- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-21
- Bylos Nr.
- 2A-64-227/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė (pran.)
- Atsakovas
- J. B.
- Ieškovas
- A. Š.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A –64– 227 / 2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-42-828/2014 pagal ieškovo A. Š. ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo atsakovei J. B. ir atsakovės J. B. priešieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ieškovui A. Š., išvadą teikianti institucija –Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė laikinai apriboti atsakovei J. B. motinos valdžią jos sūnaus K. Š. atžvilgiu, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Nurodė, kad šalys gyveno kartu Londone, 2010-10-22 jiems gimė sūnus K. 2012 m. sausį jie grįžo į Lietuvą, apsigyveno pas ieškovo tėvus, tačiau nuo vasario mėnesio atsakovė išėjo gyventi atskirai, tuo tarpu ieškovas su sūnumi liko gyventi pas ieškovo tėvus Panevėžyje. Nurodė, kad šalims gyvenant kartu Londone atsakovė netinkamai vykdė savo kaip motinos pareigas, ji palikdavo vaiką be priežiūros, nevalgydino vaiko tinkamu maistu, būdama su vaiku, vartodavo narkotines medžiagas, elgėsi amoraliai. Taip pat ir apsigyvenusi Panevėžyje ji sūnumi nesirūpino, dingdavo iš namų po kelias dienas, ieškovas ją rasdavo namuose apsvaigusią nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, alkoholio. Mano, kad jai bendraujant su vaiku gali kilti grėsmė vaiko gyvybei ar sveikatai, atsakovė yra linkusi vartoti smurtą, dėl to yra gydyta VŠĮ „Panevėžio ligoninė“ psichiatrijos skyriuje. Dėl to jai turi būti apribota motinos valdžia. Ieškovas rūpinasi vaiku, jį išlaiko, vaikas turi pastovią gyvenamąją vietą, todėl su ieškovu turi būti nustatyta ir vaiko gyvenamoji vieta.
Atsakovė J. B. priešieškiniu prašo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja. Nurodė, kad jai gyvenat su ieškovu Londone bei susilaukus sūnaus prasidėjo pogimdyvinė depresija, dėl ko buvo paskirtas gydymas. 2012-01-23 jie visi grįžo į Panevėžį, apsistojo ieškovo tėvų namuose. Nors atsakovei buvo tęsiamas gydymas, jos sveikata negerėjo, tačiau tai neturėjo įtakos rūpinimuisi vaiku. Po kilusio konflikto su ieškovu atsakovė išsikėlė gyventi pas savo močiutę, vėliau gydėsi ligoninės psichiatrijos skyriuje, 2012 metų gegužę išvyko į Londoną pas savo mamą, tęsė gydymą iki 2012 m. rugsėjo. Vaiką laikinai prižiūrėti paliko ieškovo tėvams. Pasveikusi ketino vaiką susigrąžinti, tačiau tam pasipriešino ieškovas. Teigia niekada nevengusi atlikti pareigų auklėti sūnų, nesielgusi su vaiku žiauriai ir nedariusi jam žalingos įtakos savo amoraliu elgesiu, jokia žala vaiko sveikatai ar gyvybei niekada negrėsė. Atsakovė sūnumi nuolatos rūpinosi iki 2012 metų vasario mėnesio, gyveno su ja, sūnus buvo stipriai prie jos prisirišęs. Tokio amžiaus vaiko atskyrimas nuo motinos gali turėti neigiamos įtakos jo socialiniam vystymuisi, asmenybės formavimuisi, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove geriausiai atitiktų jo interesus, atsakovė turi sąlygas bei galimybes sūnumi tinkamai pasirūpinti, auklėti, ji nepiktnaudžiauja narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, alkoholiu, gauna pakankamas pajamas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Nustatė nepilnamečio K. Š. gyvenamąją vietą su jo tėvu A. Š., priteisė J. B. iš A. Š. 727 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybei iš A. Š. ir J. B. po 34,15 