Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Z. V. L. ir B. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. nutarties, kuria civilinė byla Nr. 2-265-109/2008 pagal ieškovų Z. V. L. ir B. P. ieškinį atsakovui Rusijos Federacijai dėl 400 000 eurų žalos atlyginimo nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. rezoliucija iškelta civilinė byla, kurioje ieškovai Z. V. L. ir B. P. (O. P. įpėdiniai) prašė priteisti iš atsakovo Rusijos Federacijos – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėjos – neteisėtomis TSRS valdžios organų Lietuvoje prieš O. P. įvykdytomis represijomis – neteisėtu asmens ir turto areštu, pilietinių teisių atėmimu, nuteisimu, laisvės atėmimu ir išvežimu į Rusiją – padarytą neturtinę žalą: 200 000 eurų – Z. V. L., 200 000 eurų – B. P.. Ieškovai nurodė, kad Šiaulių srities teismas 1951 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nuteisė O. P. už tai, kad ji 1941 m. vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją, platino antitarybinio turinio fotonuotraukas, 1947-1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos ir iškraipė tarybinę tikrovę. Teismas O. P. skyrė 25 metų laisvės atėmimo bausmę, konfiskavo visą turtą ir penkeriems metams atėmė pilietines teises (RTFSR BK 58 str. 2 d.). Bausmę atlikti O. P. buvo išvežta į Permės sritį. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Komisija 1956 m. gegužės 3 d. protokolu Nr. 12/26740 ,,Dėl bylų peržiūrėjimo asmenims, atliekantiems bausmę už politinius, pareiginius ir ūkinius nusikaltimus“ atleido O. P. nuo tolesnės bausmės atlikimo. O. P. išbuvo nelaisvėje nuo 1951 m. rugsėjo 5 d. iki 1956 m. gegužės 7 d., mirė 1976 m. balandžio 10 d. Lietuvos TSR prokuratūra 1989 m. rugsėjo 22 d. išdavė pažymėjimą Nr. 13/5026-89 dėl O. P. reabilitavimo po mirties. Ieškovai nurodo, kad O. P. iki pat mirties kentėjo nuo okupacinės sovietų valdžios represijų, neteisėto nuteisimo, o jos bandymai apginti savo teises, įrodyti nekaltumą dar labiau sunkino jos padėtį. Jos šeima, t. y. ieškovai, buvo „stebimi“ KGB iki 1989 metų vidurio, kai O. P. buvo reabilituota. Dėl šių aplinkybių ieškovai iki šiol patiria dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, savo pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimo apribojimą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Konstitucijoje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato CPK ir kiti įstatymai. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė ieškinį specifiniam, turinčiam suverenitetą, užsienio subjektui – Rusijos Federacijai, kaip Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėjai. Ieškinyje ieškovai nurodė aplinkybes, lėmusias neturtinės žalos atsiradimą. Šiaulių srities teismas 1951 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu nuteisė O. P. pagal RTSFR baudžiamojo kodekso 58¹⁰ straipsnio 2 dalį. Teismas O. P. skyrė 25 metų laisvės atėmimo bausmę, konfiskavo visą turtą ir penkeriems metams atėmė pilietines teises. Bausmę atlikti O. P. buvo išvežta į Permės sritį. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Komisija 1956 m. gegužės 3 d. protokolu Nr. 12/26740 ,,Dėl bylų peržiūrėjimo asmenims, atliekantiems bausmę už politinius, pareiginius ir ūkinius nusikaltimus“ atleido O. P. nuo tolesnės bausmės atlikimo. O. P. išbuvo nelaisvėje nuo 1951 m. rugsėjo 5 d. iki 1956 m. gegužės 7 d., mirė 1976 m. balandžio 10 d. Lietuvos TSR prokuratūra 1989 m. rugsėjo 22 d. išdavė pažymėjimą Nr. 13/5026-89 dėl O. P. reabilitavimo po mirties. Ieškovai nurodo, kad O. P. iki pat mirties kentėjo nuo okupacinės sovietų valdžios represijų, neteisėto nuteisimo, o jos bandymai apginti savo teises, įrodyti nekaltumą dar labiau sunkino jos padėtį. Jos šeima, t. y. ieškovai, buvo „stebimi“ KGB iki 1989 metų vidurio, kai O. P. buvo reabilituota. Dėl šių aplinkybių ieškovai iki šiol patiria dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, savo pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimo apribojimą. Lietuvos Respublikos teismo galimybė nagrinėti tokios kategorijos ieškinį priklauso nuo to, ar užsienio valstybė sutiko su teismo jurisdikcijos vykdymu ir ar gali būti nagrinėjamoje byloje taikomas valstybės imunitetas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai ieškinys yra reiškiamas užsienio valstybei ar jos institucijai, nacionalinio teismo galimybė nagrinėti tokį ieškinį priklauso nuo to, iš kokio pobūdžio teisinių santykių, t. y. iš reglamentuojamų viešosios ar privatinės teisės, kilo šalių ginčas, ir ar užsienio valstybė reikalaus taikyti jai valstybės imuniteto doktriną. Nacionaliniam teismui nustačius, kad ginčas su užsienio valstybe kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų santykių, kuriems taikoma valstybės imuniteto doktrina, ir diplomatiniais kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, t. y. prašo taikyti jai imuniteto doktriną, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir teismas turi bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. N. v. Švedijos Karalystės ambasada, bylos Nr. 3K-3-142/2007). Todėl valstybės imuniteto nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos buvimas ar nebuvimas pirmiausiai yra svarbus pačiam teismui, kad jis galėtų nuspręsti, ar yra kompetentingas nagrinėti šią bylą ir šį klausimą teismas įvertina ex officio (CPK 137 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas valstybės imuniteto klausimo nereglamentuoja. Šį klausimą reglamentuojančios tarptautinės teisės normos kodifikuotos 2004 m. Jungtinių Tautų konvencijoje ,,Dėl valstybių ir jų nuosavybės imuniteto“ ir 1972 m. Europos Tarybos konvencijoje ,,Dėl valstybių imuniteto“, tačiau nei Lietuvos Respublika, nei Rusijos Federacija nėra minėtų konvencijų dalyvės, todėl nėra įsipareigojusios jomis vadovautis. Minėtų konvencijų nuostatos gali būti vertinamos tik kaip tarptautinės teisės raidos tendencijos valstybių imuniteto doktrinos srityje.

Tarptautinės teisės doktrina pripažįsta, kad visų valstybių suverenitetas yra lygus, todėl vienos valstybės teismų ir kitų valdžios institucijų jurisdikcija negali būti tiesiogiai taikoma kitai valstybei. Valstybės suvereniteto imunitetas reiškia, kad: a) valstybė naudojasi imunitetu nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos; b) valstybė naudojasi imunitetu nuo ieškinio užtikrinimo; c) valstybė naudojasi imunitetu nuo užsienio valstybių teismų sprendimų priverstinio vykdymo. Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Kadangi teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis (o Lietuvos Respublikos Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas (6 str.)), tai reiškia, kad ieškovai turi teisę kreiptis į teismą, remdamiesi vien Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus, kitaip sakant, suvereni valstybė negali paklusti kitos valstybės teisėtvarkai.

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama ne absoliutaus, o riboto valstybės imuniteto doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys. Riboto valstybės imuniteto doktrinos taikymą patvirtina ir Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika tokios kategorijos bylose (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Norvegijos įmonė Vilnius Property AS v. Rusijos Federacija, bylos Nr. 3K-3-566/2003).

2004 m. Jungtinių Tautų konvencijos ,,Dėl valstybių ir jų nuosavybės imuniteto“ 5 straipsnis skelbia, kad valstybei ir jos turtui suteikiamas imunitetas kitos valstybės teismuose, vadovaujantis šios konvencijos nuostatomis. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė negali naudotis jurisdikciniu imunitetu kitos valstybės teismo byloje, jei ji vienu iš šių būdų aiškiai sutiko su teismo jurisdikcijos vykdymu bylos atžvilgiu: 1) tarptautiniu susitarimu; 2) raštiška sutartimi; 3) pareiškimu teisme ar raštišku pranešimu konkrečioje byloje.

