- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-05
- Bylos Nr.
- 2-2667/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00054-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daneksa“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas pripažinti BUAB „Daneksa“ bankrotą tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-630-154/2013 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daneksa“ bankroto administratoriaus uždariosios akcinės bendrovės „Tytus“ pareiškimą dėl pripažinimo uždarosios akcinės bendrovės „Daneksa“ bankrotą tyčiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
Šalies argumentai
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi UAB „Daneksa“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tytus“ (toliau tekste - administratorius). Administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti UAB „Daneksa“ bankrotą tyčiniu, kadangi 2011-02-28 buvo atleisti visi UAB „Daneksa“ darbuotojai, todėl darytina išvada, kad įmonė jau 2010-12-31 veikė nuostolingai; nuo 2011 metų įmonė nebeteikė Metinės pelno mokesčio deklaracijos, tačiau įmonės vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu savo neveikimu toliau sąmoningai didino įmonės įsiskolinimą kreditoriams. Valstybinė mokesčių inspekcija 2011-03-03 įmonei pervedė 11 221,84 Lt mokesčių permoką. Tuo tarpu, įmonės vadovė jau kitą dieną šią sumą iš banko sąskaitos paėmė ir neatsiskaitė su VSDFV. Pareiškėjo nuomone, tokiais vadovės veiksmais buvo siekta įmonės tyčinio bankroto, nes įmonės vadovė sąmoningai sumažino įmonės turtą. Administratorius taip pat pažymėjo, kad po bankroto bylos UAB „Daneksa“ iškėlimo įmonės vadovė nevykdė teismo nurodytų reikalavimų. Įmonės buhalteriniai dokumentai ir turtas administratoriui nėra perduoti iki šiol ir teismas įmonės vadovei jau du kartus skyrė baudą dėl to. Administratoriaus nuomone, įmonės vadovės neveikimas buvo sąmoningas ir tyčinis, siekiant išvengti prievolių vykdymo kreditoriams. Pagal kasacinio praktiką, tyčiniu bankrotu laikomi atvejai, kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Administratoriaus nuomone, minėti įmonės vadovės veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 spalio 18 d. nutartimi atmetė administratoriaus reikalavimą BUAB „Daneksa“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nustatė, kad įmonės veikla jau 2010 m. buvo nuostolinga. Visą bedrovės 178 608 Lt vertės turtą sudarė trumpalaikis 169 336 Lt vertės turtas, iš kurio net 157 959 Lt – gautinos sumos. Įmonė vertėsi maisto, gėrimų, tabako ir jo gaminių prekyba; vaisių, uogų ir daržovių mažmenine prekyba; kita didmenine prekyba; krovinių vežimu kelias; krovinio tvarkymu ir sandėliavimu, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad tokiose ūkinės veiklos srityse yra didelė konkurencija, kurią krizės metu buvo sunku įveikti. Teismo nuomone, bankrotui turėjo reikšmės verslo nesėkmė, o ne tyčiniai, priešingi bendrovės veiklos tikslams jos vadovės veiksmai. Aplinkybę, kad įmonės vadovė gautomis iš VMI lėšomis neatsiskaitė su Sodra, nėra pagrindas išvadai, kad įmonės vadovė sąmoningai sumažino įmonės turtą, kadangi bendrovė jau 2010 m. turėjo 76 949 Lt pradelstų įsipareigojimų, kai 2009 m. jie sudarė net 274 270 Lt, todėl VMI bendrovei pervestą sumą vadovė galėjo panaudoti ir kitų kreditorių skoloms padengti. Be to, bendrovė gavusi iš VMI permoką, sekančią dieną D. Ž. pervedė 11 923,63 Lt paskolai padengti (likutis 2600 EUR bei mokėjimams „Departus“ ir „VIA Genero“)“. 2011-03-09 vadovė įmonei pervedė 3 150 Lt, nurodydama, kad tai paskola įmonei, ir tą pačią dieną 3 150,51 Lt išmokėjo R. K. atlyginimą už du mėnesius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat 2011-03-23 pervedė 65,58 Lt Sodrai, nurodant, kad tai įsiskolinimas už 2011 m. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad įmonės vadovė tokiais savo veiksmais siekė sąmoningai sumažinti įmonės turtą. Teismas pažymėjo, kad administratorius remiasi tik 2011 m. trijų mėnesių banko sąskaitos išrašu, kuris yra nepakankamas spręsti dėl įmonės vadovės veiksmų priešingumo įmonės tikslams. Be to, bendrovė lėšų Sodrai nebemokėjo nuo 2012-07-01, o tai reiškia, kad iki šios datos skola Sodrai buvo išieškoma. Teismas pripažino, kad bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, turi pareigą vykdyti teismo nurodymus ir perduoti administratoriui įmonės finansinius dokumentus ir turtą. Tačiau taip pat įvertino, kad už šių pareigų nevykdymą įmonės vadovei yra skirta ne viena bauda. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi sumažindamas įmonės vadovei paskirtą baudą ir panaikindamas paskirtą apribojimą trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, pripažino, kad buvusi įmonės vadovė dėl svarbių priežasčių laiku nepateikė teismo ir administratoriaus reikalaujamų dokumentų (nuo 2012-06-30 iki 2014-05-25 buvo vaiko priežiūros atostogose; nuo 2013-04-22 iki 2013-05-03 buvo išvykusi į Vilnių ligoninėje slaugyti nepilnametės dukters). Teismo vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis būtų pagrindas pripažinti UAB „Daneksa“ bankrotą tyčiniu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu UAB „Daneksa“ administratorius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti UAB „Daneksa“ bankrotą tyčiniu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nutartis yra nepagrįsta, kadangi motyvuojama prielaidomis. Sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto yra aktualios 2011 m. išlaidos, tačiau vadovė nepateikė šio laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentų. Dėl šios priežasties neįmanoma nustatyti, kokie įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo būtent 2011 m. Pažymi, kad skolos kreditoriams galėjo būti dengiamos įmonės sąskaitoje esančiomis lėšomis, jas tiesiogiai pervedant kreditoriams, kaip ir 2011-02-09, 2011-03-09 atveju lėšos buvo pervestos tiesiogiai įmonės kreditoriams UAB „Porix“ ir R. K., tačiau iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad pinigų gavėja 2011-03-04 nurodoma būtent įmonės vadovė D. Ž.. Šis faktas taip pat kelia pagrįstą abejonę dėl paimtų lėšų panaudojimo paskirties.
2. Administratoriaus nuomone, D. Ž. įmonei suteikta paskola yra nesusijusi su anksčiau nurašytų 11 923,63 Lt suma. Į įmonės sąskaitą įneštos lėšos įvardijamos kaip paskola įmonei, todėl negalima teigti, kad tai buvo dalies 2011-03-04 įmonės vadovės paimtų lėšų grąžinimas.
3. Teismo nurodoma aplinkybė, kad UAB „Daneksa“ skola Sodrai buvo išieškoma iki 2012-07-01 yra nepagrįsta, kadangi 2011-04-01 UAB „Daneksa“ skola sudarė 2004 Lt, o 2012-01-01 - 2114,25 Lt. BUAB „Daneksa“ bankroto byloje yra patvirtinta Sodros 2114,25 Lt kreditorinio reikalavimo suma, todėl darytina išvada, kad didžioji dalis buvo susidariusi jau 2011-04-01, o galutinai sukaupta 2012-01-01. Todėl matyti, kad skola Sodrai iš UAB „Daneksa“ negalėjo būti išieškoma iki 2012-07-01.
3. Teismas rėmėsi Šaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje nurodytais baudos sumažinimo ir įmonės vadovei nustatyto apribojimo panaikinimo motyvais, tačiau administratoriui pateikiant pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu (2013-07-29) ir Šiaulių apygardos teismui priimant skundžiamą nutartį, D. Ž. jau buvo grįžusi iš gydymo įstaigos, tačiau įmonės turtas bei dokumentai iki šiol administratoriui nėra pateikti. Aplinkybė, kad buvusi vadovė iki 2014-05-25 yra vaiko priežiūros atostogose, nėra pateisinama priežastis bendrovės dokumentų ir turto neperdavimui.
