Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-05 · Civilinė byla Nr. 2-481/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-02-05Lietuvos apeliacinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2013-11-13Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  3. B2-11-544/2017Sprendimas · 2017-05-29Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-05
Bylos Nr.
2-481/2013
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00128-2011-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Ieškovas
G. V., B. V.
Kategorijos
  • 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-481/2013Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00128-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 40.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. V. ir B. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. nutarties, kuria atmestas ieškinys dėl atskaitymo teisės pripažinimo, civilinėje byloje Nr. B2-285-544/2012 pagal ieškovų G. V., B. V. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Didlaukis“ dėl pripažinimo teisės atskaityti patirtus nuostolius iš įsiskolinimo už atliktus rangos darbus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. V. ir B. V. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu bankrutuojančiai UAB „Didlaukis“, kuriuo prašo pripažinti jiems teisę atskaityti 90 000 Lt patirtų nuostolių sumą iš 2009 m. balandžio 3 d. taikos sutartimi patvirtinto 292 572,84 Lt įsiskolinimo atsakovui už atliktus darbus su netesybomis (b.l. 3-8). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi nustatyta, jog jie už atliktus darbus UAB „Didlaukis“ turi sumokėti 292 572,84 Lt įsiskolinimą. Šį teismo sprendimą vykdė (liko įsiskolinimas 94 432,79 Lt sumai), tačiau netrukus išaiškėjo 98 950,17 Lt vertės atliktų statybos darbų trūkumai. Su atsakovu nesusitarus dėl įskaitymo, ieškovai pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Bylinėjimosi procesas užtruko, o per tą laiką, t.y. 2011 m. balandžio 6 d. atsakovui buvo iškelta bankroto byla. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria susitarta, kad UAB „Didlaukis“ padarė ieškovams 90 000 Lt dydžio nuostolius, todėl šiai sumai ieškovai įtraukti į atsakovo kreditorių sąrašą. Ieškovai teigia, kad susidariusioje situacijoje ieškovai faktiškai yra skolingi atsakovui ne likusią 94 432,79 Lt sumą, o tik 4 432,79, nes 90 000 Lt sudaro pačių ieškovų kreditorinis reikalavimas. Atsakovas neatsisako likusios 94 432,79 Lt skolos išieškojimo iš ieškovų, o tik ragina antstolį greičiau vykdyti ieškovams priklausančio turto varžytynes. Ieškovai teigia, kad jie pagal CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 3 dalies nuostatas jie turi teisę pasirinkti vieną iš įtvirtintų teisių gynimo būdų. CK 6.658 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad darbų priėmimo metu nustačius darbo trūkumus užsakovas turi teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti. Jeigu trūkumai būtų išaiškėję prieš sudarant taikos sutartį dėl skolos priteisimo, ieškovai nebūtų sutikę atsakovui sumokėti 292 572 Lt sumą, o būtų prašę ją sumažinti ir atskaityti iš mokėtinos už darbą sumos 90 000 Lt. Prasidėjus bankroto procesui, bankrutavusi įmonė nebegali įskaityti dviejose bylose išspręstų priešpriešinių reikalavimų, todėl vadovaudamiesi CK 6.658 straipsnio 5 dalimi ieškovai prašo pripažinti jiems teisę patiems vienašališkai atlikti minėtą atskaitymą iš atsakovui mokėtinos skolos ir tai neturi būti laikoma atsakovo finansinės prievolės vykdymu, kas yra draudžiama pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartimi ieškinį atmetė (b.l. 60-62). Teismas nurodė, kad ieškovai, nustačius statybos rangos darbų trūkumus, turėjo teisę reikalauti atskaityti iš priklausančios rangovui mokėti sumos sumą, reikalingą darbų trūkumams pašalinti, tačiau šia teise ieškovai turėjo teisę pasinaudoti savalaikiai, t.y. iki Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. nutarties iškelti UAB „Didlaukis“ bankroto bylą įsiteisėjimo. Ieškovai, 2010 m. gruodžio 8 d. pareikšdami ieškinį atsakovui dėl 98 950 Lt nuostolių atlyginimo, neprašė taikyti CK 6.658 straipsnio 5 dalies nuostatų, o prašė ieškinio sumą priteisti iš atsakovo. Teismas nurodė, kad analogišką prašymą ieškovai reiškė ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. pretenzijoje, o pagal 2009 m. rugsėjo 22 d. raštą įskaitymas nebuvo atliktas, nes atsakovas ginčijo ieškovų reikalavimo teisėtumą ir pagrįstumą. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą UAB „Didlaukis“, pradėjo galioti specialus įstatymas - ĮBĮ, kuriame numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles <...> išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai gali būti tenkinami tik ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta eile ir tvarka. Teismas sprendė, kad ieškiniu prašomos ieškovams suteikti teisės esmė yra ta, kad įgyvendinus šią teisę ieškovų 90 000 Lt kreditorinis reikalavimas bankrutavusiai įmonei būtų patenkintas bankrutavusios įmonės 90 000 Lt reikalavimo teisės sąskaita, po ko ieškovai atsakovui liktų skolingi 4 432,79 Lt. Teismo nuomone, formalus šio veiksmo pavadinimas (įskaitymas ar atskaitymas) neturi esminės reikšmės ir reiškia tą patį – trečiosios eilės kreditorių (ieškovų) kreditorinis reikalavimas bus patenkintas pirmiau už pirmosios, antrosios ir kitų trečiosios eilės kreditorių reikalavimus, ieškovai nesumokės atsakovui debitorinio įsiskolinimo, todėl nebus lėšų kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnio tvarka ir administravimo išlaidoms apmokėti, kas prieštarautų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto imperatyviai nuostatai, pažeistų kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus bei bankrutavusios įmonės interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovai G. V. ir B. V. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės (b.l. 64-67). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CK normos nenumato jokio termino ar momento, kada asmenys turi realizuoti savo teises ir kada toks realizavimas laikomas nesavalaikiu (išskyrus senaties termino praleidimą). Apeliantų teigimu, pagal CK 6.658 straipsnio 5 dalies nuostatos prasmę teisė atskaityti sumą iš rangovui priklausančios už darbus sumos, gali būti realizuojama būtent iki visiško atsiskaitymo su rangovu, kas ir taikoma nagrinėjamu atveju. BUAB „Didlaukis“ bankroto procedūra nėra baigta, bankrutuojanti įmonė nėra likviduota, todėl, apeliantų nuomone, BUAB „Didlaukis“ gali dalyvauti civiliniuose santykiuose iki jos likvidavimo.Teismo argumentas, kad formaliai ieškinio reikalavimas sutapatinamas su įskaitymu, yra nepagrįstas, nes tai reglamentuojama atskiromis (skirtingomis) CK normomis, todėl šie teisiniai santykiai nėra tapatūs. Apeliantų teigimu, CK 6.658 straipsnio 5 dalis reglamentuoja būtent statybos rangos sutarties šalių teises, todėl nagrinėjamu atveju tai yra speciali norma, nes apeliantai gina savo, kaip užsakovo, teises. Teismas neįvertino to, jog atsakovui, panaikinus apeliantų kreditorinį reikalavimą, nereikėtų paskirstyti iš bankroto procedūros gaunamų lėšų, kurios atitektų proporcingai kitiems kreditoriams. Todėl jeigu apeliantams būtų pripažinta teisė vienašališkai atskaityti iš mokėtinos už darbus sumos nuostolių sumą, interesų pusiausvyra būtų išlaikyta, nes pasinaikintų papildomi kreditoriniai reikalavimai. Pritaikius specialią normą – CK 6.658 straipsnio 5 dalį, apeliantų teisių gynimui, apeliantų nuomone, tai nelaikytina paties atsakovo (bankrutuojančios įmonės) finansinės prievolės vykdymu, kurios yra draudžiamos pagal ĮBĮ 10 straipnsio 7 dalies 3 punkto prasmę.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Didlaukis“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą (b.l. 74-75). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bankrutuojančios įmonės administratorius privalo ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, neturi teisės niekam suteikti prioriteto, įskaitymas draudžiamas ĮBĮ, todėl net ir pripažinus apeliantams teisę atskaityti nuostolių sumą faktiškai tūrėtų būti atliktas įskaitymas, kuris negalimas pagal ĮBĮ, o tokiu atveju būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Apeliantų reikalavimas yra patvirtintas BUAB „Didlaukis“ bankroto byloje, todėl jie savo reikalavimą gali įgyvendinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti apeliantų reikalavimą dėl atskaitymo teisės pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Didlaukis“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Administratorių kontora“. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-368-544/2009 patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią G. V. ir B. V. įsipareigojo sumokėti atsakovui 292 572,84 Lt už atliktus statybos rangos darbus (b.l. 11-13). Apeliantai iš dalies taikos sutartį įvykdė, tačiau, paaiškėjus statybos darbų trūkumams, numatytų taikos sutartyje kitos dalies mokėjimų nebeatliko, todėl apeliantų įsiskolinimas atsakovui liko 94 432,79 Lt. Likusios skolos dydžio šalys neginčija. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-285-544/2012, iškeltoje pagal apeliantų 2010 m. gruodžio 8 d. ieškinį, 2012 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią atsakovas sutiko, kad G. V. ir B. V. būtų įtraukti į BUAB „Didlaukis“ kreditorių sąrašą su 90 000 Lt finansiniu reikalavimu, t.y. atsakovas pripažino atliktų statybos darbų trūkumus 90 000 Lt sumai (b.l. 23-27, 28-29). Apeliantai CK 6.658 straipsnio 5 dalies pagrindu prašo pripažinti jiems teisę iš sumos, mokėtinos rangovui (atsakovui) už atliktus darbus, t.y. 94 432,79 Lt, atskaityti sumą, reikalingą nustatytiems darbo trūkumams pašalinti, t.y. 90 000 Lt.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Kaip minėta, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-368-544/2009 patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, pagal kurią G. V. ir B. V. įsipareigojo sumokėti atsakovui 292 572,84 Lt už atliktus statybos rangos darbus. Taigi, apeliantų prievolė atsakovui pagal rangos sutartį atsirado ir buvo patvirtinta dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad po šios nutarties priėmimo buvo konstatuoti atsakovo atliktų darbų trūkumai, dėl ko 2009 m. rugpjūčio 17 d., t.y. taip pat dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo apeliantai pareiškė pretenziją nurodydami darbų trūkumus 98 950,17 Lt sumai 2009 m. liepos 28 d. defektų protokolo pagrindu (b.l. 14, 15).

CK 6.658 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu darbų priėmimo metu nustatomi darbo trūkumai, užsakovas turi teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti. Šią teisę užsakovas turi ir tada, kai nustatomi paslėpti darbo trūkumai. CK 6.665 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje. Užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą (CK 666 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas byloje Nr. B2-285-544/2012, iškeltoje pagal apeliantų ieškinį dar iki bankroto bylos iškėlimo, faktiškai pripažino atliktų statybos darbų trūkumus, šalys susitarė dėl 90 000 Lt sumos apeliantų kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (nes byla baigta esant jau iškeltai atsakovui bankroto bylai). Taigi, yra pagrindas pripažinti, kad apeliantų teisės, o atsakovo prievolės, susijusios su darbų trūkumų pašalinimu, atsirado dar iki bankroto bylos iškėlimo. Tiek byla Nr. B2-285-544/2012, tiek dar viena anksčiau iškelta byla – pagal apeliantų 2009 m. spalio 16 d. prašymą dėl vykdomojo rašto, kuris buvo pateiktas vykdyti 94 432,79 Lt išieškojimą pagal 2009 m. balandžio 3 d. patvirtintos taikos sutarties sąlygas (b.l. 18-19), buvo sąlygotos neatsižvelgimo į apeliantų darbų trūkumų šalinimo reikalavimo teisę ir pradėjus priverstinį 94 432,79 Lt išieškojimą.

Pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą šioje byloje grindė iš esmės tuo, kad savalaikiai (iki bankroto bylos iškėlimo) apeliantai nepasinaudojo galimybe atskaityti sumos, reikalingos darbų trūkumams šalinti, o įskaitymai (ar, kaip nurodo apeliantai, – atskaitymai) po bankroto bylos iškėlimo nebegalimi (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vieną dokumentą, turintį esminę reikšmę ginčo išsprendimui, o būtent, 2009 m. rugsėjo 22 d. apeliantų pareiškimą atsakovui dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo (b.l. 16). Šiame dar prieš pusantrų metų iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo rašytame pareiškime, kuris atsakovui išsiųstas paštu (tai patvirtina pašto kvitas), apeliantai aiškiai nurodė, kad jie įskaito savo reikalavimus, susijusius su darbų trūkumais, 98 950,17 Lt sumai į atsakovo 94 432,79 Lt sumos reikalavimą.

Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų: CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys), įskaitymas yra vienašalis sandoris. Reikalavimo įskaitymo teisinės pasekmės (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kasacinio teismo praktikoje dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų išaiškinta, kad įskaitomos prievolės turi atitikti šias sąlygas: pirma, prievolės šalis turi sieti abipusės, nebūtinai tuo pačiu teisiniu pagrindu atsiradusios, teisės ir pareigos; antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; trečia, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui, ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą; ketvirta, abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Be to, siekdamos savo įsipareigojimų sutartiniuose santykiuose pabaigos šalys taip pat gali naudoti atitinkamas civilines teisines priemones, pvz., įskaitymą (CK 6.130 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d.. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011), o esminę reikšmę įskaitymo galiojimui turi jo atlikimo momentas, t. y. jeigu įskaitymas atliktas, po bankroto bylos iškėlimo, toks įskaitymas yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2010).

Taigi, šiuo atveju nekyla abejonių, kad apeliantai dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo atliko įskaitymą, apie tai raštu informuodami atsakovą (CK 6.131 str. 2 d.). Šalis siejo abipusės teisės ir pareigos, abiejų šalių reikalavimai yra piniginiai, priešpriešiniai, apeliantai įskaitymo metu turėjo teisę reikalauti atlyginti išlaidas darbų trūkumams pašalinti, o atsakovas prievolę vykdyti tokį reikalavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad visos sąlygos įskaitymui egzistavo dar iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas faktiškai ir buvo tinkamai atliktas. Pastebėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje skundžiamos nutarties motyvuose taip pat pripažino apeliantų teisę į įskaitymą, tik nepagrįstai sprendė, kad jis savalaikiai nebuvo atliktas, o 2009 m. rugsėjo 22 d. pranešimu įskaitymas nebuvo atliktas dėl to, kad atsakovas ginčijo reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą. Tačiau, visų pirma, šalies požiūris į kitos šalies pareikštą įskaitymą, kaip minėta, per se nešalina įskaitymo pasekmių atsiradimo –prievolės (dalies prievolės) pabaigos. Antra, byloje nėra duomenų, kad atsakovas apskritai būtų kada nors reikalavęs pripažinti įskaitymą neteisėtu ir negaliojančiu, o apeliantų iniciatyva iškeltos bylos Nr. B2-285-544/2012 pasekmėje buvo pripažinta, jog apeliantai faktiškai turėjo reikalavimo teisę dar iki bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Tuo tarpu pačių apeliantų inicijuotos minėtos bylos buvo sąlygotos negalimumu, esant pradėtam priverstiniam išieškojimui pagal teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, kitais būdais vykdymo procese įvertinti jų 2009 m. rugsėjo 22 d. pareiškimu pareikštą įskaitymą.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą, dėl ko skundžiama nutartis naikintina ir priimtinas naujas procesinis sprendimas tenkinant pareikštą reikalavimą (CPK 326 str. 1 d., 2 p., 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju apeliantų pareikštas kreditorinis reikalavimas atsakovo bankroto byloje gali ir turi būti tikslinamas arba išbraukiamas iš kreditorinių reikalavimų sąrašo (ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują procesinį sprendimą.

Pripažinti G. V., B. V. teisę atskaityti 90 000 Lt nuostolių sumą iš civilinėje byloje Nr. 2-368-544/2009 Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nustatyto 292 572,84 Lt įsiskolinimo atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Didlaukis“.

Teisėjai Audronė JarackaitėNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus