- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-699-656/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20425-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas (pran.), Asta Radzevičienė, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“ dėl draudimo išmokos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu nurodydama, kad 2010-06-07 ji su atsakovu sudarė Kelių transporto priemonės draudimo sutartį (Kasko), kuria buvo apdraustas ieškovės automobilis (duomenys neskelbtini). 2010-08-08 ieškovės automobilis buvo apgadintas. Atsakovas apskaičiavo draudimo išmoką, kuri sudarė 4.405,79 Lt. Ieškovė su apskaičiuota draudimo išmoka nesutiko ir kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus UAB „Marleksa“ su prašymu apskaičiuoti padarytos žalos dydį. UAB „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nustatė automobiliui padaryta žalą 10.370,15 Lt sumai, neskaičiuojant PVM ir įvertinus keičiamų dalių nusidėvėjimą. Ieškovė pateikė minėtą ataskaitą atsakovui, tačiau jis atsisakė apskaičiuoti draudimo išmoką vadovaujantis pateiktu dokumentu. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5.367,92 Lt dydžio draudimo išmoką, 350,00 Lt išlaidų už vertinimo ataskaitos surašymą, 84,81 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutinko. Nurodė, kad atsakovas įvertino eismo įvykio metu patirtus automobilio sugadinimus, apskaičiavo patirtą žalą, įvertino draudimo sutartyje nustatytą 10 procentų išskaitą ir išmokėjo ieškovei 4.405,79 Lt draudimo išmoką. Ieškovė automobilio neremontavo ir nepateikė remonto išlaidų patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas draudimo išmoką apskaičiavo vadovaudamasis vidutiniais remonto darbų įkainiais bei keičiamų dalių ir naudojamų medžiagų kainomis. Atsakovas nurodė, kad iš ieškovės pateiktos vertinimo ataskaitos matyti, kad pažeistų dėvėtų detalių nuostolis skaičiuotas jas pakeičiant naujomis originaliomis gamintojo detalėmis, tačiau ieškovė naujų originalių detalių įsigijimo dokumentų nepateikė. Atsakovas pažymėjo, kad remiantis Taisyklių nuostatomis, jeigu draudėjas sugadintą transporto priemonę remontuoja ir pateikia naujų originalių detalių įsigijimo dokumentus, nuostolis skaičiuojamas remiantis pateiktas dokumentais. Jei automobilis yra neremontuojamas, nuostolis ir būtinos remonto išlaidos skaičiuojamos remiantis vidutiniais darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainiais.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2010-06-07 šalių sudarytos Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutarties dalis yra Kelių transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.030. Taisyklės nenumato draudėjo pareigos remontuoti automobilio, tačiau tuo atveju, jeigu draudėjas po draudžiamojo įvykio transporto priemonę nusprendžia remontuoti ir pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojo detalėmis, tai draudikas atskaičiuoja nusidėvėjimą, o draudėjas privalo pateikti draudikui naujų originalių detalių įsigijimo patvirtinančius dokumentus. Ieškovė automobilio neremontavo, o nuostolių dydį grindžia Nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita, pagal kurią pažeistų detalių nuostolis apskaičiuotas, jas pakeičiant naujomis originaliomis gamyklos gamintojo detalėmis. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakovui nepateikė remonto išlaidų patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas apskaičiavo draudimo išmoką vadovaudamasis Taisyklių 16.7 punktu, pagal kurį jei automobilis yra neremontuojamas, draudimo išmoka apskaičiuojama vadovaujantis draudiko nustatytais vidutiniais remonto darbų įkainiais, keičiamų detalių ir (ar) dalių vidutinėmis kainomis bei protingai naudojamų medžiagų kainomis. Taigi šiuo atveju ieškovė turėjo pasirinkimo teisę: arba automobilį suremontuoti ir pateikti atsakovui naujų originalių detalių įsigijimo patvirtinančius dokumentus, arba automobilio neremontuoti ir gauti draudimo išmoką, apskaičiuotą vadovaujantis vidutiniais remonto darbų ir detalių kainomis. Gavus draudiko apskaičiuotą draudimo išmoką, tačiau jai neužtekus pilnai suremontuoti automobilio, ieškovė turėjo galimybę kreiptis į atsakovą dėl papildomos išmokos išmokėjimo, pateikus atitinkamas išlaidas patvirtinančius dokumentus. CK 6.156 straipsnio 1 dalis įtvirtina šalių teisę laisvai sudaryti sutartis. Ieškovė turėjo visišką laisvę pasirinkti sudaryti su atsakovu kelių transporto priemonės draudimo sutartį atsakovo siūlomomis sąlygomis ar nesudaryti. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Kaip kad visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visuotinas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių. Sutartimi šalys susitarė dėl joms privalomų elgesio taisyklių, kurių turi būti laikomasi. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išaiškinęs, kad žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas. Jeigu transporto priemonė nesuremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai (LAT 2002 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti (b.l. 75-77).
