Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-03-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-27
Bylos Nr.
1A-240-932/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36575-2017-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Arūnas Budrys, Julita Dabulskytė-Raizgienė
Nuteistasis
J. S.
Advokatai
Gintautas Danišauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-240-932/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36575-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.; 1.2.18.11.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Arūno Budrio ir Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos),

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Ingai Gulbickienei,nuteistajam J. S. (J. S.) ir jo gynėjui advokatui Gintautui Danišauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL dydžio (2 259,60 Eur) bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta iki 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio baudos.

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. spalio 16 d., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatomis „už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, tinkamai neorganizavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. nefiksavo buhalterinėje apskaitoje ūkinių operacijų ir tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatą „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo iš dalies pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį ir atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant vienos iš laiduotojų (žmonos D. S. ar dukros I. S.) atsakomybėn pagal laidavimą be užstato.

3. Apeliantų vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pateikti atsisakymo atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės motyvai nėra pakankamai aiškūs, įtaigūs ir turi diskusinį bei hipotetinį pobūdį. Teismas pripažino, kad J. S. atitinka visus BK 40 straipsnyje numatytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reikalavimus, tačiau teisėja, remdamasi diskrecijos teise, pateikė savus atsisakymo atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą motyvus, kurie, anot apeliantų, neatitinka įstatymų leidėjo valios, formuojamos kasacinės instancijos teismo praktikos bei bausmės tikslų.

4. Skunde pateikiama pirmosios instancijos teismo sprendimo atsisakyti taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės motyvų analizė. Pažymima, kad administracinė nuobauda už KET pažeidimą J. S. buvo paskirta tuo metu, kai jis neturėjo jokio laidotojo, kuris būtų įsipareigojęs daryti jam teigiamą įtaką ir sulaikyti jį nuo teisės pažeidimų. Dėl to, jog nebuvo nurodyta, kokia konkreti įtaka būtų daroma apeliantui, pažymima, kad laiduotojos teigiamą įtaką jam darytų apskritai sulaikydamos jį nuo nusikalstamos veikos. Dėl I. S. galimybės būti laiduotoja akcentuojama, jog, kaip ir bet kurioje tradicinėje šeimoje, tikėtina, kad į suaugusiojo vaiko, kaip šeimos nario nuomonę, taip pat gali būti įsiklausoma. Dėl D. S. teiginių, kad jeigu vyras steigtų dar vieną įmonę, skirtųsi, nurodoma, įstatymų leidėjas siekia, kad laiduojantys už kaltininką asmenys, sulaikytų jį būtent nuo nusikalstamos ar kitos neteisėtos veikos. Įstatymų leidėjas neturi tikslo, kad laiduojantys asmenys sulaikytų kaltininką nuo teisėtos veiklos, šiuo atveju, įmonės įkūrimo. Taip pat teigiama, kad žmonos D. S. pasiruošimas nutraukti santuoką, jei J. S. ryžtųsi veiksmams, dėl kurių būtų tikimybė jam vėl nusikalsti, labiau nei bet koks kitas žmonos ar kito asmens poveikis, galėtų prevenciškai paveikti jo tokį apsisprendimą ir tuo pačiu sulaikyti nuo nepageidaujamos bei pavojingos veiklos.

5. Dėl teismo iškeltos abejonės, ar D. S. ir I. S. galės daryti įtaką J. S., nurodoma, kad D. S. ir I. S., siekdamos, jog J. S. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, galėjo formaliai teigti, kad jos daro įtaką šeimoje, bet to netvirtino, o tai rodo, kad J. S., D. S. ir I. S. yra sąžiningi, atsakingi, todėl verti teismo pasitikėjimo, o viena iš prašančiųjų turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

6. Dėl teismo įsitikinimo, kad J. S. nedarys naujų nusikalstamų veikų, teigiama, kad pats teismas jo padaryto nusikaltimo pavojingumą įvertino kaip neaukštą, asmuo teistas pirmą kartą, padarė nesunkų nusikaltimą, prisipažino ir gailėjosi (tai pripažinta lengvinančia aplinkybe), sunkinančių aplinkybių nėra, charakterizuojamas teigiamai. Teismo pateikti motyvai dėl nepasitikėjimo J. S., kad, teisėjos manymu, ateityje jis galėtų vykdyti nusikalstamą veiką ir paskirti laiduotojai jo negalėtų sulaikyti nuo naujos nusikalstamos veikos, nėra teisiškai argumentuoti nei pagal turinį, nei pagal teisingumo vykdymo paskirtį, kaip tai aiškinama kasacinės instancijos teismo praktikoje. Pats J. S. nuoširdžiai gailisi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, kaltina save, jog, būdamas įmonės vadovu, neturėdamas pinigų pasisamdyti buhalterinės apskaitos specialistų, ėmėsi buhalterinio darbo, kurio jis visiškai nesupranta. Nuteistasis pergyvena dėl savo veiksmų, teisme teigė, kad daugiau niekada gyvenime nesiimtų jam nesuprantamo darbo, kurio nesugeba padaryti. Siekdamas būti lojalus Lietuvos įstatymams ir pergyvendamas dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, nuteistasis jau ikiteisminio tyrimo metu, sąžiningai ir nuoširdžiai prisipažino, kad dėl savo nekompetencijos vykdė aplaidžią įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to gailėjosi.

7. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosNuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

9. Iš nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pilnai sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nusikalstamų veiksmų kvalifikacija, tačiau nuosprendis skundžiamas dalyje dėl to, kad nebuvo taikomos BK 40 straipsnio nuostatos ir J. S. neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi apeliaciniu skundu kaip tik ir prašoma keisti nuosprendžio dalį, taikyti BK 40 straipsnį ir J. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant sutuoktinės D. S. arba dukros I. S. atsakomybei pagal laidavimą, neskiriant užstato. Apeliantų įsitikinimu, žemesnės instancijos teismo pateikti atsisakymo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės motyvai nėra pakankamai aiškūs, įtaigūs ir laikytini daugiau hipotetinio pobūdžio.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu išties netenkino prašymo atleisti J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip matyti iš teismo išdėstytų motyvų, toks sprendimas priimtas, įvertinus tai, kad J. S. po nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą, kas sukėlė teismui abejonę, ar nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals. Taip pat teismas, išklausęs abu asmenis, pateikusius prašymus būti laiduotojais, padarė išvadą, kad nė vienas jų (nei sutuoktinė, nei dukra) negali daryti realią teigiamą įtaką J. S.

11. Vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šios normos nuostatų taikymo svarstymas. Tuo pačiu pabrėžtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtintas sąlygas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018 ir kt.). Tai reiškia, jog teismui atsisakius atleisti ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir tinkamai motyvavus savo sprendimą, aukštesnės instancijos teismas tokio sprendimo neturėtų keisti.

12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad teismas visų pirma nenustatė vienos iš būtinųjų sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Kaip minėta anksčiau, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. S. po nusikalstamos veikos padarymo buvo baustas administracine tvarka ir turi galiojančią administracinę nuobaudą, pabrėžė, jog tokia aplinkybė neigiamai apibūdina kaltininką, t. y. kaip teisės aktų pažeidėją, kas sukėlė teismui abejones, ar J. S. laikysis ateityje įstatymų ir nenusikals. Iš baudžiamojoje byloje esančio Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad J. S. po nusikalstamos veikos padarymo išties keletą kartų buvo taikyta administracinė atsakomybė (4 t., b. l. 132-134), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė nėra pakankama nuteistojo asmenybę vertinti kaip nepatikimą bei konstatuoti esant aiškią riziką, kad pastarasis ateityje gali nesilaikyti įstatymų ir daryti naujas nusikalstamas veikas. J. S. padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, patys nusižengimai nėra šiurkštūs, padaryti per beveik trejų metų laikotarpį, baudos sumokėtos, viena nuobauda už netinkamoje vietoje stovėti paliktą transporto priemonę yra galiojanti, tačiau ji nesudaro pagrindo įžvelgti didesnį nuteistojo pavojingumą. Pabrėžtina, kad J. S. iki skundžiamu nuosprendžiu jo pripažinimo kaltu anksčiau nebuvo teistas (4 t., b. l. 131), jam nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už šiurkščius, pavojingus administracinius nusižengimus, tuo tarpu padarytų nusižengimų pastarasis neginčijo, nedelsdamas sumokėjo skirtas baudas, todėl nėra pagrindo laikyti esant pagrįstas abejones, kad J. S. gali nesilaikyti įstatymų ir daryti naujas nusikalstamas veikas.

13. Kitas būtinąsias sąlygas, numatytas BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose, apylinkės teismas nuosprendyje įvertino teisingai, patvirtino, kad J. S. šias sąlygas atitinka, tad kartu su apeliacinės instancijos teismo nustatyta paskutine būtinąja sąlyga pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktą, laikytina, jog apelianto atveju egzistuoja formalūs pagrindai svarstyti klausimą dėl pastarojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Vis dėlto ne mažiau svarbu tai, kad, kaip nurodyta anksčiau, vien tik formaliųjų sąlygų buvimas, anaiptol, dar nereiškia savaiminį laidavimo instituto taikymą. Primintina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytas, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas.

14. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismas padarė išvadą nesant tinkamo, visiškai verto teismo pasitikėjimo laiduotojo, galinčio padaryti realią teigiamą įtaką kaltininkui. Nuosprendyje pabrėžta, kad tiek J. S. sutuoktinė, tiek pastarojo dukra teismo posėdyje pripažino, kad visus sprendimus šeimoje priima būtent nuteistasis, be to, sutuoktinės parodymai leido teismui spręsti, kad jos patarimų apeliantas gali neklausyti, tuo tarpu dukra, kurią su tėvu skiria didelis amžiaus skirtumas ir kuri turi daug mažesnę gyvenimišką patirtį, negali būti šiam autoritetas. Apeliantai tokius teismo argumentus kritikuoja, tikina, kad D. S. Ir I. S. teisme sąžiningai atsakė į joms pateiktus klausimus, nurodė, kad šeimoje pagrindinius klausimus tvarko J. S., nors galėjo formaliai įvardinti, kad tą daro būtent jos. Pabrėžė, kad sutuoktinė itin atsakingai vertina pareigą prižiūrėti savo vyrą, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų, ką rodo jos pasiryžimas net ir priimti sprendimą dėl skyrybų, jei sutuoktinis jos neklausytų. Nėra pagrindo abejoti, kad į dukros, kuri yra suaugęs asmuo, nuomonę taip pat būtų atsižvelgta, dėl ko, apeliantų įsitikinimu, ji turi visas galimybes sulaikyti J. S. nuo neteisėtų veikų darymo. Tai, kad galimos laiduotojos, paklaustos apie darytiną teigiamą įtaką, nurodė, jog ta įtaka pasireikštų apelianto sulaikymu nuo bet kokios nusikalstamos veikos, nereiškia, kad laiduotojos buvo nekonkrečios. Greičiau, atvirkščiai, tai teisėja nepateikė konkretaus klausimo, siekdama gauti iš pastarųjų tam tikrą konkretų atsakymą dėl įtakos pobūdžio.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir laiko, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nė vienas iš prašymus būti paskirtu laiduotojais pateikusių asmenų nėra tinkamas. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 232K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 242K-305/2011). Tai reiškia, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi.

16. Šiuo gi konkrečiu atveju nei nuteistojo sutuoktinė, nei dukra nelaikytinos tinkamomis laiduotojomis BK 40 straipsnio prasme. Abi nors ir pateikė prašymus dėl J. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir prašėsi būti paskirtos laiduotojomis, tačiau nei minėtuose prašymuose, nei apklausiamos pirmosios instancijos teisme nenurodė, kokią įtaką galėtų padaryti kaltininkui. Kaip teisingai pastebėta nuosprendyje, apklausiamos D. S. ir I. S. pripažino, kad tai būtent J. S. yra tas asmuo, kuris priima sprendimus šeimoje. Nebuvo įvardinta nė viena sritis, kur sutuoktinės ar dukros vaidmuo būtų lyderiaujantis, neatskleistos situacijos, kuriose apeliantas sprendimų priėmimą perleistų kuriam nors iš minimų šeimos narių bei pasikliautų pastarųjų valia. Neteisūs apeliantai tvirtindami neva tai teisėjos pareiga buvo užduoti konkrečius klausimus, siekiant, jog galimos laiduotojos aiškiai ir konkrečiai galėtų atsakyti, kaip elgtųsi, jeigu nuteistasis ketintų imtis neteisėtų veiksmų. Šioje vietoje pažymėtina, jog būtent asmuo, kuris prašosi būti paskirtas laiduotoju turi pagrįsti savo galimybes teigiamai paveikti kaltininką. Tai nereiškia pareigos nurodyti kažkokias ypatingas aplinkybes, tačiau iš asmens atsakymų teismui turi būti aišku, kad galimas laiduotojas išties yra toks asmuo, kuris savo asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi, užimamomis pareigomis, susiklosčiusiais tarpusavio ryšiais ar, pasinaudodamas kitomis individualiomis aplinkybėmis, gali teigiamai paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Nagrinėjamu atveju D. S. ir I. S. prašymuose (beje, pastebėtina, kad abiejų prašymų turinys yra absoliučiai identiškas) (4 t., b. l. 24, 31), taip pat pastarųjų parodymuose teisiamojo posėdžio metu (4 t., b. l. 38-47) nuskambėjo iš esmės tik deklaratyvūs teiginiai dėl galimos įtakos, o, teisėjai paklausus, ką I. S. darytų, jei tėvas nuspręstų elgtis neteisėtai, ši parodė „jeigu tėtis kažką sugalvotų daryti, bartumėmės, bandytume stabdyti jį“, tuo tarpu D. S. į klausimą, kaip elgtųsi, jei vyras vėl steigtų įmonę, teigė esą tai būtų jųdviejų santuokos pabaiga. Tokie atsakymai kaip tik ir rodo pagrįstą manymą, jog tiek nuteistojo sutuoktinei, tiek dukrai sudėtingesnėje situacijoje kiltų akivaizdūs sunkumai, siekiant padaryti savo artimam šeimos nariui realią teigiamą įtaką. Grasinimas nutraukti santuoką ir pabarimas visgi nėra tie sprendimai, kurie būtų tinkami, siekiant teigiamai paveikti patį asmenį, jo elgesį, priverstų permastyti vertybes ar padaryti kritiškas išvadas.

17. Vertinant sutuoktinės D. S. galimybes būti laiduotoja, būtina pažymėti to, kad pastaroji pakankamai ilgą laiką (daugiau nei trejus metus) dirbo nuteistojo įsteigtoje ir vadovautoje įmonėje, t. y. toje pačioje, dėl kurios aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimo J. S. ir yra nuteistas. Apklausta ikiteisminiame tyrime D. S. davė pakankamai abstrakčius parodymus, nurodė dirbusi apskaitininke, beje, kaip tik ir tuo laiku, kada įmonėje buvo aplaidžiai tvarkoma buhalterinė apskaita, tvarkė CMR važtaraščius, kartais vykdavo į komandiruotes Lenkijoje. Būnant įmonės apskaitininke D. S. niekada nekilo abejonės dėl įmonėje tvarkomos buhalterinės apskaitos. Suprantama, kad ne ji už tokios apskaitos organizavimą ar patį tvarkymą buvo atsakinga, tačiau, matyt, neišvengiamai žinojo ar turėjo žinoti, kad nutrūkus sutarčiai su buhalterinę apskaitą tvarkiusia įmone būtent jos sutuoktinis perėmė buhalterijos tvarkymą į savo rankas. Apklausiamas J. S. neslėpė, kad nei turėjo reikiamą išsilavinimą, nei mokėjo tvarkyti apskaitą, informacijos ieškojo internete, darė, kaip sugebėjo. Aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad D. S., tiek kaip įmonės darbuotoja, galiausiai tiek kaip sutuoktinė, niekaip nesulaikė J. S. nuo neteisėtos tęstinės veikos darymo, nors, ypač būdama apskaitininke, turėjo bent jau bendrai suprasti, kokias pasekmes gali sukelti toks apelianto požiūris į buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, matyti, kad ir pastarosios galimybės bent kažkaip paveikti sutuoktinį buvo iš esmės deklaratyvios, kadangi šis D. S. nuomonės neklausė, patarimų neprašė ir abu bendrų išeičių neieškojo (laikant, kad abu, kaip šeimos nariai, lygiaverčiai nesvarstė, kaip susidoroti su užgriuvusiais sunkumais).

18. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl D. S., o taip pat ir I. S. tinkamumo būti laiduotojomis ir šių galimybės daryti teigiamą įtaką apeliantui. Esamų aplinkybių kontekste abejotina, jog nuteistasis J. S. yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar yra nesusiformavę, kuriam sutuoktinė ar dukra turėtų objektyvią galimybę daryti teigiamą įtaką. Vien tai, kad pastarąsias ir nuteistąjį sieja šeimos ryšiai, dar nėra pakankamas pagrindas laikyti, kad D. S. ar I. S. galėtų teigiamai pakoreguoti nuteistojo elgesį. Skundžiamame nuosprendyje teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad I. S. dėl savo amžiaus, palyginti nedidelės gyvenimiškos patirties niekaip nebūtų pajėgi imtis priemonių paveikti tėvą ar būti pastarajam neabejotinu autoritetu. Pastebėtina, kad apeliantai, būdami priešingos nuomonės ir tvirtindami, kad I. S. turi įtaką tėvui, net ir skunde nenurodė konkrečių argumentų tokiai įtakai pagrįsti, o tik svarstė, kad esą kaip ir bet kurioje tradicinėje šeimoje yra tikėtina, kad į suaugusiojo vaiko, kaip šeimos nario, nuomonę galėtų būti įsiklausoma. Toks skundo teiginys tik papildomai rodo, jog I. S. galima įtaka tėvui yra viso labo deklaratyvi.

19. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje klausimas dėl laidavimo instituto nuostatų taikymo galimybės J. S. buvo išspręstas tinkamai, BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos įvertintos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Nuteistąjį teigiamai apibūdinančios aplinkybės (teisiamas pirmą kartą, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nekonstatuota, darbdavio charakterizuojamas teigiamai), įvertintas nusikaltimo pavojingumas leido J. S. už padarytą tęstinę finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką parinkti vieną švelniausių bausmės rūšių, o jos dydį nustatyti artimą galimam šios bausmės rūšies minimumui. Pagrindų keisti ar naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. sausio 16 d. nuosprendį nenustatyta, dėl ko nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. S. (J. S.) ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusArūnas BudrysJulita Dabulskytė-Raizgienė