- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- eA-2026-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03169-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. J.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. 1TE-205 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. J.“, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM, apeliantas) pareiškėjo naudai 5 000 Lt neturtinės žalos bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – buvo paskirta už tai, jog jis 2011 m. lapkričio 25 d. Viešojo pirkimo komisijos posėdžio metu vykusiame balsavime balsavo už skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemos (toliau – ir SMRRS, Sistema) techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų pirkimo vykdymą neskelbiamų derybų būdu. Paaiškino, jog ginčo atveju buvo perkamos jau įdiegtos ir veikiančios sudėtingos ir kompleksinės ryšio paslaugų sistemos palaikymo, aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugos. SMRRS yra kompleksinis ir sudėtingas darinys, susidedantis iš tūkstančių komponentų, tarp jų tarnybinių stočių, bazinių radijo ryšio stočių telekomunikacijos bokštuose, centrinių komutacinių stočių, pavienių nešiojamų radijo ryšio stotelių bei itin kompleksinės ir sudėtingos visą sistemą valdančios programinės įrangos, todėl logiškas ir būtinas reikalavimas aptarnavimo paslaugas teiksiančiam subjektui yra turėti teisę naudotis būtent šios sistemos gamintojo programinės įrangos intelektine nuosavybe. Subjektas, neturintis tokios galimybės ir negalintis pasitelkti gamintojo specialistų ir gauti iš gamintojo visos reikiamos informacijos apie SMRRS ar jos komponentus, nei teoriškai, nei praktiškai negalėtų užtikrinti sklandaus sistemos veikimo tęstinumo. Atkreipė dėmesį, jog 2011 m. rugsėjo 8 d. VRM kreipėsi į „Motorola GmbH“ nuolatinę atstovybę, klausdama, kas įgaliotas suteikti paslaugą Sistemai arba kas galėtų įgyti tokį įgaliojimą teikti paslaugas ir jas tinkamai vykdyti per artimiausius du mėnesius. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovui buvo atsakyta, jog „Motorola GmbH“ Lietuvoje įdiegtai SMRRS teikti paslaugas ir jas tinkamai vykdyti, atlikti įrangos integravimą į SMRRS per artimiausius du mėnesius kartu su „Motorola“ gali valstybės įmonė „Infostruktūra“ (toliau – ir VĮ „Infostruktūra“), kadangi tik ši įmonė turi galiojančias sutartis su „Motorola GmbH“ ir jos partneriu. Pareiškėjo teigimu, vadovaudamasis šiuo įrangos gamintojo raštu ir įvertinęs, jog tik pats įrangos gamintojas gali tiksliausiai nurodyti subjektų ratą, galintį teikti tinkamas paslaugas, taip pat jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtų kitų subjektų, galinčių teikti reikiamas Sistemos aptarnavimo paslaugas, taip pat atsižvelgdamas į būtinumą pirkimo klausimą išspręsti kuo įmanomai greičiau, nepagrįstai nevilkinant viešojo pirkimo proceso, nes priešingu atveju tai galėtų turėti neigiamą įtaką viešosios tvarkos užtikrinimui ir pažeisti viešąjį interesą, jis balsavo už pirkimą neskelbiamų derybų būdu. Jo balsavimu išreikšta nuomonė atitiko ir pačios VRM bei aukščiausių jos vadovų nuomonę. Tai įrodo 2011 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Išorės sienų fondo priežiūros komiteto (toliau – ir VRM ISFPK, Komitetas) posėdis, kurio metu buvo nutarta rekomenduoti SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų pirkimą atlikti neskelbiamų derybų būdu. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia VRM ISFPK išreikšta pozicija aiškiai parodo VRM politinę valią ir faktą, jog VRM ISFPK nariai, jau po pateikto „Motorola GmbH“ atsakymo, priėmė sprendimą rekomenduoti vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu. Pažymėjo, jog paminėtame posėdyje taip pat buvo analizuojamas 2011 m. gruodžio 15 d. Kauno technologijų universiteto Informacinių technologijų plėtros instituto (toliau – ir KTU ITPI, Institutas) atsakymas VRM viceministrui, kuriame pateikiamos išvados, jog VĮ „Infostruktūra“ gali teikti SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugas ir jog KTU ITPI specialistams nėra žinomi kiti subjektai, galintys teikti analogiškas paslaugas Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, jog ir VRM viceministro pasirašytame rašte Centrinei projektų valdymo agentūrai (toliau – ir CPVA, Agentūra) aiškiai išreiškiama pačios VRM nuomonė, palaikanti SMMRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugos pirkimą vykdyti neskelbiamų derybų būdu, argumentuojant, jog šis būdas yra tinkamas, nes reikiamas paslaugas gali suteikti tik vienas tiekėjas. Pažymėjo, kad tiek VRM ISFPK posėdis vyko, tiek raštas CPVA buvo pateiktas jau po 2011 m. lapkričio 25 d. balsavimo, taigi tai vėlesnė VRM ISFPK rekomendacija ir rašte CPVA aiškiai palaikomas sprendimas vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu yra tarsi pritarimas 2011 m. lapkričio 25 d. balsavimo rezultatams, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas už sprendimą, kuriam pats VRM ISFPK pritarė ir rekomendavo, o VRM taip pat gausiai argumentavo ir palaikė rašte CPVA, yra nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas, VPĮ) 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes balsuodamas už pirkimą neskelbiamų derybų būdu neturėjo objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie vienintelį konkretų tiekėją, bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį pareigą valstybės tarnautojui laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Kadangi, pareiškėjo nuomone, balsuodamas už pirkimą neskelbiamų derybų būdu, jis vadovavosi „Motorola GmbH“ pateiktu oficialiu raštu ir balsavimo metu nebuvo jokių dokumentų, įrodančių ar keliančių abejonių, jog SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugas gali teikti keli subjektai, todėl paminėtų teisės aktų nuostatų jis nepažeidė. Be to, pareiškėjo teigimu, tariamo pažeidimo tyčinė kaltės forma neanalizuojama, o tiesiog konstatuojama. Pareiškėjas nesutiko su išvadoje pateikta pozicija, jog jei komisijos narys balsuoja prieš, tai reiškia, kad įrodymai apie vienintelį galimą tiekėją jau nėra neginčijami. Pabrėžė, jog teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, kad sprendimai vykdyti pirkimą neskelbiamų derybų būdu turi būti priimti vienbalsiai, be to, faktas, jog du komisijos nariai nesutiko su svarstomu pirkimo būdu, nereiškia neginčijamų įrodymų nebuvimo. Atkreipė dėmesį, kad vėlesniame Viešojo pirkimo komisijos posėdyje, kurio metu buvo svarstomos SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų pirkimo neskelbiamų derybų būdu sąlygos, visi komisijos nariai balsavo už, patvirtindami pirkimo neskelbiamų derybų būdu sąlygas. Akcentavo, jog nei išvadoje, nei kituose dokumentuose konkrečiai nenurodoma, kuo pasireiškia jo tariamai kalti veiksmai, tuo labiau nenurodoma, kaip yra nustatyta kaltės forma – tyčia. Pažymėjo, kad atmestini ir teiginiai, jog jis žinojo, kad esama kitų subjektų, galinčių teikti SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugas, nes pats gamintojas nurodė, jog yra tik vienas galimas reikiamos paslaugos teikėjas.
