Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4188-565/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl pripažinimo, kad ieškovui Lietuvos teismuose taikomi dvigubi teisingumo standartai ir vykdoma diskriminacija, ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Neteisėtus teisėjų veiksmus ir jų kaltę patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2007-07-17 ir 2008-10-29 nutartys civilinėje byloje Nr. 2A-194/2008, kuriomis buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2007-10-19 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007 ir nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-198-96 ieškovo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos, taip pat ieškovui priteista 63 900 Lt žalos atlyginimo vietoje prašyto 3 450 000 Lt žalos atlyginimo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų neteisėtais veiksmais ieškovui padarytą 3 386 100 Lt turtinę žalą patvirtina negautos ieškovo pajamos Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007, t. y. iš ieškovo prašomo priteisti 3 450 000 Lt žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-105-425/2007 atėmus priteistą 63 900 Lt žalos atlyginimą. Ieškovas teigė taip pat patyręs ir 50 000 Lt neturtinę žalą.

Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Sprendimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1468-67/2007 buvo patikrintas apeliacine tvarka ir paliktas nepakeistas. Todėl ieškovo subjektyvi nuomonė dėl teisėjų padarytų neteisėtų veiksmų yra nepagrįsta įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes yra pažeistos ir netinkamai pritaikytos procesinės ir materialinės teisės normos, nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomos precedento taikymo praktikos civiliniame procese, yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).

Be to, netinkamai taikomi CK 6.250 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis, kai nustatoma, kad nėra jokių įrodymų apie padarytos neturtinės žalos dydį ir faktą bei jokių duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir motyvų, kurie pagrįstų, kad nebuvo padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės taikymo ir aiškinimo klaida.

Sprendime nėra motyvų, kurie pagrįstų teismo padarytą išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-194/2008 nustatyta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-198-96 buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ieškovo atžvilgiu, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovui buvo padaryta žala jo nurodomose bylose dėl nurodytos teisės normos taikymo ir aiškinimo klaidos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas A. B. pateikė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus apeliantas turėjo galimybę ir išsamiai išdėstė paduotame apeliaciniame skunde, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (CPK 322 str.).

Byloje kilo ginčas dėl teismo šališkumo, įrodymų vertinimo bei teismo motyvų sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, ieškinio senaties termino atnaujinimo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų (CPK 320 str.).

Dėl teismo šališkumo

Apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kadangi Vilniaus apygardos teismo teisėjai nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 str.). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui (teisėjams) nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo (jų) dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjai) gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas (teisėjai) turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (CPK 65, 71 str.) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam (jiems) pareikšti nušalinimą (CPK 66, 68 str.). Tačiau visais atvejais teisėjas (teisėjai) gali nusišalinti arba gali būti nušalinamas (-ami) nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo (jų) arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) šališkumo, tai yra tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios galėtų kelti pagrįstų abejonių teismo ar teisėjo nešališkumu, o apelianto dėstomi teiginiai apie tai, kad teisėja D. B., nagrinėdama bylą, turėjo vertinti savo kolegų darbą, yra nepagrįsti, kadangi teisėjas nagrinėja bylą ir priima joje procesinį sprendimą, o kitų teisėjų darbo vertinimas nepriklauso teisėjo kompetencijai. Taip pat pažymėtina, kad apelianto įžeidžiantys teiginiai apie teisėjos protinius gabumus, bet ne konkretūs teisiškai korektiški argumentai negali būti vertinami kaip pagrindžiantys teismo šališkumą.

Dėl žalos atlyginimo

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Kasacinis eismas yra nurodęs, jog kad „pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. <...> Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d.nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).

Teisėjų kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad vien ta aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-194/2008 pripažino, jog baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-198-96 ieškovo atžvilgiu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovo nurodomose civilinėse bylose Nr. 2-1468-67/2007, 2A-999/2007, 2-105-425/2007 buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, nes valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei, kuri pasireiškia akivaizdžia ir šiurkščia teisės taikymo ir aiškinimo klaida. Pažymėtina, kad kiekviena civilinė byla nagrinėjama ir joje priimamas procesinis sprendimas pagal konkrečias tik šiai civilinei bylai reikšmingas aplinkybes, todėl vienoje civilinėje byloje nustatytas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas nereiškia, kad toks pažeidimas turėjo būti konstatuotas ir kitoje civilinėje byloje, kadangi šių bylų ratio decidendi skiriasi. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinė byla Nr. 2-105-425/2007 buvo peržiūrėta apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. 2A-194/2008, kurioje ir buvo padarytos atitinkamos išvados dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, kuriomis ieškovas vadovaujasi pareikštame ieškinyje, tačiau joje nebuvo konstatuota, kad buvo padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės taikymo ir aiškinimo klaida, tokių įrodymų nepateikė ir ieškovas. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala dėl teismo bei teisėjų neteisėtų veiksmų.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nurodytą teisės normą, vertindamas, ar nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo pareikšti, įvertino ieškovo nurodomas aplinkybes, kuriomis jis grindžia termino praleidimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-194/2008, kurios nagrinėjime žodinio proceso tvarka dalyvavo ir ieškovas, jis sužinojo 2008-07-17, paskelbus nutartį. Tai, kad ieškovas pateikė į bylą pažymėjimą apie suimtojo paleidimą (b. l. 50), iš kurio matyti, kad jo suėmimo pradžia – 2008-07-10, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jam nebuvo žinoma apie tai, kada teismas priėmė ir paskelbė nurodytą procesinį sprendimą, nes, kaip jau buvo pažymėta, jis dalyvavo teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje, ir nėra duomenų, kad jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis (domėtis bylos medžiaga, teise gauti procesinį sprendimą) jis neturėjo objektyvių galimybių pasinaudoti. Taip pat apeliantas nepateikė konkrečių įrodymų, kokios priežastys jam trukdė pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo po to, kai jis buvo paleistas 2009-10-10, iki 2011-07-17. Dėl nurodyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas be svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo jo atnaujinti.

Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl prašymo išreikalauti įrodymus bei priimti naują įrodymą

Apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas dėl rašytinių įrodymų – civilinių bylų Nr. 2-4626-302/2012 ir Nr. 2-3125-464/2013 išreikalavimo tam, kad būtų galima sulyginti kaip įrodymus šių civilinių bylų ieškinių turinius ir įrodyti teisėjų D. K. ir D. B. neteisėtus veiksmus, susijusius su ieškinio senaties terminu, atmestinas, kadangi apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, buvęs proceso šalimi nurodytose bylose, pats neturi galimybės pateikti konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo išdėstytas aplinkybes (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), ir faktiškai to nenurodo, taip pat nenurodo, kokie konkrečiai toje byloje esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai, kurioje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo įvardijant kitus teisėjus, kurie, pasak ieškovo, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 198, 199 str.).

Apelianto pateiktas įrodymas – Vilniaus apygardos teismo 2013-02-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-3334-565/2013, - priimtinas apeliacinės instancijos teisme, kadangi yra tiesiogiai susijęs su apeliacinio skundo argumentu dėl teismo šališkumo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo ir teisėjų neteisėtų veiksmų, ieškinio senaties terminą, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.