- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-682-553/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00475-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- G. N., S. N., A. N., A. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys G. N., S. N., A. N., A. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Aukštaitijos ūkis“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. K. 210 122,04 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – 210 122,04 Lt – nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 1 089,00 Lt už ieškinio parengimą bei kitas išlaidas pagal pateikiamus dokumentus bylos nagrinėjimo metu.
2. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartimi UAB „Aukštaitijos ūkis“ iškėlė bankroto bylą, 2012 m. kovo 19 d. nutartimi nustatė BUAB Aukštaitijos ūkis tyčinį bankrotą. 2011 m. kovo 22 d. BUAB „Aukštaitijos ūkis“ direktorė G. N. perdavė teismo paskirtam administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, tame tarpe ir ilgalaikį bei trumpalaikį turtą, finansinės apskaitos ir kitus dokumentus bei apvalų antspaudą. Paaiškino, kad kita dokumentų dalis yra prijungta prie atliekamo ikiteisminio tyrimo bylos, bankroto administratorius pagal perduotus dokumentus organizavo prekių pirkimo ir pardavimo dokumentų patikrinimą už visą bendrovės veiklos laikotarpį nuo bendrovės įsteigimo – 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo teisme, siekdamas nustatyti galimai neperduotų prekių (trumpalaikio materialaus turto) likučius. Suvedęs patikrinimo rezultatus apie bendrovės vykdytus pirkimus - pardavimus bankroto administratorius nustatė, kad liko neperduota prekių: amonio sulfato (151,460 t už 124 254,75 Lt sumą), karbamido (8,940 t už 8 752,89 Lt sumą), kviečių (19,521 t už 12 588,90 Lt sumą), miežių (47,550 t už 25 249,05 Lt sumą), trąšų NPK 27-6-6 (0,80t už 1 148,85 Lt sumą), medienos (36m³ už 38 127,60 Lt sumą). Taigi, neperdavus prekių likučių už 210 122,04 Lt sumą, bendrovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala. 2012 m. kovo 12 d. reikalavimu dėl bendrovės turto perdavimo bankroto administratorius kreipėsi į buvusią administracijos direktorę G. N., bendrovės vienintelį akcininką S. N. ir pareikalavo perduoti bankroto administratoriui prekes (trumpalaikį materialų turtą), nurodytas 2012 m. rugsėjo 9 d. bankroto administratoriui neperduoto turto likučių suvestinėje arba sumokėti neperduotų prekių likučio sumą – 210 122,04 Lt. Buvusi bendrovės direktorė G. N. 2012 m. kovo 21 d. raštu pranešė, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. UAB „Aukštaitijos ūkis“ direktorius V. K. perdavė dokumentus pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo - priėmimo aktą Nr. 1. Dalis dokumentų buvo perduoti pagal aktą FNTT, kiti dokumentai perduoti 2011 m. kovo 22 d. BUAB „Aukštaitijos ūkis“ administratoriui. Jokio faktinio UAB Aukštaitijos ūkis trumpalaikio materialaus turto - prekių, atsargų likučių direktorius V. K. neperdavė. Iš 2009 m. rugpjūčio 31 d. dokumentų (bylų) perdavimo - priėmimo akto Nr. 1 matyti, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. G. N. perėmė iš V. K. dokumentus už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Šiame sąraše nėra informacijos apie trumpalaikio materialaus turto perdavimą, sąraše vardijami dokumentai buvo perduoti 2011 m. kovo 22 d. bankroto administratoriui. Iš to seka, kad direktorė G. N. perėmė UAB „Aukštaitijos ūkis“ turtą iš buvusio direktoriaus V. K. pagal 2009 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo - priėmimo aktą Nr. 1, o po to bankroto administratoriui 2011 m. kovo 22 d. Turto ir dokumentų priėmimo - perdavimo aktu perdavė jos žinioje turimus dokumentus bei turtą. Bankroto administratorius, atlikęs patikrinimą, nerado bendrovės materialaus turto už 210 122,04 Lt sumą. Paaiškino, kad UAB „Aukštaitijos ūkis“ administracijos vadovas V. K. dirbo vadovu nuo bendrovės įsteigimo, todėl betarpiškai dalyvavo bendrovės vardu vykdomuose sandoriuose, buvo atsakingas už bendrovės kasdieninės veiklos organizavimą. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis įpareigojo bendrovės direktorių užtikrinti tinkamą bendrovės materialinių vertybių apskaitą, o, išeinant iš darbo bendrovėje 2009 m. rugpjūčio 31 d., užtikrinti vertybių perdavimą naujam bendrovės administracijos vadovui, t. y. direktorei G. N.. Nustačius, kad buvo neperduotas 210 122,04 Lt vertės bendrovės materialus turtas, laikytina, kad buvęs bendrovės administracijos direktorius V. K. netinkamai vykdė savo kaip administracijos vadovo pareigas, neapskaitė ir neperdavė materialinių vertybių kitam administracijos vadovui, o vėliau ir bankroto administratoriui, o tai lėmė 210 122,04 Lt dydžio žalos atsiradimą bendrovei, o kartu ir jos kreditoriams.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko.
4. Atsiliepime nurodė, kad nesutinka su aplinkybėmis, jog jis, G. N. pradėjus eiti direktorės pareigas, neperdavė prekių ir atsargų. Paaiškino, kad jis galvojo, jog įmonėje yra reikalingas kaip statybininko patirties turintis asmuo. Per visą darbo įmonėje laiką faktiškai nebuvo pradėtos jokios statybos, A. N. ne kartą siuntė atsakovą į įvairius žemės sklypus organizuoti jų parengimą statybų darbams. Esą atsakovas pareigas atliko tik formaliai -pasirašydavo jam paduodamus dokumentus, tačiau faktiškai nei įmonės dokumentų, nei turto nevaldė, įmonei nevadovavo, jokių sprendimų nepriimdavo. Įmonę visą atsakovo darbo laikotarpį vienvaldiškai tvarkė įmonės akcininkas A. N., po kurio laiko jis akcijas perleido A. M., o vėliau jos buvo perduotos A. N. broliui S. N.. Nurodė, kad liudytojų apklausų protokolai ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas įmonėje buvo formalus direktorius, visus įmonės dokumentus valdė ir tvarkė A. N.. Esą būtent A. N. įmonės vardu organizuodavo ir įvairius sandorius, įsigyjamos prekės buvo vežamos kitų, su A. N. susijusių, įmonių transportu, kitų įmonių patalpose buvo rengiami, pasirašomi ir su minėtomis prekėmis susiję dokumentai. Įmonės direktoriui V. K. nežinant apie įmonės turtą ir jo neturint savo žinioje, jam išeinant iš darbo įmonėje, o direktorei G. N. darbą pradedant, nebuvo pasirašyti jokie turto perleidimo dokumentai. Nėra pateikti įrodymai, leidžiantys teigti, jog keičiantis įmonių vadovams buvo kokio nors trumpalaikio turto, kuris galėtų būti perduodamas. Paskutiniosios įmonės direktorės 2012 m. kovo 21 d. rašte nurodyta, kad jokio faktinio UAB „Aukštaitijos ūkis“ trumpalaikio materialaus turto, t. y. prekių, atsargų likučių, direktorius V. K. jai kaip akcininko įgaliotam asmeniui (ar akcininkui) neperdavė. Tai neleidžia daryti išvados, kad tokio turto apskritai būta, nes G. N., perėmusi įmonės dokumentus, turėjo pareigą su jais susipažinti ir būtų pastebėjusi didelės vertės prekių trūkumą. Tokiu atveju, veikdama įmonės interesais ji turėjo kreiptis į buvusį įmonės direktorių ir reikalauti paaiškinti susidariusį trūkumą, perduoti prekes ar atlyginti jų vertę. Jokių panašių veiksmų per apytikriai pusantrų metų iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo imtasi, pretenzijos buvusiam vadovui nereikštos. Ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad V. K. atliko neteisėtus veiksmus (neperdavė suvestinėje nurodyto turto), nėra aiški žala, jos egzistavimo realumas, pagrįstumas. 2012 m. kovo 9 d. BAUB „Aukštaitijos ūkis“ administratoriui neperduoto turto likučių suvestinėje, paruoštoje, kaip nurodoma, pagal administratoriui perduotus dokumentus, išvardinta eilė įvairių prekių (amonio salietra, amonio sulfatas, karbamidas, kviečiai ir t. t.) su kainomis bei likučiais, tačiau nepateikiami jokie dokumentai, pagal kuriuos tokia suvestinė parengta. Suvestinėje neatsispindi laikotarpiai, kada šie likučiai atsirado, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokia situacija susiklostė būtent atsakovo buvimo įmonės direktoriumi laikotarpiu. Priežastinio ryšio konstatavimas negalimas nesant įrodytiems atsakovo neteisėtiems veiksmams bei žalai. Kaltei konstatuoti taip pat nėra pagrindo, nes atsakovui nebuvo žinoma įmonės veikla, visus klausimus tvarkė A. N..
Šalies argumentai
5. Trečiasis asmuo G. N. su pareikštu ieškiniu sutiko. Nurodė, kad jokio faktinio trumpalaikio materialaus turto – prekių, atsargų likučių buvęs direktorius V. K. neperdavė.
Atsiliepimas
6. Trečiasis asmuo A. N. teismo posėdžio metu ieškinį prašė tenkinti. Nurodė, kad 2008-2009 m. akcijas pardavė A. M., jam buvo žinoma apie medienos dingimą, V. K. nurodymu medieną tvarkė vairuotojas, apie grūdų ar trąšų pasisavinimą nėra žinoma, gal atsirado likutiniai trūkumai dėl buhalterių kaitos.
7. Trečiasis asmuo A. M. nurodė, kad ieškiniui nepritaria, jam nėra žinomos aplinkybės, A. N. jam akcijas buvo perrašęs fiktyviai, todėl įmonės veikla jis visiškai nesidomėjo, ūkinius reikalus tvarkė A. N. ir G. N..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo t.y. neteisėtų atsakovo veiksmų, įmonės patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio egzistavimo. Teismas sprendė, kad nėra atsakovo kaltės, kuri laikytina viena iš privalomų civilinės atsakomybės taikymo prielaidų. Nurodė, kad atsakovo argumentai nėra paneigti byloje surinkta įrodymu visuma, o aplinkybės dėl to, kad atsakovas vadovo pareigas atliko tik formaliai, patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga ir jo metu duoti liudytojų parodymai. Teismas nenustatė byloje įrodymų, jog keičiantis įmonių vadovams buvo kokio nors trumpalaikio turto, kuris turėjo būti perduodamas. Teismas pripažino atsakovo argumentą pagrįstu, jog G. N., perėmusi įmonės dokumentus, turėjo pareigą su jais susipažinti, ir pastebėjusi didelės vertės prekių trūkumą, veikdama įmonės interesais, turėjo kreiptis į buvusį įmonės direktorių ir reikalauti paaiškinti susidariusį trūkumą, perduoti prekes ar atlyginti jų vertę. Nustatyta, kad ieškovės pateiktame 2012 m. kovo 9 d. neperduoto turto likučių suvestinėje neatsispindi likučių atsiradimo laikotarpiai, jų nurašymo, sunaudojimo, perdavimo dokumentai, todėl pripažinta, kad nėra įrodymų, jog ši situacija susiklostė būtent atsakovo buvimo įmonės direktoriumi laikotarpiu. Nesant įrodymų, kokiu laikotarpiu susidarė trūkumas, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei galimos žalos. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina faktinės turto būklės, jo egzistavimo natūra fakto. Dokumentų, kaip pagrindžiančių turto buvimo ir praradimo faktą, patikimumu leidžia abejoti minėtoje baudžiamoje byloje nustatytas aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo faktas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Ieškovė BUAB „Aukštaitijos ūkis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017 nurodytą praktiką, aplinkybė, jog G. N. savo vadovavimo įmonei metu nesikreipė į atsakovą dėl neperduoto turto ar jo vertės grąžinimo, neatima iš bankroto administratoriaus teisės kreiptis į atsakovą tiesiogiai su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kai galima nustatyti ankstesniojo vadovo kaltę.
10.2. Priešingai, nei nurodyta Sprendime, atsakovo kaltė neperduodant bendrovei materialaus trumpalaikio turto yra įrodyta ir pagrįsta rašytiniais įrodymais. Atkreipė dėmesį, jog bankroto administratoriaus buhalterinė suvestinė yra parengta pagal pirminius duomenis, t.y. PVM sąskaitas-faktūras laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 11 d. iki 2009 m. birželio 22 d. Esą ši suvestinė yra teisėta, pagrįsta ir nepaneigta jokiais kitais byloje esančiais duomenimis. Laikotarpis, kuriame buvo pastebėtas prekių likučių praradimas, įeina į atsakovo V. K. vadovavimo įmonei trukmę (2007 m. rugpjūčio 10 d. – 2009 m. lapkričio 20 d.).
10.3. Ieškovės nuomone, teismo argumentai dėl buhalterinės suvestinės vertinimo yra nepagrįsti ir dėl to, kad V. K., vadovavęs įmonei laikotarpiu, kai atsirado ginčijamas prekių trūkumas, vedė apgaulingą buhalterinę apskaitą. Tai yra patvirtinta teismo ne viena nutartimi. Nors paskutine ir galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi dalis nuosprendžio dėl V. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį panaikinta ir byla iš dalies nutraukta, atkreipiamas teismo dėmesys, kad atsakovas nebuvo išteisintas, priešingai, teismas tik dar kartą patvirtino, kad V. K. buhalterinę apskaitą vedė apgaulingai.
10.4. Tai, kad V. K. baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas kaip bendrovės direktorius, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, konstatuojant, kad dėl jo padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos ūkis“ turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už 2008 m., ir 2009 m. sausio mėnesį, t.y. už laikotarpį, kurio metu iš esmės ir yra kaltinamas atsakovas, kaip pasisavinęs ir negražinęs įmonei jai priklausančio turto (padaręs žalos), teismo argumentai, jog tam, kad būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, pirmiausia turėtų būti nustatyta, kad administratoriaus nurodytas turtas bendrovėje buvo, yra nelogiški ir nepagrįsti.
10.5. Teismas perkeldamas įrodinėjimo naštą ieškovei, pasielgė neteisingai ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Ieškovei pateikus ne tik suvestinę, pagal kurią buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, bet ir pirminius duomenis, t.y. PVM sąskaitas-faktūras, teismas įrodinėjimo naštą, kad prekių likučiai buvo sugrąžinti įmonei, sunaudoti, nurašyti ar kt. turėjo nustatyti ne ieškovei, bet atsakovui, dėl kurio neteisėtų veiksmų, t.y. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos apskritai nėra galimybės tiksliai nustatyti įmonės ginčijamu laikotarpiu turimo turto ir finansinės padėties.
10.6. Vertinant byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina, kad atsakovas V. K. elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, o neišsaugodamas įmonei priklausančio turto padarė jai didelę turtinę žalą, kurią privalo atlyginti.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nors ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą (kad prekių likučiai buvo sugrąžinti įmonei, sunaudoti, nurašyti ar kt.) ieškovei, tačiau pati ieškovė įrodinėjo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas (žalą, kaltę ir kt.). Taigi, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, ieškovė turėjo įrodinėti atsakovo civilinę atsakomybę.
11.2. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad šiuo atveju byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo civilinę atsakomybę. Iš esmės iškovė ieškinį grindė PVM sąskaitomis-faktūromis, kuriose vaizduojamas tam tikrų prekių pirkimas – pardavimas. Tačiau pačios PVM sąskaitos-faktūros savaime nėra pakankamas pagrindas spręsti apie tai, kad jose vaizduojamos operacijos įvyko. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kur nurodyta, jog siekiant nustatyti atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM sąskaitų-faktūrų neužtenka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406).
11.3. Siekdama įrodyti, kad atsakovas neperdavė G. N. 2012 m. kovo 9 d. suvestinėje nurodyto turto likučių, ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kurie atspindėtų, kad BUAB „Aukštaitijos ūkis“ apskritai apmokėjo į bylą ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, taip pat įrodymus, kad tose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės buvo perduotos BUAB „Aukštaitijos ūkis“ dar iki to momento, kai baigėsi atsakovo, kaip BUAB „Aukštaitijos ūkis“ vadovo, įgaliojimai.
11.4. Išvadą, kad tuo metu, kai atsakovas perdavė G. N. visą BUAB „Aukštaitijos ūkis“ turtą ir dokumentus, BUAB „Aukštaitijos ūkis“ nebuvo 2012 m. kovo 9 d. suvestinėje nurodyto turto likučių, tik dar labiau patvirtina aplinkybė, jog G. N. savo vadovavimo įmonei metu nesikreipė į atsakovą dėl neperduoto turto ar jo vertės grąžinimo, nors kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tokią pareigą turėjo.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju nėra įrodyta ir atsakovo kaltė. Byloje teismas iš esmės nustatė, kad atsakovas vadovu BUAB „Aukštaitijos ūkis“ buvo tik de jure, tuo tarpu šiai įmonei de facto vadovavo A. N.. Kadangi ieškovė apeliaciniu skundu to neginčija, pripažinus, jog formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
11.6. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovas baudžiamojoje byloje kaip BUAB „Aukštaitijos ūkis“ direktorius, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, baudžiamojon atsakomybės nebuvo patrauktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
15. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
16. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš buvusio įmonės vadovo atsisakė priteisti žalą, grindžiamą aplinkybėmis esą įmonės vadovas bankroto administratorei neperdavė turto.
13. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. K. 60 855,55 Eur (210 122,04 Lt) žalos atlyginimą. Ieškinį grindė aplinkybėmis, jog ieškovės bankroto administratorė, suvedusi patikrinimo rezultatus apie bendrovės vykdytus pirkimus - pardavimus, nustatė, kad jai neperduotų prekių likučių suma sudaro 60 855,55 Eur, todėl buvęs įmonės vadovas V. K., netinkamai vykdęs savo kaip administracijos vadovo pareigas, neapskaitęs ir neperdavęs materialių vertybių kitam administracijos vadovui, privalo šią sumą atlyginti.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkinti atsisakė, nes nenustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.
15. Apeliantė skunde remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuotais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, kad įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratorei įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui. Jei negalima nustatyti, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės, yra pagrindas taikyti solidariąją buvusių vadovų atsakomybę. Apeliantė nurodo, kad aplinkybė, jog G. N. savo vadovavimo įmonei metu nesikreipė į atsakovą dėl neperduoto turto ar jo vertės grąžinimo, neatima iš bankroto administratorės teisės kreiptis į atsakovą tiesiogiai su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kai galima nustatyti ankstesniojo vadovo kaltę. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais, tačiau kartu pažymi, kad vien nuoroda į atitinkamą kasacinio teismo praktiką nepanaikina apeliantės pareigos įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę.
17. Skunde apeliantė nurodo, kad atsakovo kaltė neperduodant įmonei materialaus trumpalaikio turto yra įrodyta ir pagrįsta rašytiniais įrodymais – 2012 m. kovo 9 d. neperduoto trumpalaikio materialaus turto likučių suvestine, kuri parengta pagal pirminius dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodyti teiginiai yra susiję ne su atsakovo kaltės nustatymu, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, tačiau su atsakovo neteisėtais veiksmais.
18. Veiksmų neteisėtumas civilinės atsakomybės prasme gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 21 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės sudarytą 2012 m. kovo 9 d. neperduoto turto likučių suvestinę, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog suvestinėje neatsispindi likučių atsiradimo laikotarpiai. Suvestinėje nurodytas prekės pavadinimas, pirkimų ir pardavimų kiekiai, vidutinės kainos, sumos bei prekių likučių kiekis ir suma pagal vidutinę pirkimo kainą. Nors į bylą Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2013 m. sausio 7 d. teismui pateikė BUAB „Aukštaitijos ūkis“ gautų ir išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų patvirtintas kopijas, kurių pagrindu buvo sudaryta suvestinė ir nustatyti neperduoti turto likučiai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šių PVM sąskaitų-faktūrų nepakanka konstatuoti, kad keičiantis BUAB „Aukštaitijos ūkis“ vadovams toks turtas realiai egzistavo (nebuvo parduotas, sunaudotas ar nurašytas) ir, kad esant turtui, atsakovas fiziškai neperdavė atitinkamo turto naujajai įmonės vadovei G. N..
20. Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtus veiksmus pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-696/2017, kuria nors dalis žemesnės instancijos teismo nuosprendžio dėl atsakovo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį panaikintas ir byla iš dalies nutraukta, tačiau atsakovas nebuvo išteisintas ir tik dar kartą patvirtinta, kad atsakovas buhalterinę apskaitą vedė apgaulingai.
21. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje nustatyta, kad atsakovas nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „Aukštaitijos ūkis“ direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Aukštaitijos“ buhalterinę apskaitą: jis, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, numatančias, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 2008 m. spalio – 2009 m. vasario mėn. UAB „Aukštaitijos ūkis“ buhalterinėje apskaitoje trimis PVM sąskaitomis faktūromis: 2008 m. spalio 14 d. Nr. AŪ 0025 įformino 49,060 t rapsų už 64 369,86 Lt bei 2009 m. vasario 21 d. Nr. AŪ 0044 – 68,753 t rapsų už 76 088,95 Lt (iš viso 117,813 t rapsų) pardavimo Čekijos bendrovei HEEL ir UAB „Žvalguva“, ir 2008 m. spalio 17 d. Nr. AŪ 0026 įformino 24 t CAN (kalcio amonio salietros) už 13 010,15 Lt pardavimo bendrovei Heel, iš viso už 153 468,96 Lt (44 447,68 Eur), ūkines operacijas, nors nurodytų rapsų ir trąšų įsigijimo ūkinės operacijos į UAB „Aukštaitijos“ 2008–2009 metų buhalterinę apskaitą nebuvo įrašytos ir pagrįstos įsigijimo apskaitos dokumentais, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „Aukštaitijos“ 2008 ir 2009 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kasacinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-696/2017 nepagrindžia aplinkybių, būtinų žalos iš atsakovo priteisimui už trumpalaikio turto neperdavimą pagal bankroto administratorės paruoštą neperduoto turto suvestinę konstatuoti. Kasacinio teismo nutartyje buvo analizuota tik laikotarpis nuo 2008 m. spalio – 2009 m. vasario 21 d. ir konkrečios PVM sąskaitos-faktūros, todėl teigti, kad šioje nutartyje buvo nustatytos nagrinėjamai bylos tiesiogiai reikšmingos aplinkybės nėra jokio teisinio pagrindo. Remiantis kasacinio teismo bylos aplinkybėmis tai, kad atsakovas BUAB „Aukštaitijos ūkis“ buhalterinėje apskaitoje neįformino prekių įsigijimo ūkinių operacijų, neleidžia daryti išvados, kad tai savaime reiškia, jog visu vadovavimo laikotarpiu apeliantas buhalterinę apskaitą vedė netinkamai.
23. Apeliantė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, teigia, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą, jog prekių likučiai buvo sugrąžinti įmonei, sunaudoti, nurašyti ar kt., apeliantei, o ne atsakovui, dėl kurio neteisėtų veiksmų, t. y. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos nėra galimybės tiksliai nustatyti įmonės ginčijamu laikotarpiu turimo turto ir finansinės padėties. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad atitinkamos prekės buvo panaudotos bendrovės reikmėms ir žala bendrovei dėl prekių neišsaugojimo nebuvo padaryta. Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, kad apeliantės pateikti į bylą įrodymai yra nepakankamai konstatuoti, jog apeliantės nurodomas turtas realiai egzistavo ir privalėjo būti perduotas naujajai vadovei, todėl atsakovas neturėjo pareigos įrodinėti ieškovės neįrodytų aplinkybių dėl neperduotų likučių egzistavimo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas neperkėlė apeliantei pareigos įrodyti, kad prekių likučiai buvo sunaudoti, nurašyti ar kt., tačiau konstatavo, kad apeliantė neįrodė turto buvimo fakto.
24. Nors skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo dalį ieškovės pateiktų įrodymų ir argumentų, tačiau nedetalizuoja, kokie įrodymai ir argumentai, turėję įtakos sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, teismo buvo neįvertinti.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes atsakovas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.