- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-07-18
- Bylos Nr.
- e2A-320-739/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00410-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- V. U.
- Atsakovas
- I. N.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos notarų rūmai
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. U. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-49-786/2023 pagal ieškovo V. U. ieškinį atsakovei I. N. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – Lietuvos notarų rūmai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. U. (toliau – ir ieškovas, ir apeliantas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. N. (toliau – ir atsakovė), prašydamas pripažinti negaliojančia 2014 m. rugpjūčio 26 d. Pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-3087 (toliau – ir ginčo sutartis), kuria ieškovas V. U. pardavė atsakovei I. N. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su ūkio pastatais ir žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), taip pat prašė taikyti restituciją.
2. Paaiškino, kad ieškovo tėvai Ispanijoje turėjo skolų, o jis buvo laiduotojas, jam tėvai buvo davę 30 000 litų ir jis nusipirko namus Aušros kaime, tame name jis su atsakove gyveno nuo 2011 metų iki 2021 metų, tačiau tam, kad nebūtų areštuotas jo turtas ir nukreiptas išieškojimas į jo turtą, žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą su ūkio pastatais 2014 m. rugpjūčio 26 d. pardavė I. N.. Dėl to prašė teismo pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, nes ji buvo sudaryta fiktyviai, siekiant išsaugoti turtą, ir turtą grąžinti ieškovui.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad su ieškovu gyveno (duomenys neskelbtini), ieškovo tėvai jiems davė pinigų ir jie (duomenys neskelbtini) kaime nusipirko namą, namą įregistravo atsakovo vardu, tačiau prieš vaiko gimimą ieškovas pasiūlė jai padovanoti namą, bet notaras dėl mažesnių mokesčių pasiūlė sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį. Atsakovė teigė, kad tvarkė ir prižiūrėjo gyvenamą namą, mokėjo mokesčius, deklaravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą.
4. Trečiasis asmuo Lietuvos notarų rūmai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad notarų rūmai neatstovauja buvusio notaro ir neteikia paaiškinimų dėl notaro atliktų veiksmų, prašė bylą nagrinėti notarų rūmų atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2023 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei I. N. iš ieškovo V. U. 1000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
6. Teismas nustatė, kad ieškovas pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį ginčija ir savo reikalavimus grindžia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalyje (tariamo sandorio negaliojimas) įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, o pagrindinis reikalavimo argumentas, kad už perduotą turtą nebuvo sumokėti pinigai.
7. Nurodė, kad pareiga įrodyti tariamą sandorį tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo reikalavimus ir sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo faktiškai įvykdytas, sandorio šalys, įvykdžius sandorį, realiai įgijo civilines teises ir pareigas, t. y. ieškovas perleido, o atsakovė įgijo žemės sklypą ir jame esančius pastatus nuosavybės teise.
8. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad ginčo sandoris buvo fiktyvus dėl to, kad nebuvo sumokėti pinigai, nes vien tai, kad nebuvo sumokėti pinigai, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį tariamu. Nurodė, kad ieškovas yra veiksnus asmuo, sudarydamas abejotiną sandorį privalėjo elgtis apdairiai ir atsakingai, o ketindamas ateityje susigrąžinti ginčo turtą, turėjo tokią galimybę numatyti sutartyje. Be to, pasak teismo, būdamas apdairus ir atsakingas, privalėjo įvertinti realią tokio sandorio sudarymo riziką ir elgtis pagal protingo žmogaus elgesio standartus, imtis užtikrinimo priemonių ar panašiai, nedelsiant ginčyti turto perleidimo sandorį, tačiau to nedarė eilę metų. Be to, pats ieškovas nurodė, jog norėjo sudaryti gyvenamojo namo atsakovei dovanojimo sutartį, tik notarei patarus, sudarė pirkimo-pradavimo sutartį.
9. Teismas vertino, kad ieškovo teiginiai, jog turtą perleido atsakovei tik dėl įsiskolinimų Ispanijoje, niekuo neparemti. Nurodė, kad ieškovo pateikti dokumentai – (duomenys neskelbtini) pirmos instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismo Nr. 3 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartis dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, bei posėdžio metu apklaustų liudytojų J. Z. ir K. L. parodymai, kad ieškovo tėvai yra sakę, jog Ispanijoje ėmė paskolą ir turi problemų, nėra įrodymai, kad skolos išieškojimas būtų buvęs nukreiptas į ieškovo turtą. Teismo vertinimu, ieškovas 2014 m. rugpjūčio mėn. pats inicijavo sandorį, šalys laisva valia vykdė sandorį, o tai yra viena iš esminių teisėtos sutarties sudarymo sąlygų.
10. Teismo vertinimu, atsakovė pateikė pakankamus įrodymus, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčo sandoris sukėlė šalims teisinius padarinius – teises, kurios buvo įgyvendintos, ir pareigas, kurios yra įvykdytos – atsakovė priėmė perduotą turtą, jį užregistravo savo vardu, deklaravo gyvenamąją vietą, moka mokesčius. Pažymėjo, kad dėl disponavimo ginčo turtu sprendimą priėmė pats ieškovas, pats prisiėmė riziką, o įvykdytas sandoris negali būti pripažintas tariamu.
11. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovės elgesys buvo sąmoningai nukreiptas prieš jį, t. y. ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovė būtent prieš jį atliko kokius nors geros moralės požiūriu smerktinus veiksmus. Teismas nenustatė, kad ginčijamas sandoris prieštarautų imperatyvioms teisės aktų normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80 str., 1.81 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas V. U. prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo pateiktų įrodymų arba visai nevertino, arba juos vertino netinkamai ir dėl to padarė klaidingas išvadas. Pasak apelianto, jis savo ieškinyje pateikė akivaizdžius tai patvirtinančius įrodymus (ieškinio Priedas Nr. 3 – išieškotojo prašymas teismui (su vertimu iš ispanų k.), ir Nr. 4 – teismo nurodymas (su vertimu iš ispanų k.)). Viso proceso metu ieškovas teismui nurodė, jog su šeima Ispanijoje turėjo butą, dėl kurio atsirado įsiskolinimų (sutartų įmokų nemokant sutartais terminais). Dėl to, pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismo Nr. 3 nurodymą iš ieškovo ir kitų jo šeimos narių nutarta išieškoti 232 504,03 Eur. Teigia, kad butas Ispanijoje, dėl kurio kilus problemoms su banku ieškovas su atsakove ir turėjo sudaryti ginčo tariamą sandorį, iš varžytinių buvo parduotas tik 2017 m. birželio 8 d. Apelianto teigimu, priešingai nei nurodo teismas, ieškovo pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad tam, jog dėl atsiradusių įsiskolinimų už butą Ispanijoje antstoliai neareštuotų ieškovo turto, adresu (duomenys neskelbtini), nenukreiptų į turtą išieškojimo, ieškovas atsakovei 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi fiktyviai pardavė turtą.
12.2. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kitos ieškovo pateiktos svarbios aplinkybės – tai, jog ginčo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių patvirtina ir faktas, kad ieškovo šeima ir kitą jų turimą turtą buvo 2014 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleidę atsakovei. Tuo metu atsakovė taip pat pinigų už turtą nemokėjo, pastaroji sutartis taip pat buvo sudaryta fiktyviai, turint tikslą apsaugoti turtą nuo išieškotojų už turimus įsiskolinimus Ispanijoje. 2019 m. rugpjūčio 6 d. atsakovė tą patį turtą atgal padovanojo ieškovo tėvams.
12.3. Teigia, kad ieškovo ieškinio reikalavimas nebuvo grindžiamas tik pinigų nesumokėjimo faktu (nors ir šis faktas byloje yra itin svarbus). Tai, kad sandoris bus dovanojimo ar pirkimo-pardavimo (kaip vadinsis), ieškovui nebuvo svarbu, kadangi jis su atsakove realiai siekė kitokio tikslo (kitokia tikroji valia). Tačiau sužinojęs, jog sudarius dovanojimo sandorį (kuris iš pirmo žvilgsnio asmenims atrodo nieko nekainuojantis) ieškovas turės sumokėti mokesčius valstybei, jis pasirinko kitą variantą – sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį, už kurį atsakovė nieko realiai jam nesumokėtų, kadangi turtą atsakovei norėjo perleisti tik formaliai, fiktyviai. Be to, ieškovas nėra teisininkas, todėl jam savarankiškai įvertinti, kokios ateityje gali būti teisinės pasekmės nebuvo įmanoma, juo labiau kad jis su atsakove vedė bendrą ūkį, tuo metu pasitikėjo vienas kitu, buvo artimi, buvo kaip šeima ir jis nemanė, kad kada nors šiuo klausimu tarp jų kils ginčas, nes tuo metu su atsakove tarpusavyje susitarė, kad sutartis sudaroma dėl akių, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių turtą ieškovas perleidžia atsakovei, ieškovui pareikalavus, atsakovė turtą grąžins ieškovui, nes turtas yra jo asmeninis, pirktas už motinos jam paskolintus pinigus.