4. Teismas nepasisakė dėl administratoriaus pareiškime nurodyto tyčinio bankroto požymio – vadovo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nevykdymo (Įmonei esant nemokiai, vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Bendrovė jau 2010 m. gruodžio mėn. veikė nuostolingai, nuo 2011 m. nebeteikė Metinės pelno mokesčio deklaracijos, 2011-02-28 buvo atleisti visi įmonės darbuotojai. Šios aplinkybės patvirtiną buvusios vadovės pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tuo tarpu bankroto byla įmonei iškelta tik kreditorių iniciatyva 2013-02-27. Administratoriaus nuomone, skundžiamoje nutartyje nėra paneigti tyčinio bankroto požymiai.
Atsiliepimas
Atsakovė, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. UAB „Daneksa“ valdymo organai apie bendrovei iškeltą bankroto bylą sužinojo tik iš antstolio R. K. 2013 m. balandžio 5 d. reikalavimų. Visa bendrovės dokumentai, antspaudai ir vienintelis įmonės turtas lengvasis automobilis, kurį bankroto administratorius jau yra pardavęs, skubiai ir be aprašo buvo perduoti administratoriui, kadangi atsakovė privalėjo išvykti su keturiolikmete dukra į Vilnių dėl stuburo operacijos. Pažymi, kad iki 2011 metų sausio 1 d. buvo nutrauktos visos sutartys, o nuo 2011 m. vasario 28 d. atleisti visi darbuotojai, įmonė nesudarė ir nevykdė jokių sandorių, nevykdė atsiskaitymų su ūkio subjektais, negavo pajamų, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 77 straipsnio nuostatomis ir Valstybės mokesčių inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-135 įmonės veikla buvo sustabdyta, todėl neprivalėjo vesti buhalterinės apskaitos. Juridinių asmenų registrui nereikėjo pateikti jokių prašymų ar pažymų, įmonės statusas nepasikeitė. Atkreipia dėmesį, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymą, įmonė negali egzistuoti be direktoriaus, tačiau laikinai sustabdant įmonės veiklą privaloma jį atleisti, tuo tarpu Juridinių asmenų registre lieka įrašas apie direktorių, nors pastarasis ir yra atleistas. Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato sustabdytai įmonei pareigos pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl nėra aišku, kas ir iš kokių lėšų turėtų tai atlikti, kai įmonės veikla yra sustabdyta, o visas turtas jau perduotas administratoriui.
2. Dėl 2009 - 2010 m. prasidėjusių Europoje smulkių ir stambių įmonių bankrotų, UAB „Daneksa“ iš užsienio klientų negavo apmokėjimų už suteiktas transporto paslaugas. Įmonės veiklos laikotarpiu šios skolos viršijo 167 000 Lt. Todėl, siekiant atsiskaityti su transporto įmonėmis, suteikusiomis paslaugas UAB „Daneksa“ pagal vienkartinius užsakymus - sutartis, įmonės veikla nebuvo stabdoma ir nebuvo skelbiamas bankrotas. Sprendžiant klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo, būtina įvertinti įmonės valdymo organų veiksmų visumą, o ne vien remtis vieninteliu pinigų pervedimu į vadovės asmeninę sąskaitą.
3. Atskirajame skunde nurodytos 2011 m. sausio 1 d. 423,74 Lt VSD skola neegzistavo, o 423,74 Lt VSD įmoka už sausio mėn. buvo išskaičiuota 2011 m. vasario 23 d. ir 2011 m. kovo 1 d. pagal debeto mokėjimo nurodymą Nr. 5708; 2011 m. kovo 3 d. gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams pagal visus tuo metu galiojusius verslo apskaitos standartus ir Buhalterinės apskaitos įstatymus. Vertinant UAB „Daneksa“ vadovės 2011 m. veiksmus administratorius siekia pritaikyti CK 6.930 straipsnio nuostatas, tačiau jos įsigaliojo tik 2013 spalio 1 d., todėl 2011 m. civiliniame kodekse nebuvo nustatytos pareigos, esant lėšų trūkumui, vykdyti atsiskaitymus nustatytu eiliškumu, taip pat nebuvo reguliuojamas atsiskaitymų eiliškumas grynaisiais pinigais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal atskirojo skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, argumentus, apeliacijos dalyką sudaro teisinio pagrindo ir įrodymų vertinimo klausimai, sprendžiant dėl BUAB „Daneksa“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Administratoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Tiek prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirasis skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais: 1) bendrovės vadovė įmonei esant nemokiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl sąmoningai didino įsipareigojimus kreditoriams; 2) įmonės vadovė po bankroto bylos iškėlimo administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto, todėl negalima patenkinti įmonės kreditorių reikalavimų; 3) lėšų pervedimu iš bendrovės sąskaitos į savo sąskaitą sumažino galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus. Administratoriaus nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės bankrotas yra tiesioginė vadovės nesąžiningų veiksmų neveikimo pasekmė.
