Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo O. C. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui O. C., trečiajam asmeniui AB SEB bankui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo bei pagal atsakovo O. C. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovas skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai ieškovės įmonę pripažino jos asmenine nuosavybe, nes įmonė įsteigta santuokos metu ir už atsakovo lėšas, kurias atsakovas gavo kaip darbo užmokestį. Skunde nurodoma, jog teismas neįvertino, kad atsakovas dirbo šioje įmonėje nuo 2001-06-25 iki 2008-11-17, įmonės veiklai naudojamos patalpos valdomos panaudos sutartimi, sudaryta su atsakovu bei atsakovui nemokant nuomos mokesčio. Su šiomis apeliacinio skundo nuostatomis galima sutikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-7-400/2012 nurodė, kad individualios įmonės valdomas turtas, kuris yra sukurtas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta priešingai. Bylos medžiaga patvirtina tai, kad ieškovė turi mediko išsilavinimą, tačiau ši aplinkybė nenulemia individualios įmonės pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe. Būtina įvertinti tai, kad patalpas (duomenys neskelbtini), kuriose veikia gydymo centras, pirkimo-pardavimo sutartimis įsigijo atsakovas O. C. (b. l. 24, 25, 29, 30-32 t. 1). Ši aplinkybė patvirtina ne tik ieškovės, bet ir atsakovo tikslą vykdyti bendrą veiklą. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad atsakovas patalpas ieškovės įsteigtam gydymo centrui perdavė pagal su atsakovu sudarytą panaudos sutartį (b. l. 103, 104 t. 2). Ši aplinkybė taip pat patvirtina šalių santuokoje ir šalių lėšomis įgyto turto perdavimą ieškovės įsteigtai įmonei. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad atsakovas darbo ieškovės įsteigtoje įmonėje nuo 2001-06-25 iki 2008-11-17 (b. l. 109 t. 1). Taigi nuo pat gydymo centro įsteigimo juo rūpinosi ir jo veikla buvo suinteresuotos abi šalys, tai yra ir ieškovė, ir atsakovas. Dėl to aplinkybė, jog ieškovė yra medikė, nepaneigia šalių vykdyto bendro verslo, nes gydymo centro veikloje dalyvavo ne tik ieškovė, bet ir atsakovas. Visos šios aplinkybės patvirtina LR CK 3. 88 str. 1 d. 4 p. nustatytą prezumpciją, jog ieškovės įsteigtas gydymo centras, kurio vertė 445 000 Lt, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas gydymo centrą tik ieškovės asmenine nuosavybe, pažeidė materialinės teisės normas ir yra pagrindas šio centro vertę įtraukti į bendro sutuoktinių turto sudėtį (LR CK 3. 88 str. 4 p.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad ieškovė privalo atsakovui sumokėti kompensaciją, apskaičiuotą pagal 2006-2012 metais gydymo centro gautą pelną. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti negalima. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog ieškovė iš įmonės veiklos 2006-2011 metais gavo 1 626 007 Lt pajamų. LR CK 3. 119 str. nustatyta, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Dėl to galima padaryti išvadą, kad gydymo centro gautos lėšos iki ieškinio pareiškimo buvo panaudotos šalių interesams patenkinti. Teismas įvertina ir tai, jog atsakovas neginčija aplinkybės, jog nuo 2008 metų šalys kartu negyvena. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos aplinkybės, jog atsakovas nuo 2008 metų pabaigos dalyvautų ieškovės valdomos įmonės veikloje. Galima padaryti išvadą, kad gydymo centro veikloje atsakovas nuo 2009 metų nedalyvavo ir šio centro gautos lėšos yra asmeninė ieškovės nuosavybė (LR CK 3. 89 str. 7 p.). Taigi byloje nenustatytos faktinės aplinkybės bei teisės normos, patvirtinančios atsakovo teisę į gydymo cento veikloje gautų lėšų dalį, ir atsakovo reikalavimų dalis dėl ½ dalies įmonės pelno priteisimo yra neįrodyta ir atmestina (LR CPK 178 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovei kompensaciją už šalių santuokos metu įgytą ir realizuotą turtą, sumokėtas šalių įmokas pagal šalių sudarytus sandorius. Su šiomis apeliacinio skundo nuostatomis galima sutikti iš dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi 3K-3-269 nustatė, kad teismas dalija šalių santuokoje įgytą ir realiai esantį šalių turtą, išlaidos nėra dalijamos. Nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo ir tai, kad aplinkybės dėl asmeninės sutuoktinių nuosavybės panaudojimo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įgyti taip pat turi būti teismo įvertinamos. Nagrinėjamoje byloje negalima padalinti buto, esančio Klaipėdos pl. 66-7, Palangoje, nes šalys šį turtą pardavė 2005-12-08 ir už šį turtą gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais (b. l. 37, 38 t. 1). Dėl tos pačios priežasties negalima tarp šalių padalinti žemės sklypo sodų bendrijoje „Bočiai“, nes šalys šį turtą pardavė 2003 metais ir šio turto nebėra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (b. l. 44,45 t. 1). Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ieškovės asmeninės lėšos iš dalies buvo panaudotos sutuoktinių bendrai nuosavybei įgyti. Dėl to galima padaryti išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl asmeninės nuosavybės panaudojimo bendrajai sutuoktinių nuosavybei įgyti pripažintinos teise teismui nukrypti nuo lygių dalių nustatymo bendrojoje nuosavybėje, bet nėra pagrindo šių lėšų ½ dalies priteisti iš atsakovo (LR CK 3. 123 str.).

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė 40 033 Lt grąžinto ieškovės lėšomis kredito būstui įgyti kompensaciją, 12 222 Lt kompensaciją dėl ieškovės sumokėtų išlaidų šalims priklausančiam butui išlaikyti. Teismas konstatavo, kad šalys nuo 2008 metų kartu negyvena ir ieškovė šiuos įsipareigojimus įvykdė iš asmeninių lėšų. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog nuo 2008 metų pabaigos šalys kartu negyvena. LR CK 3. 127 str. nustato teismo teisę padalinti turtą įgytą iki bylos iškėlimo teisme. LR CK 6.9 str. įtvirtina solidariąją prievolę įvykdžiusiam skolininkui regreso teisę į kitą bendraskolį. Taigi nuo 2008-11-01, kai teismas patvirtino šalių gyvenimą skyrium, ieškovės sumokėtos lėšos kreditui padengti, butui išlaikyti turi būti vertinamos kaip ieškovės asmeninis turtas ir ½ dalis šių lėšų priteisiama iš atsakovo kaip jo skolos dalis. Tačiau šios lėšos negali būti pripažintos bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalimi ir įtraukiamos į sutuoktinių bendro turto balansą. Dėl to 52 259 Lt yra priteisiama iš atsakovo ieškovei kaip atsakovo skola ieškovei (LR CK 6.9 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai nustatė šalių gyvenimą atskirai nuo 2008-11-01. Su šia apeliacinio skundo negalima sutikti. Šalys neginčijo tos aplinkybės, kad šalys kartu negyvena ir nuo bendros veiklos nevykdo. Tai patvirtina, jog šalys nuo 2008-11-01 bendro ūkio neveda. LR CK 3. 127 str. 2 d. nustato teismo teisę nustatyti šalių gyvenimą skyrium pagal faktines bylos aplinkybes. Taigi nustatant šalių gyvenimą skyrium santuokos nutraukimo byloje šalių separacija pagal LR CK 3. 73 str. nėra patvirtinama. Dėl to galima konstatuoti, jog atsakovas neįrodė šalių gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo, šalių bendros veiklos nuo 2008-11-01 ir pirmosios instancijos teismas šalių gyvenimą skyrium nuo 2008-11-01 nustatė pagrįstai.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl 17 000 Lt dydžio draudimo kompensacijos padalijimo. Su šia skundo nuostata sutikti negalima. Būtina įvertinti tai, kad reikalavimas dėl šios kompensacijos įtraukimo į dalijamą turtą buvo nurodytas tik atsakovo apeliaciniame skunde, atsakovo pateiktuose ir teismo priimtuose atsakovo priešieškiniuose šis reikalavimas nebuvo reiškiamas. Būtina įvertinti ir tai, kad draudimo išmoka ieškovei buvo sumokėta 2012-04-12 (b. l. 183 t. 4). Byloje nepateikti duomenys apie tai, kad ši išmoka nebuvo panaudota pagal paskirtį, tai yra buto remontui atlikti (LR CPK 178 str.). Dėl tos priežasties galima padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios išmokos neįtraukė į dalijamą turtą.

Atsakovas apeliaciniu skundu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė banko kredito padalijimo klausimą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog padalijant banko kreditą būtų labiau užtikrintas banko kredito grąžinimas. Su šiomis apeliacinio skundo nuostatomis sutikti negalima. Akivaizdu yra tai, kad šalys neginčija negrąžinto kredito dalies, tai yra 95 486,09 eurų, kas sudaro 329 694 Lt. LR CK 3 knygos nuostatos nenustato kreditinių įsipareigojimų padalijimo, jeigu šalys kreditoriui yra įsipareigojusios solidariai ir kreditorius nesutinka su prievolės modifikavimu. Kadangi trečiasis asmuo AB SEB bankas nesutiko su įsipareigojimų pagal kredito sutartį padalijimu, todėl teismas neturėjo įstatyminio pagrindo kreditinių įsipareigojimų padalinti šalims lygiomis dalimis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei kompensaciją, nes atsakovui tenka mažesnė santuokoje įgyto turto dalis. Su šia skundo nuostata galima iš dalies sutikti. Teismas atsižvelgia į LR CK 3.118 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos arba priteisiamos mokėtinos skolos ir bendro dalytino turto visuma mažinama šių prievolių suma. Atsakovas apeliaciniu skundu pagrįstai nurodė, kad ieškovei priteistinas bendras šalių santuokoje įgytas turtas, tai yra gydymo centro patalpos (duomenys neskelbtini), kurių vertė 900 000 Lt, bei 445 000 Lt vertės gydymo centras, tai yra turto už 1 345 000 Lt. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovui priteistina turto natūra už 1 069 000 Lt. Taigi bendro šalių turto vertė yra 2 414 000 Lt. Taikant LR CK 3. 118 str. 2 . šalių bendrai įgyto turto vertė turi būti sumažinta negrąžinto kredito verte, tai yra iki 2 084 306 Lt (2 414 000 Lt – 329 694,37 Lt (kreditas) = 2 084 306 Lt). Dėl tos priežasties ieškovei priklausančio turto dalis sumažinama ½ dalimi negražinto kredito iki 1 180 153 Lt ( 1 345 000 Lt – 164 847 Lt = 1 180 153 Lt), o atsakovui priklausanti turto dalis mažinama iki 904 153 Lt (1 069 000 Lt -164 847 Lt = 904 153 Lt). Tai patvirtina, kad pagal sutuoktinių turto balansą ieškovei tenka daugiau turto už 138 000 Lt (1 180 153 Lt – 904 153 Lt = 276 000 Lt, 276 000 Lt : 2 = 138 000 Lt).

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad pagal bylos duomenis ieškovė nuo 2008-11-01 kreditui grąžinti bei komunalinėms paslaugoms atlyginti panaudojo asmenines lėšas, kurių ½ dalis sudaro 52 259 Lt. Kadangi tai yra atsakovo skola ieškovei dėl ieškovės asmeniškai įvykdytų prievolių, 138 000 Lt kompensacija atsakovui mažintina šios skolos dydžiu iki 85 741 Lt. Ieškovė byloje įrodinėjo, jog ji bendrajai sutuoktinių nuosavybei įgyti panaudojo 162 000 Lt, gautų už ieškovei priklausiusį asmeninės nuosavybės teise ir santuokos metu realizuotą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas pripažįsta tik 4 000 Lt dydžio ieškovės asmeninių lėšų panaudojimą bendrai sutuoktinių nuosavybei įgyti. Akivaizdu ir tai, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, kokia dalis iš 162 000 Lt buvo panaudota šeimos interesais, kur konkrečiai buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas ieškovės asmeninių lėšų panaudojimą bendrai nuosavybei įgyti, konstatuoja, jog ieškovės asmeninių lėšų panaudojimas bendram turtui įgyti yra pagrindu nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo bendroje nuosavybėje ir dėl to tikslinga likusios kompensacijos dalies, tai yra 85 741 Lt, iš ieškovės atsakovui nepriteisti (LR CK 3. 123 str.).

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo patikslintą priešieškinį ir tuo pažeidė atsakovo procesines teises. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti negalima. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto patikslinto priešieškinio matyti, jog atsakovas priešieškiniu prašė teismo padidinti jam priteistinos piniginės kompensacijos dydį dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo. Be to, atsakovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 17 000 Lt draudimo išmokos kompensaciją dėl turto sugadinimo. Atsižvelgtina į tai, kad priešieškinis priimamas tuo atveju, jeigu jo pareiškimas neužvilkina bylos išnagrinėjimo (LR CPK 143 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pradiniame ieškinyje, jo patikslinime 2013-05-02 nenurodė aplinkybių dėl draudimo išmokos padalijimo, nors atsakovas pripažino draudimo išmokos sumokėjimą ieškovei 2012-04-13. Galima padaryti išvadą, kad aplinkybės dėl draudimo išmokos sumokėjimo ieškovei galėjo būti nurodytos ankstesniuose atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismas teisėtai konstatavo, jog naujų reikalavimų pateikimas teismui gali užvilkinti bylos išnagrinėjimą.

Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas priešieškiniu prašė teismo padidinti atsakovui priteistinos piniginės kompensacijos dydį dėl ieškovės įsteigtos įmonės gautų pajamų, nors patikslintas priešieškinis dėl piniginės kompensacijos priteisimo buvo pateiktas ir teismo priimtas 2013-05-02 (b. l. 113-116 t. 4). Tai patvirtina, kad aplinkybės dėl atsakovui priteistinos kompensacijos iš įmonės gautų lėšų galėjo būti žinomos bei pateiktos kartu su patikslintu priešieškiniu, teismo priimtu 2013-05-02. Dėl to teismas pagrįstai pripažino, jog patikslinto priešieškinio priėmimas galėjo užvilkinti bylos išnagrinėjimą. Taigi teismas, atsisakydamas priimti 2013-07-02 pateiktą atsakovo patikslintą priešieškinį, atsakovo procesinių teisių nepažeidė.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą. Su šia skundo nuostata galima iš dalies sutikti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, konstatuoja, kad ieškovė reiškė turtinius reikalavimus dėl gydymo centro patalpų, vertė 900 000 Lt, 382 342 Lt piniginės kompensacijos priteisimo bei gydymo įmonės, vertė 445 000 Lt, pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės reikalavimo dalį dėl piniginės kompensacijos priteisimo, įmonės pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe, tai yra teismas patenkina iš esmės ½ dalį ieškinio reikalavimų. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė teismo priteisti atsakovui turto natūra už 1 069 600 Lt bei 1 084 403 Lt dydžio piniginę kompensaciją, tai yra atsakovo reikalavimai sudarė 2 154 003 Lt. Apeliacinės instancijos teismas patvirtina atsakovui priteisimą turto natūra už 904 153 Lt, tai yra tenkinama iš esmės ½ dalis priešieškinio reikalavimų. Šios aplinkybės patvirtina ieškinio bei priešieškinio tenkinimą lygiomis dalimis, todėl bylinėjimosi išlaidų iš šalių priteisti nėra pagrindo (LR CPK 93 str.). Atsižvelgiant į šalių sumokėtų žyminių mokesčių dydį, tikslinga bylinėjimosi išlaidų valstybei taip pat nepriteisti (LR CPK 96 str. 5 d.).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl S. K. bendrosios praktikos gydymo centro pripažinimo ieškovės S. K. asmenine nuosavybe ir šią ieškinio dalį atmesti.

Pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir ieškovei S. K. priteisti S. K. bendrosios praktikos gydymo centro patalpas (duomenys neskelbtini), kurių vertė 900 000 Lt, bei S. K. įmonę - bendrosios praktikos gydymo centrą, 445 000 Lt vertės, viso turto už 1 345 000 Lt.

Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl 384 795 Lt kompensacijos priteisimo iš atsakovo O. C. ieškovei S. K. ir šią ieškinio dalį atmesti.

Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kitas Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalis palikti nepakeistas.