Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-04-24 · Civilinė byla Nr. 2S-471-440/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-04-24Šiaulių apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-06-02Šiaulių apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-24
Bylos Nr.
2S-471-440/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-01081-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Valantienė
Skolininkas
uždarosios akcinės bendrovės „Vėjelis“
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-471-440/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01081-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 110.4; 114.4; 121.14; 122.4 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Vėjelis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje iškeltoje pagal kreditoriaus bankrutuojančio E. S. pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Vėjelis“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius bankrutuojantis fizinis asmuo E. S., atstovaujamas bankroto administratoriaus G. M., kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu dėl 3265,74 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 7394,40 Lt delspinigių priteisimo iš skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vėjelis“. Nurodė, kad E. S. laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. dirbo UAB „Vėjelis“ brigadininko pareigose. Darbdavys pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau LR DK) 141 straipsnio 1 dalį neišmokėjo priskaičiuoto darbo užmokesčio 3265,74 Lt sumoje. Bankroto administratoriui pateikus skolininkui pranešimą dėl skolos sumokėjimo, UAB „Vėjelis“ pasiūlė mokėjimo grafiką, tačiau jo nevykdė. Pažymėjo, kad delspinigiai už pradelstą atsiskaityti laiką sudaro 7394,40 Lt. Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 10660,14 Lt sumai taikyti areštą skolininkei priklausančioms piniginėms lėšoms, esančioms skolininkės atsiskaitomosiose sąskaitose, jeigu sąskaitose nebus rasta pakankamai lėšų – skolininkei priklausančiam nekilnojamam ir kilnojamam turtui. Prašymui pagrįsti nurodė, kad skolininkė neatsiskaito ilgą laiką, į pranešimus neatsako, ateityje gali nebeturėti (perleisti) turto, todėl yra reali grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino, reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ne didesnei kaip 10660,14 Lt sumai skolininkei UAB „Vėjelis“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant perleisti kitiems asmenims, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštavo skolininkės pinigines lėšas, esančias banko atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant daryti atsiskaitymus su kreditoriumi bankrutuojančiu fiziniu asmeniu E. S.. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą motyvavo tuo, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė, teismui nežinoma tikroji skolininko turtinė padėtis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Vadovaudamasis ekonomiškumo principu, teismas pirmiausia taikė areštą skolininkei priklausančiam kilnojamam ir nekilnojamam turtui, o tik jo nesant ar esant nepakankamai, piniginėms lėšoms, esančioms banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu apeliantė UAB „Vėjelis“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Kreditorius prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors tokią pareigą nustato įstatymas. Įstatymas suteikia teismui teisę savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tuo atveju, jei tai yra būtina, siekiant apginti viešąjį interesą, tačiau byloje duomenų apie viešojo intereso buvimą nėra. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - LR CPK) 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis suteikė kreditoriui perdėto pranašumo bei suvaržė apeliantės teises daugiau, nei būtina.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius E. S. nurodė, kad su skundu nesutinka, laiko jį nepagrįstu, prašo atmesti ir 2014 m. vasario 12 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas byloje dalyvaujančių ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti, jog konkrečioje situacijoje yra grėsmė, jog teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju skolininkei UAB „Vėjelis“ pranešimas dėl atlyginimo išmokėjimo kreditoriui E. S. išsiųstas 2013 m. spalio 1 d., įteiktas 2013 m. spalio 3 d., bet skola nebuvo apmokėta ir tik 2013 m. gruodžio 30 d. iš skolininkės gautas pranešimas su mokėjimo grafiku. Įvertinus aplinkybę, kad skolininkė nors ir pati pasiūlė mokėjimo grafiką, tačiau jo nevykdė, kreditoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi skolininkė su kreditoriumi neatsiskaito ilgą laiką ir net pasiūliusi mokėjimo grafiką savo įsipareigojimų nevykdo. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi taikė skolininkės UAB „Vėjelis“ laikinąsias apsaugos priemonės turtui ir piniginėms lėšoms, ne didesnei kaip 10660,14 Lt sumai, todėl nesuvaržė skolininkės teisių daugiau, nei sudaro skola dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką suma ir nesuteikė jokio perdėto pranašumo vienai iš šalių prieš kitą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorius papildomai pažymėjo, kad skolininkė UAB „Vėjelis“ 2014 m. kovo 6 d. iš dalies apmokėjo į bankroto administratoriaus depozitine sąskaitą įsiskolinimą 3165,74 Lt sumoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Atskirasis skundas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – skolininkės turto arešto, pagrįstumo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo, o tik aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe, tai yra grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką ( Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje 2-1851/2013). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ( Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-685/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad skolos suma yra didelė, o skolininkės turtinė padėtis nėra žinoma. Apeliantė su teismo priimta nutartimi nesutinka, pagrindiniu atskirojo skundo argumentu nurodo aplinkybę, kad kreditorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės bei, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės suteikia kreditoriui perdėto pranašumo bei suvaržo apeliantės teises daugiau nei būtina. Kreditorius laikinųjų apsaugos priemonių taikymą motyvavo faktinėmis aplinkybėmis, kad skolininkė nors ir pasiūliusi skolos mokėjimo grafiką, tačiau jo nesilaikė, skolos nepadengė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Kadangi visapusiškai įvertinti asmens turtinę padėtį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu ne visuomet įmanoma, asmuo, kurio atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi galimybę paneigti aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jam yra didelė, pateikdamas atitinkamus įrodymus kartu su atskiruoju skundu. Kita vertus, pareikšto reikalavimo suma yra tik vienas iš kriterijų, pagal kuriuos gali būti sprendžiama dėl galimos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – tokiomis aplinkybėmis taip pat gali būti atsakovo elgesys, vengiant atsiskaityti su ieškovu, tuo atveju, jei ieškovo reikalavimas prima facie yra pagrįstas, pareikšto reikalavimo pobūdis, atsakovui teismuose pareikštų reikalavimų skaičius ir kt.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus.

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Iš kreditoriaus pateikto 2013 m. gruodžio 30 d. UAB „Vėjelis“ pranešimo matyti, kad skolininkė neneigė aplinkybės, jog buvusiam darbuotojui E. S. išmokėtas ne visas darbo užmokestis. Priskaičiuotą darbo užmokestį 3265,74 Lt sumoje UAB „Vėjelis“ įsipareigojo išmokėti iki 2014 m. kovo 31 d. tokiomis dalimis – už birželio mėnesį priskaičiuotą atlyginimą 1116,50 Lt sumoje išmokėti iki 2014 m. sausio 30 d., už liepos mėnesį priskaičiuotą atlyginimą 1116,50 Lt sumoje išmokėti iki 2014 m. vasario 28 d., už rugpjūčio mėnesį priskaičiuotą atlyginimą 1032,74 Lt sumoje išmokėti iki 2014 m. kovo 31 d. (19 b.l.). Iš kreditoriaus kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto banko sąskaitos išrašo matyti, kad skolininkė į kreditoriaus sąskaitą 2014 m. kovo 6 d. pervedė 3165,74 Lt sumą (35 b.l.). Vadovaujantis LR DK 141 straipsnio 1 dalimi, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (LR DK 141 straipsnio 2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (LR DK 141 straipsnio 3 dalis). Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė atsiskaityti su buvusiu darbuotoju delsė ilgiau nei pusę metų, dalį skolos sumokėjo tik darbuotojui kreipusis į teismą, skųsdama pirmosios instancijos teismo nutartį nepateikė jokių rašytinių įrodymų bei duomenų, patvirtinančių, kad kreditoriaus reikalavimui užtikrinti nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, jog prašoma priteisti suma nėra didelė lyginant su įmonės finansine padėtimi, turimu turtu bei gaunamomis pajamomis. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas taikė nepagrįstai ir neteisėtai. Be to, remiantis byloje pateiktais duomenimis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditoriaus prašyta priteisti 10660,14 Lt suma vertintina kaip pakankamai didele suma apeliantės atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių neabejotinai gerą jos turtinę padėtį bylos nagrinėjimo metu, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti, kad prašoma priteisti suma jai nėra didelė ir nekils grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesivadovavo ekonomiškumo principu ir neužtikrino šalių teisėtų interesų pusiausvyros. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemonės sprendė, kad pirmiausia areštuotinas apeliantės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, piniginės lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantei priklausančio turto areštas trikdo apeliantės ūkinę ir komercinę veiklą, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytas turto areštas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, ekonomiškumo, o taip pat proporcingumo principų, varžo apeliantės teises daugiau negu to reikia teisėtam tikslui pasiekti (LR CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymi, kad apeliantė, manydama, kad areštavus tam tikrą įmonės turą yra trikdoma jos ūkinė komercinė veikla, turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, t. y. pateikti prašymą, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos konkrečiam apeliantei priklausančiam turtui ieškinio dydžio ribose.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos spendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Remiantis nustatytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad atskirojo skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio šalims bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus pateiktais duomenimis skolininkė dalį skolos sumokėjo, apeliantei išaiškintina, kad vadovaujantis LR CPK 148 straipsnio 1 dalimi, ji turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėja Vilija Valantienė