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nustatė, kad K. Š., gim. 2010-10-22, yra mažametis šalių sūnus, jam sprendimo priėmimo momentu yra suėję treji metai (t.1, b.l. 5). Pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei vienas iš įstatyme numatytų motinos valdžios apribojimo pagrindų (CK 3.180 str. 1 d.). Nors ieškovas, liudytojai D. T., G. P. nurodė aplinkybes apie nevisai tinkamą atsakovės vykdytą vaiko priežiūrą, kai šalys 2011 m. gyveno kartu Londone, ieškovas dirbo, teismas sprendė, kad šie duomenys negali būti pagrindas taikyti nurodytą ribojimą atsakovei, kadangi jie yra apie įvykius, vykusius prieš trejus metus. Įvertino, kad, kaip patvirtina rašytiniai įrodymai, liudytojų R. Š., V. D., D. B. parodymai apie atsakovės impulsyvumą, konfliktiškumą, nestabilumą nurodytu laikotarpiu, toks atsakovės elgesys iš esmės buvo nulemtas jos sveikatos sutrikimų – depresijos, ūmios reakcijos į stresą, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo impulsyvaus tipo (b.l. 1 t. 83, 95-102) - o ne jos tyčios ar aplaidumo. Kadangi atsakovės kaip motinos kaltės dėl to nėra, konstatavo, kad motinos valdžios ribojimas šiuo pagrindu atsakovei negali būti taikomas. Kadangi jokių duomenų, apie atsakovės šiuo metu vykdomą galimai netinkamą motinos valdžios įgyvendinimą vaiko atžvilgiu byloje nėra, ieškovo reikalavimą dėl motinos valdžios apribojimo atsakovei atmetė. Spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju vaiko noro dėl jo amžiaus išsiaiškinti nėra galimybės, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Įvertino, kad šalių vaikas beveik trejus metus gyvena su ieškovu pas jo tėvus dviejų kambarių bute, adr. (duomenys neskelbtini) ir ši gyvenamoji vieta vaikui tapo įprasta, tenkina visus vaiko poreikius (b.l. 21-24), joje vaikas turi galimybę bendrauti ir su kartu gyvenančiais seneliais. Sprendė, kad tarp vaiko ir ieškovo yra susiklostęs stiprus emocinis ryšys kaip tarp sūnaus ir tėvo, taip pat stiprūs emociniai ir socialiniai ryšiai yra susiklostę ir tarp vaiko bei senelių. Pripažino, kad vaiko ryšys su motina nėra toks stiprus kaip su tėvu. Vertino, kad ieškovas turi darbą, gauna pakankamas pajamas, kad užtikrintų visus vaiko poreikius. Atsižvelgė į tai, kad nors atsakovės gyvenimo sąlygos Jungtinėje Karalystėje taip pat yra tinkamos vaikui, tačiau atsakovė nedirba, gyvena savivaldybės nuomojamame bute, yra socialiai remtina, neseniai pagimdė dar vieną mažametį vaiką, kurį šiuo metu privalo nuolat prižiūrėti. Todėl kyla abejonių dėl jos galimybių pastoviai užtikrinti visų būtiniausių K. poreikių patenkinimą, tinkamai pasirūpinti juo kiekvienu atveju. Pripažino, kad K. gyvenant užsienyje kartu su atsakove, jis prarastų galimybę taip glaudžiai kaip šiuo metu bendrauti su seneliais, su kuriais yra susiformavę tiek emociniai, tiek socialiniai ryšiai. Kadangi vaikas jau beveik trejus metus gyvena jam įprastoje tapusia visus jo poreikius patenkinančioje aplinkoje; ieškovo vaikui suteikiamos būsto sąlygos yra geros; vaikui gyvenant su ieškovu visi vaiko poreikiai patenkinami; šioje gyvenamojoje vietoje yra susiformavę vaiko tiek emociniai, tiek socialiniai ryšiai ir su artimaisiais giminaičiais; susiformavęs ir pastovus stipresnis nei su motina vaiko emocinis ryšys su tėvu, byloje nenustatyta, kad dabartinė vaiko įprastinė gyvenamoji aplinka šalių vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jo normaliam vystymuisi, byloje nenustatyta, kad tokia aplinka vaikui būtų sukurta pakeitus jo gyvenamąją vietą pagal atsakovės reikalavimą, sprendė, kad nėra pagrindo vaiko gyvenamosios vietos pakeisti. Todėl teismas priešieškinį atmetė, o ieškinį šioje dalyje tenkino. Tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atlikus šalių atlygintinų viena kitai bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, atsakovei iš ieškovo priteisė 727 Lt šių išlaidų, taip pat iš šalių lygiomis dalimis priteisė valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1, 2, 4 d., 96 str. 5 d., 98 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. B. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti – ieškovo ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį tenkinti ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakove, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai pritaikė materialines ir procesines teisės normas. Teigia, kad nors jos psichinės sveikatos būklė buvo sutrikusi, tačiau ji, gyvendama Londone iki 2012-01-23, tinkamai rūpinosi vaiku, tarp jos ir sūnaus buvo labai stiprus tarpusavio ryšys. Atvykus į Lietuvą atsakovė po konflikto išsikėlė gyventi iš ieškovo tėvų namų, ten palikusi vaiką, dėl savo sveikatos būklės buvo gydoma ligoninės psichiatrijos skyriuje, vėliau 2012 metų gegužės mėnesį išvyko į Londoną, kur tęsė gydymą iki 2012 metų rugsėjo mėnesio. Gyvendama Londone atsakovė domėjosi sūnumi ir pasveikusi ketino jį parsivežti į Londoną, tačiau tam pasipriešino ieškovas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vaikas beveik 3 metus gyvena su ieškovu, kadangi jis pats teismo posėdžio metu pripažino, jog darbą užsienyje baigė tik 2012-10-20, t.y. prieš 2 metus, vaikas gyveno pas ieškovo tėvus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė apie A. Š. netoleruotiną elgesį su mažamečiu vaiku, t.y. jo atskyrimą nuo motinos be pateisinamos priežasties, bylos proceso pradžioje atėmimą galimybės motinai ir vaikui sistemingai bendrauti, galimą siekimą vaikui įteigti netinkamą motinos elgesį bei vertinimą, kas patvirtina ieškovo polinkį auklėti vaiką neatsižvelgiant į jo pagrindinę teisę neprarasti ryšio su tėvais. Teismas pripažinęs, kad šalių gyvenimo sąlygos yra tinkamos vaikui, nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad atsakovė gyvena savivaldybės nuomojamame bute, kai tuo tarpu ieškovas gyvena tėvų bute, kuriame K. neturi savo atskiros erdvės ir net miega kartu su seneliais, ieškovo darbui suteikė daugiau reikšmės nei atsakovės motinystės atostogoms; konstatavo, jog atsakovė yra socialiai remtina, nors atsakovės šeimos materialinė padėtis yra gera, ji gauna motinystės pašalpą, jos vyras dirba ir gauna pakankamą darbo užmokestį. Teismas taip pat išreiškė niekuo nepagrįstas abejones, jog atsakovei auginant dar vieną mažametį vaiką, ji negalės pastoviai užtikrinti visų būtiniausių sūnaus K. poreikių patenkinimo ir tinkamai pasirūpinti juo kiekvienu atveju. Teismas pabrėžė ieškovo tėvų galimybes bendrauti su anūku, tačiau neįvertino, kad Londone gyvenanti atsakovės mama neturi galimybių su anūku bendrauti visiškai, taip pat fakto, kad vienos motinos vaikai, t. y. broliai turi augti kartu, kad tarp jų būtų sukurtas glaudus ryšys. Nurodo, kad tokio amžiaus vaiko atskyrimas nuo motinos gali turėti neigiamos įtakos jo socialiniam vystymuisi, asmenybės formavimuisi, ypač kai ieškovas akivaizdžiai nėra linkęs sudaryti sąlygų nekliudomai bendrauti su mama. Nurodo, kas gyvenamosios vietos nustatymas su ja geriausiai atitiktų sūnaus interesus. Atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – jos sutuoktinio rašytą raštą dėl sutikimo prisiimti atsakomybę už vaiko priežiūrą, bei jo mokėjimo kortelės išrašą dėl gaunamų pajamų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad šalims apsigyvenus su sūnumi Panevėžyje atsakovė vaiku nesirūpino, elgėsi amoraliai, dingdavo iš namų, ieškovas ją namuose rasdavo apsvaigusią nuo alkoholio, psichotropinių ir narkotinių medžiagų, 2012 metų vasarį išsikraustė gyventi atskirai. Nuo to laiko atsakovė sūnaus nelanko, juo nesirūpina, kai tuo tarpu ieškovas dirba, prižiūri sūnų, rūpinasi jo sveikata, buitimi, jį išlaiko, turi tam tinkamas sąlygas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovė ilgą laiko tarpą vartojo įvairias narkotines medžiagas, užsiiminėjo prostitucija, sunkiai sergantį vaiką buvo palikusi vieną, kelis kartus gydėsi ligoninės psichiatrijos skyriuje, smurtavo savo artimųjų atžvilgiu. Pati ieškovė paaiškino, kad ji paskutinį kartą narkotikus vartojo 2012 metų balandį, narkotikai padeda jai nusiraminti, liudytoja D. B. nurodė, jog jai atsakovė prisipažinusi, jog narkotines priemones vartojo 2012 metų birželį, todėl akivaizdu, kad ji toleruoja socialiai grėsmingą elgesį. Teismas pagrįstai nustatė aplinkybę, kad vaikas su ieškovu gyvena 3 metus laiko. Atsakovė melagingai nurodo, kad ieškovas jai trukdo bendrauti su vaiku, jokių įrodymų, kad jis su atsakove būtų elgęsis netinkamai, atsakovė nepateikė. Atsakovės sutuoktinio pasirašytas raštas neįpareigoja teismo mažametį vaiką perkelti iš jam įprastos ir saugios aplinkos. Taip pat teisingi teismo argumentai, kad vien tai, kad atsakovė gyvena socialiniame būste, yra socialiai remtina, neseniai pagimdė dar vieną mažametį vaiką, jos gebėjimai tinkamai pasirūpinti kiekvienu atveju mano sūnumi yra abejotini, byloje nenustatytas pateisinamas ir būtinas saugios aplinkos pakeitimas iš įprastinės į vaikui naują aplinką.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-09-23 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus ieškovė grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, netinkamai vertino įrodymus, faktines bylos aplinkybes, neįvertino netinkamo ieškovo elgesio ribojant atsakovės bendravimą su vaiku, neišsiaiškino atsakovės ir sūnaus gyvenimo atskirai priežasčių, nepagrįstai sprendė, jog ieškovo gyvenimo sąlygos vaikui yra geresnės nei atsakovės.
Apeliantė su skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus - jos sutuoktinio 2014-10-22 rašytą raštą dėl sutikimo prisiimti atsakomybę už vaiko priežiūrą, bei jo mokėjimo kortelės išrašą dėl gaunamų pajamų, už laikotarpį nuo 2014-08-26 iki 2014-09-25, skunde jokių argumentų, kodėl šių dokumento nepateikė anksčiau, nenurodo. CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors nauji rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir nenustatyta jokių svarbių priežasčių, kodėl atsakovė, būdama atstovaujama advokatės, minėtų dokumentų pateikimu nepasirūpino anksčiau, tačiau, įvertinus tai, jog byloje sprendžiamas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teisėjų kolegija pateiktus dokumentus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. Š., gim. 2010-10-22, yra mažametis šalių sūnus, šiuo metu jam yra suėję ketveri metai (t.1, b.l. 5). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vaiko noro dėl jo amžiaus išsiaiškinti nėra galimybės ir sprendimą priėmė išsiaiškinęs su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiausiai atitiktų jo interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan.
Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, tyrė ir vertino įrodymus, patvirtinančius kiekvieno tėvų gyvenimo sąlygas ir finansines galimybes patenkinti būtinuosius vaiko poreikius, bei priėjo prie pagrįstos išvados, jog abiejų tėvų gyvenimo sąlygos tinkamos, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad atsakovė nedirba, gyvena savivaldybės nuomojamame bute, yra socialiai remtina, neseniai pagimdė dar vieną mažametį vaiką, kurį šiuo metu privalo nuolat prižiūrėti. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad jos gyvenimo sąlygos prastesnės nei ieškovo. Teisėjų kolegija įvertina, kad iš Dviejų rajonų teisinių paslaugų teisininkės U. B. pažymos nustatyta, kad buvo apsilankyta J. B. dviejų miegamųjų bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kur ji gyvena su savo vyru ir kuris yra nuomojamas savivaldybės jos vyro ir vyro tėvo vardu (t.2, b.l.5). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad būstas labai švarus, gerai apstatytas, miegamajame, kuris naudojamas kaip vaikų kambarys, yra sulankstoma lova ir pakankamai vietos abiems vaikams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kuriam laikui yra sudaryta nuomos sutartis, taip pat, ar nustačius šalių sūnaus gyvenamąją vietą minėtas būstas būtų nuolatine jo gyvenamąja vieta. Taip pat nėra duomenų, kad ieškovė minėtame būste gyventų tik su savo vaikais ir sutuoktiniu, nes būstas yra nuomojamas ne tik jos sutuoktinio, bet ir jo tėvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šalių vaikas beveik trejus metus gyvena su ieškovo tėvų dviejų kambarių bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir ši gyvenamoji vieta vaikui yra tapusi įprasta. Nors apeliantė skunde teigia, kad vaikas pas senelius neturi atskiros erdvės, miega kartu su jais, tačiau iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012-07-24 išvados, 2012-07-20 šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto nustatyta, kad ieškovo tėvui nuosavybės teise priklausančiame bute nepilnamečiui K. su tėčiu yra skirtas atskiras kambarys su visais reikiamais baldais, televizoriumi, kompiuteriu, vaikui skirta atskira lovelė, jis turi daug žaislų, jam sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, ilsėtis, lavintis (t.1, b.l. 21-24). Ieškovo prašymui nustatyti, kad nepilnametis vaikas gyventų su juo, pritarė ir savivaldybės institucija, duodanti išvadą. Apeliantė neginčija tos aplinkybės, kad ji niekur nedirba, tą patvirtina ir vaiko A. B. F. D. gimimo įrašo nuorašas, kuriame nurodyta, jog J. B. yra niekur nedirbanti motina (t.2, b.l. 8). Nors apeliantė teigia, kad ji gauna motinystės pašalpą, tokių duomenų byloje nėra. Iš jos sutuoktinio F. A. D. mokėjimo kortelės išrašo dėl gaunamų pajamų, už laikotarpį nuo 2014-08-26 iki 2014-09-25, nėra aišku, kokios yra jo gaunamos pastovios pajamos, ar jis yra dirba (t.2, b.l. 34). Tuo tarpu ieškovas yra dirbantis (t.1, b.l. 122), gauna pajamas. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo manyti kad, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, vaikui būtų sudarytos geresnės gyvenimo sąlygos, nei jam gyvenant su ieškovu, kur K. Š. yra įpratęs gyventi.
Atsižvelgtina į tai, kad pati apeliantė nurodo, jog ji dėl savo tuo metu buvusios prastos sveikatos būklės dar 2012 metų gegužės mėnesį apsigyveno atskirai nuo sūnaus, paliko jį auginti ieškovo tėvams, tokiu būdu pripažindama, kad sūnaus gyvenimo sąlygos pas ieškovo tėvus jai atrodė tinkamos, iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, kad šios sąlygos būtų esminiai pasikeitusios ir neatitiktų vaiko interesų. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, kad jau beveik trejus metus K. Š. gyvena jam įprastoje tapusia visus jo poreikius patenkinančioje aplinkoje; ieškovo vaikui suteikiamos būsto sąlygos yra geros; vaikui gyvenant su ieškovu visi vaiko poreikiai patenkinami; šioje gyvenamojoje vietoje yra susiformavę vaiko tiek emociniai, tiek socialiniai ryšiai ir su artimaisiais giminaičiais; susiformavęs ir pastovus stipresnis nei su motina vaiko emocinis ryšys su tėvu, todėl nenustatytas pateisinamas, būtinas ir reikalingas šalių vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo iš įprastinės į jam naują pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad K. Š. lanko ikimokyklinę ugdymo įstaigą – lopšelį-darželį „Žilvinas“, kalba lietuviškai, tuo tarpu atsakovė gyvena Jungtinėje Karalystėje kartu su savo sutuoktiniu F. A. D., kuris yra gimęs Somalyje, yra kitos religijos, taip pat, labiau tikėtina, nemoka lietuvių kalbos, todėl vaiko gyvenamąją vietą nustačius su motina, vaikas patektų į kitą socialinę, kultūrinę aplinką nei jam yra įprasta, turėtų lankyti ugdymo įstaigą šalyje, kurios kalbos nemoka. Įvertintina, kad atsakovė yra sukūrusi naują šeimą, turi kitą mažametį vaiką su sutuoktiniu, o ieškovui sūnus yra vienintelis vaikas, kuriam jis gali skirti visą savo laiką, rūpestį ir meilę. Aplinkybė, kad atsakovė yra sukūrusi naują šeimą yra reikšminga, nes vaikas turėtų gyventi kartu su naujais šeimos nariais. Byloje nesant jokių duomenų apie atsakovės sutuoktinį, jo ryšį su K. Š., negalima vertinti vaiko aplinkos saugumo ir tinkamumo jo sveikai raidai. Vien tas faktas, kad atsakovės sutuoktinis sutinka savo šeimoje auginti K. Š., nepatvirtina, jog vaiko ir F. A. D. santykiai yra artimi, draugiški, kad vaikas galėtų gyventi naujoje aplinkoje. Nors apeliantė teigia, kad svarbia aplinkybe nustatant vaiko gyvenamąją vietą yra tai, kad jis turėtų augti drauge su savo broliu, tačiau reikšminga tai, kad naujoje šeimoje 2014-07-23 gimęs A. B. F. D. nėra tokio amžiaus, kad būtų galima konstatuoti jo ir K. Š. prisirišimą vienas prie kito. Be to, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neseniai gimusiam sūnui atsakovė turi skirti nuolatinę priežiūrą, kas gali kliudyti užtikrinti K. Š. būtiniausių poreikių patenkinimą, jo priežiūrą.
Pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Todėl apeliantės argumentai, kad vaikui reikalinga būtent motinos meilė, kurios negali pakeisti joks kitas giminaitis, vaiko atskyrimas nuo mamos gali turėti neigiamos įtakos socialiniam vystymuisi, asmenybės formavimuisi, atmestini. Pagrindo išvadai, kad šalių vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su ieškove vien tik atsižvelgiant į tai, jog ji yra motina, nėra, juo labiau, kai vaikas beveik trejus metus laiko gyveno tik su tėvu.
Pažymėtina, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo gyvenamojoje aplinkoje labiausiai bus užtikrinti vaiko emocinio saugumo ir stabilumo, socialiniai poreikiai, byloje nenustatyta, kad dabartinė vaiko įprastinė gyvenamoji aplinka šalių vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų jo normaliam vystymuisi. Vien ta aplinkybė, jog atsakovės gyvenimo sąlygos (sveikatos būklė, materialinė padėtis) yra pagerėjusios lyginant su 2012 metų gegužės mėnesiu, nesudaro pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nes nenustatyta, jog vaiko gyvenimas su ieškovu prieštarautų jo interesams. Aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Mihailova v. Bulgarija). Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Tarptautinė ir Lietuvos teismų praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad daugiau nei vienerius metus, gyveno su ieškovu ir yra prie jo prisirišęs, vaiko ir tėvo ryšys susiformavo natūraliai, t. y. gyvenant kartu ir ieškovui rūpinantis sūnumi, jį auginant. Pagrįstai teismas vertino ir vaiko ryšius su kitais kartu gyvenančiais šeimos nariais – seneliais iš ieškovo pusės – bei sprendė, kad tarp vaiko ir jų yra susiklostę stiprūs emociniai ir socialiniai ryšiai. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė nurodė, kad K. Š. savo močiutę vadina mama, kas parodo, koks artimas yra vaiko ir močiutės ryšys. Tuo tarpu atsakovės ir vaiko ryšys formavosi nenatūralioje aplinkoje, t. y. trumpų susitikimų metu, bendraujant telefonu, kompiuterine programa „Skype“, todėl manytina, kad jis nėra stiprus. Pažymėtina, kad toks bendravimas neatstoja tiesioginio ir kasdienio rūpinimosi vaiku, dalyvavimu jį auklėjant ir yra nepakankamas glaudžiam ryšiui su mažamečiu vaiku išlaikyti. Kadangi atsakovės mama taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje, retai matosi ir bendrauja su anūku, manytina, kad jos ir K. Š. ryšys taip pat nėra stiprus.
Nors apeliantė skunde nurodo, jog A. Š. nuo jos atskyrė vaiką, kliudė jiems bendrauti, tuo akivaizdžiai panaudodamas tėvų valdžią priešingai vaiko interesams, siekė įteikti vaikui netinkamą motinos elgesį bei vertinimą, ieškovas turi polinkį auklėti vaiką neatsižvelgiant į jo pagrindinę teisę neprarasti ryšio su mama, tačiau pati pažymi, jog jai buvo kliudoma bendrauti su vaiku iki tol, kol pirmosios instancijos teismas nepriėmė 2013-04-30 nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Minėta nutartimi buvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, ieškovei išaiškinta, kad esant būtinumui nutartį vykdyti prievarta, ji turi teisę kreiptis į antstolį. Byloje nėra duomenų, kad po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-04-30 nutarties priėmimo ieškovas būtų kliudęs atsakovei bendrauti su sūnumi. Atkreiptinas dėmesys, kad pati atsakovė 2014-09-04 teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji bylos nagrinėjimo metu tik kelis kartus buvo atvykusi į Lietuvą, vieną kartą savaitei buvo pasiėmusi vaiką. Pastebėtina, kad ieškovui nurodžius, jog minėtas susitikimas su vaiku įvyko ne 2014 metų sausį, o 2013 metais, atsakovė pažymėjo, kad svarbia vaiko nelankymo priežastimi laikytinas jos nėštumas. Kadangi iš vaiko A. B. F. D. gimimo įrašo matyti, jog jis gimė 2014-07-23, labiau tikėtina, kad atsakovė su K. Š. buvo susitikusi ilgesniam laikui dar 2013 metais. Ieškovas paaiškino, kad jis netrukdo atsakovei bendrauti su vaiku, pats skambina jai telefonu, kad vaikas galėtų pabendrauti su motina, tuo tarpu atsakovė tokio bendravimo su vaiku aktyviai nesiekia. Tokiu ieškovo paaiškinimu teismas neturi pagrindo abejoti, nes apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad ieškovas šiuo metu riboja jos bendravimą su vaiku, tokiu būdu netinkamai įgyvendina savo kaip tėvo valdžią sūnaus atžvilgiu. Teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, kad pati atsakovė nededa pakankamai pastangų siekdama sukurti artimesnį ryšį su vaiku. Aplinkybė, jog šiuo metu šalių sūnus turi netikrą brolį, taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su atsakove.
Atkreiptinas dėmesys, kad vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena, o tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Todėl K. Š. turi teisę bendrauti su motina, o ši - bendrauti su vaiku, dalyvauti jų auklėjime. Nustačius K. Š. gyvenamąją vietą su ieškovu, iškyla jo bendravimo su mama tvarkos klausimas. Apeliantei išaiškintina, kad skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo tvarką teismas nustato tuo atveju, kai tėvai nesusitaria dėl šių klausimų (CK 3.170 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pareikštas savarankiškas ieškinio ar priešieškinio reikalavimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Byloje nėra duomenų, kad šiuo metu atsakovei kliudoma bendrauti su sūnumi. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kilus ginčui dėl skyrium gyvenančios motinos bendravimo su vaiku, atsakovei manant, kad tokia jos teisė ribojama, teismas šį klausimą galėtų spręsti atsakovei pareiškus atitinkamą ieškinį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pagrįstai nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu. Pripažintina, kad ginčijamoje dalyje sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.