12.4. Pasak apelianto, teismas nurodė, kad ieškovas neginčijo sandorio eilę metų, tačiau senatis dar nėra suėjusi, todėl ieškovo teisė ginti savo teises bei teisėtus interesus negali būti ribojama /atimama, priklausomai tik nuo to, per kiek laiko, iki sueinant senaties terminui, ieškovas kreipėsi į teismą. Be to, butas Ispanijoje, dėl kurio kilus problemoms su banku ieškovas su atsakove ir turėjo sudaryti ginčo tariamą sandorį, iš varžytynių buvo parduotas tik 2017 m. birželio 8 d., o ieškovas ir atsakovė tik 2021 m. išsiskyrė, todėl tik tuomet kilo ginčas dėl turto, kai atsakovė atsisakė jį grąžinti ieškovui.
12.5. Nurodo, kad ieškovas su atsakove atliko veiksmus, kurie formaliai atitiko sandorio formą, nors realiai šalys nesiekė sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, turtą realiai toliau valdė ir naudojo ieškovas (pvz., komunalinius mokesčius mokėjo ir moka ieškovas – ieškovas iki šiol vienas gyvena turte, buvo / yra jame deklaruotas (nuo 2014 m. birželio 3 d.), atsakovė turte nebegyvena, atsakovė niekada nereiškė ieškovui jokių pretenzijų.
Šalies argumentai
12.6. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad nėra svarbi aplinkybė, ar pinigai už turtą buvo sumokėti, priešingai – tai yra viena iš svarbių įvertinti aplinkybių tokio pobūdžio bylose.
12.7. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino faktus, jog turtą atsakovė įregistravo VĮ „Registrų centras“ ir, neva, prižiūrėjo ir rūpinosi namu, nepaisant to, kad priežiūrą ir rūpinimąsi namu atsakovė pagrindė tik žemės mokesčio apmokėjimu 2021 m. (vienintelį, labiau atsitiktinio pobūdžio, kartą) ir komunalinių mokesčių sumokėjimu 2018 m. (vienintelį, labiau atsitiktinio pobūdžio, kartą), o daugiau jokių įrodymų nepateikė.
12.8. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsakovė pati pripažino, jog ji iš ieškovo nereikalavo, kad turtas būtų perrašytas jos vardu, atsakovė byloje daugiausiai reiškė pretenzijas dėl turto pagerinimų, tačiau tai, kad ji gerino turtą, gyvenant kartu su ieškovu kaip šeimai, nereiškia, kad sutartis negali būti tariamas sandoris. Jei atsakovė mano, kad labai daug investavo į namą, jį itin pagerino, nuolat tvarkė buitį, mokėjo mokesčius ir t. t. ir kad todėl jai priklauso dalis sugyventinio turėto turto ar pan., gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus bei prašyti teismo pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe ar priteisti kompensaciją. Tačiau tai nereiškia, kad ji iš sutarties realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas.
12.9. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė ir pati netiesiogiai pripažįsta, kad sandoris buvo tariamas – atsakovė viso proceso metu teigia, kad tai nebuvo pirkimo-pardavimo sutartis, o turtas jai buvo padovanotas. Be to, tai rodo, kad atsakovė iš tiesų pinigų pagal sutartį už turtą nesumokėjo. Atsakovė priešieškinio dėl apsimestinio sandorio ar kitokio priešieškinio, kad sutartis būtų pripažinta dovanojimo sandoriu nereiškė, todėl teismas apskritai negalėjo laikyti, kad sutartis yra dovanojimas.
12.10. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės nurodomomis, nesant pakankamai jas pagrindžiančių įrodymų, aplinkybėmis (paaiškinimais) rėmėsi kaip tiesa, o ieškovo visais teiginiais nepasikliovė, juos savaime atmetė. Atsakovė, priešingai nei ieškovas, iš tiesų, viską grindė tik savo paaiškinimais, samprotavimais, gynybinėmis versijomis, priešieškinio byloje nereiškė, įrodymų į bylą praktiškai nepateikė, tačiau teismas ja savaime pasitiki, o ieškovu, kuris pateikė ne tik savo paaiškinimus, bet ir aibę įrodymų – ne.
12.11. Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiamame sprendime nėra atskirai aptarta, ką abiejų šalių liudytojai posėdžio metu paliudijo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas atrinko tik tai, kas iš liudytojų parodymų naudinga atsakovei ir nenaudinga ieškovui.
12.12. Dėl teisėjos šališkumo apeliantas nurodo, kad atsakovė dar prieš priimant teismui skundžiamą sprendimą ieškovui telefonu teigė, jog visu šimtu procentų žino, kad tikrai bylą laimės ji, kad yra sutarta, o iš skundžiamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad teisėja visiškai nepagrįstai yra išimtinai palanki tik atsakovei.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13.1. Teigia, kad ieškovas neįrodė, kad jis perleido atsakovei turtą, nes turtui grėsė areštas dėl skolų Ispanijoje, kadangi tai ir nebuvo priežastis perleisti turtą. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie skolas, vykdytus išieškojimus, o teisme apklausti ieškovo kviesti liudytojai taip pat nieko konkrečiai pasakyti negalėjo, nes apie ieškovo šeimos skolas buvo tik girdėję.
13.2. Pasak atsakovės, gimus dukrai (duomenys neskelbtini) m., vėliau ir sūnui, jie deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo turte, atsakovė atliko visus aktyvius veiksmus siekdama įgyti turtą, jį prižiūrėjo, puoselėjo, su ieškovu vedė bendrą ūkį, todėl kartu su juo kūrė namus kaip šeima. Atsakovė teigia, kad ginčijamas sandoris buvo įvykdytas ir sukėlė realias pasekmės, nes atsakovė tapo realia turto savininke, o ieškovas net neįrodinėjo, kad būtent jis liko faktiniu turto valdytoju.
13.3. Atsakovė nurodo, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme neneigė, kad niekada, kol šalys gyveno kartu, nereiškė atsakovei pretenzijų dėl turto, kad niekada nėra nurodęs, jog nenorėjo perrašyti atsakovei turto, neneigė, kad kartu su atsakove gyveno name, jį kartu prižiūrėjo.
13.4. Atsakovė pripažįsta, kad ieškovo tėvai buvo perrašę jai savo turtą, tačiau nurodo su tuo turtu neturėjusi jokių sąsajų, todėl grąžino turtą ieškovo šeimai, nes šis jai nepriklausė.
13.5. Atsakovė teigia nuosekliai viso proceso metu teigusi, kad tikrasis ieškovo siekis buvo padovanoti jai turtą, ką patvirtina ir ieškovo atstovo susirašinėjimas su atsakove, kuriuose nurodoma atsakovei „atidovanoti“ turtą.
14. Trečiasis asmuo Lietuvos notarų rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad notarų rūmai neatstovauja buvusio notaro teismo procese, neperima kitų materialinių ir procesinių teisių bei pareigų, atsiradusių notaro profesinės veiklos metu, taip pat, neteikia paaiškinimų dėl notaro atliktų notarinių veiksmų. Be to, prašo teismo pašalinti Lietuvos notarų rūmus iš civilinės bylos arba apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, nedalyvaujant Lietuvos notarų rūmų atstovui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad ginčijama 2014 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. I-3087, ieškovas V. U. pardavė atsakovei I. N. nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais: viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
18. Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti ginčo sandorį niekiniu ir negaliojančiu, kaip sudarytą tik dėl akių, t. y. kaip tariamą sandorį CK 1.86 straipsnio pagrindu, kadangi ginčo turtą ieškovas atsakovei pardavė tik dėl to, kad išvengtų turto arešto dėl jo tėvų turėtų skolų Ispanijoje, už kurias, kaip laiduotojas, buvo atsakingas ir ieškovas. Taip pat aiškino, kad už parduotą turtą atsakovė jam pinigų nemokėjo. Ieškovas teigė norėjęs padovanoti atsakovei turtą, tačiau vien dėl to, kad išvengtų didesnių mokesčių už sandorio sudarymą, notarui patarus, sudarė pirkimo – pardavimo sandorį. Ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jam nebuvo svarbu kaip bus įformintas sandoris, t. y. ar kaip dovanojimo, ar kaip pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi tiesiog siekė perleisti turtą, kad iš jo nebūtų galimą vykdyti išieškojimą.
19. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, teigdama, kad su ieškovu gyveno kaip šeima, ieškovo tėvai jiems davė pinigų namui įsigyti, o prieš gimstant šalių vaikui, ieškovas pasiūlė atsakovei padovanoti namą, name gyveno, jį tvarkė iki 2021 m., kol su ieškovu išsiskyrė ir ieškovas pareikalavo grąžinti namą.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo faktiškai įvykdytas, sandorio šalys įvykdžius sandorį realiai įgijo civilines teises ir pareigas, t. y. ieškovas perleido, o atsakovė įgijo žemės sklypą ir jame esančius pastatus nuosavybės teise. Teismas atmetė ieškovo teiginius, jog ginčo sandoris buvo fiktyvus dėl to, kad nebuvo sumokėti pinigai, nes vien tai, kad nebuvo sumokėti pinigai, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį tariamu. Be to, teismas nurodė, kad ieškovo teiginiai, jog jis turtą perleido atsakovei tik dėl įsiskolinimų Ispanijoje, niekuo neparemti.
21. Apeliantas, nesutikdamas su jam nepalankiu skundžiamu sprendimu, visų pirma, teigia, kad teismas byloje netinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, t. y., pasak ieškovo, teismas rėmėsi tik atsakovės įrodymais ir teiginiais ir visiškai nevertino arba vertino netinkamai ieškovo pateiktus įrodymus, nepagrįstai nusprendė nevertinti ieškovo paaiškinimų.
22. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.
23. CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nurodo, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
24. Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 1.86 straipsnį yra suformuota ir nuosekliai plėtojama. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento, – siekio sukurti šalims tam tikras teises ir pareigas, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. CPK 178 straipsnyje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 44 punktas).
26. Byloje nustatyta, kad pagal 2011 m. rugsėjo 14 d. (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos ir ikiteisminio tyrimo teismo Nr. 3 nurodymą iš ieškovo ir kitų jo šeimos narių nutarta išieškoti 232 504,03 Eur. Ieškovo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad turtą atsakovei jis perleido būtent dėl galimo išieškojimo iš jo turto pagal minėtą kitos valstybės teismo nurodymą. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ši aplinkybė nepatvirtina ieškovo teiginių apie tariamo sandorio sudarymą. Visų pirma, ta aplinkybė, kad išieškojimas į Ispanijoje esantį ieškovo tėvų turtą nukreiptas dar 2011 m., o turto perleidimo sandoris sudarytas po trijų metų, neleidžia teismui susieti Ispanijos kompetentingos institucijos sprendimo dėl išieškojimo ir ginčo sandorio. Be to, nors apeliantas teigia, kad ginčo sandoriu ieškovas siekė, jog nebūtų pradėtas išieškojimas iš jam nuosavybės teise priklausančio turto, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ieškovui iš viso buvo iškilusi reali grėsmė dėl turto praradimo. Pažymėtina, kad byloje paties ieškovo teikti įrodymai patvirtina (hipotekos kreditoriaus ieškinys), kad hipoteka Ispanijoje įkeistas turtas aukciono tikslais įvertintas 356 647,50 Eur, kai išieškotina suma – 232 504,03 Eur, ir nors ieškovas teigė, kad turtas iš varžytinių buvo parduotas tik 2017 m., įrodymų apie tai, už kokią sumą turtas buvo parduotas, ar išieškojimas buvo papildomai nukreiptas į ieškovo šeimos narių turtą, tarp jų ir į paties ieškovo turtą, byloje ieškovas neteikė. Dėl šios priežasties, ieškovo teiginiai, kad turtas atsakovei buvo perleistas tik todėl, jog buvo siekiama išvengti gresiančio išieškojimo į ieškovo turtą, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikyti neįrodytais.
27. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog ir ieškovo tėvai buvo perleidę atsakovei savo turtą 2014 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurį atsakovė jiems 2019 m. rugpjūčio 6 d. dovanojimo sutartimi grąžino, kas taip pat, apelianto vertinimu, patvirtina tariamą ginčo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek laiko tarpas tarp ieškovo lyginamų sutarčių, tiek skirtingos aplinkybės dėl daikto grąžinimo ne patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, bet iš esmės paneigia ieškovo įrodinėjamą aplinkybę dėl tariamo ginčo sandorio pobūdžio ir jo nevykdymo, nes, priešingai, nei ieškovo tėvų turto perleidimo sutartį, ginčo sutartį atsakovė vykdė, laikė ir laiko save turto savininke, jame gyveno ilgą laiką su ieškovu ir vaikais. Ta aplinkybė, jog tarp šalių yra galimai kilęs ginčas dėl šeimos turto, ką iš esmės patvirtina ieškovo teiktas jo atstovo advokato susirašinėjimas elektroniniu paštu su atsakove, tiek paties apeliacinio skundo argumentai, nepatvirtina, kad ginčo sandoris yra tariamas, bei nepaneigia fakto, jog turtas ginčo sutartimi buvo realiai perleistas atsakovei.
28. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pinigų nesumokėjimo už ginčo turtą pagal ginčijamą sandorį neįvertino kaip vienos iš sąlygų sandoriui pripažinti tariamu, teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad būtent šioje konkrečioje byloje pinigų mokėjimas už daiktą neturi esminės reikšmės, nes, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įvertinus abiejų šalių paaiškinimus, akivaizdu, kad tikrasis ieškovo tikslas buvo perleisti turtą atsakovės nuosavybėn, o apie pinigų mokėjimą nebuvo tartasi. Pats ieškovas apeliaciniame skunde patvirtina, kad jam nebuvo svarbu, kaip bus įformintas sandoris, ar kaip dovanojimo sutartis, ar kaip pirkimo-pardavimo sutartis, bet paaiškėjus, kad už dovanojimo sandorį mokami didesni mokesčiai, buvo pasirinkta sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl to, nagrinėjamu atveju, pinigų sumokėjimas nebuvo šios ginčijamos sutarties esmine sąlyga ir ieškovas negali ja remtis, kaip lemiančia vieno iš sandorio negaliojimo pagrindų taikymą.
29. Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovo teisė ginti savo teises bei teisėtus interesus negali būti ribojama / atimama, priklausomai tik nuo to, per kiek laiko, iki sueinant senaties terminui, ieškovas kreipėsi į teismą. Nagrinėjamu atveju aktualus civiliniams teisiniams santykiams taikomas teisėtų lūkesčių principas (CK 1.2 straipsnis), o sandorių negaliojimo pagrindai įtvirtinti ne tik siekiant pašalinti iš civilinės apyvartos neteisėtus sandorius, bet tuo pačiu siekiant užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje nustačius, kad ieškovas į teismą dėl sandorio negaliojimo kreipėsi tik po aštuonerių metų ir tik tada, kai nutrūko tarp šalių buvę artimi šeiminiai santykiai, taip pat nustačius, kad kita sandorio šalis visą laiką tikėjo, jog turtas ginčijamu sandoriu atiteko jai nuosavybės teise, sandorio pripažinimas tariamu ir tokio sandorio negaliojimo pagrindo taikymas neapgintų civilinių teisinių santykių subjektų teisių, įgytų sandorių pagrindu, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu neatitiktų sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, tyrė ir vertino abiejų šalių nurodytas aplinkybes, vertino byloje surinktus įrodymus, nurodė tuos liudytojų parodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą, o ta aplinkybė, kad teismas, įvertinęs surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, priėmė nepalankų ieškovui sprendimą, nepatvirtina šio sprendimo neteisėtumo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčijama sutartis su atsakove buvo sudaryta išimtinai tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių padarinių, t. y. nesiekiant, kad turtas iš tikrųjų priklausytų atsakovei, dėl, kaip teigia ieškovas, siekio išvengti išieškojimo iš turto.
31. Nors apeliantas teigia, kad teismas byloje buvo šališkas, kad dėl teismo sprendimo buvo sutarta iš anksto, šie apelianto argumentai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti, ypač įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismui patikrinus skundžiamą sprendimą, ieškovo deklaruojamas jo neteisėtumas ir nepagrįstumas nepasitvirtino, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių argumentų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisės aktus ir teismų praktiką, todėl atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą atsakovė turi teisę į jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės patirtos 500 Eur išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei I. N., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.