Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žano Kubecko ir Arvydo Martinavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties skundą ir patikslintą skundą atsakovei Šiaulių teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Šiaulių miesto greitosios medicinos pagalbos stotis) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja viešoji įstaiga Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotis (toliau – ir pareiškėja, VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotis, Panevėžio miesto GMP stotis) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-4162 dėl atsisakymo su pareiškėja sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį, kuri įsigaliotų nuo 2020 m. lapkričio 1 d., pripažinti neteisėtu ir panaikinti; 2) iš atsakovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos priteisti bylinėjimosi išlaidas; 3) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. V-2410 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. V-1131 „Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1dalies ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Pareiškėjos VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties skundas ir patikslintas skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, kadangi to prašė pareiškėja (b. l. 5). Pareiškėja skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad ji 2020 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių teritorinei ligonių kasai (toliau – ir Šiaulių TLK) pateikė prašymą (rašto Nr. SD-540) sudaryti sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“. Prašymo sudaryti sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“ pagrindas – greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugų teikimas savivaldybių teritorijose, kuriose Panevėžio miesto GMP stotis anksčiau neteikė. Panevėžio miesto GMP stotis ir VšĮ Plungės rajono greitoji medicinos pagalba 2020 m. rugsėjo 19 d. pasirašė sutartį Nr. GS-155 ,,Dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo“, pagal kurią Panevėžio miesto GMP stotis nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsipareigojo pradėti teikti greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugas Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių teritorijose. Panevėžio miesto GMP stotis ir VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centras 2020 m. rugsėjo 19 d. pasirašė sutartį Nr. 90/GS-156 ,,Dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo“, pagal kurią Panevėžio miesto GMP stotis nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsipareigojo pradėti teikti greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje. Panevėžio miesto GMP stotis ir VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras 2020 m. rugsėjo 28 d. pasirašė sutartį Nr. F-119/GS-164 ,,Dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo“, pagal kurią Panevėžio miesto GMP stotis nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsipareigojo pradėti teikti greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugas Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Ginčijamas sprendimas atsisakyti sudaryti sutartį priimtas nevertinant faktinių aplinkybių, nesivadovaujant norminiais aktais, bet atsižvelgiant į verslo subjektų interesus ir politinę nuomonę atskirose vietos savivaldos institucijose bei atskirų Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnų teiginius. Vienas iš atsisakymų sudaryti sutartį pagrindų yra sudaryta ir galiojanti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Šiaulių TLK sutartis su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi. Rėmėsi Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 „Dėl Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 21.1 ir 23.2 punktais. Yra pakankamas pagrindas manyti, kad VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis, neteikdama dispečerinės paslaugos nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Mažeikių ir Telšių rajonų savivaldybių teritorijose, apie tai pranešė Šiaulių TLK. Šiaulių TLK negali pasielgti kitaip, kaip tik nutraukti sutarties dalies dėl atitinkamų kompensuojamųjų paslaugų teikimo galiojimą VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis, šiai nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Panevėžio miesto GMP stotis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 370 ,,Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų sąrašo patvirtinimo“ 10.4 punktu, yra pasirašiusi dispečerinės paslaugos teikimo sutartis ir sėkmingai teikia dispečerinės paslaugą nuo lapkričio 1 d. VšĮ Telšių PSPC ir VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui. Artimiausiu metu dispečerinės paslauga bus pradėta teikti VšĮ Plungės rajono greitoji medicinos pagalba. VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis neturi sutarčių su VšĮ Telšių PSPC ir VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centru ir nuo lapkričio 1 d. nebeteikia dispečerinės paslaugos nei VšĮ Telšių PSPC, nei VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui. Ir tai yra akivaizdu, kad VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis nevykdo įsipareigojimo teikti numatytas sutartyje kompensuojamąsias paslaugas. Šiaulių TLK, atsisakius sudaryti sutartį su Panevėžio miesto GMP stotimi, vadovaudamasi Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 370 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų sąrašo patvirtinimo“, 10.4 papunkčiu ir Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-1131 „Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 61 punktu, išsiuntė nurodymą VšĮ Plungės rajono greitoji medicinos pagalba, VšĮ Telšių PSPC ir VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui iki 2020 m. lapkričio 10 d. pateikti sudarytą sutartį su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinių paslaugų teikimo. Šiaulių TLK elgesys aiškiai parodo, kad ši valstybės įstaiga proteguoja atskirus ūkio subjektus, sudaro išskirtines sąlygas VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis veiklai ir riboja teisės aktais garantuotą Panevėžio miesto GMP stotis veiklą. Panevėžio miesto GMP stotis jau du kartus atliko dispečerinės paslaugų teikimo plėtrą. 2018 m. sausio 1 d. (sutartis dėl dispečerinės paslaugų teikimo pasirašyta 2017 m. lapkričio 16 d.) pradėjo dispečerinės paslaugų teikimą VšĮ Anykščių PSPC, o nuo 2018 m. balandžio 1 d. (sutartis dėl dispečerinės paslaugų teikimo pasirašyta 2018 m. sausio 3 d.) VšĮ Marijampolės greitosios medicinos pagalbos stočiai. Nei vienu atveju TLK nereikalavo nei Panevėžio miesto, nei Anykščių ar Marijampolės r. savivaldybių tarybų sprendimų, susijusių su GMP dispečerinės paslaugų teikimu. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, reglamentuojantis savivaldybės savarankiškąsias bei valstybės deleguotas funkcijas ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas nenustato sąlygos gauti savivaldybės tarybos sutikimą ar pritarimą sutarties sudarymui su TLK dėl atitinkamų kompensuojamųjų paslaugų teikimo. Šiaulių TLK nuoroda analogiškai situacijai reikalauti savivaldybės tarybos sutikimo yra nepagrįsta ir nesuprantama. Kokie dokumentai turi būti pateikti teikiant prašymą TLK sudaryti sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“, nurodyta Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos apraše. Panevėžio miesto GMP stotis pateikė Šiaulių TLK dokumentus sutarties sudarymui, kaip nurodyta minėtame apraše. Šiaulių TLK nesivadovavo šiuo aprašu, o vadovavosi kitomis įstatymų nuostatomis, kurios visiškai nesusijusios su paslauga, dėl kurios prašoma sudaryti sutartį. Šiaulių TLK atsisakymas sudaryti sutartį neteisėtas, pažeidžia Panevėžio miesto GMP stoties interesus, riboja teisę vykdyti licencijuojamą veiklą. Šiaulių TLK, kaip buvo rašoma šio skundo 17 punkte, reikalaudama pateikti sudarytą sutartį su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinių paslaugų teikimo, pati paneigia skundžiamo sprendimo teiginius dėl būtinumo gauti savivaldybės tarybos sutikimą tokiai sutarčiai sudaryti. Kaip nurodo Šiaulių TLK, kad dėl GMP dispečerinių paslaugų teikimo Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonų savivaldybių gyventojams Šiaulių TLK yra sudariusi Asmens priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi, o šiose savivaldybėse GMP paslaugas teikiančios įstaigos nėra sudariusios sutarčių su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi. Įvertinant susidariusią situaciją galima teigti, kad Šiaulių TLK gali sudaryti sutartį „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis“ su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi šiai nepateikiant sutarčių su konkrečiomis GMP paslaugas teikiančiomis įstaigomis ir nereikia gauti savivaldybių tarybų sutikimo tokių sutarčių sudarymui. Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tiesioginės ar netiesioginės sąsajos sutarties sudarymui. Ši įstatyminė nuostata reglamentuoja savivaldybių funkcijų paskirstymą pagal veiklos pobūdį į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis savivaldybių funkcijos paskirsto pagal sprendimų priėmimo laisvę į savarankiškąsias ir valstybines. Šio įstatymo 6 straipsnyje išvardintos savarankiškos savivaldybių funkcijos, o 17 punktu savarankiškoms savivaldybės funkcijoms priskirta pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra (įstaigų steigimas, reorganizavimas, likvidavimas, išlaikymas). Atsisakyme sudaryti sutartį kalbama apie valstybės perduotą funkciją, nenurodant kokia funkcija ir kokia sutartimi valstybė perdavė savivaldybei. Šiaulių TLK atsisakymas su Panevėžio miesto GMP stotimi sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį su Panevėžio miesto GMP stotimi, kuri įsigaliotų nuo 2020 m. lapkričio 1 d. yra nepagrįstas ir turi būti pripažintas neteisėtu.

Atsakovė Šiaulių teritorinė ligonių kasa atsiliepime ir patikslintame atsiliepime nurodė, kad prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, pareiškėjos reikalavimus ir prašymą dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstus. Šiaulių TLK, vadovaudamasi Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 „Dėl Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Sutarčių sudarymo aprašas), 2020-03-10 su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi (toliau – Šiaulių GMPS) sudarė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį Nr. S1-200 dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų (toliau – GMP) ir GMP dispečerinių paslaugų, kuri galioja iki 2020-12-31 (sutartis pridedama). Šios sutarties 2 priede taip pat nurodomos ir savivaldybės, kuriose teikiamos greitosios medicinos pagalbos dispečerinių tarnybų paslaugos (tarp kurių yra Telšių, Mažeikių ir Plungės rajonų savivaldybės.). Šiaulių GMPS pagal sutartį su TLK yra įsipareigojusi GMP dispečerines paslaugas teikti iki einamųjų metų pabaigos. Ši sutartis, visa apimtimi ar iš dalies, gali būti sustabdoma ar nutraukiama tik TLK ir įstaigos susitarimu, arba TLK ar įstaigos iniciatyva sutartyje numatytais atvejais. Šiaulių GMPS nepateikė prašymo nutraukti minėtą sutartį. Šiaulių TLK neturėjo pagrindo abejoti dėl Šiaulių GMPS teikiamų paslaugų kokybės ir dėl sutarties su Šiaulių TLK vykdymo. Todėl Šiaulių TLK su pareiškėja sutartį dėl GMP dispečerinių paslaugų teikimo Telšių, Plungės ir Mažeikių rajono savivaldybių gyventojams pagal Sutarčių sudarymo aprašo 4 punkto nuostatas galėtų sudaryti tik ateinantiems kalendoriniams metams – Šiaulių TLK sudaryti sutartį su pareiškėja nuo 2020 m. lapkričio 1 d. pagal pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. SD-540 „Dėl dokumentų pateikimo“ neturėjo teisinio pagrindo. Šiaulių TLK, nagrinėdama prašymą dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį, negali dokumentų vertinti tik Sutarčių sudarymo aprašo požiūriu, nes būtina įvertinti visas aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, ar sutarties sudarymas (ar nesudarymas) nesukels neigiamų pasekmių įstatymų saugomoms vertybėms – GMP paslaugų nepertraukiamumui, prieinamumui ir kokybei. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte yra nustatyta, kad GMP paslaugos laikomos paslaugomis, skirtomis gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Todėl sveikatos sistemos, taip pat ir TLK veiklos, tikslas yra įgyvendinti šią nuostatą. GMP dispečerinių paslaugų teikimo apmokėjimą nustato Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-1131 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pagal šio teisės akto nuostatas Šiaulių GMPS (kaip viena iš 5 GMP įstaigos, teikiančių dispečerinės paslaugas), įsteigė klasterines GMP brigadas, kurių dėka pagerėjo paslaugų teikimas ūminio galvos smegenų insulto, traumų ir miokardo infarkto atvejais. Pakeitus Plungės rajono, Telšių rajono ir Mažeikių rajono GMP brigadų valdymą ir šių rajonų GMP įstaigoms perėjus iš Šiaulių dispečerinės, kiltų pavojus, kad minėtų rajonų gyventojai laiku nesulauks reikiamos pagalbos ūminio galvos smegenų insulto, traumų ir miokardo infarkto atvejais. Be to, Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-2410 Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašas buvo pakeistas, papildant 6 ¹ punktu, kuriuo nustatytos GMP įstaigų, su kuriomis teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis dėl GMP dispečerinių paslaugų teikimo, aptarnaujamos teritorijos (tarp jų ir Telšių, Plungės bei Mažeikių rajonų). Pareiškėjai nėra nustatytas šių paslaugų teikimas Telšių apskrities savivaldybių teritorijoje. Todėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamas paslaugas teikiančios GMP įstaigos aptarnaujamos teritorijos keitimas turi būti suderintas su Sveikatos apsaugos ministerija. Taip pat paminėtina, kad Lietuvos Respublika ir Latvijos Respublika yra pasirašiusios tarptautinio bendradarbiavimo susitarimą „Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo Lietuvos ir Latvijos pasienio zonoje. Šios sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinė GMP įstaiga, į kurią kreiptųsi Latvijos Respublikos GMP dėl paslaugų teikimo, yra Šiaulių GMPS, šiai įstaigai nustatytos ir tam tikros GMP dispečerinės funkcijos. Kadangi Mažeikių rajonas turi sieną su Latvija, VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui perėjus į VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotį dėl GMP dispečerinės paslaugų teikimo, Šiaulių GMPS nebematys GMP brigadų, todėl gali sutrikti paslaugų teikimas pagal tarptautinio bendradarbiavimo susitarimą. Atkreipia dėmesį, kad tokio susitarimo priėmimas ar keitimas yra ilgai užtrunkantis procesas. Greitosios medicinos pagalbos paslaugų dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-314 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkte nustatytos pagrindinės GMP įstaigos, o 5 punkte pagrindinėms GMP įstaigoms priskirtos GMP įstaigos, teikiančios paslaugas asmenims, kuriems įtariama COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), pagal veiklos teritorijas. Pastarojo aprašo 6 punkte nustatyta, kad pagrindinės GMP įstaigos privalo užtikrinti GMP paslaugų teikimą atitinkamo regiono pacientams, o 12, 14 punktuose nustatytos funkcijos, susijusios su GMP dispečerinės paslaugomis, vykdomos pagal nustatytą teritorinį paskirstymą. Kadangi šiuo aprašu GMP paslaugas teikiančios įstaigos VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centras, VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, VšĮ Plungės rajono greitoji medicinos pagalba priskirtos pagrindinei GMP įstaigai Šiaulių GMPS, o ne pareiškėjai, pagrindinės GMP įstaigos pakeitimas neigiamai įtakotų šiuo aprašu nustatytų funkcijų vykdymą. Vadovaudamasi Sveikatos draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos įstaigų priežiūros įstatymu (12 straipsnis ir kt.) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, paslaugų apmokėjimo tvarką, sveikatos priežiūros tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Ši ministerija taip pat kontroliuoja, kaip įstaigos laikosi sveikatos priežiūros būtinųjų sąlygų, įstatymų, kitų teisės aktų ir norminių dokumentų reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 7 punkte nustatyta, kad vienas iš Sveikatos apsaugos ministerijos veiklos tikslų yra „formuoti valstybės politiką asmens sveikatos priežiūros srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą“. Todėl sveikatos priežiūros įstaigos, tarp jų ir GMP bei GMP dispečerinės paslaugas teikiančios įstaigos, turi vadovautis visuma Sveikatos apsaugos ministro patvirtintų teisės aktų. Visi sprendimai, susiję su GMP paslaugų teikimu, privalo būti pagrįsti. Jei GMP įstaiga nori keisti GMP dispečerinės paslaugas teikiančią įstaigą, turi gauti steigėjų (savivaldybių tarybų) ir Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimą. GMP įstaigos negali savo iniciatyva priimti sprendimą bet kuriuo momentu nutraukti sutartį su esamu GMP dispečerinės paslaugų teikėju ir pasirinkti kitą, nes tai įtakotų GMP paslaugų nepertraukiamumo, prieinamumo ir kokybės užtikrinimą. Skundo 17 punkte klaidingai interpretuojama, kad Šiaulių TLK elgesys proteguoja atskirus ūkio veiklos subjektus ir riboja pareiškėjos veiklą. Pareiškėjos veiklą nustato (ir riboja) minėti ir kiti teisės aktai. Šiaulių TLK pareiškėjos prašymą dėl sutarties sudarymo išnagrinėjo vadovaudamasi Sutarčių sudarymo aprašu ir kitais minėtais teisės aktais. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 17 punkte nustatyta viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų – pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra (įstaigų steigimas, reorganizavimas, likvidavimas, išlaikymas); 7 straipsnio 34 punkte nustatyta viena iš valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų – antrinės sveikatos priežiūros organizavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka; 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybė gali perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad LNSS veiklos ir teikiamų paslaugų užsakovai yra Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, kitos valstybės institucijos, savivaldybių tarybos, Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos ir kitos LNSS ištekliais disponuojančios institucijos; 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir skubioji medicinos pagalba, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtinosios medicinos pagalbos mastą ir teikimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija; 12 straipsnyje nustatyta savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens sveikatos priežiūrą, pirminės asmens sveikatos priežiūros organizavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija; 64 straipsnio punkte nustatyta, kad savivaldybės meras ar savivaldybės valdyba „organizuoja pirminę sveikatos priežiūrą ir vykdo valstybės deleguotą funkciją – organizuoja antrinę sveikatos priežiūrą“; 48 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad „savivaldybių remiamai sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) pirminio sveikatos priežiūros organizavimo lygio būtinoji medicinos pagalba“. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. T1-360 „Dėl leidimo perduoti dispečerinės funkcijos vykdymą“ (skelbiamas https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAPIS.202554) buvo leista perduoti VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro greitosios medicinos pagalbos skyriaus dispečerinės funkcijos vykdymą Šiaulių GMPS. Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. T1-238 „Dėl pritarimo VšĮ Plungės rajono greitosios medicinos pagalbos dispečerinės funkcijų perdavimo VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stočiai“ dispečerinės funkcijos perduotos Šiaulių GMPS. Šie sprendimai galiojantys. Šiaulių TLK nėra gavusi nei Telšių, nei Plungės, nei Mažeikių rajonų savivaldybių tarybų sprendimų, nustatančių pakeitimus, susijusius su GMP dispečerinės paslaugų teikimu VšĮ Telšių pirminės sveikatos priežiūros sveikatos centrui, VšĮ Plungės greitosios medicinos pagalbos stočiai, VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui nuo 2020-11-01. Kaip jau minėta, Šiaulių TLK privalėjo vadovautis ne tik Sutarčių sudarymo aprašu, bet ir kitais teisės aktais. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis apmokamų GMP dispečerinės tarnybos paslaugų teikėjo keitimas reikalauja minėtų teisės aktų keitimo. Šiaulių TLK neturėjo duomenų apie tai, jog VšĮ Telšių pirminės sveikatos priežiūros sveikatos centras, VšĮ Plungės greitosios medicinos pagalbos stotis, VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centras, norėdamos keisti GMP dispečerinės teikėją, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja patikslintame skunde patvirtina, jog Šiaulių TLK, priimdama sprendimą atsisakyti sudaryti sutartį su Pareiškėja, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, tame tarpe ir Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – SAM) 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-1131 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (nauja redakcija 2020 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. V-2410). Šiaulių GMPS neteikia dispečerinės tarnybos paslaugos nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Mažeikių, Telšių, rajonų savivaldybių teritorijoje ne dėl savo kaltės ar noro nutraukti sutartį, o todėl, kad pareiškėjai sudarius sutartis su VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centru ir VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centru bei GMP dispečerinės tarnybos paslaugas pradėjus teikti Mažeikių ir Telšių rajonų savivaldybių teritorijose ir pradėjus naudoti kitą radijo ryšio tinklą, Šiaulių GMPS nebemato šių rajonų GMP brigadų, nebegali jiems nukreipti šiuose rajonuose gautų iškvietimų ir taip yra užkertamas kalias sutarties vykdymui. Esant tokiai situacijai, yra ne tik ribojama licencijuota Šiaulių GMPS veikla, ribojama jos pareiga vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Tarp Šiaulių TLK ir Šiaulių GMPS 2020-03-10 sudarytos sutarties 4.9 papunktyje yra numatyta galimybė, o ne pareiga, esant tam tikroms sąlygoms, nutraukti sutarties vykdymą. Sutartyje numatyta, kad TLK turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį (visa apimtimi ar iš dalies), kai įstaiga nevykdo esminio Sutarties įsipareigojimo – teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jei šio įsipareigojimo įstaiga nevykdo daugiau kaip tris mėnesius (Sutarties 4.9.3.1 papunktis). Priešingai negu nurodyta patikslintame skunde, Šiaulių TLK negalėjo nutraukti sutarties su Šiaulių GMPS todėl kad ši nevykdo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Šis sutarties nutraukimo pagrindas galėjo būti taikomas tik nustačius, kad Šiaulių GMPS neteikia dispečerinės paslaugos daugiau kaip tris mėnesius. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, Pareiškėjos prašymo dėl sutarties sudarymo nagrinėjimo Šiaulių TLK metu Šiaulių GMPS dispečerinės tarnybos paslaugas teikė, todėl faktinio pagrindo nutraukti sutartį su Šiaulių GMPS pagal sutarties 4.9.3.1 papunktį nebuvo. Atsižvelgus į Sutarčių sudarymo aprašo nuostatas, šios pareiškėjos nurodomos aplinkybės nėra susijusios su Šiaulių TLK direktoriaus 2020-10-28 sprendimo Nr. S-4162 „Dėl sutarties vykdymo“ pagrįstumu ir teisėtumu. Pareiškėja, planuodama sudaryti sutartis su VšĮ Plungės rajono greitosios medicinos pagalba, VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centru ir VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centru dėl GMP dispečerinės paslaugų teikimo, nors ir žinodama, kad šiose savivaldybėse GMP dispečerinės paslaugas teikia Šiaulių GMPS, iš anksto nepasiteiravo Šiaulių TLK apie galimybę sudaryti sutartį dėl GMP dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis nurodytose savivaldybėse.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka, prašo netenkinti pareiškėjo reikalavimo ir priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2020-03-10 sudarė Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį Nr. S1-200 dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų (GMP) ir GMP dispečerinės tarnybos paslaugų (Apmokėjimo sutartis), kadangi VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centrui (Mažeikių GMPS) ir VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centrui (Telšių PSPC) buvo įpareigotas teikti dispečerinės paslaugas vadovaujantis atitinkamais Telšių rajono ir Mažeikių rajono savivaldybių tarybų sprendimais. Pati pareiškėja pripažįsta, jog savivaldybių tarybų sprendimai, leidžiantys pakeisti dispečerinės paslaugų teikėją atsisakant trečiojo suinteresuoto asmens paslaugų, nebuvo ir vis dar nėra priimti. Pareiškėja savo reikalavimus grindžia tarpusavio sutartimis dėl dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo su Mažeikių GMPS ir Telšių PSPC, nors abi šios sutartys yra sudarytos pareiškėjui ir Mažeikių GMPS bei Telšių PSPC veikiant neturint atitinkamų įgaliojimų (ultra vires), t. y. negavus, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 21 p., Sveikatos sistemos įstatymo 61 str. 2 d., Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 9 str. 1 d. 2 p., privalomų savivaldybių tarybų ir LR Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sutikimų dėl dispečerinės paslaugų teikėjo keitimo. Skundas negali būti tenkinamas, kadangi būtų pažeistas vienas pagrindinių teisės principų „iš neteisės teisė neatsiranda“ (ex in juria non oritur jus). LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-12-27 įsakymu Nr. V-1131 patvirtinta Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo (Apmokėjimo aprašas) 6 p. numato, kad „GMP1 įstaigos paslaugas teikia sutartyje su teritorine ligonių kasa (toliau – TLK) nustatytoje teritorijoje“. Pareiškėja neneigia, kad sutarties su teritorine ligonių kasa neturėjo, taigi pareiškėja apskritai neturėjo teisės teikti GMP paslaugas (kaip jos apibrėžtos Apmokėjimo aprašo 3 p.) Telšių ir Mažeikių rajonų savivaldybėse. Atitinkamai pareiškėjai negali priklausyti apmokėjimas už be teisinio pagrindo (neva) teiktas paslaugas. Pareiškėja nenurodo konkretaus (tariamo) Apmokėjimo sutarties negaliojimo teisinio pagrindo. Pareiškėja tuo pačiu metu teigia, kad atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryta Apmokėjimo sutartis yra ir sustabdyta ir nutraukta. Pareiškėja, Mažeikių GMPS ir Telšių PSPC ėmėsi vienašališkų veiksmų atjungiant trečiąjį suinteresuotą asmenį nuo informacinių technologijų pajėgumų ir tokiu būdu apribojo faktines galimybes pilna apimtimi teikti dispečerinės paslaugas. Mano, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas ir netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2020 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. S-4162 dėl atsisakymo su pareiškėja sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį, kuri įsigaliotų nuo 2020 m. lapkričio 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotis pateikė Šiaulių TLK nustatytos formos prašymą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto sutarties sudarymo nuo 2020-11-01 d., siūlomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą ir tris sutartis dėl greitosios medicinos pagalbos dispečerinės tarnybos paslaugų teikimo Plungės rajono, Rietavo, Mažeikių rajono ir Telšių rajono savivaldybių teritorijose.

Atsakovė Šiaulių TLK 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. S-4162 nusprendė, kad neturi teisinio pagrindo su Panevėžio miesto GMP stotimi sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį, kuri įsigaliotų nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Šiaulių TLK, atsisakydama sudaryti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį, atsisakymo pagrindą nurodo tai, kad dėl GMP dispečerinių paslaugų teikimo Telšių, Plungės ir Mažeikių rajonų savivaldybių gyventojams Šiaulių TLK yra sudariusi Asmens priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutartį su VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotimi. Pagal šią sutartį, VšĮ Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis yra įsipareigojusi GMP dispečerinės paslaugas teikti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte yra nustatyta, jog GMP paslaugos – tai GMP įstaigų teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, siekiant laiku suteikti pacientui reikalingą medicinos pagalbą jo buvimo vietoje ir prireikus transportuoti sergantį ar sužeistą pacientą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. GMP paslaugos laikomos paslaugomis, skirtomis gyvybei gelbėti ir išsaugoti. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis savivaldybių veiklą, įgyvendinant valstybės perduotas funkcijas, riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai. Atskirais atvejais valstybinės funkcijos gali būti perduotos savivaldybėms įgyvendinti sutarčių pagrindu. Savivaldybė tokią sutartį gali sudaryti tik tuo atveju, kai savivaldybės taryba pritaria. Jei GMP įstaiga nori keisti GMP dispečerinės paslaugas teikiančią įstaigą, turi gauti steigėjų ir Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimą. Nei VšĮ Plungės rajono greitosios medicinos pagalbos, nei VšĮ Mažeikių greitosios medicinos pagalbos centro, nei VšĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro sutartims su VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotimi savivaldybių tarybų sutikimai nėra gauti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog tokios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, tai lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010).

Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Atsakovė šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtina viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Teismas, vertindamas viešojo administravimo subjekto priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, pirmiausia privalo nustatyti, ar jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai. Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.).

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Vadovaujantis objektyvumo principu, administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Sutarčių tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01 iki 2020-11-01) ir Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 (toliau – ir Tvarkos aprašas; redakcija, galiojanti nuo 2020-09-01).

Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji.

Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

Įvertinusi nurodytą Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, jog šiame įstatyme, nustatančiame, be kita ko, išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagrindus (Sveikatos draudimo įstatymo 1 str.), įstatymų leidėjas pavedė Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti minėtų sutarčių – tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo – sudarymo tvarką. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos ir esminės sąlygos tokioms sutartims sudaryti, apibrėžiančios reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms – teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją sveikatos priežiūrai arba akredituotomis šiai veiklai ir pageidaujančiomis sudaryti tokias sutartis. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog Sveikatos draudimo įstatyme yra nustatytas išsamus sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant spręstinas klausimas dėl galimybės teritorinėms ligonių kasoms sudaryti (ar atsisakyti sudaryti) sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Nei Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio, nei kitos šio įstatymo nuostatos neįtvirtina įgaliojimų atitinkamiems subjektams (pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijai) papildyti įstatyme įtvirtintas minėtas sąlygas (reikalavimus), keliamas asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, siekiančioms sudaryti su teritorinėmis ligonių kasomis sutartis, ar jų teikiamoms paslaugoms (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I822-29/2012, 2014 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-867/2014). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi licenciją ir pareiškė pageidavimą sudaryti sutartį, tačiau skundžiame sprendime tai neįvertinta. Atsižvelgiant į Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą darytina išvada, kad Šiaulių TLK 2020-10-28 sprendime Nr. S-4162 nurodyti atsisakymo sudaryti sutartį motyvai nėra pagrįsti Sveikatos draudimo įstatymu, nors skundžiamas sprendimas pagal formuojamą LVAT praktiką turėjo būti pagrįstas Sveikatos draudimo įstatymu. Skundžiamame sprendime nurodyti pagrindai – nėra gauti savivaldybių tarybų ir Sveikatos apsaugos ministerijos sutikimai – nepagrįsti nei Sveikatos draudimo įstatymu, nei Tvarkos aprašo nuostatų reikalavimais.

Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, kokie dokumentai turi būti pateikti teikiant prašymą TLK sudaryti sutartį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, nurodyta Tvarkos apraše, o tiksliau – Tvarkos aprašo 3 punkte.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad lingvistiniu teisės aiškinimo metodu analizuojant Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies normą, matyti, jog Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės privalomai teikiamos sudarant sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, o ne tvirtinant tokių sutarčių sudarymo tvarką. Tuo atveju, kai administracinėje byloje nėra duomenų, kad teritorinei ligonių kasai prieš priimant sprendimą atsisakyti sudaryti sutartį dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, buvo gautos ir įvertintos Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės dėl sutarties tarp teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sudarymo, paprastai daroma išvada, kad atsisakant sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga yra pažeidžiamos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. Reikalavimas gauti ir įvertinti Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones dėl sudaromos sutarties yra įtvirtintas įstatyme, todėl toks reikalavimas yra svarbus sutarčių sudarymo su asmens sveikatos priežiūros įstaiga procedūros elementas, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos atliekamas funkcijas, galintis turėti esminės reikšmės teritorinei ligonių kasai priimant atitinkamą sprendimą (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2147/2011).

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės būtų gautos ir kad jas Šiaulių teritorinė ligonių kasa būtų vertinusi, nors atsakovė, teikdama atsiliepimą į pareiškėjo skundą, turėjo pateikti visą medžiagą, susijusią su ginčijamo sprendimo priėmimu (pagal teismo 2020-12-01 nutartį). Skundžiame sprendime nenurodyta, kad buvo kreiptasi į Valstybinę ligonių kasą ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybą dėl sutarties su pareiškėju sudarymo, nenurodyta, ar buvo gautos nuomonės, jei gautos, tai kokios nuomonės dėl sutarties sudarymo buvo pateiktos, nenurodyta, ar išvis į jas atsižvelgta. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsisakant sudaryti sutartį su pareiškėju buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros, o tai sudaro dar vieną skundžiamo administracinio akto neteisėtumo pagrindą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2020 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. S-4162 nėra pagrįstas konkrečiomis Sveikatos draudimo įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatomis, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir principų, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Skundžiami teisės aktai (ar jų dalis) gali būti panaikinti, jeigu jie yra neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėti dėl to, kad juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, arba neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Remiantis šia nuostata, taip pat yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007; 2009-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-798/2009 ir kt.). Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas bei teisėtas, atsakovės teismui nurodyti motyvai, kuriais, be kita ko, yra grindžiamas ir skundžiamas sprendimas, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. V-2410 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. V-1131 „Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatoms, tačiau šie prašymai netenkintini.

Ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kreiptis turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

ABTĮ 113 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu: 1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla; 2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto; 4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais; 5) teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 113 straipsnio nuostatas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad ABTĮ 113 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. Minėtas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą teigti, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo metu nėra apsiribojama vien tik prašymo atitikimo formaliems įstatyme nurodytiems procesiniams reikalavimams patikrinimu, kaip tai daroma skundo priėmimo įprastinėse administracinėse bylose atveju. Spręsdamas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą, teismas privalo įvertinti tokio prašymo turinį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalis, be kita ko, reikalauja patikrinti, ar prašymas yra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, ir įvertinti prašyme pateikiamą motyvaciją. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos (nurodytas konkretus norminis administracinis aktas ar jo dalis, kurių teisėtumas bus tiriamas; nurodytos konkrečios įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; pateikta konkreti teisinė motyvacija, sudaranti pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-3065/2011, 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016).

Taigi norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pakankamais teisiniais argumentais nepagrindė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme pradėti norminę administracinę bylą dėl administracinio akto teisėtumo ištyrimo tik nurodė, kad norminis administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatų (nenurodant kitų įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų), t. y. prašyme pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo nenurodė pakankamos teisinės motyvacijos, kad būtų pagrindas abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu.

Be to, ginčijamas atsakovės 2020-10-28 sprendimas Nr. S-4162 nebuvo grindžiamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-2410 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. V-1131 „Dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ir jų išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, todėl pareiškėjo prašymas dėl norminio administracinio akto nėra susijęs su šia konkrečia nagrinėjama byla.

Atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių pareiškėjo prašymas ištirti norminį administracinį aktą atmestinas (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai).

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1127-525/2018).

Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjos skundas ir patikslintas skundas tenkintini, todėl pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Į bylą pateiktas 2020-11-24 banko operacijos išrašas patvirtina, jog buvo sumokėtas žyminis mokestis. Pareiškėjos naudai priteistina iš atsakovės 22,50 Eur žyminis mokestis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotis taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 str. 3 d. numatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi šiuo sprendimu patenkintas pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas, t. y. neapgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 – 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties skundą ir patikslintą skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos 2020 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. S-4162 ,,Dėl sutarties sudarymo“.

Priteisti viešajai įstaigai Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stočiai iš atsakovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.