- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-550-614/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36607-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- biudžetinei įstaigai Ugdymo
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Turto bankas“, A. K., Lietuvos Respublika, atstovaujama biudžetinės įstaigos Ugdymo plėtotės centro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-28 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Ugdymo plėtotės centrui dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas; tretieji asmenys: VĮ „Turto bankas“, A. K., Lietuvos Respublika, atstovaujama biudžetinės įstaigos Ugdymo plėtotės centro.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 1992-05-30 gyveno Lietuvos mokytojų kvalifikacijos instituto (toliau - LMKI) bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini). Bendrabučio gyventojai 1993-07-09 raštu kreipėsi į Kultūros ir švietimo ministeriją bei LMKI direkciją dėl bendrabučio rekonstrukcijos ir butų įrengimo. 1993-07-23 Ministerijoje buvo suorganizuotas susirinkimas, kurio metu nutarta leisti rekonstruoti bendrabučio patalpas į butus, vėliau numatant jas privatizuoti. Apie tai bendrabučio gyventojai buvo informuoti 1993-07-28 raštu Nr. 08-07-142, kuriuo leista patalpas rekonstruoti už gyventojų lėšas. LMKI direktoriaus 1993-08-26 įsakyme Nr. 87 „Dėl (duomenys neskelbtini) bendrabučio rekonstrukcijos“ buvo nurodyta, kad, Privatizavimo komisijai išnagrinėjus bendrabučio gyventojų pareiškimus privatizuoti patalpas ir įsirengti butus, turint Vilniaus m. Urbanistikos ir architektūros skyriaus leidimą, leidžiama rekonstruoti bendrabučio (duomenys neskelbtini) patalpas į butus ir leidžiama nustatyta tvarka juos privatizuoti. Kartu su ieškove gyveno jos tėvas A. K., todėl jai ir jos tėvui buvo leista persikelti į bendrabučio patalpas Nr. (duomenys neskelbtini), kurios po rekonstrukcijos tapo butu Nr. (duomenys neskelbtini). A. K. 1993-09-20 Privatizavimo komisijai pateikė prašymą leisti privatizuoti nuomojamas patalpas, ir 1993-10-07 tarp A. K. ir LMKI buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Vėliau pagal prokuroro ieškinį dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1994-01-06 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ginčo butą, uždrausdamas jį parduoti, užstatyti, įkeisti, dovanoti ar išnuomoti. Ginčas galutinai buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994-09-20 nutartimi, kuria buvo paliktas nepakeistas teismo sprendimas, kuriuo pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp LMKI ir A. K., buvo pripažinta negaliojančia. Po šio teismo sprendimo, 1994-10-11 ieškovė kreipėsi į LMKI dėl leidimo privatizuoti patalpas ieškovės vardu. 1994-10-27 raštu Nr. 296-01-16 atsakovas atsakė, jog leidžia paduoti pareiškimą dėl patalpų privatizavimo, tačiau privatizavimo procesą galės vykdyti, kai baigsis teisminiai ginčai dėl ginčo patalpų. Per tą laikotarpį ieškovė susituokė, susilaukė sūnaus, todėl, nesant pakankamai ploto, 2000 metais iš ginčo patalpų išsikraustė, gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Paskutinis teismo procesinis sprendimas dėl ginčo patalpų buvo priimtas 2013-05-21 (civilinės bylos Nr. 2-23225-912/2013), kuriuo buvo panaikintos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994-01-06 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pasibaigus teisminiams ginčams, atsakovas, kaip LMKI teisių perėmėjas, turėtų spręsti klausimą dėl leidimo ieškovei privatizuoti patalpas, tačiau to nedaro, bet perdavė ginčo butą VĮ „Turto bankas“, kuris įtraukė jį į privatizuojamų objektų sąrašą. Užbaigti privatizavimo procedūrą atsakovas atsisako nepagrįstai, kadangi ieškovė tokią teisę turi pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. Ginčo objektas yra privatizuojamų objektų sąraše, ieškovė prašymą yra padavusi laiku.
Atsiliepimas
Atsakovas BĮ Ugdymo plėtotės centras atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovės prašymo privatizuoti ginčo butą nėra gavęs ir apie tai sužinojo tik gavęs ieškinį.
Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimu prašė ieškinį patenkinti. Nurodė, jog privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta ne dėl ieškovės kaltės, todėl atsakovas ją turėtų užbaigti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-28 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo patalpas ieškovė ir jos tėvas nuomojosi pagal atskiras nuomos sutartis. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. kambariai, kurie pagal atskiras nuomos sutartis nuomojami keliems nuomininkams, jeigu bent vienas iš jų nesutinka pirkti, neparduodami. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės tėvas būtų davęs ieškovei sutikimą ginčo patalpas pirkti. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pats A. K. neturėjo teisės pirkti ginčo butą, todėl jis negalėjo būti laikomas tinkamu privatizavimo objektu ieškovės atžvilgiu privatizuoti patalpas lengvatine tvarka. Ieškovė buvo davusi sutikimą ginčo butą privatizuoti tėvo vardu. Ieškovė ir jos tėvas mokesčius už nuomojamą butą mokėjo kartu, todėl teismas padarė išvadą, kad jie vedė bendrą ūkį. Pagal CPK 329 str. 4 d. tėvai ir pilnamečiai vaikai, apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip pilnametis šeimos narys, taip pat buvo davusi sutikimą savo motinai privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje savo vardu. Ieškovė motinai šį butą privatizavus, ieškovė prarado teisę būti subjektu, kuriam Butų privatizavimo įstatymas suteikia teisę privatizuoti kitą – ginčo butą. Todėl ieškovės teiginį, kad ji atitinka visas būtinas privatizavimo sąlygas, teismas atmetė kaip neįrodytą. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovė neišreiškusi savo valios dėl buto (duomenys neskelbtini) gatvėje ir ginčo buto privatizavimo, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ir kitas šeimos narys būtų sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog buto (duomenys neskelbtini) gatvėje privatizavimas ieškovės motinos vardu panaikino ieškovės teisę privatizuoti ginčo butą. Ieškovės sutikimas dėl šio buto privatizavimo negali būti laikomas pakankamu pagrindu eliminuoti ieškovės subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, ar ieškovė gali būti laikoma subjektu, patenkančiu į Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. numatytą išimtį. Apeliantė pažymėjo, kad lengvatinėmis sąlygomis kitų gyvenamųjų patalpų nėra privatizavusi. Prašymo privatizuoti ginčo butą pateikimo metu (1994-10-11) ieškovė negalėjo būti laikoma jos motinos šeimos nare Butų privatizavimo įstatymo prasme, kadangi nuo 1992-05-30 ji gyveno atskirai nuo motinos, juo labiau, jos nevedė bendro ūkio. Ieškovė prašymą leisti privatizuoti ginčo butą pateikė, kaip jo nuomininkė, bet ne kaip savo motinos šeimos narė. Ieškovė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį privatizuoti ginčo patalpas, kaip savo savarankiško gyvenimo, o vėliau ir sukurtos atskiros šeimos gyvenamąsias patalpas. Teismas klaidingai interpretavo Butų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., kuriame įtvirtinta, kad nuomininkas netenka teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kitam nuomininkui su tuo nesutinkant. Tačiau A. K. ne tik nėra išreiškęs tokio nesutikimo, bet iš esmės net neturi tokios teisės. Tad jo sutikimas nebuvo būtinas. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai vertino, kad ji nėra tinkamai išreiškusi savo valios privatizuoti ginčo butą. Be to, 1998 m. ieškovė ištekėjo ir iki 2000 m. ginčo bute gyveno kartu su savo naujai sukurta šeima. Ieškovė ir A. K. ginčo butą nuomojosi kaip du nuomininkai. Reikalavimas ieškovei sudaryti susitarimą su neturinčiu teisės privatizuoti butą asmeniu yra nepagrįstas ir perteklinis. Kadangi A. K. neturėjo teisės lengvatinėmis sąlygomis pirkti ginčo buto, tai šio buto privatizavimas ieškovės vardu negalėjo pažeisti šios A. K. teisės. Pastarasis dėl ginčo buto privatizavimo ieškovės vardu niekada neprieštaravo. Taigi jo sutikimas ar net prieštaravimas negalėjo turėti jokios įtakos, ieškovei siekiant įgyvendinti savo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą. Apeliantė nurodė, kad pats atsakovas 1994-10-27 raštu pripažino jos teisę ginčo butą privatizuoti, tik atidėjo privatizavimo dokumentų rengimą. Šiame rašte atsakovas net nenurodė, kad ieškovė neva nėra pateikusi notarinio susitarimo su A. K. Teismas šių aplinkybių nevertino. Vien tai, kad ieškovė prašymo leisti privatizuoti ginčo butą formos skiltyje „mano šeima susideda iš“ nurodė du asmenis, nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo būtinas A. K. sutikimas, kadangi prašymai buvo teikiami, užpildant tipines formas, dėl to juose buvo galimi tam tikri informacijos netikslumai. Šis įrašas tik patvirtina, kad butą nuomojosi du nuomininkai, ieškovė ir A. K., kuris neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą. Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad po atsakovo 1994-10-27 rašto privatizavimo dokumentų rengimas išimtinai priklausė nuo atsakovo veiksmų. Atsakovas privalėjo perduoti patalpų privatizavimo dokumentus privatizavimo komisijai, tačiau to nepadarė, o teismas atsakovo veiksmų/neveikimo ir jų įtakos ieškovės teisės realizavimui nevertino.
Atsiliepimas
Atsakovas BĮ Ugdymo plėtotės centras atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-28 sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad, I. K. privatizuojant būstą (duomenys neskelbtini) gatvėje savo vardu, ieškovė davė sutikimą. Taip pat buvo davusi sutikimą ir A. K. dėl buto (duomenys neskelbtini) gatvėje privatizavimo. Tai reiškia, kad ji laikė save ir savo tėvus šeimos nariais Butų privatizavimo įstatymo prasme. Ieškovė negali savęs skirtingai traktuoti to paties įstatymo atžvilgiu skirtingais laikotarpiais. Ieškovei nepalankus įstatymo aiškinimas negali būti traktuojamas kaip klaidingas. Tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų paaiškinimuose nurodyta, kad bendro ūkio apeliantė su tėvu nevedė. Byloje esantys įrodymai rodo priešingai. Faktas, kad apeliantė ir A. K. buvo nuomininkai, neparodo, jog bendro ūkio tarp jų nebuvo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad nuomininkais šie asmenys tapo todėl, jog A. K. nepavyko privatizuoti ginčo buto savo vardu, ir tai bandė padaryti pati S. K. Įstatyme nebuvo išimties, kad šeimos narys, kuris neturi teisės pakartotinai dalyvauti buto privatizavime, gali neduoti sutikimo dėl buto, kuriame gyvena su savo šeima, privatizavimo (ar kitokių išimčių dėl nuomininkų turimų teisių), todėl apeliantė turėjo laikytis įstatymų reikalavimų bei bendrosios tvarkos. Pareiškimo priėmimas nesuponuoja apeliantės subjektinės teisės ginčo butą privatizuoti. Būsto privatizavimas yra procedūrų visuma. Dėl fakto, kad A. K. neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą, ieškovė subjektinės teisės į ginčo butą savaime įgyti negalėjo. Teisminiai procesai, susiję su ginčo butu, tęsėsi kelis metus. Visų jų sekti atsakovas neturėjo galimybės. Jeigu ieškovė turėjo lūkestį ginčo butą privatizuoti, ji privalėjo atsakovui pranešti, kad teisminiai procesai pasibaigė. Be to, apeliantė nepasinaudojo teise su pareiškimu kreiptis į Valstybinę komisiją, kuri galėjo įpareigoti nuomotoją per vieną mėnesį pateikti jai reikalingą medžiagą. Todėl, manytina, kad lūkesčio dėl ginčo buto privatizavimo ieškovė neturėjo. Kadangi teismas nustatė, jog subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą pagal galiojusius įstatymus ieškovė apskirtai negalėjo įgyti, tai atsakovo veiksmai šiame kontekste nebuvo vertinami pagrįstai.
