- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-23
- Bylos Nr.
- e2-2095-864/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Atsakovas
- UAB „2A invest“
- Ieškovas
- V. D., R. S.
atsakovės bankrutavusios UAB „NEGRESKO Investicijos“ atstovui bankroto administratoriui MB „Nemokumo valdymas“,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir R. S. ieškinį atsakovams bankrutavusiai UAB „NEGRESKO Investicijos“, UAB „2A Invest“ dėl parkavimo vietos pripažinimo buto priklausiniu, preliminariosios statomos patkavimo vietos sutarties pripažinimo pagrindine, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo ir hipotekos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovai V. D. ir R. S. (toliau ir ieškovai) pateiktu ieškiniu (pateikimo teismui data 23018 m. lapkričio 15 d.) prašė: 1) pripažinti automobilio parkavimo vietą – 1/43 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aprašytos 2.1. punkte ir preliminariosios statomos parkavimo vietos sutarties priede pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniu; 2) pripažinti ieškovų bei atsakovės bankrutavusios UAB „NEGRESKO Investicijos“ (toliau ir atsakovė1) (duomenys neskelbtini) sudarytą preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį (toliau ir Preliminarioji sutartis) pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi; 3) pripažinti ieškovų nuosavybės teisę į automobilio parkavimo vietą – 1/43 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, esančios (duomenys neskelbtini), sutarties priede pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini); 4) panaikinti hipoteką 1/43 daliai negyvenamosios patalpos - automobilių saugyklos, esančios (duomenys neskelbtini), sutarties priede pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini); 4) priteisti iš atsakovės1 ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovai ir UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2013 m. spalio 5 d. sudarė preliminariąją statomo buto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė1 įsipareigojo daugiabučiame devynių aukštų gyvenamajame name, kuris statomas 1,32 ha atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti trijų kambarių butą ir sudaryti su ieškovais pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį (toliau ir Buto sutartis). Teigė, kad šalys preliminariąja buto pirkimo - pardavimo sutartimi susitarė, kad buto kaina bus 297 900 Lt.
3. Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 26 d. ieškovai su atsakove1 sudarė pagrindinę buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad Buto sutartyje pardavėjas - UAB „NEGRESKO Investicijos“ – patvirtino, kad visą sutarties kainą, t. y. 297 900 Lt ieškovai sumokėjo atsakovei1 prieš pasirašant Buto sutartį. Nurodė, kad šalims sudarant preliminariąją statomo buto pirkimo - pardavimo sutartį, ieškovai ir atsakovė1 aptarė ir automobilio parkavimo vietos įsigijimo sąlygas ir kainą. Teigė, kad automobilio pardavimo vietos kainą (8 000 Lt) ieškovai sumokėjo atsakovei1 dar iki preliminariosios statomos parkavimo vietos sutarties pasirašymo, atsiskaitant pagal Buto sutartį.
4. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ieškovai bei atsakovė1 sudarė preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį, pagal kurią atsakovė1 įsipareigojo daugiabučiame penkių aukštų gyvenamajame name, kuris statomas 1,32 ha atsakovei1 nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti automobilio parkavimo vietą, kuri pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini) prie sutarties pridedamame priede Nr. 1. Teigė, kad šalys sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis įsipareigojo sudaryti pagrindinę parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartį, numatant sutarties kainą – 8 000 Lt, kurią ieškovai sumokėjo atsakovei1 pasirašant preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad atsakovė1 perdavė ieškovams naudotis parkavimo vietą pagal žodinį susitarimą, tačiau atsakovė1 vengia sudaryti pagrindinę parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartį su ieškovais. Nurodė, kad pagrindinė parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis iki šios dienos nėra sudaryta dėl atsakovės1 kaltės.
5. Anot ieškovų, nagrinėjamu atveju yra įrodyti pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingi bruožai, t. y. sutarties įvykdymas – visos kainos sumokėjimas ir daikto perdavimo faktas. Pažymėjo, jog preliminarios sutarties dalykas buvo būsima automobilio parkavimo vieta, tačiau šalys sudarydamos preliminarią sutartį aiškiai susitarė ir nurodė sutartyje, kad sutartis yra sudaroma remiantis „Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.165 ir 6.401 straipsniais“, todėl ieškovų nuomone, parkavimo vietos statyba buvo finansuojama ieškovų lėšomis.
6. Be to, ieškovų teigimu, parkavimo vieta yra laikytina ir pripažintina ieškovų nupirkto buto priklausiniu. Pažymėjo, kad daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) statybos projekte Nr. (duomenys neskelbtini) buvo numatyta, kad antžeminėje sklypo dalyje projektuojama viena automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje numatomos 65 automobilių stovėjimo vietos, skirtos gyventojams ir komercinių patalpų lankytojams. Paaiškino, jog tokiu atveju pagal projektą buvo numatyta, kad 58 butams yra suprojektuota ir bus pastatytos ne mažiau kaip po vieną parkavimo vietą. Teigė, kad teisės aktų leidėjas nustatytu teisiniu reglamentavimu siekė užtikrinti, kad parkavimo vietos atitektų ne bet kam, o būtent daugiabučio namo buto savininkams, nes parkavimo vieta savo funkciniu ryšiu yra susijusi su butu, ir pagal savo savybes parkavimo vieta tarnauja pagrindiniam daiktui, t. y. butui, užtikrinant ir patenkinant buto savininkų poreikį laikyti/saugoti savo transporto priemonę.
7. Teigė, kad aplinkybė, jog automobilių parkavimo vietos, kaip atskiro įregistruoto daiktinių teisių objekto, ieškovams sudarant su atsakove1 preliminariąsias buto ir parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis ir pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį iš viso nebuvo, o vėliau automobilių parkavimo aikštelė buvo suformuota kaip atskiras objektas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia ieškovų nuosavybės teisių į automobilio parkavimo vietą.
Šalies argumentai
8. Ieškovų teigimu, šiuo atveju parkavimo vieta pripažintina buto priklausiniu ir ieškovams taikytinas Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytas specialusis pirkėjo nuosavybės įgijimo būdas.
9. Nurodo, kad tarp ieškovų ir atsakovės1 sudarytoje preliminariosios statomos parkavimo vietos sutartyje nebuvo numatyta, kad ieškovams parkavimo vieta parduodama su hipoteka; ieškovai ketino/sutiko įgyti perkamą daiktą be jokių daiktinių teisinių į juos suvaržymų; nagrinėjamu atveju sutartinės svetimo daikto hipotekos atsiradimo pagrindų nėra. Atsižvelgiant į tai, ieškovų teigimu, hipoteka 1/43 daliai negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parkavimo vietai, tarp šalių sudarytos sutarties priede pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti panaikinta.
10. Teismo posėdyje ieškovų atstovė palaikė ieškinyje išdėstytus motyvus, prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Atstovė pripažino, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu sutarties objektas (automobilio parkavimo vieta) nebuvo pastatyta. Paaiškino, kad ieškovai, preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, žodžiu su atsakovės1 vadovu susitarė, kad jie pirks automobilio parkavimo vietą, kur pagal projektą turėjo būti antžeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo adresu (duomenys neskelbtini). Atstovės teigimu, ieškovai minėtos parkavimo vietos kainą sumokėjo kartu su buto kaina, t. y. prieš pasirašant pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu ieškovai finansavo parkavimo vietos statybą. Vėliau, pakeitus projektą 2014 m. balandžio mėnesį, paaiškėjo, kad antžeminės aikštelės nebus, todėl ieškovai su atsakove1 (duomenys neskelbtini) sudarė preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį dėl automobilio parkavimo vietos, kuri ir buvo perduota ieškovams naudotis.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pripažino aplinkybes, kad tiek dėl buto, tiek dėl parkavimo vietos buvo sudarytos atskiros preliminarios sutartys, o dėl buto – sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Nei preliminarioje, nei pagrindinėje buto pirkimo - pardavimo sutartyje nebuvo šalių susitarimo dėl parkavimo vietos. Teigė, kad ginčo parkavimo vieta yra ieškovų įsigyto buto priklausinys, kadangi ji su ieškovų nuosavybės teise valdomu butu susijusi funkciniu ryšiu, nes Statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 (toliau ir STR) nuostatos įpareigoja statytoją perduodant nuosavybėn perduodamas patalpas – butus, kartu išspręsti klausimą ir dėl automobilių stovėjimo aikštelės perdavimo. Minėtas STR nurodo, kad sklype privalo būti suprojektuota ir pastatyta automobilių aikštelė, o namas be automobilių aikštelės negali būti projektuojamas. Atstovė pripažino, kad reikalavimą pripažinti automobilio parkavimą vietą buto priklausiniu ieškovai reiškė tikslu, kad galėtų remtis Civilinio kodekso 6.401 straipsnio 5 dalies nuostata.
Atsiliepimas
12. Atsakovė bankrutavusi UAB „NEGRESKO Investicijos“ (arba ir atsakovė1) atsiliepime prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
13. Atsakovė1 neginčijo aplinkybės, jog tarp ieškovų ir atsakovės1 (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu atsakovė1 įsipareigojo sudaryti pagrindinę parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas parduotų, o pirkėjai pirktų parkavimo vietą. Minėta sutartis savo turiniu ir prasme yra preliminarioji sutartis, o ne pagrindinę daikto pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi: 1) šalys įsipareigojo nustatytais terminais sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė1 parduotų, o ieškovai pirktų parkavimo vietą (Preliminariosios sutarties 1.2. punktas); 2) Preliminariojoje sutartyje šalys aptarė būsimos pirkimo-pardavimo sutarties dalyką – Parkavimo vietą (Preliminariosios sutarties 1.1. punktas); 3) Preliminariojoje sutartyje šalys numatė pagrindinės sutarties kainą – 2316,96 Eur (Preliminariosios sutarties 4.1. punktas); 4) Preliminariojoje sutartyje šalys numatė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties terminą (Preliminariosios sutarties 3.1. punktas); 5) Preliminarioji sutartis buvo sudaryta rašytine forma. Teigė, kad ieškovų nurodoma aplinkybė, jog jie atsakovei1 sumokėjo visą Preliminariojoje sutartyje numatytą pagrindinės sutarties kainą, nepaneigia fakto, jog tarp ieškovų ir atsakovės1 buvo sudaryta preliminarioji sutartis.
14. Teigė, kad ieškovų ir atsakovės1 prievolė sudaryti pagrindinę sutartį Preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka pasibaigė 2015 m. kovo 31 d, tokiu būdu ieškovai įgavo teisę reikšti reikalavimą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai daiktines teises galėjo registruoti, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.2 punktas patvirtina faktą, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos bei 2015 m. gruodžio 23 d. pažymos apie statybos užbaigimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo suformuotas naujas, tačiau nebaigtas statyti, nekilnojamasis daiktas – negyvenamoji patalpa – automobilių saugykla – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. nekilnojamasis turtas, kuriame yra ir ginčo parkavimo vieta. Registro įrašas galioja nuo 2016 m. birželio 8 d., tačiau, net ir pasibaigus bet kokiam Preliminariosios sutarties vykdymo terminui ieškovai nesiėmė veiksmų sutartinių santykių išviešinimui.
15. Paaiškino, kad parkavimo vieta yra negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektas ir jis nesudaro pagrindo manyti, kad tokiu būdu ieškovai įgyvendina teisę į būstą. Anot atsakovės1, ieškovams nebuvo šiuo atveju perduota nuosavybės teisė į parkavimo vietą. Pažymėjo, kad parkavimo vietos perėmimas savo žinion nereiškia parkavimo vietos perdavimo nuosavybės teise.
16. Paaiškino, kad buto naudojimui/valdymui nėra būtina turėti parkavimo vietų; joks teisės aktas nenumato tiesioginės buto ir parkavimo vietos sąsajos ir/ar privalomumo statytojui, įgyvendinant gyvenamojo namo statybų projektą, kiekvienam butui pastatyti/įrengti parkavimo vietą; ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas ir parkavimo vieta neturi net ir jokio fizinio ryšio geografinės padėties prasme; parkavimo vietos netenkina pagrindinio daikto – buto – poreikių; ieškovai nepateikia jokių įrodymų ir nenurodo konkrečios teisės normos, kuri suponuotų išvadą, kad parkavimo vietos, būdamos negyvenamosios patalpos dalimi, yra buto priklausiniu ir/ar priklauso butui kitu funkciniu – ūkiniu – priklausomybės ryšiu.
17. Anot atsakovės1, nagrinėjamu atveju ieškovai neturi ir neturėjo jokio teisinio pagrindo kildinti savo nuosavybės teisės į parkavimo vietą poįstatyminio teisės akto – statybos technini reglamento - pagrindu, o juolab iš organizacinių tvarkomųjų teisės aktų, nustatančių specifinius statybų reikalavimus. Pažymėjo, kad nuosavybės teisė į daiktus įgyjama tik konkrečiais įstatymo numatytais pagrindais.
Atsiliepimas
18. Teismo posėdyje atsakovės1 atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus, prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų atsakovės1 patirtas teisinės pagalbos išlaidas.
19. Papildomai pažymėjo, kad šalių sudarytoje Preliminariojoje sutartyje nebuvo numatytas jos įvykdymo terminas, todėl pagrindinė daikto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta per metus nuo Preliminariosios sutarties sudarymo. Šalys per šį terminą pagrindinės sutarties nesudarė, todėl prievolė ją sudaryti yra pasibaigusi.
Žemesnės instancijos teismas
20. Atstovė atkreipė dėmesį, kad Sutarties 4.2.1. punkte numatyta, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui pagrindinės sutarties sudarymo kainą (8000 Lt) preliminarios sutarties sudarymo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini) tačiau tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atstovės nuomone, ieškovų sumokėta didesnė kaina už butą iki buto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nėra pakankamas įrodymas, kad tokiu būdu sumokėta už automobilio parkavimo vietą.
21. Pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti automobilio parkavimo vietą ieškovų nuosavybės teise valdomo buto priklausiniu, kadangi ieškovei neįrodė jų funkcinio ryšio. Be to, nei viena iš ieškovų ir atsakovės1 sudarytų sutarčių dėl buto pirkimo-pardavimo nenumatė automobilio parkavimo vietos prikimo kaip buto priklausinio.
Atsiliepimas
22. Atsakovė UAB „2A Invest“ (toliau ir atsakovė2) atsiliepime prašė teismo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
23. Paaiškino, jog yra suteikusi atsakovei1 paskolas, tačiau suėjus kredito sutartimis nustatytiems paskolos grąžinimo terminams, kredito gavėjas t. y. UAB „NEGRESKO Investicijos“ nepajėgė vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Pažymėjo, kad kredito sutartimis skolininko suteiktas finansinis garantas negalėjo būti aktyvuotas, kadangi jo sąskaitose nebuvo reikiamo kiekio lėšų. Nurodė, kad kredito gavėjui negrąžinus skolos kredito davėjui UAB „2A Invest“ kredito sutartimi nustatytais terminais ir suprantant, kad nesuveiks skolininko finansinis garantas, buvo suteiktas papildomas paskolos grąžinimo garantas - skolininko (atsakovės1) statomų gyvenamųjų ir negyvenamų patalpų sutartinė hipoteka.
24. Pažymėjo, kad sudarant įkeitimo sutartį UAB „NEGRESKO Investicijos“ buvo visų 36 parkavimo vietų, įskaitant ir parkavimo vietos plane pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), savininke, jų turtinėms teisėms ir/arba automobilių saugyklai arba konkrečiai automobilių statymo vietai Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo jokių apribojimų. Nurodė, kad hipotekos sutartis buvo sudaryta tik po to, kai statomas statinys buvo suformuotas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas ir įregistruotas registrų centre, kartu įregistruojant atsakovės1 turtines teises.
25. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai neatliko aktyvių veiksmų nei dėl Preliminariosios sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, nei dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tuo laikotarpiu, kai tam nebuvo jokių teisinių ir/arba organizacinių kliūčių. Anot atsakovės2, tai aktualu tuo kontekstu, kad ginčo objektui hipotekos sutartis UAB „2A Invest“ naudai buvo sudaryta 2015 m. rugsėjo 16 d., o tuo tarpu ieškovai tik 2018 m. gegužės 17 d. pateikė ieškinį teismui dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine, tuo pagrindu, kad tariamai jie buvo ginčo objekto statybos finansuotojai. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė2 pirmą paskolą UAB „NEGRESKO Investicijos“ suteikė 2014 m. gegužės 30 d. kredito sutartimi. Anot atsakovės2, jeigu daryti šiuo atveju analogiją ieškovų pozicijai, kad jie buvo statomos stovėjimo vietos finansuotojai, tai UAB „2A Invest“ objekto statybos finansuotoja tapo anksčiau už ieškovus ir tai įformino įkeitimo sutartimi, kuri buvo išviešinta.
26. Paaiškino, kad ieškovai šiuo atveju painioja dvi faktines aplinkybes: 1) namo išorėje esančias automobilių stovėjimo vietos, kurios yra/turėjo būti įrengtos namo eksploatacijai skirtame sklype; 2) automobilių stovėjimo vietos, įrengtos automobilių saugykloje, kuri yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas. Atkreipė dėmesį, jog ieškovai savo ieškinyje daro nuorodas į sklypo, kuriame pastatytas pastatas - daugiabutis gyvenamasis namas ir automobilių saugojimo patalpa, detaliojo plano sprendinius, kuriais numatyta, kad šalia daugiabučio namo turi būti įrengta antžeminė automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau tai neturi nieko bendro su automobilių saugykla, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančia adresu (duomenys neskelbtini).
27. Be kita ko, nurodė, kad jeigu ginčo parkavimo vieta būtų ieškovų įsigyto buto priklausinys, tai jo nebūtų reikėję pirkti jokia kita sutartimi, parkavimo vieta ieškovų nuosavybėn būtų perėjusi pagrindinės buto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu.
Atsiliepimas
28. Teismo posėdžio metu atsakovės2 atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti. Pabrėžė, kad jei ieškovai buto prikimo-pardavimo sutartimi įsigijo ir automobilio parkavimo vietą kaip buto priklausinį kaip tą numato Civilinio kodekso 4.14 straipsnis, kokiu tikslu tuomet buvo sudaryta preliminari statomos automobilio parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis ir dar susitarta dėl papildomos kainos sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
29. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai, net ir įregistravus automobilių saugyklą kaip atskirą suformuotą daiktą Nekilnojamojo turto registre ar atsakovei2 įregistravus sutartinę hipoteką, ieškovai nesiėmė jokių veiksmų dėl pagrindinės automobilio parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.
30. Papildomai pažymėjo, kad sandoriams dėl nekilnojamojo daikto žodinis susitarimas nėra galimas. Juo labiau, kai paties daikto dar nėra. Be to, ieškovai nėra pateikę rašytinio nekilnojamojo daikto perdavimo akto.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
31. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2013 m. spalio 5 d. tarp ieškovų ir atsakovės1 buvo sudaryta preliminarioji statomo buto pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė1 įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais pastatyti trijų kambarių butą ketvirtame namo aukšte, kuris aukšto plane pažymėtas indeksu 4.1, o ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovei1 297 900 Lt (86 277 Eur) buto kainą. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovai 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 18 d. atliko mokėjimus į atsakovės1 sąskaitą atitinkami 93700 JAV dolerių ir 1800 JAV dolerių. Byloje yra pateikti įrodymai, jog 2014 m. gegužės 26 d. ieškovai su atsakove1 sudarė buto, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir butas), pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad buto kaina 297 900 Lt (86 277 Eur) buvo sumokėta prieš pasirašant sutartį. Nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) tarp ieškovų ir atsakovės1 buvo sudaryta preliminarioji statomos parkavimo vietos sutartis (toliau ir Preliminarioji sutartis), kurios pagrindu atsakovė1 įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais pastatyti automobilio parkavimo vietą, kuri bus rūsyje ir pažymėtina indeksu (duomenys neskelbtini) (toliau ir Parkavimo vieta), o ieškovai įsipareigojo sumokėti atsakovei1 už Parkavimo vietą 8 000 Lt (2 316,96 Eur) kainą. Preliminariosios sutarties 4.2.1. punkte nurodoma, kad pirkėjas šią kainą sumokėjo pardavėjui šios sutarties sudarymo dieną. Remiantis bylos medžiaga, šiuo metu pagrindinė Parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis nėra sudaryta.
32. Atsižvelgiant į tai, ieškovai šioje byloje reiškia reikalavimus dėl Parkavimo vietos pripažinimo buto priklausiniu, ieškovų nuosavybės teisės pripažinimo į Parkavimo vietą, pripažįstant šio objekto preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, bei hipotekos Parkavimo vietai panaikinimo, kuriuos iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog šiuo atveju yra įrodyti pirkimo-pardavimo sutarčiai būdinti bruožai (visos kainos sumokėjimas bei daikto perdavimo faktas), šalys susitarė dėl Civilinio kodekso 6.165 bei 6.401 straipsnio nuostatų taikymo šalių teisiniams santykiams, Parkavimo vieta laikytina buto priklausiniu. Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar preliminarioji sutartis gali būti kvalifikuojama kaip pagrindinė Parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis bei atitinkamai suponuoti ieškovų nuosavybės teisės Parkavimo vietos atžvilgiu buvimą, bei ar Parkavimo vieta gali būti laikoma buto priklausiniu.
Dėl Preliminariosios statomos parkavimo vietos prikimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine daikto pirkimo-pardavimo sutartimi.
Žemesnės instancijos teismas
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad preliminarioji sutartis – tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas– vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių aspektu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties. Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo – taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; kt.). Taigi nustatant, gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika.
34. Pažymėtina, kad Parkavimo vieta – automobilių saugyklos dalis. Įvertinus automobilių saugyklos (įskaitant Parkavimo vietos) kaip objekto pobūdį (t. y. nekilnojamasis daiktas), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas, akivaizdu, jog automobilių saugykla (įskaitant Parkavimo vietą), yra viešajame registre registruotinas daiktas. Remiantis byloje pateiktu 2017 m. gruodžio 27 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatyta, jog automobilių saugykla (įskaitant ir Parkavimo vietą), adresu (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota viešajame registre kaip atskiras turtinis vienetas tik 2016 m. birželio 8 d. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus ginčo sutarties turinį, akivaizdu, jog ginčo sutartyje šalys susitarė dėl būsimo objekto – parkavimo vietos (automobilių saugyklos dalies) pirkimo-pardavimo, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu parkavimo vieta kaip objektas dar neegzistavo. Šios aplinkybės neginčija ir ieškovai. Taigi, laikytina, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu parkavimo vieta, kaip nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, negalėjo būti tinkamai identifikuota dėl automobilių saugyklos (įskaitant parkavimo vietos) kaip atskiro turtinio vieneto nebuvo įregistruotam viešajame registre (Civilinio kodekso 6.396 straipsnio 1 dalis), atitinkamai negalėjo būti tuo metu realiai perduota ir ieškovams naudotis dėl šio objekto faktinio nebuvimo ginčo sutarties sudarymo metu (Civilinio kodekso 6.398 straipsnio 2 dalis). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. (duomenys neskelbtini) parkavimo vieta negalėjo būti nuosavybės teisės perleidimo objektu, t. y. negalėjo būti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties objektu. Šios aplinkybės neginčijo ir ieškovų atstovė, teismo posėdžio metu pripažindama, kad Preliminariosios sutarties sudarymo metu Parkavimo vieta dar nebuvo pastatyta.
35. Ieškovai teigia, kad yra sumokėję visą Preliminariojoje sutartyje nurodytą parkavimo vietos kainą ir šiuo metu faktiškai naudojasi parkavimo vieta, t. y. ginčo objektas yra ieškovų žinioje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai; tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-521/2012).
36. Įvertinus ginčo sutarties turinį, nustatyta, jog šioje sutartyje ginčo šalys aiškiai susitarė, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta tik pardavėjui iki 2015 m. kovo 31 d. atlikus parkingo statybos darbus, Nekilnojamojo turto registre įregistravus parkingą, kaip atskirą turtinį vienetą, bei raštu apie šių įsipareigojimų įvykdymą pranešus pirkėjui. Taigi, akivaizdu, jog ginčo sutarties sudarymo metu šalys siekė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį būtent ateityje, tik po atitinkamų atsakovės UAB „Negresko investicijos“ kaip pardavėjo veiksmų atlikimo, t. y. tik tuo metu, kai automobilių saugykla bus tinkamai įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas. Be to, teismo posėdžio metu ieškovų atstovė nurodė, kad ieškovai su atsakove1 pirmiausia derėjosi dėl vietos antžeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje prie namo adresu (duomenys neskelbtini). Pakeitus projektą 2014 m. balandžio mėnesį, ir paaiškėjus, kad antžeminės aikštelės nebus, ieškovai su atsakove1 (duomenys neskelbtini) sudarė preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį. Teismo vertinimu, šios ginčo sutarties nuostatos liudija, kad sutarties sudarymo metu ieškovai ir patys buvo suinteresuoti įsigyti nuosavybės teise būtent jau esančius faktiškai daiktus, t. y. pastatytą, bet ne statomą parkavimo vietą. Todėl įvertinus aplinkybes, kad ginčo sutartis buvo sudaryta raštu, šalims joje numačius terminą atitinkamiems veiksmams atlikti kaip pagrindui pagrindinei sutarčiai sudaryti, nesant ginčo sutarties sudarymo metu net paties sutarties objekto, darytina išvada, kad ginčo sutartyje įtvirtintos sąlygos atitinka būtent preliminariosioms sutartims taikytinas sąlygas, o savo ruožtu šalių valia ginčo sutarties sudarymo metu buvo susitarti dėl ateityje sudaromos pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties.
37. Be to, nustatyta, kad Preliminariosios sutarties 4.2. punkte numatyta, kad pirkėjas (šiuo atveju ieškovai) sumokėjo pagrindinės sutarties kainą (8000 Lt) pardavėjui (šiuo atveju atsakovei1) preliminarios sutarties sudarymo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini) Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovai 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 18 d. atliko mokėjimus į atsakovės1 sąskaitą atitinkami 93700 JAV dolerių ir 1800 JAV dolerių, kurių mokėjimo paskirtis – mokėjimas pagal nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį. Minėti įrodymai nėra pakankami daryti pagrįstą išvadą, kad šie mokėjimai (ar vienas iš jų) yra ketinamos įsigyti ateityje parkavimo vietos kainos sumokėjimas. Atliktą mokėjimą atsakovei1 (duomenys neskelbtini) ieškovai į bylą nepateikė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo sutartį kvalifikuoti būtent kaip preliminariąją sutartį, bet net pripažinti ją esant pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi.
38. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo sutartyje aiškiai nebuvo numatytas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas. Remiantis Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 3 dalimi, preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Nustatyta, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Taigi, vėliausiai pagrindinė Parkavimo vietos pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2015 m. gruodžio 18 d. Kadangi iki 2015 m. gruodžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, darytina išvada, jog šalių prievolė, kylanti iš Preliminariosios sutarties, sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, pasibaigusi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tokiu atveju, teismo vertinimu, ieškovai Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu galėtų įgyvendinti teisę į patirtų nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, tačiau ne į Preliminariosios sutarties pripažinimą pagrindine.
Dėl Parkavimo vietos pripažinimo ieškovų nuosavybės teise valdomo buto priklausiniu.
39. Priklausinys pagal Civilinio kodekso 4.13 straipsnį yra antraeilis daiktas. Tai reiškia, kad jis yra su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas. Civilinio kodekso 4.19 straipsnyje nustatyta, kad: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai; 3) sąsajos esmė funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui. Siekiant pripažinti konkrečią patalpą buto ar butų priklausiniu, turi būti nustatyta, jog ta patalpa susijusi su butu nuolatinai ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi patalpa. Teismo nuomone, ieškovai prašydami pripažinti automobilio parkavimo vietą – 1/43 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše aprašytos 2.1. punkte ir preliminariosios statomos parkavimo vietos sutarties priede pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiniu, neįrodė nei vieno Civilinio kodekso 4.13 straipsnio 2 dalyje, 4.19 straipsnyje, nei teismų praktikoje suformuotų pagrindinio daikto priklausinio požymių, savybių ar kriterijų. Pirmiausia, iš pateiktų iš bylą 2013 m. spalio 5 d. preliminariosios statomo buto pirkimo-pardavimo ir 2014 m. gegužės 26 d. pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarčių turinio matyti, kad jos neapėmė ginčo Parkavimo vietos. Todėl konstatuotina, kad ieškovai nei preliminariąja, nei pagrindine buto pirkimo-pardavimo sutartimi nesusitarė, kad perkant butą ir sumokant jo kainą, kartu įgyja nuosavybės teise ir automobilio parkavimo vietą. Parkavimo vietą jie siekė įsigyti, sudarydami atskirą sutartį. Ką logiškai patvirtina ir sudaryta Preliminarioji sutartis.
40. Antra, ieškovai neįrodė, kad automobilių parkavimo vieta yra tiesiogiai susijusi funkciniu ryšiu susijusi su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), kadangi automobilių saugykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas, t. y. kaip atskiras savarankiškas nekilnojamasis daiktas Civilinio kodekso 4.12 straipsnio prasme. Kaip nustatyta aukščiau, ieškovai buto pirkimo-pardavimo sutartimis Parkavimo vietos neįsigijo, todėl lieka neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovai naudojasi Parkavimo vieta, priklausančia kitiems asmenims. Taip pat nėra aiškus ir Parkavimo vietos ryšys su ieškovų butu - iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog Ieškovų butas yra adresu (duomenys neskelbtini), o Parkavimo vieta – (duomenys neskelbtini), t. y. ginčo Parkavimo vieta yra nutolusi nuo ieškovų buto. Nei ieškovai, nei jų atstovė teismo posėdyje nenurodė kokia yra bendra gyvenamosios patalpos – buto ir automobilio parkavimo vietos ūkinė paskirtis, kokiu būdu parkavimo vieta tarnauja butui ir kt., todėl neaišku, kokiu būdu, kokiomis savybėmis ši Parkavimo vieta tarnauja pagrindiniam daiktui. Dėl šių priežasčių laikytina, jog ieškovai neįrodė, kad Parkavimo vieta yra ieškovų buto priklausinys. Aplinkybė, kad ieškovai faktiškai naudojosi ginčo Parkavimo vieta, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti šį daiktą ieškovų buto priklausiniu.
41. Trečia, atmestinas ieškovų teiginys, kad remiantis 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ vienam butui privalo tekti ne mažiau kaip po vieną parkavimo vietą, kadangi minėti STR reikalavimai taikytini užsakovui, projektuotojui ar statytojui ir jokių būdu neapibrėžia buto savininko nuosavybės teisės į automobilio parkavimo vietą, ką pripažino teismo posėdyje ir ieškovų atstovė. Juolab, kad minėtas STR net ir negali būti taikomas, kadangi statybos leidimas automobilių saugyklai statyti išduotas 2014 m. balandžio mėnesį, o ieškovų nurodytas poįstatyminis teisės aktas įsigaliojo tik 2015 m. sausio 1 d.
Dėl Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatų taikymo.
42. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovai nurodo, jog sudarant ginčo sutartį šalys joje aiškiai išreiškė valią šalių teisiniams santykiams taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatas. Iš byloje pateiktos preliminariosios sutarties turinio nustatyta, jog ieškovai bei atsakovė1 ginčo sutartyje nurodė, kad ši sutartis yra sudaroma remiantis Civilinio kodekso 6.165 bei 6.401 straipsniais. Taigi, preliminariojoje sutartyje šalys įtvirtino, jog jų teisiniams santykiams taikytinos tiek nuostatos, reglamentuojančios bendrąją preliminariųjų sutarčių sudarymo tvarką, tiek ir nuostatos, reglamentuojančios specifinių preliminariųjų sutarčių sudarymo tvarką, t. y. iš esmės šalys ginčo sutartimi nurodė, jog turi žymiai platesnes šiuo atveju teises bei pareigas negu sudarant įprastas preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, įskaitant ir pirkėjų teisę reikalauti prievolę įvykdyti natūra. Savo ruožtu, įvertinus Preliminariosios sutarties turinį, nustatyta, jog preliminariosios sutarties dalykas buvo ne gyvenamosios paskirties daiktas (t. y. ne gyvenamasis namas ar butas), bet Parkavimo vieta, kuri pagal savo pobūdį yra negyvenamosios patalpos dalimi. Taigi, akivaizdu, jog šalių sudarytos preliminariosios sutarties dalykas pagal savo pobūdį skiriasi nuo Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje įtvirtinto, dėl ko ši ginčo sutartis neturi vieno iš esminio Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje reglamentuojamos preliminariosios sutarties bruožo – ieškovų, kaip pirkėjų, siekio, sudarant tokio pobūdžio sutartį, patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog nors ginčo sutarties šalys preambulėje nurodė esant šios sutarties pagrindu tiek Civilinio kodekso 6.165 straipsnio, tiek ir Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatas, ginčo sutarties turinys (sutarties dalykas, sutarties sudarymo tikslas, įtvirtintos šalių teisės bei pareigos) leidžia daryti išvadą, jog šalys sudarė įprastą preliminariąją sutartį, kuri neturi jokių Civilinio kodekso 6.401 straipsnyje nurodytų specialiųjų preliminariųjų sutarčių ypatumų. Pažymėtina, jog šiuo atveju ginčo šalių ketinimas jų teisinius santykius reglamentuoti tiek pagal bendrąsias, tiek pagal specialiąsias preliminariųjų sutarčių nuostatas, įtvirtinant ginčo sutarties preambulėje atitinkamus Civilinio kodekso straipsnius, prieštarauja realiai tarp ginčo šalių sudarytos sutarties esmei. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog vien šalių įtvirtinta Preliminariojoje sutartyje nuoroda į atitinkamas tam tikrus teisinius santykius reglamentuojančias normas, ginčo sutarties turiniui liudijant apie šalių valią dalyvauti kitokio pobūdžio teisiniuose santykiuose, tokia šalių įtvirtinta nuoroda, teismo vertinimu, laikytina prieštaraujančia sutarties esmei, sutartyje išreikštai šalių valiai dėl šios sutarties pagrindu atsirandančių teisinių santykių pobūdžio, dėl ko negalinčiai sukelti jokių teisinių padarinių, įskaitant ir teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra atsiradimą (Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ginčo teisiniams santykiams Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatų, dėl ko laikytina, jog ieškovai neturi teisės Civilinio kodekso 6.401 straipsnio pagrindu reikalauti įvykdyti prievolę natūra bei atitinkamai įgyti šių nuostatų pagrindu nuosavybės teisę parkavimo vietos atžvilgiu.
43. Atmetus ieškovų argumentus dėl Parkavimo vietos pripažinimo ieškovų nuosavybės teise valdomo buto priklausiniu, nesant pakankamai duomenų, kad ieškovai sumokėjo Preliminarioje sutartyje numatytą sumą bei nenustačius pagrindų taikyti Civilinio kodekso 6.401 straipsnio nuostatas, atmestinas kaip neįrodytas ieškovų argumentas, kad jie finansavo atsakovės1 kaip užsakovės vykdomas statybas, tame tarpe ir Parkavimo vietos statybą.
Dėl sutartinės hipotekos Parkavimo vietos atžvilgiu panaikinimo.
44. Reikalavimą dėl sutartinės hipotekos Parkavimo vietos atžvilgiu panaikinimo ieškovai grindė aplinkybe, kad tarp jų ir atsakovės1 sudarytoje preliminariojoje statomos parkavimo vietos sutartyje nebuvo numatyta, kad ieškovams parkavimo vieta parduodama su hipoteka; ieškovai ketino/sutiko įgyti perkamą daiktą be jokių daiktinių teisinių į juos suvaržymų; nagrinėjamu atveju sutartinės svetimo daikto hipotekos atsiradimo pagrindų nėra. Atsižvelgiant į tai, ieškovų teigimu, hipoteka 1/43 daliai negyvenamosios patalpos – automobilių saugyklos, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parkavimo vietai, tarp šalių sudarytos sutarties priede pažymėtai Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti panaikinta.
45. Teismas sutinka su atskaovės2 argumentais, kad UAB „2A Invest“ yra sąžininga ieškovų atžvilgiu, kadangi nei kredito sutarčių, nei sutartinės hipotekos su atsakove1 sudarymo metu, atsakovei 2 nebuvo ir negalėjo būti žinomos aplinkybės, kad su ieškovais buvo sudaryta Preliminarioji sutartis dėl Parkavimo vietos. Kadangi ieškovai neatliko minėtos sutarties išviešinimo prieš trečiuosius asmenis veiksmų net ir po automobilių saugyklos kaip atskiro turtinio vieneto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2015 m. vasario 13 d.
46. Teismui padarius išvadą, jog Preliminarioji sutartis šiuo atveju negali būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, suteikiančia ieškovams nuosavybės teisę į Parkavimo vietą, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė2 sutartine hipoteka suvaržė ieškovams priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Atsižvelgiant į tai, ir šis ieškovų reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
47. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atsakovė1 prašė teismo priteisti jos naudai iš ieškovų patirtas 1028,50 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą šioje civilinėje byloje. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio teismas turi vadovautis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 32, 2010 m. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo). Įvertinus tai, jog ieškovai pradinį ieškinį tikslino du kartus, atsakovė1 teikė atsiliepimus per teismo nustatytą terminą, laikytina esant pagrindui priteisti atsakovės1 patirtas bylinėjimosi išlaidas 1028,50 Eur iš ieškovų.
48. Reikšdami teismui ieškinį ieškovai sumokėjo 70 Eur žyminį mokestį (jų vardu sumokėjo atstovė J. V., 2018 m. gegužės 9 d.). Ieškovams (jų atstovei) žyminis mokestis grąžintinas Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš V. D., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. S., gim. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovės bankrutavusios UAB „NEGRESKO Investicijos“ , j. a. k. 302676126, naudai 1028,50 Eur (vieno tūkstančio dvidešimt aštuonių eurų, 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovų V. D. ir R. S. atstovei advokatei J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 70 Eur sumokėtą žyminį mokestį.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.