1. Taisyklių 16.7. p. nurodoma, kad žalą nustato draudikas, vadovaudamasis sugadintos ar sunaikintos kelių transporto priemonės apžiūros - defektų nustatymo aktu, draudimo liudijime nurodytomis sąlygomis, suderinta remonto darbų sąmata bei Draudėjo ir kompetentingų organizacijų pateiktais dokumentais. Apelianto tvirtinimu, jokios nuorodos apie tai, kad šis punktas yra taikomas tuo atveju, jei automobilis yra neremontuojamas, Taisyklių 16.7. p. nėra, o teismas nepagrįstai plečiamai interpretavo Taisykles.
2. Sprendžiant ginčą dėl draudimo sutarties teksto aiškinimo (šalys skirtingai aiškina sudarytą draudimo sutartį), būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kad apeliantė yra vartotoja santykiuose su draudiku, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas.
3. Sprendime nurodoma, kad draudimo išmoka apskaičiuota vadovaujantis vidutinėmis detalių ir remonto darbų kainomis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyta apeliantės pateikta Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita su joje nurodomais remonto darbų įkainiais ir šių darbų atlikimo būtinybė. Šios turto vertinimo ataskaitos neginčijo ir atsakovas, tačiau sprendime teismas nenurodė, dėl kokių priežasčių šioje turto vertinimo ataskaitoje nurodomi remonto darbų įkainiai ir (ar) jų atlikimo būtinybė nėra laikomi vidutiniais ar teisingais.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas nepagrįstai rėmėsi LAT 2002-10-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1174/2002, nes skiriasi bylų ratio decidendi.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b.l. 97-99).
Atsiliepimas
1. Atsakovo tvirtinimu, skaičiuojant keičiamų detalių kainas draudikas dėvėtų detalių kainas nurodo, tik jei rinkoje nėra naujų trečiųjų šalių (ne originalių) detalių. Šiuo atveju atsakovas, kaip įrodymus, pateikė teismui skelbimus asmenų, kurie viešai rinkoje prekiauja naujomis, kokybiškomis, neoriginaliomis detalėmis ir kurių pagrindu vertino keičiamų detalių kainas.
2. Apeliantės tvirtinimu, atsakovo sudarytą remonto sąmatą sudarė atsakovo darbuotojas, neturintis turto vertintojo kvalifikacijos. Atsakovas su šiuo argumentu nesutiko nurodydamas, kad draudikas skaičiuodamas išmokėtinas draudimo išmokas veikia išduotos licencijos pagrindu. Draudikas skaičiuodamas draudimo išmokos dydį nevertina turto, nevertina padaryto nuostolio LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme, todėl draudiko darbuotojai, skaičiuojant mokėtinos draudimo išmokos dydį, jokiu teisės aktu nėra įpareigoti turėti turto vertintojo kvalifikaciją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010 m. birželio 7 d. ieškovė su atsakovu sudarė Kelių transporto priemonės draudimo sutartį (KASKO), kuria buvo apdraustas ieškovės automobilis (duomenys neskelbtini). Galiojant draudimo sutarčiai, 2010 m. rugpjūčio 8 d. ieškovės automobilis buvo apgadintas. Atsakovas apskaičiavo ir išmokėjo ieškovei draudimo išmoką, kuri sudarė 4 405,79 Lt (b. l. 11). Ieškovė su apskaičiuota draudimo išmoka nesutiko ir kreipėsi į nepriklausomus turto vertintojus UAB „Marleksa“ dėl padarytos žalos dydžio paskaičiavimo. UAB „Marleksa“ padarytą žalą įvertino 10 370,15 Lt suma, neskaičiuojant PVM ir įvertinus keičiamų detalių nusidėvėjimą (b. l. 27). Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis ieškovės pateikta vertinimo ataskaita.