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje yra pateikta tyčinio bankroto sąvoka. Minėtame straipsnyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Pagal ĮBĮ nuostatas tyčinio bankroto požymiai yra šie: kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininko įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, jog yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai. Taigi bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, o kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Bombos filmai“ v. BUAB „Laisvės“ kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004; 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund”, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2633/2013).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas administratoriaus reikalavimą UAB „Daneksa“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nustatė, kad jau 2010 m. bendrovės veikla buvo nuostolinga. Visą bedrovės 178 608 Lt vertės turtą sudarė trumpalaikis 169 336 Lt vertės turtas, iš kurio net 157 959 Lt sudarė gautinos sumos; 2010 m. įmonė turėjo 76 949 Lt pradelstų įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad lyginant su 2009 m., 2010 m. įmonės veiklos rezultatai žymiai pagerėjo, kadangi per 2010 m. įmonė ženkliai sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams – nuo 274 270 Lt iki 76 949 Lt. Taigi, 2009 m. - 2010 m. laikotarpio įmonės veiklos rodikliai nepatvirtina bendrovės valdymo organų priešingų veiksmų įmonės kreditorių interesams .
Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovės tipinė veikla buvo tarpininkavimo paslaugos krovinių gabenimo srityje. Bendrovė neturėjo ilgalaikio materialaus turto ir be gautinų sumų, bendrovės turtą sudarė biuro technika ir 1 transporto priemonė (29-35 b.l., 132 b.l.). D. Ž. teigimu, 2011 m. sausio 1 d. buvo nutrauktos visos bendrovės sutartys, o 2011 m. vasario 28 d. buvo atleisti visi įmonės darbuotojai, kadangi įmonė nebevykdė veiklos. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai prieinamų duomenų matyti, kad įmonė 2011 m. gegužės 10 d. buvo išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčių (toliau tekste – PVM) mokėtojų. Administratorius neginčija šių faktinių aplinkybių, tačiau atskirajame skunde pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu yra svarbūs 2011 m. bendrovės finansiniai dokumentai, kadangi negalima nustatyti kokie įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo būtent 2011 m., ar įmonės įsipareigojimai nebuvo dengiami iš įmonei pervestų lėšų, jei taip – tai kokiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šias administratoriaus prielaidas, kadangi buvusios vadovės teigimu, įmonei iškėlus bankroto bylą, 2013 m. balandžio 20 d. administratoriui buvo perduoti iki 2011 m. buhalteriniai dokumentai, įmonės didžioji knyga, iš kurios, atsakovės teigimu yra matomas kreditorių ir debitorių sąrašas. Bylos duomenys patvirtina, kad administratoriui taip pat buvo perduota bendrovės vienintelė turima transporto priemonė, kurią administratorius jau yra realizavęs. Taigi, iki 2011 m. bendrovės kreditoriai ir debitoriai yra aiškūs, o 2011 m. bendrovė nevykdė veiklos. Iš bendrovės sąskaitos išrašo administratorius turi galimybę nustatyti visas bendrovės įplaukas ir išlaidas, atsiskaitymus su kreditoriais, tačiau prašydamas pripažinti bankrotą tyčiniu, remiasi 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 21 d. laikotarpio banko išrašu, kuris patvirtina bendrovės finansinius srautus tik 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 23 d. laikotarpiu (120-122 b.l.). Minėtu trijų mėnesių laikotarpiu įmonės vadovė ne kartą į bendrovės sąskaitą įnešė lėšas, iš kurių buvo vykdomi įsipareigojimai telekomunikacijų bendrovei, Sodrai, atsiskaityta su darbuotojais R. K., D. Ž., A. Ž. už 2010 m. gruodžio mėnesį, taip pat atsiskaityta su kreditoriais UAB „Departus“ ir UAB „Porix“. Iš 2011 m. kovo mėn. mokesčių inspekcijos grąžinto 1 171 Lt PVM skirtumo ir 11 221,84 Lt mokesčio permokos, susidariusios įskaičius avansines mokesčio įmokas, bendrovės vadovei buvo grąžinta paskola (kuri atsispindi 2010 m. Juridinių asmenų registrui pateiktame aiškinamajame rašte), taip pat atsiskaityta su UAB „Departus“ ir UAB „Genero“. 2011 m. kovo 9 d. vadovė į bendrovės sąskaitą įnešė 3 150 Lt (paskolą) iš kurios darbuotojai R. K. pervedė darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas; taip pat pervedė 65,58 Lt įsiskolinimą Sodrai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad šiuo laikotarpiu buvo vykdomos prievolės kreditoriams, byloje nepaneigtas buvusios UAB „Daneksa“ vadovės D. Ž. kredito suteikimas įmonei, todėl 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 23 d. vykdyti atsiskaitymai negali būti vertinami, kaip sąmoningas siekis sumažinti bendrovės galimybę atsiskaityti su visais kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su administratoriaus argumentais, kad įmonės vadovė po bankroto bylos iškėlimo administratoriui iš viso nėra perdavusi jokių įmonės dokumentų ir jokio turto. Bendrovės banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad nuo 2011 m. kovo 23 d. nebevyko atsiskaitymai, Sodros duomenys iš kurių matyti, jog nuo 2011 m. vasario 28 d. buvo atleisti visi įmonės darbuotojai ir VMI viešai prieinama informacija, kad UAB „Daneksa“ yra išregistruota iš PVM mokėtojų registro iš esmės leidžia daryti prielaidą, jog įmonei nuo 2011 m. nebevykdant veiklos, buvusi įmonės vadovė neturi šio laikotarpio bendrovės didžiosios knygos ir kitų finansinės apskaitos dokumentų (išskyrus rašytinius įrodymus, patvirtinančius atsiskaitymus su UAB „Departus“ ir UAB „Genero“), todėl vien priežastis, jog įmonės vadovė nesudarė bendro 2010 m. ir 2011-2013 m. laikotarpio kreditorių debitorių sąrašo, balanso ir kitų teismui teiktinų dokumentų, negali būti pagrindu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Administratorius atskirąjį skundą taip pat grindžia ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje vadovui nustatytos pareigos nevykdymu, nurodant, jog įmonei esant nemokiai, vadovė nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl sąmoningai didino įsipareigojimus kreditoriams. Atsakydamas į šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad dėl savalaikio nesikreipimo į teismą būtų ženkliai išaugę bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, nes visų pradelstų įsipareigojimų suma atsispindi jau 2010 m. bendrovės balanse. Be to, ši suma lyginant su 2009 m. balanso duomenimis yra ženkliai sumažinta. Tuo tarpu, administratorius savo reikalavimą iš esmės grindžia 2011 m. – 2013 m. laikotarpiu, kuomet bendrovė veiklos nevykdė, buvo jau atleidusi visus darbuotojus ir sustabdžiusi įmonės veiklą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau minėtų aplinkybių visuma nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti UAB „Daneksa“ tyčinio bankroto. Pirmiau minėta, kad bendrovės tipinė veikla buvo tarpininkavimo paslaugos krovinių gabenimo srityje ir įmonė neturėjo veiklos vystymui savo turto. Atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Daneksa“ bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovės veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nesant UAB „Daneksa“ žymaus nuostolio didėjimo ir turto mažėjimo požymių, nėra pagrindo konstatuoti, kad administratoriaus pažymimos finansinės operacijos turėjo įtakos įmonės nemokumui susidaryti, kad, akivaizdžiai gresiant bankrotui, įmonės turtas buvo paslėptas, iššvaistytas, nepagrįstai perleistas kitiems asmenims, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti UAB „Daneksa“ bankrotą tyčiniu.
Kiti apelianto argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė administratoriaus reikalavimą UAB „Daneksa“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia šių išvadų pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.