Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2013-01-22 · Civilinė byla Nr. 2A-75-115/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-01-22
Bylos Nr.
2A-75-115/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-10192-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas
R. M.
Atsakovas
UADB „Industrijos garantas“
Civilinė byla Nr. 2A-75-115/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10192-2011-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 73.2.5.5.; 73.2.6.1.; 121.14.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“ dėl draudimo išmokos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 6341,55 Lt draudimo išmoką, 230,83 Lt delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovės ir atsakovo sudarytos kelių transporto priemonės draudimo sutarties (KASKO) pagrindu buvo apdraustas automobilis Mercedes Benz E220, (duomenys neskelbtini). Nors atsakovas automobiliui 2010 m. lapkričio 1 d. įvykio metu padarytus apgadinimus pripažino draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjo 3222,28 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau nepriklausomi turto ekspertai patvirtino, kad automobiliui padaryta žala yra 10 368,45 Lt, todėl atsakovas turi padengti visą patirtą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad šalių sudarytos draudimo sutarties dalis yra Kelių transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030 (toliau ir Taisyklės). Taisyklės nenumato draudėjo pareigos remontuoti automobilio, tačiau tuo atveju, jeigu draudėjas po draudžiamojo įvykio transporto priemonę nusprendžia remontuoti ir pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojo detalėmis, tai draudikas atskaičiuoja nusidėvėjimą, o draudėjas privalo pateikti draudikui naujų originalių detalių įsigijimo patvirtinančius dokumentus. Ieškovė, kaip patvirtino jos atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu, automobilio neremontavo, o nuostolių dydį grindžia Nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita, pagal kurią pažeistų detalių nuostolis apskaičiuotas, jas pakeičiant naujomis originaliomis gamyklos gamintojo detalėmis. Kadangi ieškovė automobilio neremontavo ir atsakovui nepateikė remonto išlaidų patvirtinančių dokumentų, atsakovas apskaičiavo draudimo išmoką vadovaudamasis Taisyklių 16.7 punktu, pagal kurį jei automobilis yra neremontuojamas, draudimo išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nustatytais vidutiniais remonto darbų įkainiais, keičiamų detalių ir (ar) dalių vidutinėmis kainomis bei protingai naudojamų medžiagų kainomis. Taigi šiuo atveju ieškovė turėjo pasirinkimo teisę: arba automobilį suremontuoti ir pateikti atsakovui naujų originalių detalių įsigijimo patvirtinančius dokumentus, arba automobilio neremontuoti ir gauti draudimo išmoką, apskaičiuotą vadovaujantis vidutiniais remonto darbų ir detalių kainomis. Gavus draudiko apskaičiuotą draudimo išmoką, tačiau jai neužtekus pilnai suremontuoti automobilio, ieškovė turėjo galimybę kreiptis į atsakovą dėl papildomos išmokos išmokėjimo, pateikus atitinkamas išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Teismas pažymėjo, kad ekspertai, atlikdami vertinimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų, kurių 24 punkte nustatyta, kad padangų vertė apskaičiuojama laikantis nuostatos, jog naujos sumontuotos ant ratlankio padangos vertė sudaro 80 proc. nuo jos kainos, t.y. turėtų būti taikomas ne mažesnis nei 20 proc. išskaitymas už dalies būklės pagerinimą, tuo tarpu iš UAB „Marleksa“ ataskaitos matyti, kad buvo taikomas 19 proc. išskaitymas.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas. Jeigu transporto priemonė nesuremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. M. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkini, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skundą grindžia tokiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Taisyklių 16.7. p. nuorodos, kad šis punktas yra taikomas tuo atveju, jei automobilis yra neremontuojamas, nėra, todėl teismas nepagrįstai plečiamai interpretavo Taisykles ir iš esmės perrašė atsiliepime nurodytus argumentus. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal Taisyklių 16.7. p. draudikas gali apskaičiuoti draudimo išmoką be kitų dokumentų, vadovaudamasis ir draudėjo (apeliantės) pateiktais dokumentais, t.y. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita. Apeliantė turi pasirinkimo teisę ar remontuoti transporto priemonę, ar ne. Tačiau, jeigu transporto priemonė nėra remontuojama, tai nereiškia, kad apeliantė neturi teisės gauti teisingai ir kvalifikuotai apskaičiuotos draudimo išmokos.

2. Aiškinant draudimo sutartį, būtina atsižvelgti, kad apeliantė ginčo draudimo santykiuose yra silpnesnė šalis. Nedraudžiamųjų įvykių sąrašas ir atvejai, kai draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką Taisyklėse turi būti išdėstyti aiškiai, suprantamai ir tokių atvejų sąrašas turi būti baigtinis. Neesant draudimo sutartyje ir Taisyklėse aiškiai, suprantamai ir tiksliai nustatyto draudimo išmokos apskaičiavimo būdo, kai apdrausta transporto priemonė nėra remontuojama, laikytina, kad atsakovo atsikirtimai dėl draudimo išmokos apskaičiavimo būdo yra nepagrįsti.

3. Pirmosios instancijos teismas ne tik nekvalifikavo draudimo sutarties vartojimo sutartimi, tačiau pakeitė draudimo sutarties sąlygas ir jas suformulavo taip, kaip yra palanku atsakovui. Tokiu būdu teismas pažeidė contra preferetem taisyklę.

4. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyta apeliantės pateikta Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita su joje nurodomais remonto darbų įkainiais ir šių darbų atlikimo būtinybė. Tačiau sprendime nėra nurodoma dėl kokių priežasčių, šioje turto vertinimo ataskaitoje nurodomi remonto darbų įkainiai ir (ar) jų atlikimo būtinybė, nėra laikomi teisingais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas savo darbuotojo sudarytoje sąmatoje nurodė dėvėtų detalių kaina. Nei sudarant draudimo sutartį, nei pačioje draudimo sutartyje nėra sutarta, kad apdraustoji transporto priemonė bus remontuojama dėvėtomis detalėmis, ar apskaičiuojant draudimo išmoką bus vadovaujamasi dėvėtų detalių kainomis. Taisyklių 6.3.3 p. nurodyta, kad apskaičiuojant draudimo išmoką, detalių nusidėvėjimas turi būti išskaičiuojamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ir kasacinio teismo 2002 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Tačiau ši kasacinio teismo nutartis bet kuriuo atveju neprieštarauja apeliantės pozicijai, nes pastaroji nereikalauja atlyginti remonto išlaidų ir netvirtina, kad remontas atliktas, o prašo priteisti transporto priemonės atstatymo kaštus, kurie yra be PVM bei įvertinus detalių nusidėvėjimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškina, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė ir atsiranda tik tokiais pagrindais ir tokia apimtimi, kokia numatyta draudimo sutartyje, todėl būtent Taisyklės reglamentuoja nuostolio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, įvykus draudžiamajam įvykiui. Taisyklių 16.12. p. aiškiai numatyta, kad jei po draudžiamojo įvykio remontuojant kelių transporto priemonę pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojos detalėmis, tai draudikas skaičiuoja nusidėvėjimą, o draudėjas privalo pateikti draudikui naujų originalių detalių įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Apeliantė automobilio neremontavo ir nepateikė remonto išlaidų patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas draudimo išmoką apskaičiavo vadovaujantis remonto darbų įkainiais bei keičiamų dalių bei naudojamų medžiagų kainomis. Priklausomai nuo to, ar draudėjas remontuoja sugadintą transporto priemonę, ar ne, remiantis Taisyklėmis, atitinkamai skaičiuojamas nuostolio dydis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliaciniame skunde keliami klausimai yra susiję su Kelių transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 nuostatų, nustatančių mokėtinos draudimo išmokos dydį, kai draudiminio įvykio metu apgadinta transporto priemonė, nėra remontuojama, turinio aiškinimu.

Nustatyta, kad apeliantė ir atsakovas 2010 m. birželio 7 d. sudarė Kelių transporto priemonės draudimo sutartį (KASKO), kuria buvo apdraustas apeliantės automobilis Mercedes Benz E220, (duomenys neskelbtini) (b. l. 7). 2010 m. lapkričio 1 d. apeliantės automobilis buvo apgadintas vagystės metu. Atsakovas įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo apeliantei 3 322,28 Lt dydžio draudimo išmoką. Apeliantė, nesutikdama su draudimo išmokos dydžiu, kreipėsi į Nepriklausomų vertintojų biurą „Marleksa“, kad būtų apskaičiuota jai priklausančiam automobiliui padaryta žala. UAB „Marleksa“ padarytą žalą įvertino 10 368,45 Lt be PVM (b. l. 20), tačiau atsakovas papildomą draudimo išmoką išmokėti atsisakė.

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisminės jurisprudencijos tęstinumo būtinumas išskiriamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, kurioje pabrėžiama, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad tarp šalių jau buvo nagrinėjamas savo esme analogiškas ginčas nagrinėjamam šioje byloje, todėl siekiant užtikrinti, kad tokios pat (analogiškos) bylos būtų sprendžiamos taip pat, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“, bylos Nr. 2A-699-656/2012, pateiktą Taisyklių 16.7. punkto aiškinimo bei taikymo praktiką.

Minėtoje byloje spręstas ginčas savo faktiniu pagrindu iš esmės analogiškas nagrinėjamam šioje byloje, t.y. buvo apgadintas tas pats automobilis, draustas ta pačia sutartimi, tarp šalių kilo analogiškas nesutarimas kaip pagal Taisykles turi būti apskaičiuota draudimo išmoka, ar vadovaujantis draudiko, ar draudėjo remonto sąmata.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Taisyklėse nėra aiškiai apibrėžta, kokiais kriterijais remdamasis draudikas sudaro draudiminės išmokos sąmatą tuo atveju, jei automobilis nėra remontuojamas, todėl remiantis CK 6.188 str. 2 d. 3 p. ir CK 6.193 str. 4 d. Taisyklės turi būti aiškinamos apeliantės, vartotojos ir prie draudimo sutarties prisijungusios šalies, naudai. Taigi apdraustos transporto priemonės remonto sąmata gali būti apskaičiuojama ir naujų originalių detalių kainomis.

Į bylą šalys pateikė dvi skirtingas apeliantės automobilio remonto sąmatas: apeliantė parengtą kvalifikuoto turto vertintojo (b. l. 12-30), o atsakovas sudarytą jo darbuotojo, neturinčio turto vertintojo kvalifikacijos (b. l. 42-46). Iš apeliantės pateiktos Nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 10-411-01 matyti, kad ji yra aiški ir išsami, atlikta skaičiuojant naujų originalių detalių, atskaičiavus nusidėvėjimą, kainas. Atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrįstas prielaidas abejoti apeliantės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodomais duomenimis, taikytais remonto darbų įkainiais. Išdėstyto pagrindu spręstina, kad apeliantės pateikta ginčo automobilio atestuoto vertintojo parengta remonto sąmata yra svaresnis įrodymas apskaičiuojant realiai apeliantės patirtą žalą nei parengta atsakovo darbuotojo.

Žemesnės instancijos teismas

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Taisyklių nuostatų turinį, klaidingai vertino į bylą pateiktus įrodymus, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus apeliacinį skundą, apeliantei iš atsakovo priteistinas už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis (b. l. 6) bei apeliantės patirtos išlaidos, apmokant advokato suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose – 3 920 Lt (b. l. 57, 100) (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Iš atsakovo taip pat priteistinos valstybės patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, bei žyminis mokestis už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ (į. k. 110070382, adresas: Kęstučio g. 4/14, Vilnius) ieškovei R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini)) 6 341,55 Lt dydžio draudimo išmoką, 230,83 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. liepos 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 187 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, 3 920 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ valstybei 13,51 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir 187 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą.

Teisėjai Algirdas AuruškevičiusGoda Ambrasaitė – BalynienėRūta Burdulienė