Trečiasis asmuo A. K. atsiliepimu su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti.
Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-291/2012; kt.).
Sprendžiant klausimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, būtina atsižvelgti į tai, kad, į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės konstitucinį institutą, buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai grąžinti ir toliau plėtoti. Taigi gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis bei viena valstybės socialinės ekonominės politikos krypčių, turinčios tikslą sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti nuomojamas gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Butų privatizavimu buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo. Asmens teisė privatizuoti valstybės (savivaldybės) turtą atsiranda tik teisės akto pagrindu. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikrą laikotarpį užtrunkantis procesas. Tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, specifiką ir sudėtingumą, o teismui sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – pareigą aiškinti bei taikyti butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, vertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąsias patalpas šio įstatymo pagrindu turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamos gyvenamosios patalpos nuomininkai ar jų šeimos nariai arba asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys).
Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad, prasidėjus butų privatizavimo procesui, ieškovės šeima gyveno apie 20 kv. m. ploto bute (duomenys neskelbtini), ir, ieškovė, jos tėvas A. K. ir motina I. K. 1992-02-25 d. susitarimu (b. l. 9) susitarė privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), I. K. vardu. Tačiau ieškovė iki motinos buto pirkimo - 1992-05-30 ji su tėvu persikėlė gyventi į bendrabučio kambarius, esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę patvirtina rašytiniai bylos įrodymai - 357-osios DNS Bendrijos 2014-05-27 pažyma, bendrabučio registracijos žurnalas, kurie patvirtina, kad ieškovė gyveno ginčo bute jau sukūrusi naują šeimą, 2000 m. laikinai išvyko. 357-osios DNS Bendrijos 2015-05-07 pažymoje nurodyta, kad ieškovė ginčo bute gyvena, kartu gyvena jos tėvai (b.l. 105).
Kaip matyti iš rašytinių bylos dokumentų, LR Kultūros ministerija leido bendrabučio kambarius gyventojų lėšomis pertvarkyti į butus ir privatizuoti turint Vilniaus m. Valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus leidimą. 1993-08-26 įsakymu Nr. 87 nutarta bendrabučio patalpas rekonstruoti į butus ir leisti juos numatyta tvarka privatizuoti. Ieškovės tėvas A. K. 1993-09-16 buvo sudaręs bendrabučio kambarių Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį neterminuotam laikotarpiui (prijungta civ. byla b.l. 35-36, 1 t.), 1993 m. spalio 7 d. ieškovės tėvas A. K. sudarė su LMKI bendrabučio Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo lengvatine tvarka (privatizavimo) sutartį, tačiau Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 1994-08-09 sprendimu 1993-10-07 sutartis pripažinta negaliojančia, kadangi jis su sutuoktine jau buvo įgijęs nuosavybės teisę į nupirktą butą (duomenys neskelbtini) gatvėje ir pagal BPĮ negalėjo privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3585/1994 (prijungta civ. byla b.l. 45-46) sprendimas buvo paliktas galioti. Šioje byloje 1994-01-06 nutartimi teismas buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kurios baigus civilinę bylą nebuvo panaikintos (prijungta civ. byla b.l. 48). Teismui panaikinus ieškovės tėvo privatizavimo sutartį, toliau tęsėsi faktiniai nuomos santykiai, šeima kambarius pertvarkė į butą. LRVIPB 1993-11-15 rašte Nr.9-655 nurodoma, jog bendrabučio kambarių numeracija pakeista vadovaujantis bendrabučio rekonstrukcijos projektu – iš patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) – į butą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 9). 1994-10-10 su ieškove S. K. buvo sudaryta neterminuota ginčo buto nuomos sutartis (b.l. 119-120). Tiek ieškovė, tiek ieškovės tėvas toliau naudojosi butu, jį prižiūrėjo, mokėjo nuomos mokestį už butą. 1994-10-27 raštu Lietuvos Mokytojų kvalifikacijos institutas nurodė, kad priima ieškovės 1994-10-11 pateiktą prašymą Butų privatizavimo valstybinei komisijai dėl (duomenys neskelbtini) buto privatizavimo (b.l. 103,109), tačiau spręs jį kai bus baigtos teisminės procedūros. Per atsakovą kreipdamasi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją, ieškovė nurodė, kad šeima susideda iš dviejų asmenų (b.l. 119), tai yra jos – ir tėvo. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovės tėvas toliau gyveno ginčo bute, ieškovė ir tėvas mokėjo nuomos mokestį, 2009-03-10 buvo sudarytas buto pripažinimo tinkamu naudoti aktas (prijungtos b.l. 40, 1 t.), kuriame statytoju nurodytas ieškovės tėvas A. K. 2013-07-31 su juo buvo sudaryta nauja buto nuomos sutartis penkeriems metams Nr. (duomenys neskelbtini), kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre (b.l. 46-49).
Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir jos tėvas buvo ginčo buto nuomininkai, kuriems po LR Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kaip jau minėta, nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo pareiškusi valią nuomos teise turimą butą privatizuoti, tačiau dėl nuo jos valių nepriklausančių aplinkybių ar kaltės prašymas nebuvo sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo patalpų, esančių name adresu (duomenys neskelbtini), nuomininke ieškovė tapo tik 1994 m. spalio mėnesį, t. y. jau pasibaigus terminui, iki kurio nuomininkai turėjo pareikšti valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas – 1992 m. gruodžio 1 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, siekė įgyvendinti šią teisę, atsakovo atsakingi už butų privatizavimą asmenys ieškovės pareiškimą dėl butų privatizavimo priėmė, tačiau neperdavė valstybinei komisijai nagrinėti ir ieškovės neinformavo tolesnes apie galimybes butą privatizuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovė kartu su tėvu davė sutikimą motinai jos vardu privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė realizavo savo subjektinę teisę. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Kadangi ieškovė apsigyveno kitame bute, pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnį buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo būdu naudojosi tik panaudos arba nuomos sutarties pagrindais, kolegijos nuomone nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nėra tinkamas buto privatizavimo subjektas.
Taip pat nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad su ieškove jos nuomojamų butų privatizavimo sutarties negalima sudaryti dėl to, kad nepateiktas šeimos narių susitarimas, kas taps perkamų butų savininkais (bendrasavininkiais). Kasacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2013 2013 m. kovo 28 d. priimtoje nutartyje nurodė, kad ieškovai, kuriems buvo atsisakyta leisti privatizuoti iki tol turėtus butus, objektyviai buvo praleidę Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą norui įsigyti turimas gyvenamąsias patalpas nuosavybėn pareikšti. Įstatyme nebuvo nustatytas reikalavimas kasatoriaus nurodomus susitarimus pateikti kreipiantis į Seimo komisiją, kuri sprendė ne pirkimo–pradavimo sutarčių sudarymo klausimus, bet tik dėl teisės leisti asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti (toks leidimas išduodamas tuo atveju, jei terminas pareiškimui privatizuoti gyvenamąsias patalpas paduoti praleistas ne dėl pareiškėjų kaltės). Taigi, prašymo pateikimas ne tiesiogiai Seimo komisijai, bet atsakingiems už butų privatizavimo proceso įgyvendinimą asmenims (insnstitutui, kurio teisių perėmėjas yra atsakovas), kuris, suteikdamas netikslią informaciją, iš esmės suklaidino ieškovę, siekusią įgyvendinti teisę privatizuoti jai suteiktą butą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovė yra įgijusi atsakovo ginčijamą teisę nuomojamus butus privatizuoti lengvatine tvarka ir ši teisė gintina ją pripažįstant (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apibendrindama apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais yra pagrindas naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir yra juridinis pagrindas priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti ieškovei teisė privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-28 sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Pripažinti ieškovei S. K. subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas adresu (duomenys neskelbtini), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą lengvatine tvarka