Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyginto Mažuikos, Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „A.“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „A.“ ieškinį atsakovei S. G. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „A.“(toliau- ieškovė, darbdavys) kreipėsi į teismą prašydama:1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2021 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2) patikslintą ieškinį išnagrinėti iš esmės ir iš atsakovės S. G. (toliau - atsakovė) UAB „A.“ naudai priteisti 2 940 Eur tiesioginių nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.

3. atsakove S. G. 2016 m. vasario 9 d. sudarė darbo sutartį Nr. 100 buhalterės, vėliau patikslinus vyriausiojo buhalterio, pareigoms (toliau –darbo sutartis), kuri galiojo iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsakovė, žinodama, kad pagal jos pateiktą 2019 m. gruodžio 10 d. prašymą dėl jos atleidimo datos, per 21 dieną iki jos faktinio atleidimo dienos (2019 m. gruodžio 31 d.) turi sutvarkyti, neatliko visų baigiamųjų buhalterinės apskaitos procesų veiksmų ir neperdavė pagal teisės aktų reikalavimus vykdytos veiklos ir ja su susijusių dokumentų bei duomenų. Siekdama veiklos tęstinumo, ieškovė turėjo sumokėti priedus darbuotojams už papildomų buhalterinių darbų, kuriuos turėjo padaryti atsakovė, atlikimą, dėl to patyrė nuostolių, kuriuos ši turi atlyginti.

4. Ieškovė su atsakove 2018 m. lapkričio 2 d. sudarė žodinį susitarimą dėl atsakovės būsto nuomos ir pagal jį 2018 m. lapkričio 2 d. atsakovė, veikdama ir įgaliota veikti ieškovės vardu, atliko bankinį pavedimą dėl 300 Eur užstato pervedimo sau pačiai – S. G. į jos asmeninę banko sąskaitą.

5. 2018 metais atsakovė nurodytą 300 Eur sumą už savo būsto nuomą į atsakovės buhalterinę apskaitą įvedė ne kaip užstatą, o įtraukė į įmonės veiklos sąnaudas, nors įmonės apskaitoje nėra dokumentų. pagrindžiančių tokias sąnaudas bei šią užstato sumą deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai kaip išmoką už nuomą ir priskaičiavo Gyventojų pajamų mokestį. Nurodyto 300 Eur užstato už atsakovės būsto nuomą suma privalėjo būti sugrąžinta ieškovei pasibaigus būsto nuomos susitarimui (2019 m. kovo 7 d.), tačiau atsakovė šią sumą vengė grąžinti ir to nepadarė iki paskutinės darbo dienos (2019 m. gruodžio 31 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės S. G. uždarosios akcinės bendrovės „A.“ naudai 300 Eur nuostolių ir 139,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Ieškovės UAB „A.“ prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą atmetė ir atsisakė priimti 2022 m. kovo 1 d. pateiktus rašytinius įrodymus bei juos grąžino ieškovei. Priteisė iš ieškovės 1 302,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės bei 11,94 Eur išlaidų valstybės naudai. Pripažino, kad darbo ginčų komisijos 2021 m. sausio 22 d. sprendimo dalis dėl 2 940 Eur žalos atlyginimo neteko galios.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2016 m. vasario 9 d. dirbo UAB „A.“ buhaltere, vėliau vyriausiąja buhaltere. 2019 m. gruodžio 10 d. šalys susitarė nutraukti darbo sutartį, vadovaujantis Darbo kodekso 54 straipsniu, nuo 2019 m. gruodžio 31 d.

8. Atsakovė, dirbdama pas ieškovę , atliekant darbines pareigas naudojo ieškovei nepriklausančią (ieškovės vardu buhalterinės apskaitos programa įgyta 2019 m. gruodžio 13 d.) buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“, įdiegtą į jos asmeninį kompiuterį. Nuo 2018 m. vasario mėnesio ieškovė atsakovei priklausančią buhalterinės apskaitos programą įdiegė į bendrovės kompiuterinę įrangą. Ieškovė iki atsakovės atleidimo buvo įsigijusi posistemius: modulį darbo užmokesčiui skaičiuoti ir sąskaitų perkėlimo į VMI posistemį iSAfa. Atsakovė, išeidama iš darbo 2019 m. gruodžio 19 d., ieškovei nepriklausančią buhalterinės apskaitos programą persikėlė į savo asmeninį kompiuterį. Šalių žodinio susitarimo pagrindu atsakovė iki 2020 m. kovo 4 d. pagal individualios veiklos liudijimą ieškovei teikė buhalterinės apskaitos paslaugas. 2020 m. kovo 4 d. ji pranešė ieškovei, kad nutraukia minėtų paslaugų teikimą, grąžino ieškovės pirminius buhalterinės apskaitos duomenys popieriniame variante, 2020 m. balandžio 6 d. kreipėsi į atsakovės naudojamos programos pardavėją UAB „Panevėžio Rivilė“, kad ieškovės duomenų nebesimatytų atsakovės naudojamoje programoje.

9. Šalys žodžiu susitarė, kad atsakovė, dirbdama pagal verslo liudijimą, užbaigs buhalterinius metus t. y. pateiks visas metines deklaracijas už 2019 metus. Iš ieškovės atstovų paaiškinimų, liudytojos H. V. parodymų teismo posėdžio metu nustatė, kad 2020 m. vasario 17 d. metinės ataskaitos buvo pateiktos netikslios, viena iš jų atmesta. V. G. 2020 m. vasario 17 d. kreipėsi į ieškovės buhalteriją, prašydama užpildyti lenteles, kad galėtų patikslinti deklaracijas. 2020 m. kovo 4 d. gautas atsakovės raštas, siųstas iš advokatų kontoros, kad S. G. nebeteiks buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų. Atsakovė 2020 m. kovo 12 d. paštu ieškovei grąžino skenuotas sąskaitas ir USB raktą.

10. Ieškovės darbuotojai - buhalterė H. V. ir K. V. atliko papildomą darbą - visus ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis perkėlė į ieškovės 2019 m. gruodžio 13 d. įsigytą ir jos vardu registruotą buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“ ir , kaip nurodė ieškovė, už 2019 metus atliko buhalterinės apskaitos peržiūrą ir sutvarkymą , todėl joms išmokėjo priedus 2020 m. kovo mėnesį po 300 Eur, 2020 balandžio-birželio mėnesiais po 510 Eur, kas bendroje sumoje sudaro 2 640 Eur.

11. Nustatė, kad šalys 2018 m. lapkričio 2 d. sudarė žodinį susitarimą dėl atsakovės būsto Liepų al. 17A-17, Panevėžys nuomos ir pagal jį 2018 m. lapkričio 2 d. atsakovė, veikdama ir įgaliota veikti ieškovės vardu, atliko pavedimą dėl 300 Eur užstato pervedimo į S. G. asmeninę banko sąskaitą. Taip pat atsakovė atliko įmonės vardu bankinius pavedimus kas mėnesį, pervesdama mėnesinius nuomos mokesčius į savo asmeninę banko sąskaitą iki 2019 m. kovo 7 d., t. y. už 4 mėn. 5 dienas. 2018 metais atsakovė 300 Eur sumą už savo būsto nuomą į atsakovės buhalterinę apskaitą įvedė ne kaip užstatą, o įtraukė į įmonės veiklos sąnaudas, nors nėra dokumentų pagrindžiančių šias sąnaudas bei užstato sumą deklaravo VMI kaip išmoką už nuomą ir priskaičiavo Gyventojų pajamų mokestį.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, laikėsi privalomos ginčo išankstinės nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarkos. Nustatė, kad DGK sprendimas, kuriuo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą, yra priimtas 2021 m. sausio 22 d. Darbo kodekse 231 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesių termino pareikšti ieškinį teisme eiga prasidėjo 2021 m. sausio 23 d. baigėsi 2021 m. vasario 22 d. Ieškovė ieškinį pareiškė 2021 m. vasario 21 d., todėl nepraleido termino kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo.

13. Spręsdamas ginčą dėl 2 640 Eur žalos priteisimo iš darbuotojo, teismas vertino ar atsakovės veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo tiek, kad būtų galima konstatuoti esant priežastinį ryšį. Teismas konstatavo, kad iki atleidimo atsakovė neturėjo galimybės sutvarkyti apskaitą už 2019 m.11-12 mėnesius, nes ji iš atsakingų darbuotojų negavo visų reikalingų pirminių buhalterinės apskaitos duomenų, dokumentų. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, kad tarp šalių buvo susitarimas, kad kai atsakovė baigs darbą, ji perduos ieškovei elektroninę buhalterinės apskaitos duomenų kopiją su ieškovės bendrovės elektroniniais buhalterinės apskaitos duomenimis. Todėl teismas vertino, kad atsakovė neturėjo pareigos perduoti ieškovei jos naudojamos buhalterinės apskaitos kopijos su ieškovės bendrovės elektroniniais buhalterinės apskaitos duomenimis.

14. Atsakovė, dirbdama pas ieškovę, naudojo ieškovei nepriklausančią buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“. Ieškovė, kaip apdairi ir rūpestinga verslininkė, atsakingai tvarkantis buhalterinę apskaitą juridinis asmuo, nuo 2016 m. iki 2019 m. gruodžio 13 d. neturėjo buhalterinės apskaitos programos „Rivile_GAMA“, kuri buvo būtina tvarkant ieškovės buhalterinę apskaitą, teikiant deklaracijas VMI, SODRAI ir kitoms institucijoms nuo pat atsakovės darbo pradžios 2016 metais, nors turėjo ir galėjo numatyti, kad atsakovė, išeidama iš darbo, naudojamą buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“ išsineš.

15. Nustatytų faktų ir argumentų pagrindu padarė išvadą, kad tarp ieškovės įvardintų atsakovės netinkamų darbinių pareigų atlikimo ir ieškovės patirtų išlaidų priežastinis ryšys ir neigiami padariniai yra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis priežastinis ryšys.

16. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad konstatavus pernelyg nutolusį priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės išmokėtų priedų darbuotojams už duomenų suvedimą į ieškovės bendrovės naujai įsigytą buhalterinės apskaitos programą, nėra visų įstatyme nustatytų teisinių prielaidų taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, reikalavimą dėl 2 460 Eur priteisimo atmetė.

17. Bylos duomenimis, atsakovė ieškovei išnuomojo butą. Atsakovės ieškovei išnuomotas butas buvo tvarkingas. Ieškovė, išsinuomodama butą iš atsakovės, sumokėjo 300 Eur užstatą. Pasibaigus nuomos santykiams, t. y. išvykus ieškovės darbininkams iš nuomojamo buto, atsakovė atsisakė grąžinti užstatą, teigdama, kad išnuomotam butui padaryta žala. Ieškovei geranoriškai žalos nepašalinus, atsakovė įspėjo, kad ją įskaitys į sumokėtą užstatą. Padarytos žalos dydžio atsakovė nenurodė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovė pažeidė CK 6.130 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir 300 Eur užstatą privalo grąžinti ieškovei.

18. Ieškovės 2022 m. kovo 1 d. pateikto prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti ieškovės rašytinius įrodymus netenkino. Pažymėjo, kad su reikalavimu priteisti iš atsakovės 2 640 Eur žalos atlyginimo susiję argumentai, motyvai, reikšminga teismų praktika ir įrodymai jau buvo pateikti tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje, tiek rašytiniuose paaiškinimuose, paaiškinimuose duotuose teismo posėdžio metu, todėl tokių argumentų atkartojimas, papildymas, išplėtimas nesudaro pagrindo bylos nagrinėjimui iš esmės atnaujinti. Ieškovės rašytiniai paaiškinimai pateikti po bylos išnagrinėjamo iš esmės pabaigos, todėl negali būti priimti.

19. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

20. Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau – apeliantė) prašo prie civilinės bylos prijungti naujus dokumentus, patenkinti apeliacinį skundą, pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

20.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad buhalterinės apskaitos programa, priešingai nei teigė atsakovė, jai nepriklausė ir ji apskaitos duomenis tvarkė ieškovės buhalterinę apskaitą kito juridinio asmens žinioje esančioje elektroninėje duomenų sistemoje, todėl juos teikia apeliacinės instancijos teismui ir prašo juos prijungti. Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovės galimai nusikalstamos veiklos įvykdymo. Šiame tyrime atlikta UAB „Panevėžio Rivilė“ darbuotojo apklausa, kuris nurodė reikšmingas ginčui aplinkybes. Anksčiau šių duomenų negalima buvo pateikti dėl objektyvių priežasčių;

20.2. ieškovė prašė priteisti iš atsakovės procesines palūkanas, o teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo ištaisyti šią klaidą;

20.3. teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai nurodydamas, kad yra pernelyg nutolęs priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės išmokėtų priedų darbuotojams už duomenų suvedimą į ieškovės naujai įgytą buhalterinės apskaitos programą. Teismas nevertino ieškovės argumentų , patvirtinančių, kad tarp atsakovės aktyvių veiksmų ir kilusių neigiamų pasekmių ieškovei yra priežastinis ryšys, nepasisakė dėl atsakovės veiksmų ir ieškovės išmokėtų papildomų priedų darbuotojams už duomenų atkūrimą, už kuriuos atsakovė gavo atlyginimą;

20.4. atsakovė neįvykdė įstatyme numatytos pareigos atleidžiant atsiskaityti ir perduoti visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Apeliantės 2016-2019 m. buhalterinės apskaitos elektroninius dokumentus ir duomenis neteisėtai valdė iki 2022 m. sausio 27 d., kuomet pateikė prašymą dėl prisijungimo ir pateikė teismui virš 200 puslapių ieškovei priklausančių dokumentų. Atsakovė apeliantės duomenis savavališkai persikėlė 2019 m. gruodžio 19 d. ir valdo iki šiol;

20.5. apeliantės veiklos tęstinumo atkūrimo tikslams pasiekti, ji privalėjo pasitelkti žmogiškuosius išteklius, kad atlikti atsakovės neatliktas iki 2019 m. gruodžio 31 d. funkcijas, ir jiems papildomai sumokėti;

20.6. apeliantė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad atsakovė netinkamai ir aplaidžiai vykdė profesinę veiklą bei pažeidė bendro pobūdžio taisyklę – elgtis atsargiai, sąžiningai ir atidžiai, ji, suprasdama savo elgesio neigiamas pasekmes, tyčia siekė paslėpti savo nerūpestingumo ir aplaidos darbo požymius, negrąžino elektroninių buhalterinės apskaitos duomenų, todėl yra atsakinga už atsiradusius nuostolius;

20.7. teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovė neturėjo pareigos perduoti ieškovei jos naudotos buhalterinės apskaitos kopiją su ieškovės bendrovės elektroniniais buhalterinės apskaitos duomenimis. Ieškovė neprašė atsakovės grąžinti elektroninės buhalterinės apskaitos programos, o reikalavo grąžinti elektroninius apskaitos duomenis. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl programos, tačiau nepasisakė dėl elektroninių duomenų ir jų teisinės reikšmės bei kilusių pasekmių ieškovei;

20.8. byloje yra duomenų, patvirtinančių atsakovės tyčinius veiksmus vengiant grąžinti ieškovei priklausančius elektroninius duomenis ir dokumentus, dėl šių veiksmų ieškovė patyrė nuostolių, o tokios aplinkybės sudaro priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, pasisavinant ieškovei priklausantį turtą, ir sukeltų pasekmių.

21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindiniai argumentai:

21.1. pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai taikė procesines normas ir nenustatė atsakovės veiksmų dėl kurio galėjo kilti nuostoliai;

21.2. apeliaciniu skundu apeliantė nepateikė naujų įrodymų ar argumentų dėl ko turėtų būti keičiamas teismo sprendimas, tik išsakė savo nuomonę dėl jo. Byloje dalyvavę liudytojai paneigė apeliantės pateiktus argumentus, dėl ko laikytina, kad ji jų neįrodė;

21.3. apeliantės prašymas priimti naujus įrodymus ir juos ištirti yra nepagrįstas, todėl neturėtų būti tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

23. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos iš darbuotojo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pateikimo.

24. Prie apeliacinio skundo ieškovė pridėjo papildomus rašytinius įrodymus (ikiteisminio tyrimo duomenis). Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti, nes pateikti įrodymai dėl apskaitos programos priklausomybės, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant bylą dėl darbuotojo žalos darbdaviui atlyginimo priteisimo.

25. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei sukeltų neigiamų pasekmių priežastinis ryšys ir neigiami padariniai yra pernelyg nutolę.

26. DK 151 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Darbuotojų materialinės atsakomybės ribos nustatytos DK 153 straipsnyje, pagal kurį darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo—ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčio dydžių išskyrus atvejus, nustatytus DK 154 straipsnyje.

27. CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

28. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) kitam asmeniui nebūtų daroma žala. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas už žalą asmuo (2 dalis). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę prievolė atlyginti žalą atsiranda kaltam dėl jos padarymo asmeniui.

29. Šioje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės žalos, padarytos jos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, neteisėtais veiksmais įvardydama atsakovės veiksmus, kuriais ,atsakovę atleidžiant iš darbo, nebuvo perduoti darbdaviui visi buhalterinės apskaitos dokumentai ir dėl to ieškovei teko papildomai mokėti darbuotojams priedus už buhalterinių duomenų suvedimą.

30. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalis siejo darbinai santykiai, ir sprendė, ar egzistuoja sąlygos civilinei sutartinei atsakomybei taikyti. Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

31. Materialinės atsakomybės sąlyga – žala yra tikroji tiesioginė žala ir negautos sumos, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tikrosios tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų, be padarytos tiesioginės žalos, darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Dar viena iš būtinų materialinių atsakomybės sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas; jo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus. Trečioji materialinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Analizuojant priežastinį ryšį nustatoma, dėl kieno veikos atsirado ir kokio dydžio žala. Taip pat gali būti nustatytas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai tam tikri darbuotojo veiksmai (neveikimas) yra sąlyga žalai padaryti (pvz., neatliekama ar netinkamai atliekama materialinių vertybių apskaita, neužrakinamas sandėlis, dėl to pavagiamas turtas ir pan.). Pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju kasacinis teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009).

32. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nėra priežastinio ryšio, kad atsakovė po darbo sutarties nutraukimo neatliko draudžiamų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėjo, šią išvadą skundžia ieškovė, todėl apeliacinės instancijos teismas, pasisakys dėl atsakovės veiksmų po darbo sutarties nutraukimo reikšmės ir priežastinio ryšio tarp netinkamo prievolės įvykdymo ir atsiradusios žalos (ne)egzistavimo.

33. Buhalterinės apskaitos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 19 straipsnio 5 dalis numatė, kad jeigu pasikeičia ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo apskaitos dokumentus, apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui.

34. Priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

35. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007; 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/213; kt.).

36. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo, o sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, negalėjo numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014). Taigi, teismas, nustatydamas neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis.

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. UAB „A.“ ėjo vyriausios buhalterės pareigas. Atsakovė, dirbdama ieškovei ir atlikdama darbines pareigas naudojo ieškovei nepriklausančią ir jos vardu neįregistruotą buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“, įdiegtą į jos asmeninį kompiuterį. Atsakovė, išeidama iš darbo 2019 m. gruodžio 19 d., ieškovės bendrovei nepriklausančią buhalterinės apskaitos programą persikėlė į savo asmeninį kompiuterį. Šalių žodinio susitarimo pagrindu atsakovė iki 2020 m. kovo 4 d. pagal individualios veiklos liudijimą ieškovei teikė buhalterinės apskaitos paslaugas. Ji 2020 m. kovo 4 d. pranešė ieškovei, kad nutraukia minėtų paslaugų teikimą, grąžino ieškovės pirminius buhalterinės apskaitos duomenys popieriniame variante ir USB raktą, 2020 m. balandžio 6 d. kreipėsi į atsakovės naudojamos programos pardavėją UAB „Panevėžio Rivilė“, kad ieškovės duomenų nebesimatytų atsakovės naudojamoje programoje.

38. Kaip nurodyta ankščiau, Buhalterinės apskaito įstatymas numatė, kad vyriausiasis buhalteris ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka ir per nustatytą laikotarpį ūkio subjekto apskaitos registrus ir sudarytas finansines ataskaitas perduoda tvarkyti ūkio subjekto vadovo paskirtam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, tokia tvarka nebuvo nustatyta. Ieškovei su atsakove susitarus, kad ji pabaigs tvarkyti apskaitą už 2019 metus, atsakovė pagrįstai buhalterinius duomenis reikalingus darbui persikėlė į savo kompiuterį, kuriuos 2022 m. kovo 4 d. ieškovei grąžino. Kadangi nebuvo nustatyta nei buhalterinių duomenų perdavimo tvarka, nei terminai nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ieškovei turėjo nedelsiant perduoti elektroninius buhalterinės apskaitos duomenis. Ieškovė nenurodė kokių konkrečiai duomenų ieškovei atsakovė neperdavė, todėl vien faktas, kad duomenys buvo perduoti ne elektronine forma, kaip kad būtų patogiau dirbančiajam, nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeisti įstatymo reikalavimai. Atsakovės veiksmai, t. y., kad ji nebedirbdama pas ieškovę ir žinodama, kad iki išėjimo iš darbo 2019 metų pabaigoje, negalės sutvarkyti tų metų buhalterinės apskaitos sutiko pabaigti buhalterinius metus ir sutvarkyti dokumentus, pateikė deklaracijas, priešingai nei teigia ieškovė patvirtina, kad ji elgėsi sąžiningai.

39. Atsakovė darbe naudojo turimą buhalterinės apskaitos programą „Rivile_GAMA“, ieškovė buhalterinės apskaitos programos neturėjo ir ją įsigijo 2019 m. gruodžio 13 d. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, išeidama iš darbo, išsinešė naudojamą apskaitos programą. Ieškovė, kaip apdairi ir rūpestinga verslininkė, atsakingai tvarkantis buhalterinę apskaitą juridinis asmuo žinodamas, kad tris metus buhalterinė apskaita vedama ne su įmonei priklausančia buhalterine apskaitos programa, tokią situaciją toleravo. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1,2 dalis imperatyviai nustato, kad būtent ūkio subjekto vadovas (o ne kiti subjektai) atsako už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Įmonės vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, privalo kontroliuoti, kaip buhalteris vykdo pavestus darbus, ar jis yra kompetentingas atlikti pavestus darbus, ar aprūpintas darbui būtinomis techninėmis bei metodinėmis priemonėmis. Taigi įstatyme numatyta įmonės vadovo pareiga yra kontroliuoti buhalterio darbą, jį įvertinti bei pasirūpinti būtinomis techninėmis ir metodinėmis priemonės, nagrinėjamu atveju vadovui neužtikrinus įmonei būtinų buhalterinės apskaitos priemonių, įmonės vadovas iš dalies yra atsakingas už susidariusią situaciją.

40. Ieškovė teigė, kad dėl atsakovės aplaidžių veiksmų, t. y. netinkamai tvarkomos apskaitos, ieškovės naujai priimtai dirbti buhalterei teko tikslinti deklaracijas bei buhalterinius duomenis. Įmonės buhalterio atsakomybę reglamentuoja Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys (pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą). Tačiau bylos duomenys (el. šalių susirašinėjimas, jau atsakovei nedirbant pas ieškovei bei atsakovės paaiškinimai teismo posėdyje) rodo, kad ji nebuvo gavusi visų būtinų pirminių buhalterinės apskaitos duomenų, dokumentų ir ataskaitas ruošė pagal turimus duomenis. Jeigu įmonės įgalioti asmenys neteikė reikiamos informacijos buhalteriui, tai atsakovė negali būti viena atsakinga už pateikiamų ataskaitų tikslumą. Nors ieškovės ataskaitos ir buvo tikslinamos, tačiau įmonė nuostolių ar sankcijų dėl to nepatyrė.

41. Ieškovė teigė, kad jai teko papildomai mokėti bendrovės apskaitininkei ir buhalterei už atsakovės neatliktų darbų iki 2019 m. gruodžio 31 d. atlikimą. Bylos duomenys patvirtina (darbo užmokesčio žiniaraščiai), kad bendrovė pagal darbo sutartį darbuotojams mokėdavo minimalų darbo užmokestį ir papildomai kas mėnesį mokėdavo priedus, kurie siekdavo darbo užmokesčio dydį ar net būdavo kelis kartus didesni nei darbo užmokestis. Atsakovė nenurodė kokiu pagrindu darbuotojams buvo skiriami vienokio ar kitokio dydžio priedai, ji juos išmokėdavo vadovo pavedimu. Ieškovės pateikti įsakymai: 2020 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 20-26 dėl 300 Eur premijos skyrimo, 2020 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 20-35 – 510 Eur, 2020 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 20-38 – 510 Eur, rodo, kad viso išmokėta po 1 320 Eur premijų (priedų). Įsakymuose nurodyti mokėjimai nesutampa su asmens kortelėse H. V. ir K. V. nurodytomis išmokėtų priedų sumomis (H. V. 2020 m. kovo mėnesį išmokėtas priedas – 1 065 Eur, balandį -1 100 Eur, gegužę – 1285 Eur, analogiškai ir kitai darbuotojai), todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad įsakyme nurodytos priedo skyrimo priežastys atitinka nurodytą pagrindą.

42. Prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą išvadai, kad tarp atsakovės netinkamo prievolės vykdymo ir ieškovės patirtos žalos nėra priežastinio ryšio arba šis ryšys ir padariniai yra pernelyg nutolę nuo atsakovės veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas spręsti, kad, nustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, nėra teisinių prielaidų taikyti civilinę atsakomybę.

43. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas šių palūkanų nepriteisė, motyvacijos dėl to nenurodė.

44. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo, nurodytų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, kurią sudaro pagrindinė skola kreditoriui, taip pat papildomi reikalavimai (pvz., palūkanos, delspinigiai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą reikalauti priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37, 6.210 straipsniai) , todėl šį reikalavimą tenkina ir ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 300 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl šio teismo sprendimas tikslinamas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, reikiamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepriteisė procesinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos, nors toks reikalavimas buvo pareikštas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslinamas, nurodant, kad iš atsakovės priteisiamos 5 proc. procesinės palūkanos.

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dalinai patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei patirtos bylinėjimosi išlaidos -59 Eur sumokėto žyminio mokesčio atlygintinos dalinai . Atsakovei iš ieškovės priteisiamos jos turėtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimų išlaidų 300 Eur dalis (CPK 93 straipsnio 1 dalys). Atsižvelgiant į patenkintų skundo reikalavimų apimtį, sprendžiama, jog jis patenkintas 25 proc., todėl ieškovei atlygintina ¼ dalis sumokėto žyminio mokesčio – 14,75 Eur (59 Eur x 25 peroc.x100) , o atsakovei 225 Eur (300 Eur x 75 proc.x100) atstovavimo išlaidų. Atlikus vienarūšių mokėjimų įskaitymą, iš ieškovės atsakovei priteisiama 210,25 Eur ( 225 Eur – 14,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį, ir papildomai priteisti iš S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarosios akcinės bendrovės „A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 5 (penkis) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (300 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „A.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 210,25 Eur (du šimtai dešimt eurų 25 ct ) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme S. G. naudai.