Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dicbalta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Rancas“ direktoriui L. T.,

parengiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - BUAB) „Dicbalta“ atstovo bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Rancas“ ieškinį atsakovams P. Z. ir D. S. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimus: 1) priteisti solidariai iš atsakovų 2 446,10 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė, kad 2018-11-06 Klaipėdos apygardos teismas iškėlė bankroto bylą ieškovei. Bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai įmonės direktorius buvo atsakovas P. Z., o įmonės įsiskolinimai susidarė nuo 2014 m. gruodžio mėnesio paskaičiuoti ir nesumokėti delspinigiai bei nuo 2015 m. birželio mėnesio nemokėtos įmokos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Nuo 2015 m. pradžios balansai, pelno-nuostolių ataskaitos sudaromos nebuvo, finansiniai dokumentai nebuvo perduoti ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) bei Valstybės įmonės „Registrų centras“. Jokie įmonės dokumentai, pagrindžiantys įmonės vykdytą ūkinę-komercinę veiklą bankroto administratoriui neperduoti. P. Z., kaip įmonės vadovas buvo atsakingas už įmonės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, tačiau jis ne tik nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad savalaikiai ir pilnai būtų mokami privalomi mokesčiai ir būtų grąžintos skolos, o nesant galimybių tų skolų savalaikiai ir pilnai apmokėti, nenutraukė nuostolingos veiklos ir savalaikiai nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau tęsė nuostolingą veiklą ir toliau didino įmonės skolas. Nurodo, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sudaromi įmonės balansai už 2015, 2016, 2017, 2018 metus bei kad būtų sušaukti įmonės akcininkų susirinkimai. Dėl savalaikio nuostolingos įmonės veiklos sustabdymo jokių veiksmų nesiėmė (nepriėmė sprendimo) ir įmonės akcininkė D. S. - turinti 80 procentų įmonės akcijų. Tokiais neteisėtais veiksmais ieškovės vadovas atsakovas P. Z. ir akcininkė atsakovė D. S. padarė žalos teismo patvirtintiems kreditoriams. Nurodo, kad ieškovei padaryta 2 446,10 Eur žala, kuri skaičiuotina pagal teismo patvirtintiems kreditoriams padarytą žalą (kreditorinius reikalavimus).

Teismo posėdžio metu ieškovės bankroto administratorės atstovas nurodė, kad palaiko ieškinį, prašo jį tenkinti. Nurodė, kad tik po ieškinio pateikimo iš atsakovo buvo gauta dalis įmonės dokumentų. Paaiškino, kad ieškinio dydis nurodytas pagal patvirtintus kreditorinius reikalavimus bankroto byloje. Pagal pateiktą paskutinį metinį balansą matyti, kad jau 2014-12-31 įmonė buvo nemoki, nes įmonės skolos negu turimas turtas buvo didesnės dvigubai. Pagal pelno nuostolių ataskaitą įmonė jau 2013 m. buvo nuostolinga 7 tūkstančius litų, o 2014 m. buvo nuostolinga 12 tūkstančių litų, tai yra kasmet dirbo nuostolingai, todėl veiklą turėjo nutraukti ir atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl atsakovo P. Z. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento.

Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas. Juridinio asmens vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant jo kompetencijai priskirtas pareigas, jam, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Tam, kad būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, be kitų, ir neteisėtus veiksmus ar neteisėtą neveikimą.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje taip pat yra nurodyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui gali būti taikomas civilinės atsakomybės institutas.

Iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad atsakovas P. Z. nuo 2010-12-29 iki 2018-12-10 buvo UAB „Dicbalta“ vadovu (e. b. l. 15-17). Iš UAB „Dicbalta“ akcininkų sąrašo nustatyta, kad ieškovės akcininkais buvo: N. N. (80 vnt. akcijų) laikotarpiu nuo 2010-11-20 iki 2012-03-02, atsakovas P. Z. (20 vnt. akcijų) nuo 2010-11-20, atsakovė D. S. (80 vnt. akcijų) nuo 2012-03-02 (e. b. l. 18). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018-11-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1514-538/2018 UAB „Dicbalta“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Rancas“ (e. b. l. 19-20). Klaipėdos apygardos teismas 2019-01-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-688-538/2019 pripažino BUAB „Dicbalta“ bankrutavusia ir likviduojama (e. b. l. 21-22). 2019-02-19 priėmimo-perdavimo aktu UAB „Dicbalta“, atstovaujama direktoriaus P. Z., perdavė, o bankroto administratorės UAB „Rancas“ direktorius L. T. perėmė UAB „Dicbalta“ dokumentus (e. b. l. 73-74). Nustatyta, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi viena iš ieškovės kreditorių Valstybinio socialinio fondo valdybos Klaipėdos skyrius. Ar atsakovas pažeidė nurodytą įstatyminį imperatyvą pradėti bankroto procesą anksčiau, nei tą faktiškai padarė kreditorė, spręstina nustačius įmonės nemokumo momentą bei aplinkybę, ar per laikotarpį iki buvo iškelta bankroto byla įmonė (jos kreditoriai) patyrė žalos dėl įmonės vadovo nepagrįsto delsimo inicijuoti jo vadovaujamai įmonei bankrotą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esančių, tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus, todėl šios imperatyvios vadovo pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, užtraukiantis jo civilinę atsakomybę, kuri grindžiama specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu.

Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; kt.).

Taigi, taikydamas atsakomybę vadovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, teismas visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, formuojamai teismų praktikai, sprendžiant ginčą byloje turi būti nustatytos faktinės aplinkybės, kada atsakovui kaip UAB „Dicbalta“ vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Ieškovė nurodo, kad atsakovo P. Z. pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2014-12-31, kai paaiškėjo bendrovės nemokumas. Iš byloje esančio Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta už 2014 metus (e. b. l. 15-17). Iš byloje esančio 2014-12-31 balanso (e. b. l. 99) ir pelno (nuostolių) ataskaitos (e. b. l. 100) nustatyta, kad bendrovė jau 2014 m. pabaigoje buvo nemoki. Pagal balanso duomenis bendrovė 2014 m. pabaigoje turėjo 61 178,00 Lt (17 718,37 Eur) vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 102 357,00 Lt (29 644,64 Eur), t. y. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš aiškinamojo rašto prie 2014 m. finansinės atskaitomybės nustatyta, kad bendrovė 2014 m. patyrė 3 578,26 Eur (12 355, 00 Lt) nuostolį (e. b. l. 102-105). Taigi, UAB „Dicbalta“ 2014 metų pabaigoje buvo nemoki pagal ĮBĮ, todėl konstatuotina, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui nuo 2014-12-31 kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Nors atsakovas posėdžio metu teigė, kad ataskaitose esantys duomenys yra „savotiškai iškreipti“, tačiau į bylą rašytinių įrodymų, kurie leistų spręsti apie kitą, nei ieškovės nurodomas bendrovės nemokumo pradžios momentas, nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovo P. Z., kaip juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų

Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vertinant, jog atsakovui kaip įmonės vadovui įstatymu buvo nustatyta pareiga, kaip byloje įrodyta, tokia pareiga jam atsirado 2014-12-31, jos jis iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Dicbalta“ nevykdė, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog tokiu būdu atsakovas neįvykdė jam įstatymu nustatytos imperatyvios pareigos, o tai suponuoja išvadą dėl neteisėto vadovo neveikimo. Nors ieškovė VMI prie FM teikė pranešimus apie laikiną veiklos nevykdymą laikotarpiais nuo 2015-11-06 iki 2016-11-07, nuo 2016-11-08 iki 2016-11-15, nuo 2016-11-16 iki 2017-11-16 bei nuo 2017-11-17 iki 2018-11-18 (e. b. l. 69-72), tačiau šios aplinkybės nešalina atsakovo, kaip įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Formuojama teismų praktika, kad įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Byloje ieškovės prašomą priteisti žalos dydį sudaro 2 446,10 Eur sumai patvirtinti nepatenkinti kreditorių reikalavimai. 2018-12-21 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi patvirtino BUAB „Dicbalta“ kreditorių sąrašą ir jų 2 446,10 Eur dydžio finansinius reikalavimus: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 1 160,88 Eur, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 501,82 Eur, UAB „Margiris“ 328,97 Eur, UAB „Švyturys-Utenos alus“ 240,59 Eur, UAB „Skolų valdymo partneris“ 213,84 Eur (e. b. l. 23-47).

Teismas vadovaudamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais dėl žalos dydžio, daro išvadą, jog atsiradusios žalos dydis skaičiuotinas vertinant nuo 2014-12-31 iki bankroto bylos iškėlimo susidariusių skolų kreditoriams dydį. Iš byloje esančio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pranešimo nustatyta, kad ieškovė už laikotarpį nuo 2015-06-15 iki 2015-12-28 skolinga bendrą 501,82 Eur sumą gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir mokesčio už aplinkos teršimą (e. b. l. 23-25); iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimo nustatyta, kad ieškovė už laikotarpį nuo 2015-07-16 iki 2015-12-16 skolinga 1 088,12 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir už laikotarpį nuo 2014-12-15 iki 2016-07-15 72,76 Eur delspinigių (e. b. l. 26-27); 2015-11-05 Kauno apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-26803-584/2015 UAB „Margiris“ iš UAB „Dicbalta“ priteistas 328,97 įsiskolinimas, 2015-12-09 išduotas vykdomasis raštas (e. b. l. 41-42); pagal 2015-06-05 išduotą vykdomąjį dokumentą UAB „Skolų valdymo partneris“ skolinga 213,84 Eur (e. b. l. 36-37); pagal UAB „Švyturys-Utenos alus“ pateiktas PVM sąskaitas-faktūras ir kreditorinio reikalavimo pranešimą 2015-06-30 skolinga 240,59 Eur (e. b. l. 43-47). Taigi, bendra ieškovės skolinių įsipareigojimų suma yra 2 446,10 Eur.

Civiliniame procese laikomasi rungimosi principo, kuris reiškia kiekvienos šalies pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Nors pareiškus žalos atlyginimo reikalavimą pareiga įrodyti žalos dydį bei faktą nustatyta ieškovei, atsakovas taip pat neturi nusišalinti nuo įrodinėjimo proceso ir turi teikti įrodymus, pagrindžiančius jo atsikirtimus į ieškovės reikalavimus bei žalą, atsakovo vertinimu, paneigiančius įrodymus. Atsakovas P. Z. posėdžio metu iš esmės esamo įsiskolinimo kreditoriams neginčijo, tik nesutiko su nurodytos žalos dydžiu, nurodė, kad žala turėtų būti mažesnė, tačiau į bylą jokių rašytinių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atsakovo P. Z. kaip buvusio vadovo kaltė dėl jo veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o atsakovui to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jo atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys ir į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nors įmonės vadovas ir vykdė komercinę-ūkinę veiklą (kuri šioje byloje objektyviais įrodymais nebuvo įrodinėjama), tačiau jos nuostolingumas negali pašalinti atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013). Byloje nustatyta, kad atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nes matydamas, kad įmonė veikia nuostolingai, įsipareigojimai viršija bendrovės turimo turto vertę, privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kompleksiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese, darytina išvada, jog yra nustatytos visos atsakovo P. Z., kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas atsakovui P. Z. taikyti civilinę deliktinę atsakomybę ir priteisti iš atsakovo 2 446,10 Eur žalos atlyginimą, nes atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko susidarė priteistino dydžio įsiskolinimas kreditoriams (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

Dėl atsakovės D. S., kaip bendrovės akcininkės, civilinės atsakomybės sąlygų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą atsakovams solidariai atlyginti žalą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. dėl žalos atlyginimo pavėlavus inicijuoti bankroto bylą.

Nors byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo metu ieškovės akcininkai, atitinkantys ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalyje nurodytus įmonės savininko kriterijus, buvo atsakovas P. Z., turėjęs 20 procentų ieškovės akcijų, ir atsakovė D. S., kuriai priklausė 80 procentų akcijų, tačiau šalių teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais taip pat nustatyta, kad faktiškai įmonei vadovavo ir visą jos veiklą organizavo atsakovas P. Z.. Atsakovų teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems. Atsakovė D. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji 2012-2014 metais dirbo pardavėja, šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašas apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-01-09 iki 2014-07-02 atsakovė D. S. gavo atlyginimą už darbą UAB „Dicbalta“. Atsakovė D. S. taip pat nurodė, kad atsakovas P. Z. paprašė, kad jos vardu būtų užrašyta 80 procentų įmonės akcijų, ji sutiko, tačiau įmonėje dirbo tik pardavėja. Šiuos atsakovės parodymus dalinai pagrindžia ir byloje esantis 2012-03-02 sudarytas ir 2012-03-19 Valstybės įmonėje Registrų centre įregistruotas akcininkų sąrašas, iš kurio nustatyta, kad atsakovė D. S. 80 procentų įmonės akcijų įgijo tik 2012-03-02, ir kurios prieš tai, nuo pat įmonės įsteigimo momento, priklausė kitam fiziniam asmeniui N. N.. Taigi, teismo vertinimu, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, labiau tikėtina, kad atsakovei įmonės akcijos buvo perrašytos tik formaliai, neturint tikslo, kad atsakovė D. S. sistemingai dalyvautų bendrovės veikloje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovė D. S. privalėjo pasidomėti įmonės veikla, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl procesinių palūkanų

Kadangi atsakovas praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos 2 446,10 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis sudaro 55,00 Eur. Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio, patenkinus ieškinį, iš atsakovo P. Z. valstybės naudai priteisiama 55,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Tekintant ieškovės prašymą, 2019 m. sausio 29 d. nutartimi yra nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti atsakovams P. Z. ir D. S. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir/ar pinigines lėšas pareikšto ieškinio reikalavimo sumai, tai yra neviršijant 2 446,10 Eur. Ieškinį tenkinus iš dalies, yra pagrindas sprendimui įsiteisėjusi panaikinti atsakovės D. S. atžvilgiu, taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o atsakovo P. Z. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo P. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 2 446,10 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt šešių Eur ir 10 ct) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 446,10 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2019-01-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės BUAB „Dicbalta“, naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo P. Z. valstybės naudai 55,00 Eur (penkiasdešimt penkis Eur) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Valstybės naudai priteistos išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Įmokos mokėjimo kvitą apie sumokėtas pašto išlaidas valstybei yra būtina pateikti teismui.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti atsakovės D. S. atžvilgiu 2019 m. sausio 29 d. nutarties pagrindu, taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o atsakovo P. Z. atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.