Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. L. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2014-07-10 ieškovė pateikė Paaiškinamąjį raštą dėl trūkumų pašalinimo (35 b. l.), nurodydama, kad realus turtas dalijamas ir apmokestinamas tik toks, kuris lieka atminusavus visus įsiskolinimus ar kitus įsipareigojimus.

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas.

Viena iš pagrindinių civilinio proceso normomis garantuojamų teisių yra asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Asmuo negali kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir bet kuriuo atveju, ši kreipimosi teisė turi būti realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Teismas, gavęs asmens ieškinį (pareiškimą, prašymą), turi išspręsti šio procesinio dokumento priėmimo klausimą. Civilinio proceso kodekso 135 straipsniu, apibrėžiančiu ieškinio turinio reikalavimus, yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (LR CPK 135 str. 1 d.). LR CPK 135 straipsnio 2 dalis numato, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė be visų kitų reikalavimų prašo padalinti santuokoje įgytą turtą, visą turtą paliekant jai. Akivaizdu, kad pareikštas ieškinys tiesiogiai susijęs su turtu (gyvenamas namas su priklausiniais ir transporto priemonė), todėl ginčas laikytinas turtiniu ir už jį turi būti mokamas žyminis mokestis.

Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydis apskaičiuojamas nuo ginčo sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų – trys tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos – septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų.

Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (CK 3.51 straipsnis) ir vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55 straipsnis). Vadinasi, šioje įstatymo normoje nustatyti atvejai, kuriais sutuoktiniai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkto normą aiškinant sisteminiu būdu su CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma darytina išvada, kad tuo atveju, kai sutuoktinis reiškia reikalavimą (ieškinį, priešieškinį) padalyti turtą, yra ginčas dėl turto, ir toks ginčas turi būti apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu dydžiu.

Pažymėtina, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2014-06-26 nutartyje nurodė, kad ieškovė gali pasinaudoti įstatymo suteikta lengvata ir prašyti teismo atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, pateikiant prašymą pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovė šiuo teismo pasiūlymu nepasinaudojo (32–33 b. l.).

LR CK 3.116 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Taigi, pagal šią įstatymo normą sutuoktiniai turtą gali pasidalyti patys, šią sutartį patvirtinant notarine tvarka. Tokiu atveju nebus reiškiamas turtinis reikalavimas teisme ir sutuoktiniai neprivalės mokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminio mokesčio (CK 3.62 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl ieškovė, pareiškusi turtinį reikalavimą, privalėjo sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminį mokestį.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo civilines bylas 2A-597-302/2010, Nr. 2A-63-479/2014, teigdama, jog teismas turėtų vadovautis šiomis nutartimis. Pažymėtina, kad minėtomis nutartimis Klaipėdos apygardos teismas bei Vilniaus apygardos teismas sprendė šalių ginčus dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo iš esmės, tačiau nenagrinėjo klausimo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant teismui ieškinį. Esant šioms aplinkybėms vadovautis apeliantės nurodytomis nutartimis nėra pagrindo.

Pažymėtina, jog skundžiama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis procesine prasme reiškia ieškinio palikimą nenagrinėtu ir ieškovei sukelia būtent LR CPK 297 straipsnyje numatytas ieškinio palikimo nenagrinėtu teisines pasekmes – pašalinus aplinkybes, kurios buvo pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtą, ieškovė turi teisę vėl kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka.

Vadovaudamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį.