Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-723-498-2014

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00074-2013-6

2014 m. gruodžio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant nuteistajai A. K. ir jos gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nukentėjusiajai-privačiai kaltintojai L. B. ir jos atstovei advokatei Rūtai Survilienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo nuteistosios A. K. ir privačios kaltintojos L. B. apeliaciniais skundais dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio kuriuo:

A. K. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 1 d., ir skirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d., ir skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Pagal LR BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes subendrintos, taikant bausmių apėmimo principą, ir nustatyta A. K. galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Išaiškinta nuteistajai, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Patenkintas nukentėjusiosios L. B. civilinis ieškinys iš dalies. Priteista iš A. K. nukentėjusiajai L. B. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Priteistia nukentėjusiajai L. B. iš kaltinamosios A. K., 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus) litų proceso (advokato atstovavimo) išlaidų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d.).

Iki bausmės vykdymo pradžios nuteistajai kardomosios priemonės neskirta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. spalio 5 d. Kauno r. savivaldybės Kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėjui parašė tikrovės neatitinkantį, nukentėjusiąją L. B. šmeižiantį ir įžeidžiantį pareiškimą, jame parašydama: „L. B. - labai prasto išsilavinimo, žemos kultūros. Necenzūriniais žodžiais kiekvieną dieną mane iškolioja, nelabai sveiko proto pagal mano mąstymą"; pareiškime nurodė, kad L. B. „naktimis miške ant kaladžių, nes neturi nei kėdžių, nei stalų, nes viską prageria, geria abu su vyru ir kitais svetimais vyrais. Prisigėrę rėkia ant vaikų"; L. B. „įsiveždavo į garažą ir kratydavo vežimėlyje vaikus, vos vaikai neiššokdavo iki garažo lubų iš vežimuko", L. B. „abu su vyru mane su dukra sumušė“, „vagia"; „pradinėje klasėje antros klasės aritmetikos nemoka suskaičiuoti - jau ir antrokai supranta, kad L. B. nieko nemoka"; „kiekvieną dieną abu išėję į kiemą mane provokuoja, kolioja, specialiai laukia kada aš išeisiu iš kambario į lauką. Pagal mane, jie ne tokio proto, kaip visi sveiki žmonės", - tai yra A. K. raštu apšmeižė ir įžeidė nukentėjusiąją L. B., padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. (ideali nusikalstamų veikų sutaptis).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją A. K., jos gynėją, nukentėjusiąją – privačią kaltintoją L. B., jos atstovę advokatę Rūtą Survilienę, prašiusius apeliacinius skundus tenkinti, sprendžia, kad nuteistosios A. K. ir nukentėjusiosios – privačios kaltintojos L. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. K. apeliacinio skundo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų LR BPK 20 str. 5 d., t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamoji padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, BK 155 straipsnio 1 dalyje. A. K. dėl nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino, apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo tikslo nukentėjusiosios įžeisti ar apšmeižti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1d. atsako asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, kurio objektas – žmogaus garbė ir orumas, objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-545/2005, 2K-7-645/2005). A. K. neneigia, kad Kauno raj. savivaldybės Kultūros švietimo ir sporto skyriaus vedėjui parašė neigiamai nukentėjusiąją apibūdinantį pareiškimą, tačiau tikslo įžeisti ar apšmeižti nukentėjusiąją neturėjo. Apylinkės teismas nagrinėdamas privačios kaltintojos L. B. skundą išsamiai patikrino ir surinko įrodymus, kurie patvirtino, kad pareiškime nurodyti faktai ir nukentėjusiąją neigiamai apibūdinančios sąvokos yra tikrovės neatitinkanti informacija. Byloje surinkta medžiaga ir nuteistosios parodymai pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose patvirtina, kad A. K. tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė sąmoningai, tai yra suvokdama ir norėdama paskleisti tokią informaciją ir taip pažeminti nukentėjusiosios garbę ir orumą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų, jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. A. K. rašydama pareiškimą turėjo suvokti ir suvokė, kad pareiškimo turinyje esanti tikrovės neatitinkanti informacija yra įžeidžiančio ir žeminančio asmens garbę ir orumą pobūdžio. Įžeidimas, kaip ir šmeižimas yra tyčiniai nusikaltimai, kurių objektas yra žmogaus garbė ir orumas. Pagal LR BK 155 str. 1 d. atsako tas kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Todėl A. K. sąmoningai paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją užgauliai pažemino nukentėjusiąją. Aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu kolegija daro išvadą, kad A. K. siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. turėjo tikslą apšmeižti ir įžeisti nukentėjusiąja.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistajai diagnozuota paranoidinė šizofrenija neturi reikšmės kvalifikuojant A. K. veiksmus kaip nusikalstamus, kadangi pirmos instancijos teismas pagrįstai, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistoji yra pakaltinama, todėl suvokė savo veiksmus.

Teisėjų kolegija įvertinusi V. L. ir L. V. parodymus duotus pirmos instancijos teisme, konstatuoja, kad minėtų liudytojų parodymai nepatvirtino nuteistosios pareiškime nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusioji vagia, muša nuteistąją, provokuoja, kolioja. V. L. parodė (b.l. 111), kad nei mamos nei jos L. B. nemuša, nenurodė jokių konkrečių faktų dėl triukšmo. Iš jos parodymų taip pat nėra pagrindo spręsti, kad L. B. vaikų neprižiūri, kadangi jos parodymai grįsti spėlionėmis, subjektyvios nuomonės išsakymu apie įvykius galimai vykusius prieš 7-8 metus. Liudytoja L. V. taip pat nenurodė, kad nukentėjusioji neprižiūri vaikų, priešingai, patvirtino, kad nukentėjusioji su šeima būna savo teritorijoje (b.l. 118). Panašiai, kaip ir V. L. išsakė subjektyvią nuomonę apie įvykius galimai vykusius praeityje. Liudytoja V. Š. paneigė, kad informacija nurodyta pareiškime atitinka L. B. asmenybę bei tikrovę atitinkančius faktus, apibūdino nukentėjusiąją itin teigiamai, kaip nekonfliktišką asmenybę, tinkamai atliekančią savo darbą mokytoją. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytojų L. V. ir V. L. parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad kaltinamosios 2010-10-05 pareiškime išdėstyti duomenys apie nukentėjusiąją yra teisingi ir atitinka objektyvią tikrovę, o liudytojos V. Š. parodymai paneigia kaltinamuosius teiginius apie nukentėjusiąją.

Apeliantė savo skunde teigia, kad vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., teismas atsižvelgęs į nuteistosios turtinę padėtį gali atstovavimo išlaidų ir nepriteisti. LR BKP 106 str. 2 d. nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, teismo posėdžių skaičių pirmosios instancijos teisme, civilinio ieškinio, bei apeliacinio skundo surašymą, nukentėjusiojo turėtos advokato atstovavimo išlaidos nėra aiškiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo priteista 3500 Lt. suma advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti yra pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l.115,116), Kadangi A. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas viekas, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajai advokato atstovavimo išlaidas.

Dėl L. B. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad teismas nepagrįstai jos pateiktą civilinį ieškinį sumažino iki 1000 Lt dydžio sumos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimą, kas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio matyti, kad sprendimas iš dalies patenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį motyvuotas, pagrįstas bylos duomenimis – nustatyta, kad nukentėjusioji patyrė pažeminimą, buvo pakirstas pasitikėjimas ja dėl nuteistosios šmeižto ir įžeidimo. Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal LR BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. kaip idealią nusikalstamų viekų sutaptį. Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Spręsdamas civilinį ieškinį pirmos instancijos teismas laikėsi BPK nustatytų civilinio ieškinio išsprendimo taisyklių. Nustatydamas civiliniame ieškinyje prašomos neturtinės žalos dydį, vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. reglamentuotais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltinamosios asmenybę, jos amžių ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatant neturtinės žalos dydį procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (BPK 20 str.), apylinkės teismas nepažeidė ir teisingai pritaikė civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamojoje byloje reglamentuojančias BPK ir CK normas.

Nukentėjusioji skunde rašo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą netinkamai pritaikė visiško žalos atlyginimo principą (restitutio in integrum) neturtinės žalos atlyginimo atveju, kadangi nuteistosios padarytų nusikaltimų objektas - nukentėjusiosios asmens garbė ir orumas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-74/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.<...>Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-397/2012).

Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nuostatą, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija, taip pat į tai kad įstatyme nėra numatytas baigtinis neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijų sąrašas, o tai reiškia, kad teismui priimant sprendimą dėl žalos dydžio paliekama teisė taikyti teisės analogiją – bendruosius teisės principus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė visiško žalos atlyginimo principo (restitutio in integrum): teisingai įvertino ir analizavo neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (amžių, turtinę padėtį, asmenybę, sveiktos būklę), konkrečių bylos faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgė į tai, kad neturtinė žala buvo padaryta įvykdant nesunkius nusikaltimus ir vadovavosi teisingumo ir protingumo principais.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje yra pateikta VSDFV Kauno skyriaus pažyma apie A. K. priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas (pensiją), kuri patvirtina itin mažas nuteistosios pajamas, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad nuteistoji nepateikė jokių sunkią finansinę padėtį patvirtinančių dokumentų.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad 1000 Lt. neturtinės žalos dydis atitinka nukentėjusiajai sukeltą padarinių sunkumą – nusikalstamomis veikomis buvo pažeista nukentėjusiosios garbė ir orumas. Teismas pripažįsta, kad nukentėjusioji patyrė dvasinių kančių, tačiau vertintina, kad dėl nusikalstamų veikų kilę padariniai nukentėjusiajai, nepažeidė tokių įstatymo saugomų vertybių, kaip sveikata ir gyvybė. Taigi teismas nenustatė aplinkybių, kad apeliaciniame skunde prašomas priteisti 5000 Lt. neturtinės žalos dydis būtų adekvati suma nukentėjusiajai sukeltų padarinių kompensacijai.

Apeliacinio proceso metu nukentėjusios atstovė advokatė pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą (b.l. 143) ir teismo posėdžio metu prašė priteisti nukentėjusiosios naudai iš A. K. 1500 Lt. sumą už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą teisme. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nuteistosios amžių, pajamas, sveikatos būklę, vadovaudamasi BPK 106 str. 2 d., sprendžia, kad nukentėjusiosios naudai priteistina 500 Lt. advokato atstovavimo išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. ir L. B. apeliacinius skundus atmesti.

Vadovaujanti BPK 106 str. 2 d. iš A. K. priteisti L. B. 500 Lt. (Penkis šimtus litų, 00 ct.) advokato atstovavimo išlaidų patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.