Pareiškėjo teigimu, VRM neteisėti veiksmai pasireiškia nepagrįstos išvados surašymu, kurioje yra konstatuojama niekuo nepagrįsta jo kaltė, taip pat remiantis šia išvada išleistu skundžiamu įsakymu, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda. Pažymėjo, jog patirta žala pasireiškia dėl neteisėtos ir nepagrįstos nuobaudos paskyrimo patirtu stipriu reputacijos pablogėjimu, emociniais išgyvenimais dėl nuobaudos sukeltų padarinių. Nepagrįstai sukeltos abejonės nepriekaištinga jo reputacija ne tik sukėlė didžiulį stresą, pažeminimo jausmą bei apmaudą, bet pasireiškė ir objektyviai – nepagrįstai paskirtos tarnybinės nuobaudos sukeltas nepasitikėjimas užkirto jam kelią dalyvauti tolesnėje Viešųjų pirkimų komisijos veikloje. Pareiškėjas savo patirtus išgyvenimus, neteisėtai sumenkintą reputaciją vertino 5 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ginčo paslaugas gali teikti ne tik VĮ „Infostruktūra“, bet ir pati vidaus reikalų sistemoje įdiegtos SMRRS komponentų sąveikos programinės įrangos gamintoja „Motorola“ ir jos partneriai, tai labai aiškiai nurodoma „Motorola GmbH“ 2011 m. rugsėjo 16 d. rašte. Atsakovo nuomone, Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo pagrįstumą bei faktą, kad VĮ „Infostruktūra“ nėra vienintelis galimas perkamos paslaugos tiekėjas, patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2447-281/2013, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1111/2014. Atsakovo įsitikinimu, akivaizdaus fakto ignoravimas, žinant apie jį, ir veikimas, priimant sprendimus, ignoruojant akivaizdžiai žinomą faktą, leidžia daryti tik vienintelę neabejotiną išvadą dėl tokio elgesio subjektyviosios pusės – kaltės, t. y. jog kaltė šiuo atveju yra tyčinė.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo minimas VRM viceministro pasirašytas raštas buvo parengtas paties pareiškėjo, be to, pastarajame nurodoma, jog bet kuris integruotos SMRRS komponento keitimas, modifikavimas, parametrižavimas ar tinkinimas yra susijęs su tam tikrais veiksmais licencijuotoje programinėje įrangoje, specifinėmis žiniomis ir procedūromis (intelektine nuosavybe), prieinamomis tik „Motorola“ ar jos atstovams, ir kt. Taip pat pažymėjo, jog rekomendacija pagal savo pobūdį nėra privalomojo pobūdžio, todėl pareigos atsižvelgti į VRM ISFPK rekomendaciją nebuvo, be to, ir paminėtoje rekomendacijoje nebuvo jokių duomenų ar teiginių, kurie patvirtintų, jog minimas paslaugas rinkoje gali atlikti tik vienintelė VĮ „Infostruktūra“.
Atsakovo nuomone, paminėti VRM ir „Motorola GmbH“ raštai patvirtina, jog rinkoje perkamų paslaugų tiekėjas nėra vienintelė VĮ „Infostruktūra“, todėl tai akivaizdžiai įrodo pareiškėjo kaltę ir jos formą (tyčinė), o kitų komisijos narių, balsavusių prieš, motyvai tik papildomai patvirtina pareiškėjo kaltę.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo reikalavimu priteisti jam neturtinę žalą, kadangi neteisėtų VRM veiksmų šiuo atveju nėra. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl reputacijos pablogėjimo tėra tik jo deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, nepagrįsti jokiais duomenimis. Atkreipė dėmesį, jog darbuotojui skirta tarnybinė nuobauda pati savaime nesudaro jokio teisinio pagrindo nusišalinti nuo dalyvavimo analogiškose viešųjų pirkimų procedūrose ateityje, nes tokio nusišalinimo kriterijaus teisės aktai nenustato. Pabrėžė, kad neturtinė žala dažniausiai priteisiama tik dėl neteisėtai skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų, be to, ir tai ne visuomet. Švelnesnių tarnybinių nuobaudų panaikinimas pats savaime nesudaro pagrindo priteisti neturtinę žalą, o tarnybinių nuobaudų panaikinimas laikomas pakankama valstybės tarnautojo reputacijos satisfakcija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. 1TE-205 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. J.“, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Elektroninės valdžios politikos skyriaus vedėjui, skirtos tarnybinės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo. Tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 1TE-205.
Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 28 straipsniu, 29 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsniu. Nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda jam paskirta nepagrįstai, nes nenustatyta tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, be to, VRM neanalizavo pareiškėjo kaltės formos. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punktu. Pažymėjo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje turi atsispindėti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju patikrinimo išvadoje kaip neteisėta pareiškėjo veika įvardyti Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 8V-179 patvirtinto Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Išorės sienų fondo 2011 metų metinės programos lėšomis finansuojamam projektui Nr. ISF11/3.5.3.2-4.1 ,,Papildomos Informatikos ir ryšių departamento veiklos sąnaudos“ ,,Įsigyti Vidaus reikalų ministerijos skaitmeninės mobiliojo radijo ryšio sistemos techninio aptarnavimo paslaugas“ įgyvendinti Viešojo pirkimo komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 4, 10.2 punktų pažeidimai. Teismas vadovavosi VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Reglamento 4, 10.2 punktais.
Teismo vertinimu, nors nagrinėjamu atveju atsakovas ir nurodė, jo nuomone, pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus, tačiau išvadoje visiškai nenagrinėjo tarnybinio nusižengimo subjektyviosios pusės – kaltės. Atkreipė dėmesį, jog teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai. Šiuo atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje yra konstatuojama, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, tačiau visiškai nepaaiškinama, kaip ir kodėl nustatyta būtent tokia kaltės forma. Teismas pažymėjo, kad tyčia reiškia, jog valstybės tarnautojas suvokė, kad daro tarnybinį nusižengimą, numatė jo pasekmes ir šių pasekmių siekė arba sąmoningai leido joms kilti. Remdamasis pareiškėjo atsakovui pateiktu paaiškinimu bei skundo teismui argumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjas kategoriškai nesutiko, jog jo sprendimas balsuoti už ginčo viešojo pirkimo vykdymą neskelbiamų derybų būdu buvo nepagrįstas, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas nustatė, kad tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė būtent tyčia, o ne dėl neatsargumo ar aplaidumo. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovo įgaliotas asmuo netyrė pareiškėjo kaltės dėl konstatuotų tarnybinių nusižengimų, jos nepagrindė ir tik formaliai pažymėjo, kad nusižengimas padarytas tyčia, iš esmės kaltės netyręs. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenustačius tarnautojo kaltės – negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009).
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 1TE-205 naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam iš atsakovo dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos kilusią neturtinę žalą. Pažymėjo, jog VTĮ nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. Teismas, remdamasis VTĮ 5 straipsnio nuostata, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikė DK 250 straipsnį.
Teismas nurodė, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atkreipė dėmesį, jog žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan., ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.
Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, dėl nepagrįstai paskirtos tarnybinės nuobaudos stipriai pablogėjo jo reputacija, ir tai jam sukėlė didžiulį stresą, pažeminimą bei apmaudą, be to, sukeltas nepasitikėjimas užkirto jam kelią dalyvauti tolesnėje Viešųjų pirkimų komisijos veikloje. Teismas neatmetė galimybės, kad nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus, tačiau ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, gilius. Pažymėjo, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Atkreipė dėmesį, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008; kt.). Teismas pastebėjo, jog nors pareiškėjas teigė, kad dėl paskirtos nuobaudos pablogėjo jo reputacija, tačiau tai pagrindžiančių aplinkybių byloje neįrodinėjo. Byloje taip pat nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai buvo tokie intensyvūs, jog patirtai žalai atlyginti nepakaktų pačios tarnybinės nuobaudos panaikinimo fakto. Taip pat pastebėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto 2015 m. gegužės 29 d. rašto Nr. 52D-175, iš tolimesnės savo veiklos Viešųjų pirkimų komisijoje pareiškėjas nusišalino pats, todėl pareiškėjo teiginius, kad jis buvo priverstas nusišalinti nuo komisijos veiklos, teismas vertino kaip nepagrįstus. Taigi teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos panaikinimas laikytinas pakankama valstybės tarnautojo reputacijos satisfakcija, ir dėl to neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tokios išlaidos buvo patirtos, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimo šiuo metu nesprendė. Išaiškino, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas skundas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš teismo sprendimo akivaizdu, jog teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo. Teisinis pagrindas panaikinti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo yra kaltės, kaip būtino tarnybinio nusižengimo sudėties elemento (VTĮ 2 str. 12 d.), nebuvimas tarnautojo veiksmuose, o ne teismui neaiški kaltės forma dėl padaryto pažeidimo. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ir pats nesivadovavo sprendime minimais teismų praktikos pavyzdžiais, kuriuose pripažįstama, kad tarnybinė atsakomybė negalima nenustačius tarnautojo kaltės. Kaltės forma turi teisinę reikšmę sprendžiant tik skiriamos tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimo klausimą (VTĮ 29 str. 2 d.).
2. Teismo išvada, jog patikrinimo metu nebuvo aiškinamasi, kokia kaltės forma pareiškėjas padarė teisės pažeidimą, kuris sukėlė sunkias neigiamas pasekmes – 2 571 149,64 Lt suma buvo pripažinta netinkamomis Išorės sienų fondo finansinės paramos išlaidomis ir sugrąžintos, yra neteisinga ir nepagrįsta. Pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo kaltės forma turi ir gali būti įrodinėjama renkant įrodymus dėl pažeidimo fakto, prašant pareiškėjo paaiškinimų, o nustatinėjama vertinant surinktus įrodymus ir pateiktus pareiškėjo paaiškinimus pagal vidinį tikrintojo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu nustatytų aplinkybių dėl pažeidimo fakto viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš patikrinimo išvados aiškiai matyti, kad šie veiksmai buvo atlikti ir jie leido tikrintojui daryti išvadą, jog pareiškėjo padaryto pažeidimo kaltės forma yra būtent tyčia. Visi pareiškėjo nurodyti dokumentai, kuriais, kaip jis aiškino, jis rėmėsi balsuodamas, akivaizdžiai paneigė pareiškėjo aiškinimus ir įrodė pareiškėjo kaltę ir jos formą (tyčinė), ir būtent jais remiantis buvo nustatyta pareiškėjo kaltės forma ir ji nurodyta išvadoje. Visi šie argumentai dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos pareiškėjo padaryto pažeidimo kaltės formos buvo nurodyti teismui ir atsakovo atsiliepime į skundą, tačiau teismas jų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Tik teisminio nagrinėjimo metu išaiškėjo tikrieji pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo motyvai ir akivaizdžių faktų ignoravimas bei iškreiptas jų pateikimas patikrinimo atlikimo metu teikiant paaiškinimus. Teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjo kaltė tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nustatyta teisingai, nes įvykdyti gautus vadovybės nurodymus neatsargumo forma vargiai ar įmanoma. Pareiškėjo kategoriškas nesutikimas dėl pažeidimo padarymo nėra ir negali būti pakankamas pagrindas išvadai, kad negalima nustatyti pareiškėjo kaltės formos, nes priešingu atveju kaltės formą – tyčią – būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jei pažeidėjas pripažintų pažeidimo padarymo faktą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad iš esmės nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kurie, be kita ko, yra klaidinantys ir netinkamai interpretuojantys teismo sprendimo motyvus ir išvadas. Visų pirma, priešingai negu siekia įrodyti atsakovas, sprendimo motyvas dėl kaltės yra pagrįstas ne teismo abejone dėl kaltės formos, o kaltės nebuvimu apskritai (VTĮ 29 str. 2 d.). Be to, neatsižvelgiant į tai, jog teismas konstatavo pareiškėjo kaltės nebuvimą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ne tik kaltės, bet ir kitų tarnybinės atsakomybės sąlygų, įskaitant neteisėtą veiką. Atsakydamas į atsakovo poziciją dėl tariamai padarytų neteisėtų veiksmų balsuojant „už“ SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionalumo užtikrinimo paslaugų pirkimo vykdymą neskelbiamų derybų būdu, pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad jis netinkamai atliko savo pareigas (t. y. veikė neteisėtai), nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, laikinai ėjęs VRM Elektroninės valdžios politikos skyriaus vedėjo pareigas ir būdamas VRM Turto valdymo ir ūkio departamento sudarytos Viešojo pirkimų komisijos (kuri svarstė klausimus dėl SMRRS techninio aptarnavimo ir funkcionavimo užtikrinimo paslaugų pirkimo vykdymo) narys, šios komisijos 2011 m. lapkričio 25 d. posėdyje balsavo už paminėto pirkimo vykdymą neskelbiamų derybų būdu, į derybas kviečiant vienintelį tiekėją – VĮ „Infostruktūra“. Pastebėtina, kad pareiškėjo balsas iš esmės nulėmė jo šiuo klausimu išreikštą poziciją atitinkančio sprendimo priėmimą (pareiškėjo pasirinkta pozicija buvo patvirtinta 3 komisijos narių balsais, jai nepritarė 2 komisijos narių balsai) Viešojo pirkimų komisijoje ir (kaip galutinis rezultatas) paminėtų paslaugų pirkimą iš tiekėjo – VĮ „Infostruktūra“.
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi VRM finansinės veiklos teisėtumo auditą, 2012 m. liepos 19 d. surašytoje šio audito ataskaitoje, be kita ko, konstatavo, kad, priimdama paminėtą sprendimą, Viešojo pirkimo komisija pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1255 redakcija), kuriame nurodyta, kad prekės, paslaugos ar darbai neskelbiamų derybų būdu gali būti perkami tuo atveju ( esant sąlygai), jeigu dėl techninių ar meninių priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išimtinių teisių apsauga, prekes patiekti, paslaugas pateikti ar darbus atlikti gali tik konkretus tiekėjas. Paminėtos audito ataskaitos pagrindu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotoja priėmė 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. SP-16, kuriame, be kita ko, nurodė, kad Viešojo pirkimų komisija nesilaikė Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes vykdė pirkimo procedūras dėl ryšio sistemos techninio aptarnavimo ir funkcionavimo užtikrinimo paslaugų įsigijimo neskelbiamų derybų būdu pasikviesdama vienintelį tiekėją (VĮ „Infostruktūra“), neturėdama pakankamai akivaizdžių įrodymų, kad tik šis vienintelis tiekėjas turi išimtines teises teikti reikiamas paslaugas. Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo nuspręsta nurodyti vidaus reikalų ministrui sprendimo dėstomoje dalyje išdėstytus reikšmingus teisės aktų pažeidimus (1 p.) ir įpareigoti vidaus reikalų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn (2 p.). Kalbant apie nurodyta valstybės kontrolieriaus sprendimą, pažymėtina, kad jis (šios administracinės bylos atsakovo) buvo apskųstas administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šį skundą, 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu bylos dalį dėl skundžiamo sprendimo 1 punkto nutraukė, o skundą dėl šio sprendimo 2 punkto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Šiame sprendime teismas, be kita ko, sutiko su valstybės kontrolieriaus sprendime nurodyta (kolegijos paminėta) išvada dėl Viešojo pirkimų komisijos padaryto Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi (pastebėtina, kad neanalizavęs aptariamo Viešųjų pirkimų įstatymo 56 str. 1 d. 3 p. pažeidimo aplinkybių) paliko šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.
Kolegija, apibendrindama išvardytas faktines bylos aplinkybes, pažymi, kad jos yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, šio ginčo šalių nekvestionuojamos. Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu jos laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje.
Iš bylos taip pat matyti, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo ir kitų asmenų atžvilgiu buvo pradėtas, vykdant paminėto valstybės kontrolieriaus 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo 2 punktą. Iš byloje esančios 2014 m. gegužės 21 d. tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad joje buvo įvertintas SMRRS komponentų sąveikos programinės įrangos gamintojos „Motorola GmbH“ 2011 m. rugsėjo 16 d. raštas (atsakymas į VRM šiam gamintojui pateiktą 2011-09-08 paklausimą), kuris, pareiškėjo teigimu, nulėmė jo apsisprendimą balsuoti pirmiau nurodytu būdu ir jis (jo turinys) buvo įvertintas kitaip negu pareiškėjo. Šioje išvadoje buvo atkartota paminėta valstybės kontrolieriaus sprendime nurodyta, tačiau jau pareiškėjui pritaikyta išvada, kad, taip balsuojant, nebuvo pakankamai akivaizdžių įrodymų, kad tik šis vienintelis tiekėjas (VĮ „Infostruktūra“) turi išimtines teises teikti reikiamas paslaugas, ir buvo konstatuota, jog, taip balsuojant, pareiškėjas tyčia pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pagal šį punktą, valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), paminėtą Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei Reglamento 10.2 punktą (pagal šį punktą, Viešojo pirkimų komisija, vykdydama funkcijas ir užduotis, privalo laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų bei Vidaus reikalų ministerijos priimtų teisės aktų reikalavimų).
Kolegija, atsižvelgdama į paminėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjui pateiktus kaltinimus ir į tai, kad paminėtuose Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Reglamento 10.2 punkte yra pateiktos bendrojo pobūdžio nuostatos, kurios šiuo atveju iš esmės yra nukreiptos tik į Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punktą, konstatuoja, kad teisės taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra reikšmingos būtent Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ta prasme, ar pareiškėjas, balsuodamas Viešojo pirkimų komisijos posėdyje jo pasirinktu būdu, privalėjo aiškiai ir vienareikšmiškai suvokti šios materialinės teisės normos reikalavimus. Šiame kontekste taip pat aiškintina, ar kolegijos pirmiau paminėtas įrangos gamintojos „Motorola GmbH“ 2011 m. rugsėjo 16 d. raštas (jo turinys) turėjo būti pareiškėjui pakankamai aiškus ir vienareikšmiškai suvokiamas Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.
Aiškindamasi nurodytas aplinkybes, kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas veikė kaip turintis balsavimo teisę specialiosios paskirties (kuri šiuo atveju nebuvo tiesiogiai siejama su pareiškėjo pareigybės aprašyme nurodytomis pareigomis) kolegialaus organo – Viešojo pirkimo komisijos – narys. Tokio pobūdžio veikla (balsavimas svarstomu klausimu vienokiu arba kitokiu būdu) suponuoja turinčio priimti tam tikrą sprendimą kolegialaus organo nario diskreciją pasirinkti, jo manymu, teisingą poziciją šio organo svarstomu klausimu. Tai reiškia, kad, laikydamasis vienokios arba kitokios pozicijos balsuojamu klausimu, balsavimo teisę turintis asmuo (pareiškėjas) turi pakankamai plačią diskreciją. Šiame kontekste, kalbant apie byloje nagrinėjamą situaciją, pastebėtina, kad, pagal Reglamento 4 punktą, Viešojo pirkimo komisija, priimdama sprendimus, yra savarankiška. Tačiau aptariama diskrecija nėra absoliuti ta prasme, kad negali reikšti, jog balso teisę turintis asmuo nėra suvaržomas jokių reikalavimų (būtino laikytis elgesio kriterijų), tarp jų ir reikalavimo nesukelti savo (privačių) ir viešųjų interesų konflikto, taip pat įstatymų nustatytų kitų vienareikšmiškai išreikštų reikalavimų. Nagrinėjamoje situacijoje nėra keliamas klausimas dėl tam tikro interesų konflikto, todėl bylai yra aktualus ir aiškintinas kolegijos išskirto, su teisės taikymu siejamo, elgesio kriterijaus klausimas.