- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-1200-436/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-04783-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- J. P.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-292/2015 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei J. P. dėl žalos regreso tvarka atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2663 Lt žalai regreso teise atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas - 80 Lt žyminį mokestį ir 459,80 Lt už ieškinio parengimą.
Nurodė, kad tarp jos ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 8974069, kuria buvo apdraustas automobilio TOYOTA COROLLA VERSO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė.
2014-05-08 Kaune minėto automobilio vairuotoja eismo įvykio metu kliudė automobilį BMW 120, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Remiantis eismo įvykio deklaracija kaltininke pripažinta TOYOTA COROLLA VERSO vairuotoja.
Dėl 2014-05-08 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 2663 Lt dydžio draudimo išmoką.
Remiantis draudimo sutarties sąlygomis, draudimo įmoką atsakovė turėjo sumokėti iki 2014-02-06, tačiau draudimo įmoka laiku nebuvo sumokėta. LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 6 d. numatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamas įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo išmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Tokiu būdu, atsakovei laiku nesumokėjus nustatyto dydžio draudimo įmokos, draudimo apsauga jos apdraustai transporto priemonei vis tiek buvo taikoma. Jie įvykdė savo pareigą išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos. Atsakovė jokio įspėjimo dėl sudarytos draudimo sutarties nutraukimo ar sustabdymo nebuvo pateikusi.
Draudikui atsirado teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį, kai pagal šią draudimo sutartį apdraustai transporto priemonei buvo padaryta žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš J. P. UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 439,57 Eur žalai atlyginti, 13,20 Eur žyminio mokesčio ir 75,88 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso: 528,65 Eur. Iš UAB DK „PZU Lietuva“ J. P. priteisė 67,83 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė iš J. P. 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 439,57 Eur sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014-11-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendime teismas nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala.
Bylos duomenimis teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko 2014-03-08. Pagal draudimo sutarties sąlygas 175 Lt draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2014-02-06, bet buvo sumokėta 2014-03-10, t.y. praėjus dviem dienoms po eismo įvykio.
Šalies argumentai
Ieškovo nurodyta atstatomojo remonto suma, įskaitant 363 Lt nukentėjusio asmens automobilio vertinimo išlaidas sudaro 2663 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstais pripažino atsakovės argumentus dėl nepagrįstai į nuostolius įskaičiuotą kairės pusės galinio žibinto pakeitimą, nes iš Transporto priemonės techninės apžiūros - defektų akto matyti, kad kairės pusės galinio žibinto įskilimas nėra susijęs su eismo įvykiu. Teismas abejotinomis pripažino nukentėjusio automobilio vertinimo išlaidas, nes byloje nėra duomenų, kad šias išlaidas nukentėjęs asmuo sumokėjo. Teismas reikšmingu laikė ieškovės pripažinimą aplinkybės, kad vieno iš ieškovo sutartinių servisų 2014-03-12 sudarytas transporto priemonės techninės apžiūros - defektų aktas yra ydingas ir netikslus, todėl atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais (įvertinęs tai, kad atsakovė nors ir pavėluotai sumokėjo visą draudimo įmoką, pati turi dar atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą) atlygintinos žalos dydžiui nustatyti rėmėsi atsakovės pateikta UAB „Krasta Auto“ remonto sąskaita ir iš atsakovės priteisė 1517,74 Lt (439,57 Eur) žalai atlyginti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo dal, kuria atmestas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantas nepagrįstais laiko pirmosios instancijos teismo teiginius, jog nėra duomenų apie tai, kad nukentėjęs asmuo būtų sumokėjęs už automobilio vertinimo darbus. Minėtų išlaidų apmokėjimą patvirtina 2014-03-21 UAB „ASISTAVITA“ pinigų priėmimo kvitas Nr. 4874014, kuriame nurodyta, kad nukentėjusioji apmokėjo turto vertinimo darbus. 2014-03-25 vietinio mokėjimo nurodymas įrodo, kad ieškovas nukentėjusiajai išmokėjo 771,26 EUR (2663 Lt) išmoką, šią išmoką sudaro 666,13EUR (2300Lt) išmoka už automobilio remontą (išmokos dydį patvirtina 2014-03-18 transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. ASIS-140257) bei 105,13 EUR (363 Lt) išmoka už automobilio vertinimą (išmokos dydį patvirtina 2014-03-21 PVM sąskaita faktūra). Pagal CK 6.249 str. 4 d. 2 p. be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Nepriklausoma transporto priemonės įvertinimo ataskaita yra dokumentas skirtas įvertinti eismo įvykio metu nukentėjusiojo asmens automobiliui padarytą žalą, šiam dokumentui sudaryti atliktų darbų išlaidos yra protingos ir turi būti įskaičiuojamos į atlyginamos žalos sumą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaidos, pagrįstos rašytiniais įrodymais, susijusios su žalos įvertinimu turi būti atlyginamos (Vilniaus apygardos teismo 2013-04-09 nutartis byloje 2A-1319-431/2013). Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o pagal 24 straipsnio 3 dalį – laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, reiškia, kad turto vertinimo ataskaita yra tinkama įrodinėjimo priemonė, nes atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta įrodymų nuginčijančių turto vertinimo ataskaitą. Teismas sumažino žalos atlyginimą remdamasis tuo, kad ieškovas pats pripažino 2014-03-12 sudaryto transporto priemonės techninės apžiūros defektų akto ydingumą ir netikslumą, nes serviso darbuotojas atlikdamas automobilio apžiūrą tinkamai neįsigilino į apgadinimų esmę, dydį. Tačiau žala apskaičiuota ir išmokėta remiantis ne defektų aktu, o nepriklausoma transporto priemonės vertinimo ataskaita, kuri atitinka visus įstatymo keliamus reikalavimus, nebuvo nuginčyta atsakovo bei nebuvo ieškovo pripažinta netinkama. Į bylą remonto sąmatas pateikė tiek ieškovas, tiek atsakovė. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovo pateiktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje yra ir ekspertizė/sąmata (remonto sąmata) parengė turto vertinimo kvalifikaciją turtintis specialistas, kurio ataskaita yra aiški ir išsami, atlikta skaičiuojant naujų originalių detalių, atskaičiavus nusidėvėjimą, kainas. Į atsakovo pateiktą remonto sąmatą neįtraukta galinio buferio kaina, apsauginė juosta, apvalkalas c., taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors ir atsakovo pateiktoje sąmatoje yra įtrauktas g. buferio dangtelis tačiau nenurodyta jo kaina, taip pat šios dalies numeris bei vald nr. atitinka apsauginės juostos dalies nr. bei vald nr. Ieškovo pateiktoje sąmatoje darbų bei dažymo kaina yra mažesne nei atsakovo pateiktoje sąmatoje, žalos dydžio skirtumą sąlygoja tai, kad atsakovė į sąmatą neįtraukė aukščiau minėtų dalių keitimo, be to atsakovo pateikta sąmata buvo sudaryta remiantis ieškovo pateiktu defektu aktu, kuris kaip minėta yra netikslus ir neįpareigoja, kad automobilio remontas būtų atliktas tik taip kaip akte nurodoma, todėl ir atsakovo pateikta sąmata yra netiksli. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikant civilinę atsakomybę galioja visiško žalos atlyginimo principas, reiškiantis, kad turi būti atlyginta asmenims padaryta visų rūšių žala (LAT 2013-11-29 nutartis byloje 3K-3-620/2013). Tai konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime, kuriame išaiškinta, kad pagal Civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsakovė neįtraukdama dalių keitimo į sąmatą siekia išvengti visiškai atlyginti žalą. Atmestini, kaip nepagrįsti, jos teiginiai, kad galinio žibinto įskilimas nėra autoįvykio pasekmė ir, kad detales reikėjo perdažyti, o ne keisti naujomis, nes galinis bamperis yra keistinas, kadangi jo viršutinėje horizontalioje plokštumoje matosi raukšlė – lūžimas. Eismo įvykio metu bamperis buvo stipriai deformuotas. Tai patvirtina apgadinimas ir bagažinės dangčio apgadinimas. Šios detalės yra daug giliau lyginant su bamperio išoriniu kraštu. Vadinasi bamperis buvo suspaustas iki tos plokštumos, kurioje yra bagažinės dangtis ir v/n. Bamperio paskirtis yra sugerti pirminį smūgį, kad nenukentėtų už jo esančios detalės. Galinio bamperio centrinė juosta taip pat yra plastikinė, ji matosi giliai įrėžta, todėl ją remontuoti glaistant taip pat nėra prasmės. Kairio galinio žibinto plastiko skilimas yra vidinis. Tai atsitiko nuo momentinės kėbulo deformacijos eismo įvykio metu. Pateiktose vertintojo fotonuotraukose matosi, kad žibintas netgi likęs ne savo vietoje kairio galinio sparno atžvilgiu. Jis nutemptas žemyn, po juo nebelikę plyšelio, o viršuje iki sparno krašto susidaręs didelis tarpas. Taigi jo įtrūkimas – akivaizdžiai šio įvykio pasekmė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo pateiktą remonto sąmatą sudaręs asmuo sudarydamas sąmatą rėmėsi vien defektų aktu bei nuotraukomis, automobilio neapžiūrėjo, tą yra patvirtinęs ir pats atsakovas pateiktame atsiliepime, taip pat nėra pridėtų įrodymų apie sąmata sudariusio asmens kvalifikaciją. Spręsdamas analogišką klausimą Vilniaus apygardos teismas 2013-01-22 byloje 2A-75-115/2013 sprendė, kad pateikta ginčo automobilio atestuoto vertintojo parengta remonto sąmata yra svaresnis įrodymas apskaičiuojant realiai apelianto patirtą žalą nei parengta atsakovo darbuotojo, neturinčio turto vertintojo kvalifikacijos. Nors tarp atsakovės ir jos pateiktą sąmatą sudariusio asmens nėra darbo santykių, tačiau atsakovė nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių sąmatą sudariusio asmens kvalifikaciją. Priimant skundžiamą sprendimą buvo remtasi atestato neturinčio asmens parengta, neišsamia ir neaiškia remonto sąmata, kuri buvo sudaryta pagal netinkamai surašytą defektų aktą, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. P., prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, jog reikalavimų dėl draudimo išmokos dydžio pagrįstumas turėtų būti grindžiamas ir vertinamas pagal objektyvius įrodymus, galinčius patvirtinti tikslų asmens patirtų nuostolių dydį. Civilinio kodekso 6.251 str. įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ne tik suteikia nukentėjusiam asmeniui teisę reikalauti visiško nuostolių atlyginimo, bet ir numato, kad asmeniui neturi būti atlyginama daugiau žalos, nei jis patyrė dėl draudžiamojo įvykio. Tokiu būdu, būtina nustatyti asmens patirtų nuostolių atsiradimo priežastį ir patvirtinti, kad jie atsirado dėl konkretaus draudžiamojo įvykio. Šiame kontekste svarbu pastebėti, jog pareigą administruoti draudžiamąjį įvykį bei apskaičiuoti draudimo išmoką, atlyginančią patirtus nuostolius, turi draudikas, šiuo konkrečiu atveju ieškovas (Draudimo įstatymo 96 str.), todėl būtent jam kyla pareiga ir įrodyti tinkamą jos vykdymą.
Vertinant sugadintą transporto priemonę yra siekiama nustatyti transporto priemonei padarytą žalą, kurios apskaičiavimui sudaroma transporto priemonės atkūrimo (remonto) kalkuliacija, tačiau turto vertintojas nevertina tarpusavio ryšio tarp eismo įvykio aplinkybių ir vertinamos transporto priemonės sugadinimų. Konkrečių transporto priemonių sugadinimų tarpusavio ryšį su eismo įvykio aplinkybėmis nustato atsakingas draudikas, remiantis eismo įvykyje dalyvavusių šalių liudijimais ir šalių užpildytais rašytiniais dokumentais.
Įvykus eismo įvykiui, eismo įvykyje dalyvavusios šalys užpildė eismo įvykio deklaraciją (dokumentą į bylą kartu su ieškiniu pateikė ieškovas), kurioje aiškiai įvardijo, kad matomi nukentėjusios šalies transporto priemonės sugadinimai yra: galinis bamperis (buferis) ir bagažinės gaubtas (eismo įvykio deklaracijos 11 punktas). Taigi, iš to kyla akivaizdi išvada, kad eismo įvykio metu nukentėjusio asmens transporto priemonės galinis kairės pusės žibintas nebuvo pažeistas, t.y. eismo įvykis, nebuvo žibinto skilimo pasekmė. Vertinant aukščiau išdėstytus teiginius, darytina pagrįsta išvada, kad turto vertintojas, skaičiuodamas žalos mąstą neįvertino šios aplinkybės, todėl jo pateiktas skaičiavimas yra netikslus ir juo besąlygiškai vadovautis negalima.
