Kauno apygardos teismo sprendimas, e2A-688-254/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-06-01
Bylos Nr.: e2A-688-254/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-34-3-00848-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Edvardas Paliokas
Ieškovas: S. M.
Atsakovas: L. M., V. J., A. J.
Trečiasis asmuo: A. Ž.

Civilinė byla Nr. e2A-688-254/2021Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00848-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.1.7.6; 3.3.1.20; 3.3.3.10.4

Kauno apygardos teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 1 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Edvardo Palioko,

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. patikslintą ieškinį atsakovams L. M., V. J., A. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo A. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad 1995 m. birželio 27 d. tarp A. Ž. ir V. J. sudarytos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato–gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 1538, dalis dėl šio turto pirkėjo yra apsimestinė ir negaliojanti, bei, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento, nustatyti, kad nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo S. M. ir L. M..

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 1995 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1538 pagrindu atsakovės V. J. vardu įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą ir pastatą–gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Notarinis nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas tarp trečiojo asmens A. Ž. ir atsakovės V. J.. Gyvenamasis namas parduotas už 22 599 litus, o žemės sklypas už 2 760 litus. Ieškovas S. M. ir atsakovė L. M. yra sutuoktiniai, atsakovė V. J. yra L. M. sesuo. Tikrieji žemės sklypo ir gyvenamojo namo savininkai, kurie šiuos daiktus nupirko iš trečiojo asmens A. Ž., sumokėdami jam 25 359 litų kainą, yra ieškovas S. M. ir atsakovė L. M., tačiau minėtas turtas buvo įregistruotas atsakovės sesers V. J. vardu, siekiant apsaugoti turtą, nes 1995 m. buvo neramūs laikai, vyravo banditizmas, reketavimas, organizuotas nusikalstamumas, buvo baisu savo vardu įgyti vertingesnį turtą, kad jo neperimtų nusikalstamo pasaulio atstovai, todėl buvo sutarta formaliai perkamą turtą registruoti V. J. vardu. Aplinkybes, kad ginčo turto tikrieji pirkėjai buvo ieškovas ir L. M. detaliai patvirtino civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011 pagal Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo prašymą apklausti liudytojai E. N. D., D. P., D. A., K. J. S. L.. 2008 m. balandžio 25 d. atsakovės V. J. ir jos sutuoktinio A. J. santuoka buvo nutraukta Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teisme. V. J. 2008 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teisme dėl santuokinio turto ir santaupų padalinimo. Minėtame prašyme V. J. nurodė aplinkybes, kad ji yra tik formali ginčo turto savininkė. Minėtu teismo sprendimu buvo pripažinta, kad tikrieji ginčo turto savininkai yra ieškovas ir atsakovė L. M.. Ieškovas su sutuoktine rado turto pardavėją, su juo derėjosi dėl kainos, tiesiogiai jam savo lėšomis sumokėjo visą turto kainą, nuo pat 1995 m. apsigyveno gyvenamajame name, jį remontavo ir išlaikė, t. y. šiuo sandoriu perėmė daiktų pirkėjų ir savininkų teises.

Atsiliepimas

3. Atsakovė L. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė V. J. (sesuo) 1995 m. birželio 27 d. įsigijo turtą ir leido neatlygintinai jame gyventi jai su šeima, kadangi pati gyveno Austrijoje. Būstą įsigijo su tikslu vėliau grįžti į Lietuvą ir jame apsigyventi. Kol sesuo gyveno Austrijoje, ji su šeima tvarkėsi turte kaip savo – mokėjo mokesčius, remontavo turtą, pirko buities daiktus. V. J. sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį išreiškė tikrąją savo valią – įgyti turtą savo nuosavybėn. Tarp seserų nebuvo jokio susitarimo dėl kitokių turto įsigijimo aplinkybių. 2008 m. Austrijoje įvyko V. J. skyrybų procesas, kurių metu buvo padalintas santuokoje įgytas turtas, o ginčo turtas buvo priteistas V. J.. Ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui reikšti ir prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovui patikslinus ieškinį, atsakovė L. M. atsiliepimo nepateikė, tačiau apklausta teismo posėdyje savo poziciją pakeitė. Nurodė, kad su ieškovu buvo kilę turtinių nesutarimų, todėl ieškovas kreipėsi į teismą ir ją nurodė kaip atsakovę. Šiuo metu jie visus klausimus išsisprendė, todėl su ieškiniu sutinka. Namą 5 m. statė kartu su ieškovu ir jis jiems priklauso pusiau, tai yra santuokoje įgytas turtas. Statybos metu pardavė butą, sodą ir gautus pinigus naudojo šio namo statybai. A. ir V. J. jiems padėjo statyti, t. y. už sutuoktinių lėšas A. J. padėdavo įsigyti reikiamų prekių. V. J. visuomet atvažiavusi į Lietuvą apsigyvendavo pas juos. Tuo metu 1995 m. ji ir jos sutuoktinis dirbo UAB „Grus“, kurie užsiiminėjo naftos produktų prekyba, ieškovas dirbo pavaduotoju. Gyvenamojo namo registruoti savo vardu negalėjo dėl „banditizmo“, detaliau įvardinti kilusių grėsmių nenori. Kadangi sesuo V. J. gyveno ne Lietuvoje, o seserimi ir jos sutuoktiniu tuo metu visiškai pasitikėjo, todėl savo namą „įformino“ sesers vardu. Nežino kuriais metais, tačiau sesuo ir A. J. siūlė persirašyti turtą savo vardu, tačiau nežino, kodėl ieškovas to padaryti negalėjo. Vėliau, kai J. 2011 m. pradėjo skyrybų procesą, A. J. buvo pareiškęs teises į ginčo turtą, atsakovė su sutoktiniu važinėjo į Austrijos teismą, kur liudijo, kad namas priklauso jiems, o ne V. ir A. J..

4. Atsakovė V. J. 2020-09-22 atsiliepime į ieškinį (2020-09-30 reg. Nr. DOK-34572) nurodė, kad nei ji, nei sutuoktinis neturėjo jokių išlaidų dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pirkimo ir statybos. Kai sesuo su vyru pirko namą, ji atostogavo pas sesę (duomenys neskelbtini). Dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje, sesė su vyru paprašė, kad namas būtų perkamas jos vardu. Tarpusavio santykiai buvo geri, todėl atsakovė sutiko, nes tuo metu dirbo ir gyveno Austrijoje. Jos vyras pasisiūlė padėti įsigyti santechnikos medžiagų, nes dirbo sasntechnikos firmoje ir medžiagas vežė iš Austrijos į Lietuvą. Už medžiagas buvo atsilyginta ir vyras niekada neminėjo, kad ieškovas ir sesuo liko skolingi. Atsakovės skyrybų byloje vyras namą (duomenys neskelbtini) įtraukė į bendro turto dalybas, bet teismo Austrijoje pagalba buvo įrpodyta, kad tikri namo savininkai yra sesuo L. ir jos vyras S.. Kad pinigus sklypo pirkimui davė A. J. yra melaginga.

5. Atsakovas A. J. atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo nurodytos turto įsigijimo aplinkybės išgalvotos, kad ginčo turtas buvo įsigytas tuo metu sutuoktinių V. ir A. J. vardu. Turto įsigijimui ir įrengimui atsakovas panaudojo šeimos lėšas. Ilgą laikotarpį jis gyveno ir dirbo Austrijoje, kur gaudavo dideles pajamas, kurias galėjo skirti ne tik buvusios sutuoktinės ir vaikų išlaikymui, bet ir ginčo turto įrengimui. Kadangi tuo metu jis su sutuoktine gyveno Austrijoje, o M. sunkiai vertėsi, jis leido buvusios sutuoktinės seseriai su vyru gyventi nenaudojamame turte. Konfliktas dėl ginčo turto kilo, kuomet pradėjo irti V. ir A. J. santuoka. Atsakovė V. J., veikdama grupėje su savo seserimi L. M. bei jos sutuoktiniu, surezgė planą perimti ginčo turtą, sugalvojo istoriją apie tai, kad neva tikrieji turto savininkai yra M., apie tai, kad vyko kažkokie banditizmai. Toks piktybiškas ir akivaizdžiai nusikalstamas V. J. elgesys, be kita ko, įtakojo, kad nutraukus jų santuoką, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su A. J.. Šioje byloje ieškovas ginčija 1995 m. birželio 27 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, nors apie nurodytą sandorį žinojo nuo pat jo sudarymo momento, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 1998 m. birželio 27 d.

6. Trečiasis asmuo A. Ž. 2020 m. lapkričio 27 d. teisme gautuose (reg. Nr. DOK-42056) rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad puikiai prisimena, jog turtą pardavinėjo per skelbimą laikraštyje. Tokiu būdu S. M. ir L. M. jį susirado. Visos derybos dėl turto pirkimo buvo vedamos tiesiogiai su S. M. ir L. M.. V. J. matė vienintelį kartą, kuomet buvo pasirašoma sutartis, o A. J. nėra matęs ir jo nepažįsta.Trečiasis asmuo nurodė, kad vienareikšmiškai suprato, kad šie asmenys siekia įsigyti turtą savo nuosavybėn. Puikiai prisimena, kad visus pinigus grynais pinigais už parduotą turtą gavo iš S. M., buvo sumokėta 5000 JAV dol., kas atitiko sutartos kainos ekvivalentą litais. Atsimena, kad S. M. ir L. M. nurodė, jog turtas formaliai bus registruojamas sesers V. J. vardu, nes patys M. bijojo registruoti turtą savo vardu dėl kažkokio galimo pavojaus. Atsimena, kad pas notarą pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį dalyvavo S. ir L. M., notaro išlaidas mokėjo per puse su S. M..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka ieškiniui tenkinti. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, objektyviai leidžiančių daryti išvadą, jog jis turėjo galimybę ir realiai įgijo ginčo turtą. Ieškovo nurodytos priežastys, dėl kurių jis su sutuoktine pirko ginčo turtą V. J. vardu yra deklaratyvios, nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais. Ieškovas nurodydavo tik neva visiems žinomą 1995 m. kriminogeninę padėtį, apsiribodavo deklaratyviais paaiškinimais, kad buvo žudomos močiutės, reikalaujami pinigai iš žmonių. Nustatė, kad po ginčo namo įgijimo ieškovas pirko kito registruotino turto savo vardu, o taip pat įsteigė įmonę ir ši įmonė taip pat įgijo turto. Atsakovės L. M. pozicija teismui nebuvo iki galo aiški, nes ji byloje pateikė dvi visiškai skirtingas versijas. Ieškovas ieškiniui pagrįsti rėmėsi Austrijos teismo sprendimu, o taip pat liudytojų, kurie buvo apklausti Austrijos teismo pavedimu, parodymais (Prienų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-361-805/2011). Susipažinus su liudytojų parodymais teismas nustatė, kad liudytojai patvirtino, jog S. M. ir L. M. buvo namo statytojai ir užsakė darbus bei už juos sumokėjo. Atsakovas A. J. šių aplinkybių neneigė, patvirtino, kad jis pasitikėjo M. šeima, todėl jiems duodavo pavedimus ką reikia atlikti, jie samdydavo žmones, o M. apmokėdavo A. J. iš Austrijos atvežtais pinigais. Sprendė, kad abi šeimos turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įgyti.

9. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo remtis Austrijos teismo sprendimu, kuriuo neva buvo pripažintas ginčo objektas kaip bendroji jungtinė M. nuosavybė. Teismų sprendimai, priimti konkrečios valstybės teismo, savaime neįgyja teisinės galios už savo valstybės ribų ir negali būti pradėti vykdyti kitos valstybės teritorijoje. Nei viena iš ginčo šalių nesikreipė dėl šio sprendimo pripažinimo. Išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju turtu.

10. Teismas išklausęs šalių paaiškinimus negalėjo vienareikšmiškai nustatyti, kas buvo tikroji sandorio šalis – pirkėjas. Nei viena iš šalių neįrodinėjo ir teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių galimybę įsigyti ginčo turtą. M. nuo 1995 m. gyvena ginčo name. Tuo tarpu J. gyveno šiuose namuose per Kalėdines šventes, o taip pat V. J. su vaikais vasaros atostogų metu. Byloje pateikti susirašinėjimai dėl remonto patvirtino, kad J. dalyvavo statant namą, tiekė reikalingas medžiagas iš Austrijos. Nei viena iš šalių nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių statyboms panaudotas savo asmenines lėšas. A. J. aiškino, kad M. padėjo jiems pastatyti namą organizuojant darbus. Pinigus atveždavo M., kuris su jais atsiskaitydavo. M. aiškino, kad samdė žmones ir su jais atsiskaitinėjo savo šeimos gaunamomis pajamomis. Tiek M., tiek J. aiškino, kad dalis statybinių medžiagų buvo įgyjamos Austrijoje, tačiau šalys įgijimo ir apmokėjimo aplinkybes aiškino skirtingai. A. J. nurodė, kad įgydami šį turtą ketino grįžti į Lietuvą gyventi, tačiau pasikeitė situacija, todėl taip ir neįsikėlė į ginčo namą. Nurodė, kad šis turtas nėra reikalingas jam, tačiau mano, kad jo dukroms šis turtas tikrai reikalingas. Šalys neginčija, kad sutartys dėl komunalinių paslaugų sudarytos M. vardu, kad jo šeima moka mokesčius, draudžia namą. Teismas vertino, kad nebuvo pakankamo teisinio pagrindo šį sandorį pripažinti apsimestiniu.

11. Teismas nustatė, kad byloje praleisti keli ieškinio senaties terminai. Ginčijama pirkimo– pardavimo sutartis sudaryta 1995 m. birželio 27 d., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui (toliau – 1964 m. CK), kurio 84 straipsnyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovas savo teisės ginčyti sutartį iki 1998 m. birželio 27 d. neįgyvendino. Ieškovas teismo posėdžio metu teigė, kad tuo metu santykiai su J. buvo geri, todėl jis nežinojo, kad jo teisės į šį turtą pažeidžiamos. Teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes nuo Austrijos teismo proceso pradžios ir A. J. pretenzijų dėl ginčo turto pareiškimo, praėjo 10 metų. Ieškovas nurodo, kad 2019 m. kovo 6 d. gavo nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodyta, kad V. J. yra turto savininkė, tačiau ieškovas ne kartą nurodė, kad jam buvo žinoma, jog dokumentuose būtent V. J. įrašyta ginčo namo savininke. Be to, savo teisių pažeidimą ieškovas siejo su kažkokiu įvykiu, kurio konkrečiai įvardinti teismo posėdžio metu negalėjo, t. y. 2018 m. noru įgyti Birštono piliečio kortelę, negalėjimu deklaruoti gyvenamosios vietos. Kaip tai siejasi su jo teisių pažeidimu ir sužinojimo momentu ieškovas nepaaiškino. Ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai painūs, negalima nustatyti nuoseklios įvykių sekos. Ieškovas nesugebėjo rišliai ir aiškiai paaiškinti, kodėl V. J., ir kaip pats tvirtino A. J., siūlant perrašyti namą M. vardu, tą daryti atsisakė. Ieškovas savo kalboje kalbėjo ir ieškinį grindė deklaratyviais išsireiškimais apie 1995-2008 metais buvusią sudėtingą kriminogeninę situaciją. Atsakovui A. J. prašant taikyti ieškinio senatį ir ieškovui nepagrindus ir nepaneigus ieškinio senaties praleidimo priežasčių, teismas darė išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senatį ginčyti 1995 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

12. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. M. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo nurodytos priežastys, dėl kurių jis su sutuoktine pirko ginčo turtą atsakovės V. J. vardu, yra deklaratyvios ir nepagrįstos. Tačiau ieškovo paaiškinimus patvirtino kiti proceso dalyviai, Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo sprendimas, Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011, kurioje pagal Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo prašymą apklausti liudytojai. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad 1995 m. sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį ieškovas ir atsakovė L. M. įsigijo nurodytą turtą V. J. vardu, nes dėl blogos kriminogeninės situacijos šalyje ir vyraujančio reketo bijojo savo vardu turėti labai vertingą nekilnojamąjį turtą. Po ginčo namo įgijimo ieškovas pirko kito registruotino turto savo vardu, tačiau šis turtas buvo nedidelės vertės, todėl jo nebijojo registruoti savo vardu. Vertinant, kad faktiškai nebuvo grasinta susidorojimu ar reketu, nereiškia, kad ieškovas ir jo šeima, bei Austrijoje gyvenusi atsakovų šeima neturėjo vidinio įsitikinimo, kad vertingo nekilnojamojo turto registravimas savo vardu yra pavojingas, atsižvelgiant į laikotarpį Lietuvos Respublikoje po nepriklausomybės atkūrimo. Ieškovo paaiškinimus patvirtino priešingą suinteresuotumą civilinės bylos baigtimi turėjusios atsakovės L. M. bei V. J., trečiasis asmuo A. Ž.. Vienintelis proceso dalyvis, kuris neigė ieškovo paaiškinimus, buvo atsakovas A. J., kuris ginčą dėl to paties žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalybų buvo pralaimėjęs 2012 m. Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teisme. Teismas nurodė, kad atsakovės L. M. pozicija šioje byloje nėra aiški. Tačiau bylos medžiaga rodo, kodėl L. M. pozicija keitėsi. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl to, kad jis su savo sutuoktine bei jos seserimi nesugebėjo gražiuoju išspręsti turto nuosavybės įregistravimo klausimo, dėl ko šalių santykiai tuo metu buvo konfliktiški. Atsižvelgiant į tai, L. M. 2019 m. lapkričio 15 d. pateikdama atsiliepimą į ieškinį užsiėmė gynybinę neigimo poziciją ir reikalavo ieškinį atmesti. Teismui išreikalavus Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimą (įsiteisėjusį 2012 m. kovo 20 d.), kuris teisme gautas 2020 m. birželio 29 d., L. M. pozicija pasikeitė, nes suprato nebegalinti neigti tiesos ir aplinkybių, kurias 2011 metais pati nurodė Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teisme išnagrinėtoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Austrijos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimu, kuriuo nuspręsta atsakovo A. J. reikalavimą dėl namo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei V. J. priteisimo, o jam atitinkamos kompensacijos išmokėjimo, atmesti. Austrijos apygardos teismas nutarė, kad turtas ir namas (duomenys neskelbtini) nedalintini, kadangi jie yra (ūkinė) ieškovės sesers ir jos vyro nuosavybė. Teismas, konstatuodamas, jog Austrijos apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimas yra nepripažintas Lietuvoje ir dėl to šioje valstybėje nelaikomas priverstinai vykdytinu teismo sprendimu, neigiamus atsakovų J. neveiklumo padarinius perkėlė ieškovui, nepagrįstai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovaudamas 2012 m. sausio 31 d. nutarimo turiniu bei jame nustatytomis aplinkybėmis. Kreiptis dėl užsienio valstybėje priimto sprendimo pripažinimo gali tik minėtoje užsienio valstybėje dalyvavusios proceso šalys (J.), todėl ieškovas negali to padaryti. Taip pat Austrijos apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo pripažinimo procedūra reikalinga jo priverstinio vykdymo atveju, tačiau nustačius, jog šis nutarimas priimtas nepažeidus jurisdikcijos taisyklių, jo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti kvestionuojamas, dėl ko teismas privalėjo juo vadovautis. Teismas nurodė, jog negali vienareikšmiškai nustatyti, kas buvo tikroji sandorio šalis – pirkėjas, tačiau nesivadovavo Austrijos teismo nutarimu, kuriuo nuspręsta, kas yra tikrasis turto pirkėjas. Austrijos apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d., nusprendęs, jog yra teismingas nagrinėti J. santuokos metu Lietuvos Respublikoje įgyto turto dalybų klausimą, ginčą sprendė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Austrijos teismas tinkamai vadovavosi 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, nuostatomis. Pažymi, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atsisakė teismingumo Austrijos apygardos teismo atžvilgiu.

12.3. Teismas galimai šališkai vertino tik vieno proceso dalyvio – atsakovo A. J. paaiškinimus, tačiau visiškai nepasisakė ir nevertino civilinės bylos baigtimi nesuinteresuoto trečiojo asmens A. Ž. rašytinių paaiškinimų. Teismas nenurodė jokių aplinkybių (nieko nepasisakė), kodėl A. Ž. paaiškinimus laikė nepatikimais.

12.4. Teismas padarė išvadą, kad abi šeimos, t. y. tiek M., tiek J., turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įgyti. Tačiau toliau sprendime padarė ankstesnei išvadai prieštaraujančią išvadą, kad nė viena iš šalių neįrodinėjo ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių galimybę įsigyti ginčo turtą. Civilinėje byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. spalio 4 d. pažyma Nr. KA P21E-3384 apie ieškovo gautas pajamas laikotarpiu nuo 1996-07-17 iki 2004-11-30, iš kurios matyti, jog ieškovas gaudavo minėtiems laikams ženklias pajamas: 1997 m. – 21 240 Lt (1770 Lt/mėn), 1998 m: 23 400 Lt (1950 Lt/mėn.), 1999 m: 23 400 Lt (1950 Lt/mėn.), 2000 m.: 22 282,52 Lt (1856,88 Lt/mėn.), 2001 m.: 23 400 Lt (1950 Lt/mėn.). Atskovas A. J. pateikė įrodymus apie 1994-1996 m. gautas pajamas Austrijoje, tačiau neturint duomenų apie atsakovų šeimos išlaidas, tokių įrodymų nepakanka patvirtinti A. J. gerą turtinę padėtį. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nė viena iš šalių nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių statyboms panaudotas savo asmenines lėšas. Aplinkybes, kad ginčo turto tikrieji pirkėjai buvo ieškovas ir L. M., kad minėti asmenys organizavo ir finansavo ginčo turto statybos ir įrengimo darbus detaliai patvirtino civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011 apklausti liudytojai E. N. D., D. P., D. A., K. J. S. L.. Iš Austrijos apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo turinio matyti, jog šioje byloje buvo detaliai vertinamos faktinės aplinkybės, jas vertindamas teismas nurodė, jog yra didelis neatitikimas tarp A. J. nurodytų medžiagų sąnaudų namui – apie 55000 Eur ir jo pateiktų sąskaitų. Teismas galėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus ar prašymus (pvz.: išreikalauti visą Austrijos apygardos teismo civilinės bylos medžiagą, kurioje buvo pateikti statybinių medžiagų, panaudotų gyvenamojo namo statyboms, įsigijimo dokumentai). Teismas iš esmės vadovaudamasis tik vieno proceso dalyvio paaiškinimais, o ne rašytine medžiaga, kitų proceso dalyvių paaiškinimais, priėmė neteisingą ir naikintiną sprendimą.

12.5. Teismas privalėjo vertinti apsimestinio sandorio šalių elgesį po ginčo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Teismas pripažino, jog M. nuo 1995 m. gyvena šiame name. J. gyveno šiuose namuose per Kalėdines šventės, o taip pat V. J. gyvendavo šiame name su vaikais vasaros atostogų metu. Visą laiką nuo 1995 m. jį remontavo ir išlaikė ieškovas su sutuoktine. A. J. manydamas, kad turtas įgytas ir statytas jo bei tuometinės sutuoktinės lėšomis, su kuria išsituokė 2008 m., o santuokoje įgytą turtą padalino 2012 m., nereiškė jokių pretenzijų į neva jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Priešingai, šioje civilinėje byloje A. J. nurodė, kad šis turtas jam nėra reikalingas. Šio atsakovo paaiškinimus teismas privalėjo vertinti kritiškai.

12.6. Teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties eigos pradžios datą. Ieškovas teismui nurodė, jog 1995 m., kuomet buvo sudaroma apsimestinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, kadangi būtent ieškovas ir atsakovė, bijodami galimo reketavimo, paprašė, kad statytiniu pirkėju sandoryje būtų nurodoma Lietuvoje negyvenanti V. J.. Apie savo teisių pažeidimą ieškovas galėjo suvokti ne anksčiau nei 2011 m. vasario 14 d., kuomet Austrijos apygardos teismo pavedimu buvo apklausiamas Prienų rajono apylinkės teisme. Tik tuomet ieškovas sužinojo, kad vyksta teisminis ginčas dėl turto dalybų tarp J., kuriame A. J. reiškia pretenzijas (reikalauja piniginės kompensacijos iš V. J.) už ieškovo (duomenys neskelbtini) įgytus objektus. Po minėto teisminio proceso ieškovas sužinojo, kad 2012 m. sausio 31 d. priimtas nutarimas, kuriuo atmestas A. J. reikalavimas dėl piniginės kompensacijos. Esant minėtam Austrijos apygardos teismo sprendimui ieškovas jautėsi, kad jo teisės apgintos. Joks apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo nebūtų galėjęs numanyti, kad tas pačias aplinkybes reikia pakartotinai nustatyti Lietuvos Respublikos teismuose. L. M. iš savo sesers gavusi Austrijos teismo sprendimą vis žadėjo sutvarkyti turto perrašymo klausimus, tačiau šalių santykiams prastėjant, ieškovas kreipėsi pagalbos į teisininkus, 2019 m. kovo 6 d. gavo VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus su istorija, kurie patvirtino, kad turtas tebebuvo registruotas V. J. vardu, jokie pakeitimai neatlikti, dėl ko 2019 m. rugsėjo 17 d. pateikė ieškinį Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmams. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties, tačiau ieškovas nurodė, kad jeigu teismas laikytų, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašė šį terminą atnaujinti, jį praleidus dėl svarbių priežasčių. Tačiau teismas netikrino, ar ginčo situacijoje neegzistuoja svarbios priežastys atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į ieškovo S. M. apeliacinį skundą, atsakovė L. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Nurodo, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė, o ieškovas tai įrodė remdamasis užsienio ir Lietuvos teismų dokumentais, kuriuose užfiksuotos faktinės aplinkybės apie tikrąją sandorio šalių valią. Faktinės aplinkybės šiuose dokumentuose buvo užfiksuotos apklausus liudytojus, kurių parodymai nebuvo prieštaringi. Vienintelis asmuo, kuris prieštaravo šiems parodymams, buvo atsakovas A. J.. Teismas nepagrįstai nurodė, jog tam, kad būtų galima remtis Austrijos teismo sprendimu, būtina jį pripažinti ir pradėti vykdyti. Pabrėžtina, jog ieškovas kreipėsi į teismą ginčydamas apsimestinį sandorį, kuris nebuvo nuginčytas Austrijos teismo sprendimu. Ieškovas pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, ginčijant apsimestinį sandorį, nesant jokio kito teismo sprendimo dėl šio sandorio nuginčijimo, o Austrijos teismo sprendimu ieškovas rėmėsi kaip rašytiniu įrodymu, kuriame išdėstytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės – apklaustų liudytojų parodymai. Teismas nepagrįstai nesirėmė šiuo rašytiniu įrodymu ir dėl šios priežasties priėjo nepagrįstų išvadų, jog ieškovas neįrodė sandorio apsimestinumo. Sprendžiant dėl sandorio apsimestinumo, be kita ko reikėtų vadovautis teismų praktikoje išplėtota tikėtinumo taisykle. Teismas klaidingai suformavo savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų (ne)pakankamumo ir neteisingai nusprendė, jog ieškovas neįrodė savo ieškinio reikalavimų. Remiantis visais byloje esančiais įrodymais (ypač Austrijos ir Lietuvos teismų dokumentais) darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad sandoris yra apsimestinis ir teismo tvarka turėjo būti tokiu pripažintas.

13.2. Teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškino senaties termino. Ieškovas savo teisių pažeidimą galėjo suvokti ne anksčiau nei 2011 m. vasario 14 d., kada Austrijos apygardos teismo pavedimu buvo apklausiamas Prienų rajono apylinkės teisme. Minėto teismo sprendimas buvo palankus ieškovui, kadangi buvo nustatyta, jog turtas išlieka ieškovo ir L. M. statytinio asmens V. J. nuosavybėje. Taigi, ieškovas galėjo tikėtis, jog jo teisės nėra pažeistos, kadangi A. J. nebuvo priteista ginčo turto dalis, tai reiškia, jog ieškovas esant reikalui galėjo tikėtis turto perleidimo jam ir jo sutuoktinei iš V. J.. Ieškovo, L. M. ir V. J. santykiai pradėjo prastėti gerokai vėliau – apie 2019 metus, tuomet ieškovas galėjo suprasti, jog gražiuoju dėl turto perleidimo gali nebepavykti susitarti, todėl kreipėsi su ieškiniu į teismą, nepraleidęs ieškinio senaties termino. Teismas, konstatavęs senaties termino praleidimą, nesiaiškino ir nevertino termino praleidimo priežasčių, jų svarbumo.

14. Atsiliepimu į ieškovo S. M. apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Sprendime įvertinti praktiškai visi rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, nustatyti visi teisiškai reikšmingi faktai, kurių pagrindu buvo teisingai pritaikytos materialinės teisės normos. Teismas pagal įrodymų visumą priėmė atitinkamą sprendimą, savo išvadas išsamiai motyvavo, sprendime pagrįstai nurodė, kokiomis materialiosios ir proceso teisės normomis vadovavosi. Kitoks nei teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimas nėra pagrindas naikinti iš esmės teisingą bei pagrįstą teismo sprendimą. M. nuo bylos nagrinėjimo pradžios atstovaujami kvalifikuotų teisininkų. Visus procesinius dokumentus abiejų sutuoktinių vardu teikia jų atstovai, todėl M. veiksmų prieštaringumas negali būti pateisinamas teisinių žinių ir/ ar teisminių ginčų patirties stoka. Pradiniu ieškiniu atsakovėmis buvo įtrauktos tik M. ir jos sesuo J.. Atsiliepimu į ieškinį M., atstovaujama kvalifikuoto advokato, nesutiko su ieškovo ieškiniu, detaliai paaiškino turto įsigijimo aplinkybes. Atsakovas A. J. atsitiktinai sužinojo apie ginčą ir savo iniciatyva įstojo į bylą trečiuoju asmeniu (vėliau ieškovo prašymu buvo pakeistas į atsakovą). Pirminės šalys siekė sudaryti taikos sutartį, tačiau taikos sutartis dėl ginčo turto nebuvo galima, jei jos šalimi nebus atsakovas kaip esamas ginčo turto bendraturtis. Mano, kad pradinės šalys, susijusios giminystės ir svainystės ryšiais, tokiu būdu siekė spręsti ginčą. Nepavykus įteikti procesinių dokumentų atsakovei J., bylą nagrinėjęs teismas ne kartą teiravosi L. M. atstovo dėl įteikimo galimybių. Tačiau atstovas ne kartą nurodė, kad jo klientei nėra žinoma, kaip jos seseriai įteikti dokumentus. Ieškovui pateikus patikslintą ieškinį, L. M. atstovas teismui pateikė atsakovės V. J. atsiliepimo į patikslintą ieškinį kopiją, kuriuo pastaroji prašė patenkinti svainio patikslintą ieškinį. Iš to seka, kad M. ir jos atstovas iš tikrųjų palaikė santykius su J., derindami savo veiksmus, ji buvo pasitelkta tuomet, kaip tapo akivaizdu, jog iš anksto sukurtas planas taikos sutartimi išspręsti inscenizuotą ginčą nepavyks. Teismui pripažinus sutuoktinių dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu, M. šios nutarties nevykdė. Mano, kad jei nebūtų įstojęs į bylą, ginčas iš anksto suplanuotai būtų baigtas taikos sutartimi tarp giminystės ir svainystės santykiais susijusių asmenų. V. J. elgesį aiškina itin konfliktiškomis J. santuokos nutraukimo aplinkybėmis.

14.2. Teismas teisingai įvertino turto įsigijimo aplinkybes. Ieškovo teiginys apie kriminogeninę situaciją deklaratyvus ir nepagrįstas. Ieškovas, teikdamas paaiškinimus apie tariamai egzistavusias grėsmes, nuolatos painiojosi ir prieštaravo kelioms minutėms ankščiau duotiems savo paties paaiškinimams. Pirminį ieškinį ieškovas grindė kitokiomis aplinkybėmis nei apeliaciniame skunde. Ieškinyje teigė, kad ieškovas tuo metu buvo tiesiogiai susidūręs su nusikalstamo pasaulio atstovų bandymais reketuoti. Teikdamas paaiškinimus žodžiu, ieškovas nurodytų aplinkybių nedetalizavo, apeliaciniame skunde apie jas nutyli. Teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad iki ginčo turto įsigijimo ir vėliau, tariamai egzistuojant grėsmei ieškovui dėl kriminogeninės situacijos šalyje, ieškovas ir/ ar jo sutuoktinė savo vardu įsigijo kito nekilnojamojo turto. Ieškovas įrodinėja, kad įsigytas turtas nedidelės vertės, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ginčo turto įsigijimo momentu turtą sudarė sublokuoto namo sklypas ir sublokuoto namo (kotedžo) pamatai. Jeigu A. J. būtų buvę žinomos aplinkybės apie grėsmes, jis nebūtų pirkęs ginčo turto ir nebūtų leidęs jo šeimai būnant Lietuvoje gyventi jame.

14.3. Teismas teisingai nevertino Austrijos teismo sprendimo. Nei viena iš ginčo šalių nėra kreipusi dėl šio sprendimo pripažinimo. Be to, ieškovo nurodomas Austrijos teismo sprendimas buvo priimtas ne santuokos nutraukimo byloje. Teismas teisingai nurodė, kad tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju turtu. Todėl nepriklausomai nuo to, ar ginčo turto, registruoto Lietuvos Respublikoje, klausimas būtų buvęs sprendžiamas Austrijos Respublikos teisme santuokos nutraukimo byloje ar atskiroje byloje, bet koks Austrijos teismo sprendimas ginčo turto, kaip Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto, klausimu keistų/ keičia Lietuvos Respublikos teismų išimtinę kompetenciją. Taip pat ieškovui nebuvo atimta teisė prašyti teismo apklausti visus Austrijos teismo sprendime nurodytus liudytojus, teikti kitus įrodymus, kurie tariamai buvo pateikti Austrijos teismui. Tačiau nurodyta teise ieškovas nepasinaudojo.

14.4. Teismas teisingai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie tai, kada jis tariamai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, yra painūs, nėra galimybės nustatyti nuoseklios įvykių sekos. Ieškovas nurodo, kad ginčo turtas tariamai buvo įgytas atsakovų J. vardu dėl sudėtingos kriminogeninės situacijos Lietuvoje, tačiau nepateikia jokių paaiškinimų, kada ši situacija Lietuvoje pasikeitė/ pasibaigė, kada jam tapo saugu įsigyti turtą savo vardu. Ieškovas iš 1995 m., kuomet buvo sudarytas ginčo sandoris, peršoka į 2011 m. Austrijos Respublikoje vykusį teisminį procesą, nepateikdamas paaiškinimų apie beveik 20 metų laikotarpį tarp šių įvykių. Šios aplinkybės reikšmingos nustatant ieškinio senatį, kadangi ginčo turto sutartis sudaryta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuriame nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuriam pasibaigus, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovas savo teisės ginčyti sutartį iki 1998 m. neįgyvendino. Ieškovas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl, žinodamas apie J. kaip turto patikėtinių santuokos irimą 2002 m. pradžioje, nesiėmė jokių veiksmų ginčo turto atžvilgiu. Situacijoje, kuomet pradeda irti tariamų turto patikėtinių santuoka, bet kuris protingas ir rūpestingas patikėtojas susirūpintų patikėto šiems asmenims turto likimu. Tačiau ieškovas jokių veiksmų neatliko nei 2002 m., nei 2008 m. nutraukus J. santuoką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 1995 m. birželio 27 d. tarp A. Ž. ir V. J. sudarytos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 1538, pripažinimo apsimestine ir negaliojančia dėl turto pirkėjos, prašant pirkėjo teises ir pareigas perkelti ieškovui S. M. ir atsakovei L. M. bei nustatyti, kad pagal šią sutartį nekilnojamąjį turtą jie įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovo S. M. pateiktų įrodymų nepakanka ieškiniui tenkinti. Teismo vertinimu, nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti, kas buvo tikroji sandorio šalis – pirkėjas. Sprendime nurodyta, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, objektyviai leidžiančių daryti išvadą, kad jis turėjo galimybę ir realiai įgijo ginčo turtą, o ieškovo ir atsakovės L. M. nurodytos priežastys, dėl kurių jie pirko ginčo turtą atsakovės sesers V. J. vardu yra deklaratyvios, nepagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais; nustatė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų matyti, kad tiek M., tiek J. šeimos turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įgyti; teismas nurodė, kad 2011 m. Austrijos Respublikos sprendimas negali būti įrodymas, patvirtinantis, jog ginčo objektas yra ne atsakovų V. J. ir A. J. bendroji jungtinė nuosavybė, nes nei viena iš ginčo šalių nėra kreipusi dėl šio sprendimo pripažinimo, todėl teismas juo nesirėmė; nurodė, kad atsakovė V. J. su ieškiniu sutiko, tačiau teismo posėdyje nedalyvavo, išsamių paaiškinimų teismui nedavė; teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi nuo Austrijos teismo proceso pradžios ir A. J. pretenzijų dėl ginčo turto pareiškimo praėjo 10 metų.

18. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus; teismas nepagrįstai nelaikė įrodymu Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo, kuriuo buvo išnagrinėtas ginčas dėl atsakovų V. ir A. J. turto padalinimo; nevertino Prienų raj. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011 užfiksuotų šalių, apklaustų liudytojais, ir liudytojų E. N. D., D. P., D. A., K. J., S. L. parodymų; nevertino turto pardavėjo A. Ž. 2020 m. lapkričio 27 d. byloje gautuose (reg. Nr. DOK-42056) rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų sandorio sudarymo aplinkybių; nevertino sandorio šalių elgesio iki ir po sandorio sudarymo; sprendime padarė viena kitai priešingas išvadas dėl ieškovo ir jos sutuoktinės galimybių įgyti turtą; nevertino aplinkybės, kad tik vienintelis atsakovas A. J. nesutiko su ieškiniu; teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstai ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

Dėl įrodymų

19. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neturi teisinio pagrindo remtis Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimu, nes nei viena iš ginčo šalių nėra kreipusis dėl šio sprendimo pripažinimo, o CPK 786 straipsnis numato, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju turtu.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai neteikia pagrindo nevertinti Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo byloje kaip įrodymo, kuriuo ieškovas grindė byloje nustatinėtinas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju nekyla klausimas dėl sprendimo vykdymo, kad jį reikėtų pripažinti vykdytinu. Be to, 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų (36 straipsnio 1 dalis). Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuris vykdytinas toje valstybėje narėje, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje ir tam nereikia jo skelbti vykdytinu (39 straipsnis). Pastebėtina, kad Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismas šį nutarimą bylą nagrinėjančiam teismui pateikė (2020-01-31, reg. Nr. DOK-228131, vertimas gautas 2020-06-29, įreg. Nr. DOK-22813) įvykdęs jo prašymą rinkti įrodymus (2001-05-28 Tarybos reglamanto Nr. 1206/2001 4 straipsnis).

22. Sprendžiant dėl CPK 786 straipsnio nuostatų taikymo, tai kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ir ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas).Taigi nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018.). Europos Sąjungoje jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“).

23. Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismas prisiėmė jurisdikciją byloje dėl ieškovės V. J. reikalavimo atsakovui A. J. dėl 8 058,83 Eur skolos priteisimo ir atsakovo A. J. reikalavimo dėl namo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) priteisimo ieškovei, jam išmokant kompensaciją. 2012 m. sausio 31 d. nutarime nurodyta, kad atsakovas kreipėsi dėl Noilengbacho apygardos teismo jurisdikcijos ir teismas 2009-10-30 nutarimu ON 34 konstatavo, kad šiems konkretiems klausimams taikoma šalies vidaus jurisdikcija ir bylą išnagrinėjo taikydamas Lietuvos teisę. Šie argumentai teikia pagrindą sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė įrodymu Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo, kuriame yra duomenų apie atsakovų V. ir A. J. ginčą dėl santuokoje įgyto turto apimties ir aplinkybes dėl ginčo turto nepripažinimo dalintinu.

Dėl ginčo esmės ir įrodymų vertinimo

24. Byloje nustatyta, kad 1995 m. birželio 27 d. tarp A. Ž. ir V. J. buvo sudaryta žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 1538. Ieškovas nurodė, o atsakovės L. M. ir V. J. su ieškiniu sutiko ar jam neprieštaravo, kad ginčo sandoris turi valios trūkumų, nes jį sudarant nebuvo atskleisti tikrieji šalių ketinimai ir neatsirado deklaruojamo sandorio teisinių pasekmių. Tai yra, kad sandorį sudariusios šalies (pirkėjos V. J.) valia iš tikrųjų neatitiko jos valios išorinę išraišką, o atspindinti tikrąją šalių valią, tačiau neviešinama buvo tai, kad tikrieji ginčo turto pirkėjai buvo S. ir L. M..

25. Sandoris yra tikslingas laisvos asmens valios išraiškos aktas. Viena iš sandorio galiojimo sąlygų yra ir sandorio šalies valios išraiškos sutikimas su tikrąja (vidine) šalies valia. Tuo atveju, jei sandoriu išreikšta vidinės asmens valios neatitinkanti valia arba juo išreikšta vidinė valia susiformavo netinkamai, gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip turintį valios trūkumų. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą). Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių teisės doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-2-684/2021 29 punktą).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, daro priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė V. J. nebuvo tikroji pirkimo–pardavimo sutarties šalis, nes turto pirkėjais buvo S. ir L. M., ir ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu (CPK 185 straipsnis).

28. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

29. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad tikrieji 1995 m. birželio 27 d. sudarytos žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) pirkėjai, kurie šiuos daiktus nupirko iš trečiojo asmens A. Ž., sumokėdami jam 25 359 litų kainą, yra S. ir L. M.. Atsakovės L. M. seseriai V. J. sutinkant, turtas buvo nupirktas jos (statytinės) vardu, nes, ieškovo įsitikinimu, turto įgijimo metu (1995 metais) buvo neramūs laikai, jis tuo metu buvo tiesiogiai susidūręs su nusikalstamo pasaulio atstovų bandymais reketuoti, todėl suprato kokios pasekmės gali laukti, jeigu tokie žmonės sužinos, kad jis įgijo vertingo turto (vadinasi turi daug pinigų ir gali mokėti duokles).

30. 2020-10-20 teismo posėdyje ieškovas paaiškino (garso įrašas nuo 15:00), kad jis su sutuoktine dėl „šventos ramybės“ nutarė namą pirkti sutuoktinės sesers vardu. Prieš sudarant sandorį ieškovas sumokėjo pardavėjui Ž. avansą, o po to likusią kainą grynais. Pirko namą, nes kaina neatrodė didelė, namas buvo nebaigtas statyti, buvo tik pamatai ir sienos, teko parduoti turtą, kad baigti įrengti namą. Ieškovas paaiškino, kad žmonos sesuo V. ir jos vyras A. jam ne kartą siūlė persirašyti turtą savo vardu, net ir 2003 m., tačiau tuo metu dar buvo nesaugi padėtis, be to, vyko byla, susijusi su jo įsteigta bendrove UAB „Grus“, kuri baigėsi tik 2016 m. Maždaug prieš du metus iki bylos iškėlimo ieškovas norėjo sutvarkyti namo statybos baigimo dokumentus, tačiau namo dokumentai buvo žmonos žinioje ir ji jų jam nedavė. Jis norėjo name prisiregistruoti, kad gautų birštoniečio kortelę, tačiau paaiškėjo, kad to padaryti negalės. Prasidėjo nesutarimai su žmona. Ieškovas kreipėsi į jos seserį V., kuri pasakė, kad Austrijos teismo dokumentus perdavė žmonai, o juose parašyta, kad namas priklauso seseriai ir ieškovui. Jis visada manė, kad žmonos sesuo perrašys dokumentus, tačiau taip neįvyko, todėl kreipėsi į teismą. Kad dėl namo nuosavybės kilo ginčas, jis suprato tik 2011 m., kada buvo apklausiamas teisme dėl Austrijos teisme sprendžiamos bylos dėl ginčo turto padalinimo, kai nuvyko į Austriją teikti paaiškinimus bei teikė dokumentus dėl namo statybos.

31. Atsakovė L. M., 2019-11-15 teikdama atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad 1995-06-27 turtas buvo parduotas atsakovei V. J. ir tarp sandorio šalių nebuvo susitarimo pridengti aplinkybę, jog iš tiesų turtą perka ieškovas su sutuoktine. Vien tai, kad V. J. leido ieškovui su sutuoktine neatlygintinai gyventi turte, o šie asmenys turtą tvarkė, rūpinosi ir mokėjo mokesčius, nepatvirtina, jog turtas priklauso jiems ir nesudaro pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu.

32. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė L. M. 2020-10-12 teismo posėdyje teikdama paaiškinimus į patikslintą ieškinį nurodė, jog sutinka, kad statė namą už savo lėšas ir jis yra santuokoje įgytas turtas. (duomenys neskelbtini) gyvenanti dailininkė D. nurodė atsakovei, kad Ž. pardavinėja gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Atsakovė akcentavo, jog ieškovas aplinkybes dėl to, kad laikas buvo neramus ir buvo grasinama, ieškinyje nurodė teisingai. Jie namą net norėjo pirkti tėvo vardu, todėl namo įregistravimas sesers vardu buvo saugiau, nes vyras galbūt buvo susidūręs su grasinimais. Įforminant sandorį pas notarą atsakovė buvo su vyru, o sesuo su dukra. Kad namą įsirengtų, viską pamažu pardavinėjo, paskutinis parduotas turtas buvo 3 kambarių butas. Namui įrengti reikalingus daiktus J. pirko už M. lėšas. Skyrybų metu A. J. pareiškė, kad tai jų namas, todėl po to santykiai su A. nutrūko. A. dirbo įmonėje, iš kurios jis pirko namui reikalingas prekes už ieškovo ir atsakovės pinigus. Vieną didelį pirkimą atsakovė atsiminė gerai – buvo perkama šildymo įranga. Kai A. reikėjo ją įvežti į Lietuvą, tai reikėjo išsiaiškinti muitinėje, kokie reikalavimai. Juos atsakovė nurodė laiške, tame tarpe, parašė, kad jis sakytų, jog pats statosi namą, nes taip bus lengviau daiktus parvežti. Tačiau dabar šiuo laišku remiamasi įrodinėjant, kad namą statė A.. Dėl aplinkybės, kad A. keitė name išmuštą langą, atsakovė paaiškino, jog jį išmušė ieškovas ir išvažiavo į darbą, o name tuo metu buvo A. su vaikais, jis važiavo į Kauną ir nupirko langą už ieškovo ir atsakovės pinigus. Atsakovė paaiškino, kad jos sesė dažnai siūlė persirašyti namą savo vardu ir A. ne vieną kartą siūlė, tačiau ieškovas negalėjo to padaryti, nes vyko byla dėl jo įkurtos įmonės UAB „Grus“, kuri tik neseniai baigėsi. Dėl to, kad atsiliepime ji nurodė kitas aplinkybes, atsakovė teismui paaiškino, kad su vyru konfliktavo, nes ieškovas savo vardu buvo įforminęs atsakovės mamos tėviškės Balbieriškyje nuosavybę, kuri jam buvo perrašyta nemokant pinigų. Kai atsakovės tėvelis dar buvo gyvas, ieškovo buvo paprašyta turtą atiduoti, tačiau jis neatidavė. Atsakovė paaiškino, kad dabar jie su ieškovu viską jau išsisprendė ir gyvena kartu.

33. Byloje nustatyta, kad Prienų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse arba komercinėse bylose 4 straipsnio pagrindu įvykdė Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teismo teisinės pagalbos prašymą, gautą 2011 m. vasario 8 d. Šioje byloje esančiame 2011 m. vasario 14 d. teismo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojų S. M., L. M. parodymai yra iš esmės identiški šio sprendimo 29 – 32 punktuose nurodytiems šių asmenų paaiškinimams teisme apie ginčo sandorio sudarymo aplinkybes.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės L. M. paaiškinimų, kaip įrodymų byloje (CPK 177 straipsnio 2 dalis) pažymi, kad ši atsakovė nurodė priežastis, kurios ją paskatino nurodyti kitokias ginčo sandorio sudarymo aplinkybes atsiliepime, nei teikiant paaiškinimus teisme. Byloje nustatyta, kad jos paaiškinimai nagrinėjamos bylos 2020 m. spalio 12 d. teismo posėdyje yra tapatūs jos duotiems liudytojos parodymams Prienų rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-361-805/2011 2011 m. vasario 14 d. teismo posėdyje, t. y. gerokai iki ieškovui iškeliant nagrinėjamą bylą. Jie neprieštarauja ieškovo ieškinio aplinkybėms ir jo nuosekliems paaiškinimams teisme bei atsakovės V. J. paaiškinimams raštu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. M. pozicija byloje liko neaiški, yra neteisinga.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės V. J. 2020-09-22 atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių vien todėl, kad ji teismo posėdyje nedalyvavo, išsamių paaiškinimų teismui nedavė. Dėl šių paaiškinimų patikimumo teismas galėjo spręsti, juos vertindamas kartu su kitų byloje surinktų įrodymų visuma, tačiau to nedarė ir dėl to liko nenustatyta tikroji ginčo sandorio šalies valia. Ši atsakovė paaiškinimuose nurodė, kad nei ji, nei jos sutuoktinis neturėjo jokių išlaidų dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pirkimo ir statybos. Kai sesuo su vyru pirko namą, ji atostogavo pas sesę (duomenys neskelbtini). Dėl sudėtingos situacijos Lietuvoje, sesė su vyru paprašė, kad namas būtų perkamas jos vardu. Tarpusavio santykiai buvo geri, todėl atsakovė sutiko, nes tuo metu dirbo ir gyveno Austrijoje. Jos vyras pasisiūlė padėti įsigyti santechnikos medžiagų, nes dirbo santechnikos firmoje ir medžiagas vežė iš Austrijos į Lietuvą. Už medžiagas buvo atsilyginta ir vyras niekada neminėjo, kad ieškovas ir sesuo liko skolingi. Tik jos vyras namą (duomenys neskelbtini) įtraukė į bendro turto dalybas, bet Austrijos teismo pagalba buvo įrodyta, kad tikri namo savininkai yra sesuo L. ir jos vyras S.. Atsakovė pažymėjo, kad tai, jog pinigus sklypo pirkimui davė A. J. yra melaginga.

36. Teisėjų kolegija pastebi, kad Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teismo prašyme surinkti įrodymus, kuris Prienų rajono apylinkės teisme buvo gautas 2011 m. vasario 8 d., buvo nurodyta, kad santuoką tarp A. J. ir V. J. 2008-04-25 nutraukė Neulengbacho apygardos teismas. Pareiškėja V. J. 2008-05-07 pateikė prašymą dėl sutuoktinių turto ir santaupų padalinimo. Iš šio prašymo turinio matyti, kad V. J. prašė dalinti tik pinigines lėšas ir nurodė, kad yra formali Lietuvoje esančio namo savininkė. A. J. atsiliepime nurodė, kad nebuvo jokių santuokinių santaupų, išskyrus santuokos metu pirktą namą. Jis pirkęs medžiagas Austrijoje namui remontuoti, siuntė jas į Lietuvą ir ten įdėjęs daug darbo ir energijos savo laisvalaikio bei atostogų metu. Taigi, šis nutarimo turinys leidžia nustatyti, kad atsakovė V. J. jau 2008 m. nelaikė savęs ginčo turto pirkėja, t. y. savininke, o klausimą dėl namo (duomenys neskelbtini) padalinimo iškėlė tik jos sutuoktinis atsakovas A. J., kuris nagrinėjamoje byloje vienintelis nesutiko su ieškovo ieškiniu.

37. Byloje esančiame Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarime (3) yra nurodyta, kad atsakovo (A. J.) reikalavimas dėl namo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei priteisimo, o jam atitinkamos kompensacijos išmokėjimo, atmetamas. Teismas nutarimo motyvuose, atlikęs vertinimą teisiniu požiūriu, nurodė, kad turtas ir namas (duomenys neskelbtini) nedalintini, kadangi jie yra (ūkinė) ieškovės (V. J.) sesers (L. M.) ir jos vyro (S. M.) nuosavybė. Atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje krititiškai vertino šį teismo nutarimą, net nurodė, kad apie jį nežinojo, tačiau taip pat nenurodė, kad šis Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimas yra panaikintas. Dėl šio nutarimo kaip įrodymo teisėjų kolegija jau pasisakė nutarties 19 – 23 punktuose. Šiuo nutarimu yra paneigta atsakovo A. J. nagrinėjamoje byloje užimta pozicija, kad ginčo turtas yra atsakovų V. ir A. J. santuokoje įgytas ir dalintinas turtas.

38. Pirmiau paminėtos aplinkybės teisėjų kolegijai teikia pagrindą vertinti, kad atsakovė V. J. savo 2020-09-22 atsiliepime į ieškinį nurodė aplinkybes, kurios nuosekliai patvirtina jos valios įsigyti turtą savo nuosavybėn nebuvimą ir tai, kad įsigyti ginčo sutartimi turtą siekė ir jį įgijo ieškovas ir jos sesuo L.. Todėl vien tai, kad V. J. nebuvo apklausta teisme, duodant priesaiką, jos atsiliepimo aplinkybių pirmosios instacijos teismas nevertino nepagrįstai.

39. Atsakovas A. J. 2020-12-04 teismo posėdyje paaiškino, kad turtą surado atsakovė L. M.. Šis atsakovas paaiškino, kad už turtą sumokėjo žmona (atsakovė V. J.), tačiau toks paaiškinimas prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams – turto pardavėjo A. Ž., ieškovo ir atsakovių L. M., V. J. paaiškinimas. Šis atsakovas kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo turėtas išlaidas, sudarant ginčo sandorį, išskyrus savo paaiškinimus, nepateikė. Todėl teisėjų kolegija negali pripažinti nustatyta aplinkybės, kad už ginčo turtą jo kainą sumokėjo šis atsakovas. Vertinanat šio atsakovo dalyvavimą statant nebaigtą pastatyti ir įrengti namą pažymėtina, kad jis teismui paaiškino, jog nepažįsta ne tik E. N. D., kuri padėjo L. M. surasti parduodamą turtą, taip pat nepažįsta ir D. P., D. A., K. J., S. L.. O šie liudytojai Prienų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. E2-361-805/2011, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, parodė, kad S. M. ir L. M. buvo namo statytojai ir užsakė darbus bei už juos sumokėjo.

40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nurodė, kad atsakovas A. J. kategoriškai nepritarė, kad tikroji pirkimo–pardavimo sutarties šalis – pirkėjas yra S. M. ir L. M. ir nurodė, kad tai yra seserų būdas atimti iš jo užgyventą turtą. Nagrinėjamu atveju atsakovo teiginius apie santuokoje užgyventą turtą, kuris nagrinėjamoje byloje yra ginčo turtas, paneigė Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimas, kuriuo buvo atmestas jo reikalavimas dėl kompensacijos už ginčo turtą priteisimo iš sutuoktinės.

41. Skundžiamame teismo sprendime teismas nurodė, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų objektyviai leidžiančių daryti išvadą, jog jis turėjo galimybę ir realiai įgijo ginčo turtą. Taip pat teismas nurodė, kad nei viena iš šalių neįrodinėjo ir teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių galimybę įsigyti turtą. Tačiau nurodė ir tai, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų matyti, kad abi šeimos, t. y. tiek M., tiek J. turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įgyti. Todėl byloje esančius rašytinius įrodymus apie tai, kad ieškovas turėjo pajamų, apie tai, kad trečiasis asmuo A. Ž. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog sutartyje nurodytą sandorio kainą gavo iš ieškovo, o ne iš atsakovės V. J., teisėjų kolegija vertina, kaip įrodymus, kad ieškovas turėjo galimybes įgyvendinti savo ir sutuoktinės tikslą – įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą. Įgytame turte gyvena būtent ieškovas su savo sutuoktine nuo pat 1995 m. Atsakovas A. J. nurodė, kad per metus jame gyvendavo po savaitę, dvi ir per Kalėdas, kas vertintina kaip atsakovo svečiavimasis pas ieškovą, kas pagal bylos duomenis buvo įprasta ir iki ieškovui įgyjant ginčo turtą. Pastebėtina, kad ieškovo ir jo sutuoktinės santykiai su atsakovu A. J. nėra tokie, kokie buvo iki ginčo sandorio sudarymo 1995 m. ar bent iki jo santuokos su atsakove V. J. nutraukimo ir Austrijos Respublikos Noilengbacho apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarimo priėmimo, tačiau atsakovas A. J. nesiėmė jokių veiksmų, kad įgyvendintų savo nuosavybės teisę ir jokių pretenzijų ieškovui nepareiškė (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4. 98 straipsnis).

42. Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių teisės doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės. Nagrinėjamos bylos atveju konstatuotina situacija, kuri pasireiškia sutarties šalies – pirkėjo simuliacija. Nors pirmosios instancijos teismas ieškovo ir jo sutuoktinės argumentus dėl 1995 m. Lietuvoje buvusios kriminogeninės padėties ir jų baimės prarasti turtą pripažino deklaratyviais, tačiau ieškovas teisme paaiškino, kad jam buvo grasinama, vėliau jis įkūrė firmą UAB „Grus“, kuri užsiėmė mazuto prekyba, pervežimais, todėl jis baiminosi reketavimo. Apie tai paaiškino atsakovė L. M., atsiliepime nurodė V. J. ir rašytiniuose paaiškinimuose apie tai minėjo trečiasis asmuo A. Ž.. Sutiktina, kad į bylą ieškovas nepateikė įrodymų, jog dėl grasinimo jis kreipėsi į teisėsaugos organus, tačiau vien ši aplinkybė neteikia pagrindo atmesti tokius ieškovo paaiškinimus, nors jie ir gali būti gana subjektyvūs dėl kriminogeninės padėties Lietuvoje vertinimo. Pastebėtina, kad ieškovo ir jo sutuoktinės pasitelkta statytinė V. J. yra jiems artimas giminaitis – atsakovės sesuo, kuri byloje nenurodė, jog sandoris pažeidė, ar suvaržė jos teises, ar padarė jai žalos, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo teisės gintinos, pripažįstant sandorį apsimestiniu dėl pirkėjos ir nustatytina, kad 1995 m. birželio 27 d. sudarytos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) pirkėjais buvo S. M. ir L. M., kuriems perkeltinos V. J. šia sutartimi įgytos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

43. Byloje esantis Santuokos įrašas patvirtina, kad ieškovas S. M. ir atsakovė L. M. yra sutuoktiniai, jų santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), todėl ginčo turtas 1995 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytas jiems esant santuokoje. Sandorį dėl pirkėjo pripažinus apsimestiniu, tenkinamas ieškovo reikalavimas nustatyti, kad nekilnojamąjį turtą su sutuoktine L. M. ieškovas įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis (CK 3. 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškinio senaties

44. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendras ieškinio senaties terminas yra treji metai, o galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

45. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes nuo Austrijos teismo proceso pradžios – 2008-2011 m. ir A. J. pretenzijų dėl ginčo turto pareiškimo, praėjo 10 metų. Ieškovas nurodo, kad 2019 m. kovo 6 d. gavo nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame nurodyta, kad atsakovė V. J. yra turto savininkė, tačiau savo paaiškinimuose teismui ieškovas ne kartą nurodė, kad jam buvo žinoma, jog dokumentuose būtent V. J. ir yra įrašyta ginčo namo savininkė. Atsakovui A. J. prašant taikyti ieškinio senatį, o ieškovui nepagrindus ir nepaneigus ieškinio senaties praleidimo priežasčių, teismas darė išvadą, kad S. M. praleido ieškinio senatį ginčyti 1995 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2020-10-20 teismo posėdyje ieškovas paaiškino (garso įrašas nuo 15:00), kad maždaug prieš du metus iki bylos iškėlimo (2017 m.) ieškovas norėjo sutvarkyti namo statybos baigimo dokumentus, tačiau namo dokumentai buvo žmonos žinioje ir ji jų jam nedavė. Jis norėjo name prisiregistruoti, kad gautų birštoniečio kortelę, tačiau paaiškėjo, kad to padaryti negalės. Ieškovas kreipėsi į žmonos seserį V. J., kuri pasakė, kad Austrijos teismo dokumentus perdavė žmonai, o juose parašyta, kad namas priklauso seseriai ir ieškovui. Jis visada manė, kad žmonos sesuo perrašys dokumentus, tačiau taip neįvyko. Tačiau, kad dėl namo nuosavybės kilo ginčas, jis suprato tik 2011 m. apklausiamas Prienų rajono apylinkės teisme dėl Austrijos teisme sprendžiamos bylos dėl ginčo turto padalinimo.

47. Kasacinis teismas išaiškino, kad tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, tiek pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 35 punktą; kt.).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl apsimestinio sandorio, kuriame ieškovo ir jo sutuoktinės statytine buvo sutuoktinės sesuo. Taigi, šiuos asmenis siejo artimos giminystės, svainystės santykiai. Visi byloje dalyvaujantys asmenys deklaravo buvus artimus ir gražius tarpusavio santykius. Atsakovė L. M. 2020-10-12 teismo posėdyje net paaiškino, kad pradėjus irti A. ir V. J. santuokai, ji palaikė sesers vyro poziciją. Pats A. J., kuris ir prašė taikyti byloje ieškinio senatį, nenurodė aplinkybių, kuriomis pagrįstų nuo kada šalių tarpusavio santykiai pablogėjo, o atsakovė L. M. paaiškino, kad ryšiai su svainiu nutrūko nuo tada, kai jai paaiškėjo, jog jis pretenduoja į ginčo turtą. Ieškovas sužinojimą apie A. J. pretenzijas sieja su jo apklausa liudytoju Prienų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-361-805/2011, vykdant Austrijos Respublikos Neulengbach apygardos teismo teisinės pagalbos prašymą, gautą 2011 m. vasario 8 d. Ieškovas šioje byloje buvo apklausiamas 2011 m. vasario 14 d. teismo posėdyje.

49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjomos bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, kad ieškovas S. M. apie savo teisių pažeidimą faktiškai turėjo suvokti ne anksčiau kaip 2011 m. vasario 14 d., tai yra ieškinio senaties termino eiga prasidėjo jau galiojant CK. Remiantis CK Įsigaliojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu 2019 m. rugsėjo 17 d., todėl jis nepraleido bendrąjį 10 m. ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo 2011 m. vasario 14 d. ( CK 1.125 straipsnio 1 dalis) ir jo ieškinį atmesti, taikant CK 1.131 straipsnio 1 dalies numatytas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, teismui nebuvo pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas, pripažįstant 1995 m. birželio 27 d. tarp A. Ž. ir V. J. sudarytos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 1538, dalį dėl šio turto pirkėjo apsimestine ir negaliojančia bei perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento S. M. ir L. M., nustatant, kad nekilnojamąjį turtą jie įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą tenkinus, panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, bei priėmus naują sprendimą – ieškinį tenkinus, atsakovų byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tokiu atveju atlygintinos ieškovo byloje turėtos bylinėjimosi išlaidos.

52. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 751,00 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą – 150,00 Eur bei Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovui buvo atidėtas 500,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, ieškovas turėjo byloje 901,00 Eur žyminio mokesčio išlaidas, kurios priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis po 300,33 Eur (901,00 Eur : 3) ir valstybei po 167,00 Eur (500,00 Eur : 3) žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas ieškovui buvo atidėtas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

53. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo patirtos 53,53 Eur dydžio, o apeliacinės instancijos teisme – 3,06 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis po 18,86 Eur (53,53 Eur + 3,06 Eur) : 3) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 1995 m. birželio 27 d. tarp A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytos žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 1538, dalį dėl šio turto pirkėjos V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) apsimestine ir negaliojančia, bei, perkeliant pirkėjos teises ir pareigas nuo sutarties sudarymo momento, nustatyti, kad nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis pagal šią sutartį įgijo S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti ieškovui S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) po 300,33 Eur (tris šimtus eurų 33 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovų L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) po 167,00 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasDalė BurdulienėEdvardas Paliokas