. Š. anksčiau teistas, nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas teistumą už tyčinį apysunkį nusikaltimą. Tačiau po nusikalstamos veikos įvykdymo praėjus ilgam laikotarpiui naujų nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų daugiau nėra padaręs. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog bausmės tikslai bus pasiekti G. Š. už nusikalstamą veiką taip pat skiriant sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. G. Š. nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupe, kas laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl bausmės dydis nustatomas didesnis už BK 48 str. 2 d. numatytą šios bausmės vidurkį. Kadangi G. Š. naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs jam Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, šiuo nuosprendžiu jam skirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d. nuostatomis, visiško sudėjimo būdu bendrinama su Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Apeliaciniu skundu prašoma priteisti iš R. Š. ir G. Š. turtinei žalai atlyginti taip, kaip tai numatyta 2011-02-19 privataus kaltinimo skunde. Privataus kaltinimo skunde (1 t., b.l. 2-5) nurodyta, jog nukentėjusysis R. Z. dėl išmušto danties taisymo patyrė 50 Lt stomatologo išlaidų, pateikė tai patvirtinantį kasos pajamų orderio kvitą (1 t., b.l. 6). Prašė šią 50 Lt sumą priteisti solidariai iš kaltininkų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiojo R. Z. atstovas advokatas R. Jurka apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti pilna apimtimi.
BPK 112 str. 1 d. nustatyta, jog civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Iš bylos medžiagos matyti, jog iki įrodymų tyrimo pradžios pirmosios instancijos teisme naujas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paduotas nebuvo, tačiau iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog atliekant įrodymų tyrimą ir apklausiant nukentėjusįjį R. Z., pastarasis parodė (1 t., b.l. 172-173), jog jis patyrė 550 Lt turtinę žalą, kadangi 500 Lt kainavo danties įdėjimas, pateikė tai patvirtinantį dokumentą – kasos pajamų orderio kvitą (1 t., b.l. 160). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis R. Z. nedalyvavo, jį atstovavo advokatas. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo išreikšta nukentėjusiojo R. Z. pozicija, kokios turtinės žalos atlyginimo – 50 Lt pagal privataus kaltinimo skundą ar 550 Lt pagal teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes – jis siekia, o neatidėjus bylos nagrinėjimo nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio. Todėl, atsižvelgiant į tai, nukentėjusiajam R. Z. pripažįstama teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
BPK 109 str. inter alia nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
CK 6.250 str. apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t.y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str. nurodytais kriterijais.
Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutualiais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 str. 2 d.). Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t.y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., yra padaroma kur kas didesnė žala, nei neatsargios kaltės atveju.
Pateikdami teismui privataus kaltinimo skundą nukentėjusieji A. M. bei R. Z. prašė priteisti jiems dėl įvykio patirtą neturtinę žalą. Nukentėjusioji A. M. savo civilinį ieškinį dėl 4000 Lt neturtinės žalos motyvavo tuo, jog ji dėl smūgio į veidą patyrė fizinį skausmą. Po smūgio liko mėlynės, dėl kurių ji jautėsi nepatogiai prieš pažįstamus, buvo priversta jiems aiškintis, dėl to ilgą laiką negalėjo visavertiškai bendrauti su žmonėmis. Taip pat patyrė šoką ir pažeminimą, kuomet jai vyro buvo suduotas smūgis, kadangi apskritai gyvenime nėra patyrusi smurto, juo labiau iš vyrų pusės. Nukentėjo ne tik jos garbė ir orumas, tačiau ilgam prarastas saugumo jausmas, padidėjo nervingumas. Nukentėjusysis R. Z. savo civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo motyvavo tuo, jog jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sudavus jam spyrius į galvą, jis patyrė didelį fizinį skausmą, kurio pasekoje prarado sąmonę. Nosikaulio gijimas užtruko ilgą laiką, o dantį, kuris buvo išnarintas, teko pašalinti. Jis juto ne tik didelį fizinį skausmą, bet ir buvo subjaurotas estetiškai, kadangi didžiausia žala buvo padaryta jo veidui, ilgą laiką užtruko priekinio danties estetinė korekcija. Tokio pobūdžio sužalojimai sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, buvo nepatogu kvėpuoti, nes negalėjo kvėpuoti per nosį, sumažėjo bendravimo galimybės, nes vizualiai atrodė itin blogai, buvo nejauku bendrauti su žmonėmis, turėjo lankytis pas stomatologą, kas irgi sukėlė baimę ir skausmą. Iki šiol jam nejauku lankytis kavinėje, kurioje įvyko incidentas.
Nustatyta, jog R. Š. ir G. Š. bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. Z. sveikata bei sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai A. M.. Fizinis smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo pavartotas tyčia, be jokios priežasties, tokiu būdu siekiant pademonstruoti nepagarbą nukentėjusiesiems bei niekinamąjį požiūrį į juos. Tiek nukentėjusiajai A. M., tiek nukentėjusiajam R. Z. buvo suduota į vieną gyvybiškai svarbiausių ir pažeidžiamiausių kūno vietų – galvą. Be to, nukentėjusiajam R. Z. į galvą buvo ne tik rankomis intensyviai smūgiuojama, bet ir spirta koja, kas rodo itin pavojingą kaltininkų elgesį. Specialisto išvadoje Nr. G 1533/10 (03) (1 t., b.l. 10) konstatuota, jog nukentėjusiajam R. Z. sveikata sutrikdyta nežymiai, tačiau, kaip galima spręsti iš panašaus pobūdžio bylų nagrinėjimo praktikos, veido sumušimas su nosies kaulų lūžimu bei danties išnirimu yra artimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastui. Iš kasacinės bylos Nr. 2K-405/2012 matyti, jog sudavus rankomis ir spyrus koja ne mažiau kaip septynis kartus į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam buvo sulaužyti nosies kaulai, kas atitinką nesunkų žmogaus sveikatos sutrikdymo mastą. Šiuo atveju nukentėjusiajam buvo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir šis teismo sprendimas kasacinės instancijos teisme nebuvo keičiamas. Nors nukentėjusiajai A. M. buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą ir ji dėl to į gydytojus nesikreipė, ji taip pat turi teisę į neturinės žalos atlyginimą. Iš kasacinės bylos Nr. 2K-537/2008 matyti, jog net ir tuo atveju, kai ranka nukentėjusiajai buvo suduota tik kartą į veidą ir jokių sunkesnių padarinių nekilo, neturtinė žala teismo buvo įvertinta 3000 Lt.
Apeliacinis teismas neabejoja, jog nukentėjusieji dėl jų atžvilgiu be priežasties pavartoto fizinio smurto pasijuto pažeminti kitų asmenų akivaizdoje bei nesaugiai, kadangi buvo užpulti viešoje vietoje. Apeliacinis teismas neabejoja ir tuo, jog dėl patirtų sužalojimų labiausiai matomoje vietoje nukentėjusieji juto nepatogumus bendraudami su kitais asmenimis, buvo apribota jų bendravimo laisvė, be to, nukentėjusysis R. Z. buvo priverstas gydytis, lankytis pas stomatologą. Išteisintieji savo kaltės viso proceso metu nepripažino, neigė nukentėjusiųjų atžvilgiu vartoję fizinį smurtą, kas rodo, jog jie nevertina savo veiksmų kritiškai, nesigaili, nesuvokia savo veiksmų pavojingumo. Išteisintųjų agresyvūs, nevaldomi veiksmai kilo dėl neaiškios priežasties, jie elgėsi iššaukiančiai, puolė taikiai kavinės rūkomajame buvusius nukentėjusiuosius, elgėsi neadekvačiai.
Apeliacinis teismas pripažįsta, jog nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti ir į R. Š. bei G. Š. turtinę padėtį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Tačiau pažymėtina, jog nustatant neturtinės žalos dydį, kaltininkų turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus. Bylos duomenimis nustatyta, jog R. Š. dirba. Byloje nėra duomenų, kad G. Š. turėtų darbą Lietuvoje ar užsienio valstybėje, tačiau jis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl gali dirbti ir atlyginti savo nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais nukentėjusiesiems padarytą neturinę žalą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes laiko, jog nukentėjusiųjų A. M. bei R. Z. prašomi priteisti neturtinės žalos dydžiai protingi ir teisingi, todėl jų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinami visiškai ir priteisiami solidariai iš R. Š. ir G. Š..
Dėl proceso išlaidų
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiųjų atstovas advokatas R. Jurka prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tokią poziciją pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 171-173) buvo išreiškę ir nukentėjusieji. Viso bylos nagrinėjimo metu buvo teikiami pinigų priėmimo kvitai (1 t., b.l. 161, 162, 163, 188), sąskaitos už teisines paslaugas bei banko sąskaitos išrašai (2 t., b.l. 16, 17), iš kurių matyti, jog nukentėjusioji A. M. atstovui advokatui R. Jurkai už atstovavimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 2050 Lt, o nukentėjusysis R. Z. – 4100 Lt. Iš bylos medžiagos (1 t., b.l. 90, 91) matyti, jog 2011-05-13 tarp nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z. bei advokato R. Jurkos buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis, kurios pagrindu advokatas atstovavo nukentėjusiuosius pirmosios instancijos teisme nagrinėjant privataus kaltinimo bylą. Advokatas dalyvavo 2011-10-10, 2012-02-06, 2012-04-04, 2012-05-21 teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Teisinių paslaugų sutarties Nr. 165 (2 t., b.l. 15) pagrindu advokatas R. Jurka parengė apeliacinį skundą, nukentėjusiuosius atstovavo apeliacinės instancijos teisme, dalyvavo 2012-07-26 bei 2012-10-04 posėdžiuose. Remiantis tuo, teisėjų kolegija laiko, jog nukentėjusiųjų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas.
BPK 106 str. 2 d. inter alia numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, kuris yra iš dalies tenkinamas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, iš R. Š. ir G. Š. nukentėjusiosios A. M. naudai priteisia 2050 Lt (iš kiekvieno lygiomis dalimis po 1025 Lt) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, o nukentėjusiojo R. Z. naudai – 4100 Lt (iš kiekvieno lygiomis dalimis po 2050 Lt) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jį nubausti laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. bei per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., ir jį nubausti laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirtą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda ir skirti G. Š. galutinę subendrintą bausmę - laisvės apribojimą 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą.
Pripažinti nukentėjusiajam R. Z. teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nukentėjusiųjų A. M. ir R. Z. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai, ir iš nuteistųjų R. Š. bei G. Š. priteisti solidariai nukentėjusiosios A. M. naudai 4000 Lt bei nukentėjusiojo R. Z. naudai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš nuteistųjų R. Š. ir G. Š. priteisti nukentėjusiosios A. M. naudai po 1025 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Iš nuteistųjų R. Š. ir G. Š. priteisti nukentėjusiojo R. Z. naudai po 2050 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nuosprendis galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas.