- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-593/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01136-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Lietuvos Respublikos
- Nuteistasis
- T. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubausta laisvės atėmimu 9 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. B. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2013 m. spalio 27 d. apie 8.30 val. apleistame garaže, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo sugyventiniu D. M. metu tyčia vieną kartą sudavė jam peiliu į kairės kojos šlaunį, tuo padarydama durtinę–pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje, kurios kanalas pereina į platųjį šlaunies raumenį, šlaunies arteriją, grakštųjį raumenį; tai komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, hemoraginiu šoku, dėl to nukentėjusysis D. M. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu T. B. tyčia nužudė D. M. , t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
Šalies argumentai
Nuteistoji T. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai kvalifikavo jos veiką. Ji neturėjo tyčios nužudyti savo sugyventinio, o tik galbūt peržengė būtinosios ginties ribas arba atėmė jam gyvybę dėl neatsargumo. D. M. nuolat smurtavo, mušė ją, prievartavo, tačiau ji niekam nesiskundė ir kentėjo. Įvykio metu apeliantė peiliu, kuriuo pjaustė mėsą, spontaniškai, netyčia dūrė jam į šlaunį. D. M. kelis kartus smūgiavo jai į nugarą, ir ji neatsigręždama peiliu jam įdūrė. Po įvykio T. B. iš karto ėmėsi veiksmų iškviesti medicinos pagalbą, tačiau, neturėdama tokios galimybės, turėjo bėgti į artimiausią parduotuvę pas apsaugos darbuotoją. D. M. buvo šiurkštus, turėjo žalingų įpročių (piktnaudžiavo narkotikais, alkoholiu), nuolat ją terorizavo, ir ji neapsikentusi jį sužeidė, dėl ko šis mirė.
Nuteistoji T. B. apeliaciniu skundu prašė perkvalifikuoti veiką iš tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis į būtinąją gintį arba gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ir žymiai sumažinti bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistosios T. B. gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios T. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, T. B. kaltė nužudžius D. M. įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau įvertino įrodymus, ne visiškai laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir konstitucine šeimos samprata pagrįstos teismų praktikos. Dėl to vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau neteisingai kvalifikavo veiką.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl T. B. kaltės ir veikos kvalifikavimo
Nuteistoji T. B. apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo teismo nustatytų objektyvių nusikaltimo sudėties požymių. Ji neneigė peiliu sudavusi D. M., t. y. pripažino padariusi sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.
Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad D. M. mirė dėl durtinio pjautinio kairės šlaunies sužalojimo, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu nukraujavimu, hemoraginiu šoku; D. M. po patirto durtinio pjautinio kairės šlaunies sužalojimo galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (judėti, gintis, šaukti), kol nukraujavo; šis sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu vienašmeniu duriančių-pjaunančių savybių įrankiu, turinčiu buką ar deformuotą (nulaužtą) smaigalį, nestoroką pentį su neišreikštomis briaunomis (1 t., 45–50 b. l.).
Nuteistoji apeliaciniame skunde ginčijo nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Ji teigė nukentėjusįjį D. M. nužudžiusi ne tyčia, bet galbūt peržengusi būtinosios ginties ribas arba dėl neatsargumo.
Išdėstyti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Nuteistoji teigė nenorėjusi D. M. mirties, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje to ir netvirtino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė T. B. veikus netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, jog ji suvokė savo elgesio pavojingumą, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti.
Sąmoningą leidimą mirtiniems padariniams atsirasti rodo pačios nuteistosios parodymai dėl jos elgesio po nusikaltimo: dūrusi peiliu, ji nesidomėjo, kur pataikė, ir toliau pjaustė mėsą; pamačiusi, kad D. M. kraujuoja, išbėgo iš garažo ir išmetė peilį; pamačiusi, kad D. M. nugriuvo, pati nesiėmė jam padėti, skubiai nestabdė kraujavimo, o ėjo pas kaimynus ir net pas netoli esančios parduotuvės apsaugininkus prašyti pagalbos prarasdama laiką, per kurį nukentėjusysis mirtinai nukraujavo.
Dėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentų veikus galbūt peržengus būtinosios ginties ribas arba dėl neatsargumo bus pasisakyta vėliau.
Pirmosios instancijos teismas veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą motyvuodamas, kad T. B. nužudė savo sugyventinį, t. y. šeimos narį, nes jie kartu gyveno.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teismo motyvai pagrįsti nepakankama bylos duomenų ir teismų praktikos analize, todėl padaryta neteisinga išvada, jog kartu gyvenančius sugyventinius visais atvejais galima pripažinti šeima. Dėl to veika netinkamai kvalifikuota, nes, nors nuteistoji pripažino aplinkybę kartu gyvenusi su D. M. ir jį laikiusi sugyventiniu, bet nenustatytas privalomas nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymis – šeimos nario nužudymas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.
Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. birželio 4 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu.
Analogišką šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodęs, kad šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pvz. neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tada spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnį, kuris yra kodekso VI dalies (Kitų šeimos narių teisės ir pareigos) XV skyriuje (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos), šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius.
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta smurto artimoje aplinkoje samprata. Artima aplinka įvardijama kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija).
BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (2010 m. rugsėjo 21 d. įstatymo redakcija).
Pažymėtina, jog tarp šeimos nario sąvokos, pateiktos BK 248 straipsnyje, esančiame Baudžiamojo kodekso XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui, bei Lietuvos teismų praktikos egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką ne tik bylose dėl nusikaltimų teisingumui, bet ir bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius.
BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika rodo, kad aiškinant ir taikant BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą kvalifikuojančią nusikalstamos veikos sudėtį – artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą remiamasi BK 248 straipsnyje pateiktu nurodytų sąvokų išaiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012, nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327/2013, 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-525/2013 ir kt.).
Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar kartu gyvenusių nuteistosios T. B. bei D. M. santykiai savo turiniu gali būti priskiriami šeimos narių santykiams ir ar D. M. nužudymą galima vertinti kaip šeimos nario nužudymą.
Žemesnės instancijos teismas
Šeimos santykiai yra toks tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau, nei draugiški santykiai, ir jie neturėtų būti trumpalaikiai. Sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. B. bei D. M. santykių negalima priskirti šeimos narių santykiams, o padaryta nusikalstama veika negali būti kvalifikuota taip, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje.
D. M. ir T. B. iki jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo gyveno toje pačioje vietoje – garaže Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tik epizodiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme T. B. parodė, kad iki nukentėjusiojo nužudymo jie gyveno kartu beveik du mėnesius. Jis girtavo, prieš ją smurtavo, jie pykosi, dažnai tarp jų kildavo muštynės. Ji buvo išėjusi gyventi pas brolį, bet vėl grįžo.
Tokius nuteistosios parodymus teisme patvirtino liudytojai I. D., R. V., A. B.. Liudytojai teigė nuteistąją buvus nukentėjusiojo draugę, jie kartu apsigyveno prieš kelis mėnesius iki nukentėjusiojo mirties. Liudytoja I. D. parodė, kad iš V. P. žodžių jai žinoma nukentėjusįjį nuolat smurtaudavus prieš T. B.. Liudytojas R. V. taip pat patvirtino ne kartą matęs nuteistąją sumuštą. Liudytojas A. B. patvirtino ir tai, jog pats nukentėjusysis kalbėjo apie jo bei T. B. nesutarimus, o iš nuteistosios kalbų jam žinoma, kad nukentėjusysis ją muša ir neleis išeiti. Liudytojas V. S. teisme parodė nukentėjusįjį bei nuteistąją pažinojęs iš matymo, jie nuolat ateidavo į parduotuvę nusipirkti alkoholinių gėrimų. Kartu juos matė kokius du–tris mėnesius.
Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad T. B. ir D. M. santykiai buvo grįsti tik neilgai trukusiu bendru gyvenimu vienoje patalpoje, alkoholio vartojimu ir ginčais. Nėra objektyvių duomenų, jog T. B. ir D. M. būtų vedę tikrą bendrą šeiminį gyvenimą (į parduotuvę ateidavo pirkti ne maisto produktų, bet alkoholinių gėrimų). Tiek nukentėjusysis, tiek nuteistoji nedirbo, jų gyvenimo būdas neatitiko visuomenės daugumai priimtinų bendro gyvenimo taisyklių ir jau minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose išdėstytos šeimos sampratos.
Taigi vien formalus gyvenimo kartu faktas, lydimas nuolatinių išgertuvių, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į šeimą, negali būti vertinamas kaip šeimos (atitinkančios partnerystės formą) susiformavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6/2012).
Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir šeimos nario sampratos išaiškinimui, nuteistajai bei nukentėjusiajam kartu buvus labai trumpą laiką, negalima konstatuoti, kad žuvusysis buvo T. B. šeimos narys, nors ji D. M. ir įvardijo kaip sugyventinį.
Nustačius, kad T. B. nužudė ne savo šeimos narį, nuteistosios nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teisme daromas veikos kvalifikavimo pakeitimas palyginus su nurodytu kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasireiškia tuo, jog perkvalifikuojant nuteistosios padarytą nusikaltimą pašalinta nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – šeimos nario nužudymas.
Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje perkvalifikuojant nuteistosios nusikalstamą veiką nebuvo nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai arba kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginus su nustatytomis kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodytame baudžiamajame įstatyme.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nuteistosios veiką perkvalifikuoja pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte ir skundžiamame nuosprendyje nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis.
Tokia situacija vertinama kaip nesudaranti prielaidų pažeisti nuteistosios teisę žinoti, už ką ji pripažinta kalta, ir jos teisę į gynybą. Dėl to apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę nuteistajai apeliacinės instancijos teismo posėdyje neturėjo būti ir nebuvo iš anksto pranešta. Tai atitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo esmę ir ja pagrįstą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2014).
Dėl negalimumo pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją ir jos ribų peržengimą
Iš nuteistosios T. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu teigdama, jog sugyventinis buvo šiurkštus, turėjo žalingų įpročių (piktnaudžiavo narkotikais, alkoholiu), nuolat ją terorizavo ir ji neapsikentusi jį sužeidė, dėl ko šis mirė.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti buvus būtinosios ginties situaciją.
Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-7-326/2013 ir kt.).
Šioje byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis kėsinosi į T. B. ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, realus bei akivaizdus. Pačios nuteistosios parodymai nėra nuoseklūs, apklausiama ji pateikė ne vieną įvykio moduliaciją: pradžioje nurodė, kad nukentėjusįjį užpuolė ir nužudė narkomanai; po to teigė taip pasielgusi todėl, jog jai nusibodo D. M. šiurkštus elgesys ir ji smogė peiliu, norėdama jį tik pagąsdinti; apklausiama teisme nuteistoji parodė, kad nukentėjusįjį sužeidė atsitiktinai, norėdama jį tik pastumti (jį sužeidė atsitiktinai apsisukdama). Be to, viso proceso metu ji nevienodai aiškino apie patirtą smurtą, kiek kartų nukentėjusysis jai sudavė: ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad D. M. jai sudavė kumščiu į nugarą keturis kartus; bylą nagrinėjant teisme aiškino buvus tik vieną smūgį; apeliaciniame skunde nuteistoji jau nurodė, kad nukentėjusysis kelis kartus smūgiavo jai į nugarą ir ji neatsigręždama peiliu jam įdūrė.
Atsižvelgiant į tai, jog nuteistoji nebuvo labai nuosekli ir keitė savo parodymus apie tikrąsias įvykio aplinkybes, skirtingai aiškino konflikto pradžią bei prieš ją atliktus veiksmus, taip pat įvertinus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo sunkumą (o objektyviais duomenimis (1 t., 115–117 b. l.) nustatyta, kad pačiai apeliantei įvykio dieną sužalojimų nugaroje nebuvo padaryta, nors ji teigė nukentėjusįjį jai sudavus vieną ar kelis kartus į nugarą), nėra jokio pagrindo teigti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija ir nuteistoji T. B. buvo priversta gintis nuo nukentėjusiojo ar tariama jos gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, t. y. nenustatytos sąlygos BK 28 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatoms taikyti.
Dėl negalimumo veikos kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį
Nuteistosios T. B. veikos negalima kvalifikuoti ir pagal BK 132 straipsnį kaip padarytos dėl neatsargumo.
Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).
Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).
Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.
Šioje byloje apeliantės smūgis peiliu į šlaunį nukentėjusiajam, aptartos veikos padarymo aplinkybės, t. y. situacija, kurioje buvo sužalotas D. M. , jo gyvybės atėmimo būdas, panaudotas įrankis, mirtį sukėlusio sužalojimo pobūdis, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą ir atitinka teismų praktiką, vertinant tokią situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408/2014 ir kt.). Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams atsirasti. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodama peiliu nukentėjusiajam (juo labiau kad pati nuteistoji pripažino peilį buvus labai aštrų; ji taikėsi į bet kurią kūno vietą) apeliantė galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.
Dėl bausmės paskyrimo
Nenustačius T. B. padaryto nusikaltimo – D. M. nužudymo – kvalifikuojamojo požymio ir perkvalifikavus jos nusikalstamą veiką į BK 129 straipsnio 1 dalį, būtina iš naujo spręsti dėl bausmės skyrimo nuteistajai.
Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.
Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, ir tie tikslai šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skirdami bausmę teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet teismas turi atžvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, ir tik tokią bausmę, kuri numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.
Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų.
T. B. anksčiau neteista, tačiau byloje yra duomenų apie pradėtą kitą ikiteisminį tyrimą (1 t., 147, 154 b. l.), bausta administracinėmis nuobaudomis (1 t., 156–158 b. l.). Nusikaltimo padarymo metu ji niekur nedirbo ir nebuvo registruota darbo biržoje (1 t., 168, 169 b. l.), buvo įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamai veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys (1 t., 115–117 b. l.) įrodo, kad jos kūne nustatyti kelių parų senumo sužalojimai (išskyrus paros laikotarpiu iki apžiūros padarytas poodines kraujosruvas kairėje šlaunyje), galėję būti padaryti ne mažiau kaip 32 trauminiais poveikiais. Tai patvirtina nuteistosios parodymus apie D. M. prieš ją dažnai vartotą smurtą, kuriuos patvirtino liudytojai I. D., R. V. ir A. B..
Pirmosios instancijos teismas nustatė ir kitą T. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl kurios apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, plačiau nepasisako.
Teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistosios atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką ji padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai pagrindė šią aplinkybę, todėl argumentai nekartojami.
T. B. padaryta nusikalstama veika savo rūšimi yra labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatitaisomus padarinius, tačiau nustatant bausmės dydį atsižvelgtina į tai, kad ji D. M. nužudė veikdama netiesiogine tyčia, t. y. D. M. mirties nesiekė, buvo suduotas tik vienas smūgis.
Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visetą, T. B. skiriama bausmė, mažesnė nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nuosprendį pakeisti:
T. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.