Jau minėta, kad atsakovas Rusijos Federacija nėra ratifikavusi tarptautinių susitarimų, reglamentuojančių valstybės imuniteto klausimą. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, teismui pateiktos Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje notos, kuriose nurodoma, jog Rusijos Federacija neatsisako imuniteto nuo jurisdikcijos savo ir savo nuosavybės atžvilgiu (1 t., b. l. 142-143, 145, 178-180; 2 t., b. l. 70). Todėl konstatuotina, kad nei tarptautiniu susitarimu, nei pareiškimu teisme atsakovas Rusijos Federacija nesutiko su jurisdikcijos vykdymu nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinės sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnyje numatytas šio dvišalio susitarimo tikslas - vadovaudamiesi tarptautinės sutarties normomis, vienos susitariančiosios šalies piliečiai naudojasi tokia pat teisine gynyba, teise kreiptis į kitos susitariančiosios valstybės teisingumo įstaigas, kaip ir kitos susitariančiosios šalies piliečiai. Sutarties 2 ir 3 straipsniuose taip pat numatyta, kad susitariančiųjų šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą kuri apima susitariančiosios šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą. Tai, kad šios sutarties normos nereglamentuoja valstybės imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos klausimo, patvirtina bylos nagrinėjimo apeliacine instancija metu gauti Lietuvos Užsienio reikalų ir Teisingumo ministerijų raštai dėl tarptautinę sutartį pasirašiusių šalių ketinimų (2 t. b. l. 100-101, 108). Todėl nepagrįstas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovo Rusijos Federacijos atsisakymą dalyvauti procese pagrįstu, „įteisino“ vienos iš tarptautinės sutarties šalių padarytą sutarties pažeidimą.

Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad ginčas tarp šalių kilęs iš privatinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su Rusijos Federacijos pareiškimu dėl valstybės imuniteto jai taikymo. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir tai grindžia šiais motyvais.

Kaip matyti iš pateikto ieškinio, ieškovai Z. V. L. ir B. P. (O. P. įpėdiniai) prašė priteisti iš atsakovo Rusijos Federacijos – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) teisių perėmėjos – neteisėtomis TSRS valdžios organų Lietuvoje prieš O. P. įvykdytomis represijomis – neteisėtu asmens ir turto areštu, pilietinių teisių atėmimu, nuteisimu, laisvės atėmimu ir išvežimu į Rusiją – padarytą neturtinę žalą. Ieškinio reikalavimus ieškovai grindė LR CK 1.134, 5.11, 6.250 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsniu. Skirtingai nei turtinė, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nurodytais atvejais. Todėl atsakovo Rusijos Federacijos civilinė deliktinė atsakomybė turi būti numatyta specialiuosiuose įstatymuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius, iš kurių kildinama žala.

Dėl Lietuvos okupacijos pažeistos asmenų teisės atkuriamos vadovaujantis specialiaisiais įstatymais. Klausimus dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo taip pat siekiama sureguliuoti vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 2 d. įstatymu Nr. I-180 ,,Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 4 d. nutarimu „Dėl 1940-1991 TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 30 d. nutarimu „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“.

Įstatymų leidėjas, siekdamas išspręsti dėl TSRS okupacinio režimo Lietuvos Respublikos gyventojų patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą, 2000 m. birželio 13 d. priėmė įstatymą Nr. VIII-1727 „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė: 1) iki 2000 m. rugsėjo 1 d. sudaro Lietuvos Respublikos derybų su Rusijos Federacija delegaciją dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai; 2) iki 2000 m. spalio 1 d. pagal darbų programą, patvirtintą 1996 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikai 1940-1991 metais buvusios SSRS ir 1991-1993 metais – Rusijos Federacijos kariuomenės, nustatymo darbų programos“ Nr. 242, patikslina ir užbaigia SSRS okupacijos padarytos žalos skaičiavimus, įtraukiant išmokėjimus Lietuvos piliečiams už SSRS okupacijos metu padarytą žalą ir jos pasekmes, taip pat deportuotų asmenų ir jų palikuonių grįžimo į Tėvynę išlaidas; 3) iki 2000 m. lapkričio 1 d. kreipiasi į Rusijos Federaciją dėl SSRS okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo, kartu pateikdama šios žalos skaičiavimus, taip pat apie tai informuoja Jungtinių Tautų Organizaciją, Europos Tarybą ir Europos Sąjungą bei nuolatos siekia šių tarptautinių organizacijų ir jų valstybių narių paramos sprendžiant SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai klausimus; 4) inicijuoja derybas ir nuolatos siekia, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei SSRS okupacijos padarytą žalą;

5) iš Rusijos Federacijos gautas SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo lėšas kaupia Valstybės iždo atskiroje okupacijų žalos atlyginimo sąskaitoje ir jas pirmiausia skiria atlyginti Lietuvos gyventojams žalą, patirtą dėl deportacijų, prievartinio darbo, okupacinio režimo represijų ir prarasto turto.

Šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog Lietuvos žmonėms okupacijos padaryta žala (individuali), nepriklausomai nuo jos pobūdžio, bet apimanti neturtinę žalą, padarytą 1940-1993 metais buvusios SSRS, kurios tarptautinių teisių ir pareigų tęsėja yra Rusijos Federacija, traktuojama kaip žalos Lietuvos Respublikai dalis. Asmenys, reikalaudami individualiai atlyginti žalą, reikalauja Lietuvos Respublikai padarytos žalos dalies. Ta aplinkybė, kad tai – žalos Lietuvai dalis, turi svarbų teisinį aspektą: įstatymuose nustatyta speciali jos atlyginimo tvarka – Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos santykių perspektyvoje.

Minėtais specialiaisiais Lietuvos Respublikos teisės aktais Lietuvos Republika suformulavo aiškią poziciją dėl Lietuvos okupacijos pažeistų asmenų teisių atkūrimo ir dėl padarytos žalos atlyginimo, t. y. siekį, kad Rusijos Federacija atlygintų Lietuvos žmonėms ir Lietuvos valstybei TSRS okupacijos padarytą žalą. Tokia pozicija išplaukia ir iš tarptautinės teisės principo, kad valstybė privalo ginti savo piliečius, kai jiems kita valstybė padaro žalą priešingais tarptautinei teisei veiksmais ir kai jie neturi galimybės patenkinti savo reikalavimų įprastais teisių gynybos būdais. Kadangi valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę reguliuoja daugiausia papročiai, ypatingą reikšmę turi valstybės, kurios piliečių teisės pažeistos, diplomatinės gynybos priemonės.

Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir minėtą jų teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad teisiniai santykiai dėl žalos, padarytos neteisėtais TSRS (kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas) represinių institucijų veiksmais, atlyginimo reglamentuojami viešosios teisės normomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčas yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių (acta jure imperii) ir tokiu atveju valstybė gali remtis imuniteto doktrina, kurią pritaikius byloje pareikštas ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku ir byla tokiu atveju nutrauktina.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriais rėmėsi, bei pagrįstų argumentų, kad kilusius ginčo santykius reglamentuoja viešosios teisės normos (CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčą, todėl vien šie proceso pažeidimai neturi įtakos teisingam klausimo išsprendimui ir nesudaro pagrindo panaikinti dėl aukščiau nurodytų motyvų iš esmės teisingą teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, atsakovas Rusijos Federacija prašo taikyti valstybės imunitetą (1 t. b. l. 145, 199). Konstatavus, kad ginčo tarp šalių dėl žalos atlyginimo santykius reglamentuoja viešosios teisės normos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė valstybės imunitetą ir ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 293 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į atskirojo skundo argumentą dėl teismo nešališkumo teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjančio teismo nešališkumas yra svarbi asmens teisės į tinkamą procesą garantija. Teisingumas nebus įvykdytas, jeigu bylą išnagrinės teisėjas, suinteresuotas bylos baigtimi. Todėl proceso teisės normos įpareigoja bylą nagrinėjantį teisėją nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, o jam nenusišalinus, suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims teisę reikšti nušalinimą, jeigu egzistuoja bent vienas CPK 65, 66 ar 71 straipsniuose numatytas objektyvusis ar subjektyvusis teisėjo nušalinimo pagrindas. Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teismo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais ir prielaidomis. Konkretų pagrindą sudarančių aplinkybių egzistavimą turi įrodyti asmuo, kuris teisėjui reiškia nušalinimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareikštą nušalinimą ir jo nagrinėjimą. Ieškovų atskirajame skunde nurodytą argumentą, kad skundžiamą teismo sprendimą lėmė LR teisingumo ministerijos 2008 m. sausio 21 d. raštas Nr. (353/07)-9R-123 (2 t. b.l. 14), teisėjų kolegija laiko nepagrįstu, kadangi minėtame rašte iš esmės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2001, kurioje nurodyta, kad ,,jeigu paaiškėja, kad valstybei, kuriai pareikštas ieškinys, taikoma valstybės imuniteto doktrina, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku, o teismas tokią bylą turi nutraukti (CPK 243 str. 1 d.), kaip šiuo atveju pasielgė bylą sprendę teismai“.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, jog ginčas tarp šalių yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių (acta jure imperii), todėl teisingai taikė valstybės imuniteto doktriną ir ieškinį pagal LR CPK 293 straipsnio 1 punktą paliko nenagrinėtą teisėtai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.