Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjui D. Y. (D. Y.), jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo pagrindu, kad negali grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad persekiojamas nedemokratinio režimo. Atsakydamas į Klausimyno klausimus 2023 m. spalio 18 d., pareiškėjas nurodė, kad 2010–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Gomelio miesto ir rajono gamtos resursų ir aplinkos apsaugos inspekcijoje, aplinkosaugos teisės aktų laikymosi kontrolieriumi; 2011–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikinėje įmonėje „Gomelio standartizacijos, metrologijos ir sertifikavimo centras“, rengė aplinkosaugos dokumentaciją; 2013–2020 vykdė individualią veiklą, rengė aplinkosaugos dokumentaciją.

VSD nurodė, kad pareiškėjas, pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos Gomelio miesto ir rajono gamtos resursų ir aplinkos apsaugos inspekcijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Sprendimo turinys patvirtina, kad jis iš esmės yra grindžiamas Valstybės saugumo departamento pateikta informacija ir aplinkybėmis, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad jis iki 2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Gomelio rajono vykdomojo komiteto struktūriniame padalinyje – gamtos resursų ir aplinkos apsaugos inspekcijoje. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuri buvo nustatyta remiantis jo buvusiais darbo (tarnybos) santykiais. Pažymėta, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, atsižvelgus į politinę situaciją Baltarusijos Respublikoje, į tai, kad asmens kilmės valstybėje jam galėjo grėsti persekiojimas. Tačiau atsakovas vertino, kad asmens teiginiai dėl ateityje galinčios kilti grėsmės yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais. Atsakovas sprendė, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, darytina išvada, jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia spręsti, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos Gomelio rajono vykdomojo komiteto struktūriniame padalinyje – gamtos resursų ir aplinkos apsaugos inspekcijoje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu remiantis byloje esančiais įrodymais susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad ginčijamame Migracijos departamento sprendime padaryta išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui yra grindžiama iš esmės vienintele aplinkybe – kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, nurodė, jog 2010–2011 m. dirbo Baltarusijos Gomelio miesto ir rajono gamtos resursų ir aplinkos apsaugos inspekcijoje, aplinkosaugos teisės aktų laikymosi kontrolieriumi; 2011–2013 asmuo dirbo Baltarusijos Respublikinėje įmonėje „Gomelio standartizacijos, metrologijos ir sertifikavimo centras“, todėl jis, Migracijos departamento vertinimu, turi būti laikomas lojaliu Baltarusijos valdžiai ir režimui bei, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, asmeniui sukeliantį materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga, o ne formali. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas 2010–2013 m. dirbo Baltarusijos institucijose, Migracijos departamentui nesuteikia teisės neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis pareiškėjo charakterizuojančių savybių vertinimas. Pareiškėjo darbinės veiklos faktas nebuvo įvertintas kitų jo individualiai situacijai aktualių aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas nurodo, kad visais atvejais nuo 2020 m. (gaunant ir tęsiant jo migracinį statusą) pareiškėjas Lietuvos valstybės buvo pripažįstamas kaip persekiojamas nedemokratinio režimo. Šį jo statusą kiekvieną kartą kreipiantis dėl migracinio statuso patvirtino URM įgaliota organizacija Freedom House. Kreipiantis dėl leidimo gyventi pratęsimo pareiškėjas atsakovui pateikė 2023 m. rugpjūčio 30 d. raštą 20230830-43, kuriame nustatyta, kad kreipiamasi dėl URM tarpininkavimo išduodant pakartotinį leidimą gyventi pareiškėjui, nes jis negali grįžti į kilmės valstybę; pareiškėjas niekada nebuvo statutinis tarnautojas, neturėjo jokių tarnybos laipsnių ar karinių pareigų. Pareiškėjas dirbo išimtinai aplinkosauginį darbą ir tik pagal darbo sutartį. Jo pareigos apėmė tik gamtinės aplinkos priežiūrą, taršos tyrimus, etc.

Nei iš Valstybės saugumo departamento išvados, nei iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėjo charakterizuojančių savybių vertinimas: nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas pareiškėjo darbo pobūdis, pareigos ir jo vykdytos funkcijos, jokiais pagrįstais duomenimis nebuvo nustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar juose tarnaujančiais asmenimis, nebuvo pakankamai atsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karo veiksmų Ukrainoje vertinimo bei pareiškėjo dalyvavimo aktyvistinėje veikloje, nukreiptoje prieš Baltarusijoje vykdoma politiką. Pareiškėjas pateikia išrašus iš savo socialinių tinklų paskyros, kurie patvirtina, jog pareiškėjas nepalaiko Baltarusijos vykdomos politikos ir viešina tai, kas vyksta šalyje, taip pat dalyvavimą mitinguose Minske prieš neteisėtus sulaikymus ir rinkimų rezultatų klastojimą patvirtinančius įrodymus. Atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo ryšių su Baltarusija nutraukimo ir egzistuojančių ryšių su Lietuvos Respublika patvirtinančių įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas bei individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl jis naikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios. Priteisdamas atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis.

Pažymėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1017-756/2017).

Pareiškėjas teismo prašo priteisti 800 Eur už skundo teismui parengimą ir pareiškėjo atstovavimą.

2023 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 2 110,30 Eur.

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį nustatytas koeficientas – 2,5 t. y. už 2024 m. kovo 19 d. skundo surašymą maksimaliai galima priteisti suma būtų 5 275,75 Eur (2,5x2110,30). Teismui pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad už skundo surašymą ir atstovavimą pareiškėjai sumokėjo 800 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijose už ieškinio rengimą ar atsiliepimą į ieškinį numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl priteistina.

Pareiškėjas paduodamas skundą teismui taip pat sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, todėl ši suma taip pat priteistina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjui iš atsakovo priteistina 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Y. (D. Y.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61371.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Priteisti pareiškėjui D. Y. (D. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 822,50 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.