Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-803-478-2014

Teisėja Asta Vailionienė Teisminio proceso Nr. 1-27-3-00002-2014-2

2014 m. lapkričio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Olego Šibkovo ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajai E. M. K., jos gynėjui advokatui Kazimierui Juknai, nukentėjusiajai D. G., jos atstovei advokatei Romai Katilovskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M. K. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubausta laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant ją be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš E. M. K. priteisti 300 Lt (tris šimtai litų) D. G. neturtinei žalai atlyginti ir 1 089,63 Lt (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt devyni litai 63 centai) D. G. turtinei žalai atlyginti ir turėtų proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. M. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. K. nuteista už tai, kad 2013 m. gruodžio 20 d. apie 15 val. E. M. K. namuose – Lazdijų m., M. G. g. (duomenys neskelbtini), pokalbio su D. G. metu, rankomis paėmusi už kailinės striukės apykaklės ją nuplėšė, D. G. pasilenkus jos paimti, E. M. K. abiem rankom stvėrė ją už plaukų, taip ją temdama ir raudama plaukus, kaire ranka smūgiavo, apdraskydama dešinę skruosto pusę, sudavė vieną smūgį į žandikaulio dešinio kampo sritį ir taip D. G. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo dešiniame skruoste, kraujosruvos odoje ir poodyje apatinio žandikaulio dešinio kampo srityje.

D. G. buvo kaltinta tuo, kad 2013 m. gruodžio 20 d., 15.26 val., E. M. K. namuose – Lazdijų m., M. G. g. (duomenys neskelbtini), vieną kartą smūgiavo į veidą E. M. K., dėl ko ji nukrito ant grindų, po to kumščiu smūgiavo jai į veidą, įspyrė kojomis į įvairias kūno vietas; tęsdama savo nusikalstamą veiką, ji kumščiu smūgiavo E. M. K. R. M. bute, o E. M. K. sugrįžus į namus, D. G. vėl smūgiavo jai rankomis, ir taip sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl pirmo kandinio danties apatiniame žandikaulyje iš kairės sumušimo, poodinės kraujosruvos dešinės akies abiejuose vokuose, nosies nugarėlės srityje, kairio skruosto srityje, momens kairėje, dešinės šlaunies viduriniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, kairio čiurnos sąnario šoniniame paviršiuje, dešinio kelio sąnario šoniniame paviršiuje, paviršinio odos nubrozdinimo dešinio momens srityje, muštinės žaizdelės apatinės lūpos gleivinėje dešinėje.

D. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. M. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas E. M. K. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, o D. G. dėl šios veikos išteisindamas, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.)

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais, o reikalavimas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas.

Šiuo atveju, nė vienos iš numatytų aplinkybių nėra. Apeliantė tvirtina, jog jos bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl tai ir yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau nepateikė jokių teismo šališkumą pagrindžiančių argumentų.

Asmeniui turi būti garantuojama teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teisėtos sudėties teismas. Ši teisė reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti pagrįstų abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutarimas). Kaltinamo asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą numatyta ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo, turi būti šalinamos. Kita vertus, kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos. Įstatymas – BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-4 punktai nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne šalių samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Šiuo atveju, apeliantė nenurodė jokių įstatyme numatytų pagrindų, kurie leistų daryti išvadas, jog teismas tikrai buvo šališkas jos atžvilgiu. Apeliantei dėl teismo nešališkumo jokių abejonių nekilo iki tol, kol jos atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, o jos kaltintas asmuo – D. G. buvo išteisinta. Tačiau teismų praktikoje ne kartą yra akcentuota, jog vien tik nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas neįrodo teismo šališkumo. Tai, kad teismas padaro kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų teismo prielankumą vienai kuriai bylos šaliai. Baudžiamasis procesas byloje vyko užtikrinant rungtyniškumo principą, abi šalys savo teises gynė pasitelkusios gynėjų – advokatų – pagalbą, buvo ištirti visi abiejų šalių pateikti įrodymai, išklausyti visi kviesti liudytojai, todėl nei E. M. K., nei D. G. teisės į išsamų, teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą nebuvo pažeistos.

Skundžiamu nuosprendžiu E. M. K. kaltinta D. G. buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo tarpu D. G. kaltinta E. M. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta laisvės apribojimu keturiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Būtent šiomis nuostatomis ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas D. G. atžvilgiu priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, o E. M. K. pripažindamas kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Priešingai nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus šalių pateiktus įrodymus ir motyvuotai pasisakė, kodėl vieni įrodymai pripažintini patikimais, o kiti atmetami kaip nepatikimi ir prieštaraujantys kitoms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ištyrė tiek E. M. K. ir D. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.

E. M. K. ir D. G. skirtingai aiškina visas 2013-12-20 įvykio aplinkybes, todėl teismui buvo ypatingai svarbu, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, įvertinti jų pateiktus duomenis. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas, įvertinęs nuteistosios, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, vaizdo medžiagą, nemato jokio pagrindo remtis nuteistosios nuo visumos atsietomis aplinkybėmis, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys. Apeliantės parodymais galima būtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtintų kiti neabejotini ir patikimi įrodymai, tačiau tokių byloje nėra.

Nors apeliantė nurodo, kad konfliktas kilo dėl D. G. kaltės, nes ji atėjusi į jos butą užsipuolė E. M. K. ir ją sumušė, tačiau gana skirtingas pačios apeliantės aplinkybių aiškinimas verčia abejoti šia apeliantės versija. Ja nepatikėjo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė teigia, kad prieštaravimai tarp jos pačios duotų parodymų policijos pareigūnui ir teismui bei liudytojų parodymų negali būti laikomi esminiais, nes ji dėl patirto streso ir praėjusio laiko nuo įvykio negali tiksliai nurodyti įvykių sekos ir smulkiai paaiškinti visų aplinkybių, tačiau skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad tarp E. M. K. ir liudytojų parodymų prieštaravimai yra ganėtinai reikšmingi. Sutiktina, kad E. M. K. galėjo tiksliai ir nenurodyti suduotų smūgių skaičiaus, nurodydama žymiai daugiau smūgių, nei nustatė teismo medicinos ekspertas, tačiau prieštaravimai dėl sužalojimo aplinkybių nelaikytini neesminiais. Teismo medicinos ekspertas L. U. patvirtino, kad sužalojimai, nustatyti E. M. K. 2013-12-27 specialisto išvadoje Nr. G1269/13(06) (1 t., b. l. 5), buvo padaryti ne mažiau 8 trauminių poveikių pasėkoje, tačiau ekspertas taip pat nurodė, jog tokie sužalojimai galėjo atsirasti tiek nuo suduotų smūgių, tiek atsitrenkiant. Taigi, nėra visiškai aiškių įrodymų, kad E. M. K. sužalojimus patyrė būtent nuo D. G. smurto. Pati apeliantė teismo posėdyje nurodė, kad prie R. M. durų stovėjo pasisukusi dešiniu šonu į duris ir į jas stuktelėjo, o būtent ant dešinio skruosto padaryti sužalojimai užfiksuoti ir pateiktose nuotraukose (1 t., b. l. 10), kad sužalotas ir kraujuoja dešinysis skruostas matosi ir pateiktame vaizdo įrašę (1 t., b. l. 92). Šios aplinkybės patvirtina D. G. parodymus, jog E. M. K., bandydama atidaryti R. M. duris, parvirto. Kad E. M. K. pati nuvirto prie R. M. durų, nurodė ir liudytojas G. S., nes tuo metu D. G. tik ėjo iš nuteistosios buto, todėl ji niekaip negalėjo E. M. K. pastumti ar suduoti jai smūgio. Kaip matyti iš R. M. parodymų, ji nematė momento, kaip E. M. K. pateko į jos buto koridorių, ją matė jau sėdinčią atsirėmus į jos duris. Tuo metu E. M. K. tvirtino, jog buvo nuvirtusi ir pusiau gulėjo, kas taip pat susieja D. G. ir liudytojo G. S. paaiškinimus, jog E. M. K. pargriuvo pati. Liudytojos R. M. ir nuteistosios parodymai nesutampa ir dėl D. G. suduotų smūgių būdo. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, jeigu liudytoja R. M. iš tiesų būtų mačiusi, jog D. G. muša E. M. K., ji būtų aiškiai nurodžiusi tuos pačius smūgių sudavimo būdus, kaip juos nurodė ir kaltinamoji E. M. K., nes smūgių sudavimas rankomis ir spardymas kojomis aiškiai skiriasi. Šiuo atveju liudytoja tvirtino, kad E. M. K. prie jos durų sėdėjo, o D. G. ją mušė abiejų rankų kumščiais per galvą, tuo tarpu E. M. K. nurodo, jog buvo pusiau gulimoje padėtyje ir D. G. ją spardė kojomis.

Neatitinka liudytojos R. M. ir E. M. K. parodymai ir dėl E. M. K. parėjimo į jos butą – E. M. K. tvirtina, kad ją į butą parlydėjo liudytoja, tačiau liudytoja šios aplinkybės nepatvirtino, ji nurodė tik padėjusi E. M. K. atsistoti. Liudytojas G. S. parodė, kad E. M. K. atsistojus, R. M. iš karto užsidarė duris.

Taigi, sugretinus liudytojos R. M., nuteistosios E. M. K., liudytojo G. S. ir išteisintosios D. G. parodymus, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad R. M. parodymai akivaizdžiai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios šalies parodymams, tačiau ir pačios E. M. K. nurodytoms aplinkybėms, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie yra objektyvūs ir jais, kaip patvirtinančiais D. G. kaltę, galėjo vadovautis apylinkės teismas. Tuo labiau, kad liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. L., tuoj po įvykio atvykęs pagal iškvietimą į įvykio vietą, paaiškino, kad apklausta apie įvykį kaimynė, kuri, pagal liudytojo paaiškinimą turėjo būti ta pati R. M., jam nurodė, jog nieko nemačiusi.

Dėl tolesnių įvykių E. M. K. paaiškinimai taip pat prieštarauja kitoms bylos aplinkybėms. E. M. K. nurodė, kad sugrįžusi į kambarį, ji užkabino duris grandine, tačiau D. G. ją nutraukė ir įsiveržė į vidų, kur vėl E. M. K., sėdinčiai ant sofos, sudavė keliolika smūgių ranka ir įspyrė 2-3 kartus į šlaunis, nutraukė ant kaklo ir rankos segėtas grandinėles. Tada E. M. K., sukaupusi jėgas, sugriebė D. G. ir išstūmė ją lauk, temdama už drabužių ir plaukų.

Tačiau liudytojas G. S. ir nukentėjusioji D. G. parodė, kad dar E. M. K. gulint prie R. M. durų, D. G. grįžo į E. M. K. butą paimti ten likusios savo kailinės apykaklės, kurią anksčiau buvo nuplėšusi E. M. K.. Ji tikrai jokios apsauginės durų grandinės nenutraukė, net nematė, ar ji ten buvo. Išeinant iš buto, ją vėl puolė E. M. K.. Agresyvų ir smurtinį E. M. K. elgesį D. G. atžvilgiu patvirtino ir liudytoja R. S.. Kad D. G. neįsiveržė prievarta į apeliantės butą, patvirtina ir liudytojo G. S., kuris jau tiesiogiai stebėjo įvykį ir jį fiksavo savo mobiliuoju telefonu parodymai. Jis aiškiai nurodė, kad D. G. buvo užpulta išeinant iš E. M. K. buto, o E. M. K. elgesys buvo labai agresyvus, nes ji ne tik tampė D. G. už plaukų, bet bandė ir iš jo pagriebti telefoną. Nors šie liudytojai ir D. G. yra susiję giminystės ryšiais, tačiau jų parodymų tikrumu nėra pagrindo abejoti, kadangi jie yra pakankamai nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje bei patvirtinti kitais įrodymais: šis įvykių epizodas yra užfiksuotas filmuotoje medžiagoje (1 t., b. l. 92) bei nuotraukose (1 t., b. l. 31). Šioje medžiagoje matyti, kad grumtynės tarp D. G. ir E. M. K. vyksta ne bute, o koridoriuje, E. M. K. nusiteikusi agresyviai, intensyviai puola D. G., tempia ją už plaukų, griebia už veido, tempia už drabužių. D. G. rankoje laiko kailį, tai patvirtina, kad D. G. tikrai grįžo į butą pasiimti savo apykaklės, ir jau išeinant buvo užpulta E. M. K.. Kad D. G. neišplėšė durų apsauginės grandinės ir neįsiveržė prievarta į apeliantės butą, patvirtino ir liudytojo R. L. parodymai, kad apžiūrėjus įvykio vietą, nebuvo nustatyta, jog durys buvo išluptos. Nutraukta apsauginė durų grandinė užfiksuota tik 2013-12-27 apžiūros protokole, todėl visiškai neaišku, kada ši grandinė realiai buvo nutraukta. Nepasitvirtino ir E. M. K. kaltinimas, jog D. G., ją puldama, nutraukė segėtas auksines grandinėles, nes kaip matyti iš filmuotos medžiagos ir nuotraukų, grandinėlė ant apeliantės kaklo yra. Beje, E. M. K., duodama pirminius paaiškinimus apie įvykį policijos pareigūnams (Medžiaga, pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 72-At-156-13 b. l. 9-10), apskritai nenurodė fakto, jog D. G. išstūmė lauk iš savo buto, temdama už drabužių ir plaukų, iš ko darytina išvada, jog ji nebuvo pakankamai sąžininga ir atvira, aiškindama įvykio aplinkybes, ir nurodė tik tai, kas palanku jai.

Kaip matyti iš filmuotos medžiagos, D. G. bando atsiginti nuo E. M. K. puolimo, stengiasi ją atstumti, išsilaisvinti iš jos rankų. Ir pati D. G. neneigia, kad bandė apsiginti nuo E. M. K. puolimo tiek jos bute, tiek vėliau užpulta koridoriuje, todėl tam tikri sužalojimai galėjo būti padaryti ir E. M. K., tačiau ne ją puolant, o priešingai – ginantis nuo jos pačios agresijos.

Nepagrįstas ir nuteistosios pasiteisinimas, jog ji smurtą prieš nukentėjusiąją vartojo būtinosios ginties sąlygomis.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-59/2010).

Tačiau nagrinėjamu atveju būtinosios ginties situacijos apeliantės atžvilgiu nebuvo. Byloje nėra jokių požymių, jog D. G. kėsinosi į bent vieną įstatymo ginamą vertybę, dėl ko E. M. K. turėjo imtis fizinės jėgos joms apginti. Kaip nurodo apeliantė bei nukentėjusioji, D. G. į E. M. K. butą buvo užėjusi su savininkės leidimu, o ne prievarta. Dėl kilusio konflikto ir pačios apeliantės veiksmų bute liko nuplėšta D. G. aprangos detalė, kurią ji vėliau, kol E. M. K. dar nebuvo grįžusi, norėjo pasiimti. Kaip matyti iš anksčiau jau aptartų įrodymų, D. G. į butą įėjo laisvai, nes durys buvo nerakintos ir nepatvirtinta, jog buvo uždėta apsauginė grandinė, kurią ji nutraukė, nes to ir negalėjo būti, kadangi bute dar nebuvo pačios savininkės. Dėl šios aplinkybės ir pačiai savininkei nebuvo kilęs joks pavojus, jog D. G. prieš ją ruošėsi pavartoti smurtą. Priešingai, pati D. G. buvo užpulta koridoriuje, kai, paėmusi bute buvusį savo daiktą, ėjo iš buto. Apeliantė nenurodė, kad D. G. buvo paėmusi kokį nors jos daiktą, ar jos nuosavybei buvo kilęs realus pavojus, nuo ko apsiginti ji turėjo imtis fizinės jėgos. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo E. M. K. smurtinių veiksmų D. G. atžvilgiu vertinti kaip būtinosios ginties.

Priešingai, būtent D. G. pastangos išvengti didesnių sužalojimų nuo nuteistosios smurto, vertintini kaip gynybiniai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Šiuo atveju, D. G. visais kaltinime nurodytais atvejais gynėsi jau nuo realaus užpuolimo – prieš ją E. M. K. jau buvo pavartojusi smurtą. Pirmuoju atveju E. M. K., užpuolusi D. G., draskė drabužius, nuplėšdama striukės apykaklę, antruoju atveju - E. M. K. pešė nukentėjusiosios plaukus, sudavė į veidą, drėskė nagais. Nukentėjusiajai padaryti sužalojimai užfiksuoti 2014-03-20 specialisto išvadoje Nr. G278/14(06) (1 t., b. l. 29-30). Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Šiuo atveju, specialistų išvadomis nustatyta, jog tiek E. M. K. (2013-12-27 specialisto išvada Nr. G1269/13(06)), tiek D. G. (2014-03-20 specialisto išvada Nr. G278/14(06)) nustatyti vienodo lygio – nežymūs sveikatos sutrikdymai. Taigi, D. G. gynybiniai veiksmai prieš E. M. K. atitiko pastarosios išreikštą smurtinio elgesio lygį.

Apeliantė nurodė, kad teismo suformuluotas kaltinimas neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, tačiau būtent kokių, nenurodė. Teismas privataus kaltinimo bylose formuodamas kaltinimą vadovaujasi privataus kaltinimo skundu, nes būtent šis skundas apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 str.). D. G. savo privataus kaltinimo skunde, kaltindama E. M. K., nurodė, jog ji 2013 m. gruodžio 20 d., apie 15 val., E. M. K. namuose – Lazdijų m. M. G. g. (duomenys neskelbtini), pokalbio su D. G. metu, rankomis paėmusi už kailinės striukės apykaklės, ją nuplėšė. Vėliau, D. G. grįžus jos pasiimti ir pasilenkus paimti, E. M. K. abiem rankom stvėrė ją už plaukų, taip ją temdama ir raudama plaukus, kaire ranka smūgiavo, apdraskydama dešinę skruosto pusę, sudavė vieną smūgį į žandikaulio dešinio kampo sritį ir taip D. G. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl odos nubrozdinimo dešiniame skruoste, kraujosruvos odoje ir poodyje apatinio žandikaulio dešinio kampo srityje. Analogiškai, pagal skunde išdėstytas aplinkybes, ir buvo suformuluotas teismo kaltinimas, šios aplinkybės buvo tiriamos ir įrodinėjamos teismo posėdyje. Kaltinimas buvo pakankamai aiškus bei suprantamas ir kaltinamai E. M. K., todėl ji galėjo efektyviai nuo jo gintis.

BK 140 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Būtent šios aplinkybės, nurodytos D. G. privataus kaltinimo skunde ir sudarančios objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, buvo patvirtintos ir byloje surinktais įrodymais.

Patvirtinta ir tai, kad E. M. K. veiką įvykdė veikdama tiesiogine tyčia, nes aiškiai žinojo ir suprato, kad savo smurtiniais veiksmais, nurodytais kaltinime, ir patvirtintais byloje ištirtais įrodymais, sukelia D. G. fizinį skausmą bei gali sukelti sužalojimą ir to siekė.

Ir priešingai, E. M. K. privataus kaltinimo skunde išdėstytos D. G. kaltinančios aplinkybės objektyviais ir neginčytinais įrodymais nebuvo patvirtintos. Apeliantės teiginys, kad D. G. kaltę įrodo jos pasiūlymas susitaikyti, nėra faktinė aplinkybė, įrodanti asmens kaltę, tuo labiau, kad taikytis siūlė teismas, o ne nukentėjusioji, nes tokią procedūrą numato baudžiamojo proceso kodeksas (BPK 413 str.). Nukentėjusioji tik išdėstė savo poziciją, jog sutiktų užbaigti teisminį ginčą susitaikymu dėl savo sveikatos būklės, tačiau savo kaltinimų neatsiėmė ir su E. M. K. kaltinimais nesutiko, tai buvo tik nukentėjusiosios sutikimas su kompromisinio sprendimo galimybe, su sąlyga, kad su tuo sutiks ir E. M. K.. Tačiau E. M. K. atsisakius susitaikyti, teismui nepavyko ginčo išspręsti taikiai.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o privataus kaltinimo bylose – privačiam kaltintojui; pats kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamojo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Išnaudojus visas procesines galimybes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepavyko paneigti D. G. nurodomos aplinkybės, kad ji smurto prieš E. M. K. nenaudojo, o pastarosios kaltinimai nepatvirtinti ir kitais įrodymų šaltiniais. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju, taip pat neturi pakankamų teisinių argumentų paneigti nekaltumo principo taikymą ir galimas prielaidas laikyti neginčijamai nustatytais faktais, todėl gali priimti tik vienintelį procesinį sprendimą – apeliantės E. M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajai paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, pareikšti civiliniai ieškiniai taip pat išspręsti teisingai, visais šiais klausimais atskiras ginčas nekilo, BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto aplinkybių, dėl kurių bylą reikėtų grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nenustatyta, todėl nuteistosios skundas atmetamas, o Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Nepatenkinus apeliacinio skundo, byloje spręstinas D. G. gynėjos prašymas priteisti išteisintajai išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese. BPK 105 str. 6 d. numato, kad tuo atveju kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų.

D. G. už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme patyrė 1000 Lt išlaidas, kurias patvirtino 2014-09-24 sąskaita-faktūra serija LAT Nr. 778818.

Pažymėtina, kad įvertinus šios bylos medžiagos sudėtingumą, apimtį, atsižvelgus į tai, jog E. M. K. apeliacinis skundas atmetamas, kad procesas tęsiasi gana ilgai, tačiau apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per vieną posėdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš E. M. K. prašoma priteisti 1000 litų suma yra teisinga, proporcinga pareikšto kaltinimo sunkumui, bylos apimčiai, teismo posėdžio apygardos teisme trukmei, todėl išteisintosios patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 105 str. 6 d.,

nutaria:

nuteistosios E. M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš E. M. K. D. G. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) (289,62 EUR) proceso išlaidų, patirtų už advokato pagalbą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.