Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Saugi kelionė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1230-285/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saugi kelionė“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – E. K., V. S., A. T..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl civilinės atsakomybės už turtui padarytą žalą ir dėl šios žalos dydžio nustatymo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog automobilis buvo apgadintas atsakovės autoservise. 2017 m. gegužės 9 d. garso įraše aiškiai yra užfiksuoti trečiojo asmens V. S. parodymai, jog automobilio slenkstis nebuvo prisilietęs prie keltuvo kojos. Teismo sprendime nenurodoma, kokie konkrečiai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrimo dokumentai pagrindžia aplinkybę, jog automobilis buvo apgadintas būtent atsakovės autoservise. Atvirkščiai, 2015 m. spalio 20 d. patrulio A. S. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad „V. S. nėra tikras, jog jų automobilių pakėlėjas apgadino kliento automobilį ir kad nukentėjęs galimai galėjo atvykti su jau apgadintu automobiliu“. Teismas, konstatuodamas apgadinimo atsakovo autoservise faktą rėmėsi tik atsakovų darbuotojų abejone („nėra tikri“) dėl apgadinimo aplinkybių, tačiau ir policijos pateiktoje medžiagoje fiksuojama ieškovę atstovavusio asmens teiginys, jog „apgadinimai galėjo atsirasti keliant arba leidžiant automobilį ant keltuvo“, tuo labiau nurodoma, jog pareiškėjas nebendradarbiavo atliekant tyrimą.

Byloje nėra jokių įrodymų, jog žala padaryta atsakovės autoservise esančiu automobiliniu keltuvu. Tokia aplinkybė būtų nesunkiai įrodyta pakartotinai atlikus pakėlimo eksperimentą bei policijos akivaizdoje apžiūrėjus automobilinio keltuvo konstrukcijos ir padarytų pažeidimų sutapimus, tačiau pati ieškovė atsisakė, atvykus policijai, pakartotinai pakelti automobilį ir įsitikinti ar pažeidimai ant automobilio slenksčio atitinka keltuvo konfigūraciją, ar keltuvas apskritai liečia slenksčius. Toks patikrinimo vengimas įrodo, jog ieškovei priklausantį automobilį valdantis asmuo nenorėjo, kad paaiškėtų jo tikėtinai nesąžiningas elgesys. Nors ši aplinkybė buvo akcentuota, tačiau teismas savo sprendime tokio ieškovės elgesio, kaip keliančio abejonių jos sąžiningumu, nevertino. Dėl to, nesant įrodymų dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra priežastinio ryšio su ieškovės patirta žala. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės ar jos darbuotojų kaltę dėl automobiliui padarytos žalos.

Apskaičiuotas žalos dydis vertintinas kritiškai. Ekspertų apskaičiavimų nebeįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis, nes automobilis buvo parduotas po penkių dienų. Reali patirta žala nėra aiški, nes ieškovė nepateikė nei transporto priemonės įsigijimo dokumentų, nei techninės apžiūros, nei nuotraukų, pagal kurias ji buvo pirkta prieš mėnesį iki įvykio, t. y. transporto priemonė buvo laikinai įregistruota Lietuvoje nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. spalio 16 d., iš kurių būtų buvę galima spręsti, ar pažeidimai egzistavo pirkimo metu.

Negali būti priežastinio ryšio tarp pardavimo kainos ir patirtos žalos, nes pačios ieškovės įgalioto asmens pasirinktų nepriklausomų ekspertų įvertinta rinkos kaina 2015 m. spalio 21 d. dienai buvo 29 468,20 Eur, o 2015 m. spalio 26 d. parduota už 2 885 Eur. Akivaizdu, jog dėl minėto pažeidimo kaina negalėjo sumažėti 26 583 Eur.

Pačio kėlimo proceso E. K. nematė, ką ir pats pripažino. Atsakovės darbuotojo, trečiojo asmens V. S. nuomone, jų keltuvai automobilio slenksčių negalėjo liesti. Byloje taip ir liko neįvertintos aplinkybės, kodėl žalos atlyginimo reikalavo ne ieškovė, o E. K. asmeniškai grynaisiais, o vėliau pateiktoje 2016 m. gegužės 5 d. pretenzijoje buvo nurodyta ne ieškovės sąskaita, o įgalioto (pagal 2016 m. gegužės 1 d. įgaliojimą, kuriuo buvo įgaliota įregistruoti automobilį, bet nebuvo įgaliota gauti pinigus) asmens M. V. asmeninė sąskaita. Ieškovė itin skubėjo parduoti automobilį (už 10 kartų mažesnę nei nepriklausomų ekspertų nustatytą rinkos kainą), kad visko nebūtų galima patikrinti tyrimo metu. Teismas, priimdamas sprendimą, visų paminėtų aplinkybių objektyviai ir visapusiškai neįvertino (nors jos ir buvo tiriamos), nors jos yra itin reikšmingos ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnio numatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

Ieškovės reikalavimas dėl 567,38 Eur žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad atsakovės autoservise buvo apgadintas ieškovei priklausęs automobilis. Taigi šiuo atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės atsakovei taikymo.

Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Byloje dėl žalos atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009). Atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti būtina kaltė, tačiau įrodžius, kad atsakovės darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė privalėjo įrodyti tris būtinąsias deliktinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Taigi neteisėti veiksmai gali būti tiek veikimas, tiek neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal CK 6.264 straipsnį būtent samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės. Toks teisinis reguliavimas užtikrina nukentėjusiojo ir žalą padariusio darbuotojo interesų pusiausvyrą bei atlieka prevencinę funkciją, nes darbdavys, žinodamas apie ieškinių dėl darbuotojų veiksmais padarytos žalos atlyginimo atsiradimo riziką, skatinamas organizuoti įmonės veiklą tokiu būdu, kad žalos būtų išvengta arba jos atsiradimo rizika būtų minimali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės autoservise buvo remontuojamas ieškovės automobilis. Nors apeliantė teigia, jog jokia paslaugų sutartis raštu tarp šalių nebuvo sudaryta, vis dėlto, iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Todėl sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, bei atmetant apelianto argumentus atsižvelgtina ir į rangos teisinių santykių specifiką. Rangos sutarties samprata įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Įstatymas nenustato automobilio remonto darbų rangos sutarčiai privalomos rašytinės formos, todėl ji, kaip sandorio šalių valia, gali būti išreikšta (sudaryta) žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (pvz., konkliudentiniais veiksmais), kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnis). Byloje nėra ginčo, kad ieškovei priklausanti transporto priemonė buvo remontuojama atsakovės autoservise, todėl apeliantės argumentai dėl to, kad nėra pagrindo spręsti dėl jos atsakomybės klausimo, nes sutarties nebuvo ar ji buvo netinkamai įforminta, atmestini.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčo automobilis buvo apgadintas būtent atsakovės autoservise atlikto remonto metu, t. y. keliant jį keltuvu. Apeliantė su tuo nesutinka ir teigia, kad automobilis jau atvyko su pažeidimu. Taigi byloje nėra ginčo, kad ieškovė patyrė žalą, tačiau, atsakovės nuomone, ieškovei žala atsirado iki automobilį atvarant į atsakovės autoservisą.

CK 6.657 straipsnyje nustatyta, kad rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą. Šios normos nuostata „imtis visų įmanomų priemonių“ reiškia, kad paslaugos teikėjui tenkanti turto išsaugojimo pareiga apima visas jam prieinamas protingo žmogaus elgesio tokiomis pat aplinkybėmis standartą atitinkančias priemones, užtikrinančias turto saugumą. Nagrinėjamu atveju atsakovės darbuotojai priėmė remontuoti ieškovės automobilį, todėl laikotarpyje nuo priėmimo iki automobilio atidavimo buvo už jį atsakingi.

Apeliacinės instancijos teismo vertimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados 2016 m. vasario 5 d. nutarimas (toliau – nutarimas), ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 25-At-01056-15, Kauno nepriklausomų ekspertų biuro Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita), šalių ir liudytojų parodymai patvirtina, kad dėl atsakovės darbuotojų neteisėtų veiksmų ieškovei buvo padaryta žala. Pažymėtina, kad atsakovės darbuotojai 2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje paaiškino, kad teoriškai automobilio pažeidimai galėjo atsirasti nuo keltuvo. Šią aplinkybę taip pat patvirtina nutarime užfiksuotas liudytojo A. K. pareiškimas, kad minėtas automobilis buvo apgadintas remonto metu, todėl ieškovei buvo siūlyta padaryti remontą atsakovės sąskaita. Be to, įvykio aplinkybės yra užfiksuotos policijos pareigūnų. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad priimant automobilį jis apžiūrėtas nebuvo, nors atsakovės darbuotojai turėjo tokią galimybę. Pažymėtina, jog atsakovė yra juridinis asmuo ir šioje srityje veiklą vykdantis verslo subjektas, kuriam keliami aukštesni reikalavimai negu įprastam fiziniam asmeniui, todėl ji privalėjo prieš priimdama ieškovės transporto priemonę ją apžiūrėti. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad automobilis į atsakovės autoservisą atvyko jau apgadintas, o ne apgadinimai atsirado atliekant remontą atsakovės įmonėje. Atsižvelgiant į tai, atmestinas atsakovės teiginys, jog į autoservisą automobilis atvyko jau apgadintas, nes per pirminę apžiūrą tokie defektai galėjo būti pastebėti, o to nepadarius atsakovė prisiėmė riziką dėl automobilio pažeidimų ir privalėjo grąžinti tokios pačios būklės koks jis buvo, arba įrodyti, jog ji nekalta dėl automobilio būklės pablogėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog ieškovei tikėtinai nebūtų atsiradusi žala, jeigu atsakovės darbuotojai nebūtų pažeidę pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. jie turėjo numatyti, kad autokrautuvu keliant mažiną ieškovei gali būti padaryta žala ir turėjo imtis veiksmų, užtikrinančių, kad atliekant automobilio remonto darbus jam nebus padaryta pažeidimų. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad automobilio pažeidimai buvo padaryti atsakovės autoservise dėl jos darbuotojų kaltės. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad ieškovės patirta žala atsirado dėl kitokių priežasčių. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje yra įrodyti atsakovės darbuotojų neteisėti veiksmai, ieškovei padaryta žala, priežastinis ryšys tarp atsakovės darbuotojų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, įrodžius atsakovės darbuotojų neteisėtus veiksmus, daroma išvada, jog jie yra kalti dėl kilusios žalos. Kaltės žemiausia riba – minimalaus atsargumo nebuvimas ar nepakankamumas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė nenuginčijo darbuotojų kaltės už automobilio remonto metu padarytą žalą, todėl esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovės darbuotojų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių, atsakovei atsirado pareiga atlyginti žalą (CK 6.264 straipsnis).

Dėl žalos dydžio

Pagal CK 6.249 straipsnį žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovė. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti patirtą 567,38 Eur žalą, kurią įrodinėja Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita. Atsakovė su tuo nesutinka ir pateikė savo sudarytą sąmatą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis nustatomas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; kt.). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo kaštai šiuo atveju apima išlaidas, reikalingas tokio paties nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015).

Kaip minėta, byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovei dėl atsakovės darbuotojų veiksmų yra padaryta žala. Pažymėtina, kad nors ieškovė ir nepateikė įrodymų, jog turėjo realių atkūrimo išlaidų, ji pateikė vertinimo ataskaitą, kuria įrodinėja, kiek kainuoja darbai ir medžiagos, reikalingi atkurti iki apgadinimo buvusiai automobilio būklei (CPK 197 straipsnis). Tokia vertinimo ataskaita yra laikytina tinkamu įrodymu vertinant padarytos žalos dydį. Todėl atsižvelgiant ir į tai, kad teisminė praktika pripažįsta, jog priteistinos dar nepatirtos žalos dydis nustatomas skaičiavimo būdu (nutarties 20 punktas), nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad reali patirta žala nėra aiški. Teismo vertinimu, Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodžius medžiagas, darbus, jų kainas reikalingas automobilio remontui, atsakovė, nesutikdama su ieškovės teiktose įrodinėjimo priemonėje pateiktais duomenimis, turėjo atitinkamomis įrodinėjimo priemonėmis pareigą paneigti, kad vertinimo ataskaitoje nurodyti darbai ir medžiagos nėra susiję su automobilio būklės atstatymu į pradinę padėtį ar, kad nurodyta kaina nėra reali (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė pateikė jos sudarytą automobilio remonto sąmatą, kurioje apskaičiavo, kad ginčo automobilio remontas jos autoservise kainuotų 170 Eur. Taigi, abi šalys pateikė rašytinius įrodymus apie automobilio remontui reikalingas išlaidas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant ir į nutarties 10 punkte nurodytas taisykles, šiuo atveju ieškovės pateikto nepriklausomo eksperto atlikti paskaičiavimai, o ne subjektyvi atsakovės sąmata, iš kurios nėra aišku kaip buvo apskaičiuotos darbų ir medžiagų kainos, yra svaresnė. Pažymėtina, kad atsakovė nesutikdama su žalos dydžiu pirmosios instancijos teismo taip pat galėjo prašyti skirti ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti 567,38 Eur žalos dydis yra pagrįstas, t. y. pateiktoje Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje yra apskaičiuotos automobilio remonto išlaidos kartu įvertinant dalių nuvertėjimą pagal grupes.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė įrodymus ir nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir žalos dydžio nustatymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės turėtų būti priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ieškovė atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame teisme, nepateikė, todėl jos jai nėra priteisiamos.

Pagal Kauno apygardos teismo pažymą, apeliaciniame procese turėta 9,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos iš apeliantės valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Saugi kelionė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 9,45 Eur (devynis eurus 45 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.