Šios bylos nagrinėjimo dalykas - ieškovės (draudėjos) apeliaciniame skunde keliamas draudimo išmokos dydžio nustatymo klausimas. Šalys nesutaria, vadovaujantis kuria automobilio remonto sąmata (draudiko ar draudėjo) turi būti paskaičiuota draudimo išmoka.
Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus nuo galimos žalos rizikos. Pagal Transporto priemonių savanoriško draudimo (KASKO) sutarties kompensacinę paskirtį, draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalis numato, jog draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) ir Draudimo įstatymo normos.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.156 straipsnio 1 dalis įtvirtina šalių teisę laisvai sudaryti sutartis, o CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. 2010 m. birželio 7 d. šalių sudarytos Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutarties dalis yra Kelių transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030 (b. l. 8–10). Taisyklių 16.7. punkte numatyta, kad žalą nustato Draudikas, vadovaudamasis sugadintos ar sunaikintos kelių transporto priemonės apžiūros – defektų nustatymo aktu, draudimo liudijime nurodytomis sąlygomis, suderinta remonto darbų sąmata bei Draudėjo ir kompetentingų organizacijų pateiktais dokumentais. Taisyklių 16.8. punktas numato, jog jei po draudžiamojo įvykio remontuojant transporto priemonę pažeistos dėvėtos detalės pakeičiamos naujomis originaliomis gamyklos gamintojo detalėmis, tai Draudikas atskaičiuoja nusidėvėjimą, o Draudėjas privalo pateikti Draudikui naujų originalių detalių įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Minėtos taisyklių nuostatos aiškiai nustato sutarties šalių veiksmus, jei automobilis remontuojamas. Tačiau, kolegijos vertinimu, Taisyklėse nėra aiškiai apibrėžta, kokiais kriterijais remdamasis Draudikas sudaro draudiminės išmokos sąmatą tuo atveju, jei automobilis nėra remontuojamas. Ieškovė, būdama apdrausto automobilio savininkė turi teisę rinktis ir trečią alternatyvą – faktiškai neremontuoti automobilio ir gauti draudimo išmoką, kuri lygi automobilio remonto darbų ir detalių kainos sumai atskaičius nusidėvėjimą. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia (CK 6.188 str. 2 d. 3 p.). Standartinių sutarties sąlygų nuostata būtinai pateikti faktines išlaidas patvirtinančius dokumentus arba gauti išmoką tik pagal draudiko vienašališkai nustatytus įkainius negali būti pripažįstama sąžininga ir atitinkanti atstatomojo su nusidėvėjimu draudimo varianto tikslą – kompensuoti draudėjui remonto išlaidas. Ieškovo paruoštose standartinėse sąlygose (2.26 punktas) apibrėžiama, kad remonto išlaidos – tai būtina pinigų suma draudžiamojo įvykio metu atsiradusiems transporto priemonės sugadinimams pašalinti iki būklės, buvusios prieš pat draudžiamąjį įvykį: remonto darbų, medžiagų ir keičiamų dalių išlaidos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog Draudikas, turėdamas jam suteiktą teisę parengti savanoriško draudimo taisykles privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų aiškumą, o ginčo atveju turi būti taikoma CK 6.193 str. 4 d. nustatyta sutarčių aiškinimo taisyklė, jog esant abejonėms dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos vartotojo ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovės automobilio remonto sąmatą sudarė atsakovo darbuotojas, neturintis turto vertintojo kvalifikacijos. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo darbuotojo patirtį atlikti tokio pobūdžio vertinimus. Sąmatą sudarant remtasi tik vieno skelbimų portalo duomenimis, nevertinant detalių kokybės. Nors atsakovas tvirtina, kad sudarant sąmatą vadovavosi naujų neoriginalių detalių kainomis, tačiau iš pateiktų skelbimų nėra galimybės nustatyti, ar skelbiamos detalės yra naujos, ar dėvėtos (b.l.60-65). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia abejoti atsakovo (draudiko) sudarytos sąmatos patikimumu. Tuo tarpu ieškovė (draudėja) pateikė kvalifikuoto kilnojamojo turto vertintojo, turinčio ne vienerių metų darbo stažą, Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr.10-408-05, atliktą lyginamosios vertės metodu (b.l. 18-37).
Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 ir 178 straipsniuose, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Nors pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės pateikta turto vertinimo ataskaita yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str. 2 d.), ji turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal tas pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, t.y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 185 str.). Kaip matyti iš ieškovės pateiktos kvalifikuoto turto vertintojo ataskaitos, ji yra aiški ir išsami, atlikta skaičiuojant naujų originalių detalių, atskaičiavus nusidėvėjimą, kainas. Tai, kad turto vertintojas sąmatą paskaičiavo naujų originalių detalių kainomis, nagrinėjamu atveju neprieštarauja Taisyklių 16.7. punkto nuostatoms, nes, kaip jau buvo aptarta, Taisyklės aiškiai neapibrėžia sąmatos sudarymo kriterijų neatlikus automobilio remonto darbų.
Įvertinus bylos aplinkybių visumą, konstatuotina, kad atsakovo pateiktas į bylą žalos paskaičiavimas, sudarytas remiantis paties atsakovo atliktais internetiniais duomenimis, laikytinas mažiau patikimu nei atestuoto turto vertintojo parengta ataskaita. Atsakovo paskaičiavimai neįrodo, kad jo nurodyti įkainiai atitinka realią remonto kainą, technologijos lygį, remonto normatyvus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad visiškas žalos atlyginimo principas bus įgyvendintas paskaičiavus draudimo išmoką pagal ieškovės pateiktą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr.10-408-05, kurioje įvertintos originalių, sertifikuotų ir patikimų detalių kainos, o ne trečiosiose šalyse pagamintų naujų ar originalių, bet padėvėtų detalių kainos.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino ieškovės pateikto įrodymo (CPK 185 str.), priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl ko yra pagrindas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinant iš dalies.
Ieškovės pateiktoje UAB „Marleksa“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nustatyti transporto priemonės atstatymo kaštai sudaro 10.370,15 Lt sumą, neskaičiuojant PVM ir įvertinus keičiamų detalių nusidėvėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jau išmokėjo ieškovei 4.405,79 Lt draudimo išmoką, ieškovės prašomas priteisti 5367,92 Lt neišmokėtos draudimo išmokos skirtumas laikytinas pagrįstu, todėl priteistinas iš atsakovo.
Vadovaujantis sutartinėmis Taisyklių 17.1. punkto nuostatomis, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 84,81 Lt delspinigių.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo priteistina 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Iš atsakovo taip pat priteistina 350 Lt išlaidų už vertinimo ataskaitos surašymą, 348 Lt žyminio mokesčio. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei pateikė kvitus, patvirtinančius, jog už advokato pagalbą sumokėjo 5452 Lt (b.l. 34, 84, 105). Atsižvelgiant į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, bylos sudėtingumą bei advokato teiktas paslaugas, iš atsakovo ieškovei priteistina 1500 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 1500 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ (kodas 110070382) ieškovei R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 5367,92 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt septynis Lt 92 ct) neišmokėtos draudimo išmokos, 84,81 Lt (aštuoniasdešimt keturis Lt 81 ct) delspinigių bei 5 procentus dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ ieškovei R. M. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus Lt) už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ir 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus Lt) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.