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad tam tikros, su Viešojo pirkimo komisijos svarstomu klausimu sietinos, įstatymų nuostatos komisijos nariams turi būti pakankamai aiškios, kad be specialiųjų žinių jie turėtų (galėtų) vienareikšmiškai jas suprasti. Sudėtingais atvejais, kai akivaizdumo požiūriu tokio aiškumo nėra, Viešojo pirkimo komisija (jos veiklai vadovaujantis komisijos pirmininkas), rengdama tam tikrą klausimą balsavimui, gali ir turi imtis Reglamente numatytų priemonių tam, kad būtų gautos ir panaudotos specialiosios žinios, kurios suteiktų balsavimo teisę turinčiam komisijos nariui papildomą informaciją balsavimui aktualiu klausimu. Tačiau ir pastaruoju atveju komisijos narys nepraranda diskrecijos pasirinkti vienokį arba kitokį balsavimo būdą Viešojo pirkimo komisijos svarstomu klausimu. Priešingu atveju, būtų iškreipta arba iš esmės sumenkinta kolegialaus organo kompetencijai priskirtinų sprendimų priėmimo specifika, t. y. kolegialaus organo sprendimų priėmimas netektų jam būdingos prasmės.
Iš paminėto įrangos gamintojos „Motorola GmbH“ 2011 m. rugsėjo 16 d. rašto (kaip matyti iš paminėto Viešojo pirkimo komisijos 2011-11-25 posėdžio protokolo, būtent į šį raštą apeliavo pareiškėjas) matyti, kad jame nurodyta, jog „Motorola“ vienintelė turi galimybes „pilnai ir tinkamai teikti SMRRS aptarnavimo paslaugas“. Tačiau kartu nurodyta, kad per artimiausius mėnesius teikti tokias paslaugas ir jas tinkamai vykdyti kartu su „Motorola“ gali VĮ „Infosturktūra“, kadangi tik ši įmonė turi galiojančias sutartis su „Motorola GmbH“ ir jos partneriu. Kolegija, vertindama šio rašto turinį Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo kontekste, daro išvadą, kad ši specialiojo aiškinimo reikalaujanti teisės norma (jos turinys kolegijos nurodytas pirmiau) bei aptariamo „Motorola GmbH“ 2011 m. rugsėjo 16 d. rašto (kolegijos išskirtas) turinys nėra pirmiau aptarto aiškumo (akivaizdumo), kad be specialiųjų žinių arba papildomos informacijos pareiškėjas, kaip Viešojo pirkimo komisijos narys (o ne pirmininkas), galėtų ir turėtų vienareikšmiškai suvokti balsavimui pateikto klausimo teisingą esmę. Savo ruožtu, tokio suvokimo nebuvimas kaltės instituto taikymo požiūriu neleidžia konstatuoti šiam institutui būtinos sąlygos – veiksmų neteisėtumo suvokimo – buvimo ir dar labiau – paties pareiškėjo pasirinktos pozicijos neteisėtumo pirmiau aptartos Viešojo pirkimo komisijos ir jo narių diskrecijos taikymo prasme.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir juos apibendrindama, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės teisingu ir pagrįstu.
Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Pasisakydama dėl pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateikto prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, kolegija, atsižvelgdama į tai, jog šis prašymas savo turiniu neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų ta prasme, kad jame nėra pateiktas prašomų priteisti išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas. Todėl šis pareiškėjo prašymas šioje nutartyje kolegijos nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.