Ieškovo reikalaujama suma yra nepagrįsta ir neteisingai apskaičiuota, kadangi ieškovas įvertindamas žalą veikė neapdairiai ir neprofesionaliai. Todėl žala negali būti jam priteista visiškai. Pirmosios instancijos teismas, atlygintinos žalos dydžiui nustatyti, rėmėsi atsakovo pateikta UAB “Krasta Auto” remonto sąmata vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėtų būti keičiamas. Vertinant ieškovo iš atsakovo reikalaujamą priteisti žalos dydį pažymėtina, kad TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. numato, jog draudikas (ieškovas), išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo (atsakovo) grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tai rodo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, o TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. turi būti aiškinama ir taikoma su TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., taip pat su kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas, <...> grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Draudimo įstatymo 96 str. 8 d. yra įtvirtinti kriterijai, kurie draudžia draudikui (Ieškovui) piktnaudžiauti draudimo išmokos sumažinimo ar atsisakymo ją mokėti teise ir dėl nereikšmingo, vien tik formalaus sutarties sąlygų pažeidimo, nesukeliančio draudikui neigiamų pasekmių, atsisakyti vykdyti prievolę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K03-521/2004 konstatavo, jog draudimo išmoka pagrįstai gali būti mažinama dėl to, kad dėl draudimo sutarties pažeidimo padidėjo rizika draudžiamajam įvykiui įvykti, tampa sunkiau sumažinti tokio draudžiamojo įvykio žalą, galimybės pareikšti regresinį ieškinį ir kt. Kadangi nei įstatymas, nei draudimo taisyklės nenustato draudimo išmokos mažinimo tvarkos ir konkrečių aplinkybių, laikomų tokio mažinimo pagrindų, todėl būtina vadovautis Civilinio kodekso 1.5 straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Draudimo išmoka, o šios civilinės bylos atveju reiškiamas regresinis reikalavimas, turi būti mažinamas proporcingai pagal pažeidimo reikšmingumą, sutartinių sąlygų pažeidimo pobūdį įvertinus visų reikšmingų aplinkybių kontekste.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šios bylos nagrinėjimo dalykas – draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas ir jų dydžio nustatymo klausimas.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsiranda, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje nuostatoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant grąžinamos sumos dydį, sąrašas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012).
Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 15 str. 3 d. turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Analogiškos žalos dydžio nustatymo nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 6 punkte.
Draudimo įstatymo 102 str. taip pat nustatyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 15 punktu, žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo numatytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas draudiminės išmokos dydį vadovavosi ne ieškovo pateikta UAB „Asistavita“ Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka parengta transporto priemonės vertinimo ataskaita, o atsakovės pateikta UAB „Krasta auto“ sudaryta remonto sąmata, nurodydamas, jog ieškovas pripažino 2014-03-12 sudaryto transporto priemonės techninės apžiūros defektų akto ydingumą ir netikslumą. Be to, teismas nurodė, jog nustatydamas grąžintinos draudimo išmokos dydį, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais.
Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 d. Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovės pateikta į bylą UAB „Krasta auto“ remonto sąmata atestuoto turto vertintojo parengtos ataskaitos nepaneigia, tačiau konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo nesilaikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatų. Iš byloje esančios tarp šalių sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (1.5.2., 4.1. punktai) matyti, kad draudimo įmoka turėjo būti sumokėta sudarant draudimo sutartį, t.y. prieš įsigyjant draudimo liudijimą. Dėl kokių priežasčių tai nebuvo padaryta ir kodėl tokiu atveju buvo išduotas draudimo liudijimas, byloje netirta. Taip pat nesiaiškinta, kodėl draudikas iki eismo įvykio dėl nesumokėtos įmokos nereiškė draudėjui jokių pretenzijų, neragino jo sumokėti įmoką, neįspėjo draudėjo apie galimas įmokos nesumokėjimo pasekmes, nenutraukė sutarties ar nesustabdė draudimo apsaugos. Pažymėtina, kad šias aplinkybes atsakovė kėlė ir atsiliepime į ieškinį, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Teismas nesvarstė, ar nereikėtų šioms aplinkybėms išsiaiškinti dalyvauti byloje įtraukti ir draudimo liudijimą išdavusį draudimo brokerį. Kadangi šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės nustatant draudikui grąžinamos sumos dydį, visa apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos esmė pirmosios instancijos nebuvo atskleista. Nesant galimybės pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teismas
nutaria:
panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.