Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. ir atsakovės E. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei E. M. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, turto padalijimo bei atsakovės E. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, tretysis asmuo byloje A. K. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės E. M. apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovo A. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis E. D. v. P. D. byloje Nr. 3K-3-175, 2007 m. birželio 20 d. nutartis Ž. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007, Teismas, nustatęs, kad santuoka iširusi tiek dėl vieno, tiek dėl kito sutuoktinio kaltės, priima sprendimą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (Civilinio kodekso 3.61 straipsnio 2 dalis). Santuokos iširimui dėl abiejų sutuoktinių kaltės konstatuoti pakanka nustatyti faktinius tiek vieno, tiek ir kito sutuoktinio kaltus veiksmus ir nėra būtina nustatyti kiekvieno iš sutuoktinių kaltės laipsnį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, susijusius su ieškovo ir atsakovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, kurios, jų teigimu, patvirtina kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais, sprendžia, jog abu sutuoktiniai yra kalti dėl santuokos iširimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas konkrečių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo, nepateikė, atsakovė taip pat nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo neištikimas ir dėl to santuoka nutrauktina išimtinai dėl jo kaltės, todėl, kolegija, atsižvelgdama į abiejų šalių nurodomas aplinkybes apie tai, kad buvo stokojama lojalumo, nebuvo rūpinamasi vienas kitu, sprendžia, kad teismas teisingai nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo buto dalį pripažino bendrąja daline šalių nuosavybe, todėl nurodyta teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta.

Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog teismas, pripažindamas, kad šalys buvo sudariusios faktinę bendrosios jungtinės veiklos sutartį ir jos rezultatas – ginčo buto dalis laikytina bendrąja daline jų nuosavybe, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų vertinimo kriterijų dėl tokių sutarčių sudarymo ir egzistavimo, todėl yra pagrindas nurodytą sprendimo dalį pakeisti, pripažįstant nurodytą ginčo buto dalį ieškovo asmenine nuosavybe.

Apelianto dėstomi argumentai dėl to, kad iki 1995 m. jis buvo susituokęs su V. M. , neturi įtakos sprendžiant klausimą ar tam tikras galėjo būti įgytas jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl iki santuokos įgyto turto priklausomybės, nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl apeliantės apeliacinio skundo argumento dėl netinkamo dydžio kompensacijos už ½ dalį 49/100 dalies buto priteisimo.

Dėl atsakovės išlaikymo reikalingumo.

Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgdama į tokius byloje esančius duomenis, kurie patvirtina, kad atsakovė nėra reikalinga išlaikymo, nes ji turi pakankamai pajamų save išlaikyti, arba galėjo jas turėti, jeigu nebūtų pinigų tiesiogiai nurodžiusi juos išmokėjusiems asmens pervesti į dukros iš pirmos santuokos A. K. sąskaitą, be to, įvertindama tai, kad ieškovo turtinė padėtis yra pablogėjusi, sprendžia, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria priteistas išlaikymas atsakovei iš atsakovo, yra naikintina. Atsižvelgiant į konstatuota, jog teismui nebuvo pagrindo priteisti išlaikymo atsakovei iš ieškovo, nėra pagrindo plačiau pasisakyti dėl apeliantės E. M. argumento, kad teismas išlaikymą priteisė netinkamai nurodydamas atsakovės nedarbingumo nustatymo dieną, nes šis argumentas neturi įtakos šios skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui.

Kolegija, be to, pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto A. M. argumentu, kad teismas, pasisakydamas sprendime dėl išlaikymo atsakovei iš ieškovo priteisimo peržengė reikalavimų ribas, nes, pasak jo, patikslintame priešieškinyje šio reikalavimo atsakovė nereiškė. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pasisakyti dėl šio reikalavimo atsižvelgiant į tai, kad teismas šeimos bylose turi būti aktyvus, kaip tai numatyta Civilinio proceso kodekso 376 straipsnyje, todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias šeimos bylų nagrinėjimą.

Apeliantas A. M. nurodo, kad teismas, dalindamas transporto priemones, netinkamai nustatė mini traktoriaus „Belarus“ (duomenys neskelbtini) vertę – 10 000 Lt remdamasis tik šalių paaiškinimais, nesiekdamas surinkti jokių kitų objektyvių įrodymų, nustatančių realią šio traktoriaus vertę ir nepagrįstai priteisė atsakovei 5 000 Lt kompensaciją, nors ieškovas rado dokumentus, įrodančius traktoriaus įsigijimo kainą, kuri yra 2 000 Lt, be to, traktoriaus vertė sprendimo priėmimo dieną dėl jo nusidėvėjimo turėtų būti dar mažesnė, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir sprendžia, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad santuokos metu su atsakove metu be kito turto buvo įgytas 1992 m. gamybos mini traktorius „Belarus“ (duomenys neskelbtini) su priekaba ir padargais, nupirktas 1996 m. už 2 000 Lt, 10 000 Lt vidutinės rinkos vertės, nurodytos atsakovės priešieškinyje (neįregistruotas), ir prašė į šį santuokos metu įgytą ir šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą (traktorių), 10 000 Lt vidutinės rinkos vertės, pripažinti A. M. nuosavybę ir jam priteisti jį natūra (t. 2, b.l. 104-107). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepateikė pirmosios instancijos teismui duomenų, paneigiančių tokią traktoriaus vidutinę rinkos vertę (10 000 Lt), bei neprieštaravo dėl nurodytos traktoriaus vidutinės rinkos vertės (10 000 Lt), nes suformuodamas patikslinto ieškinio dalyką nurodė būtent tokią traktoriaus kaip dalintino turto vertę, teismui nebuvo pagrindo rinkti papildomų įrodymų, susijusių su tikrąja šio traktoriaus verte, nes ginčo dėl šio turto įkainojimo nekilo. Ieškovas prie apeliacinio skundo prideda dokumentus, kurie, pasak jo, patvirtina tikrąją traktoriaus vertę – 2 000 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog įgijimo vertė būtinai turi sutapti su daikto rinkos verte ir dėl to tik apeliacijoje atsiradus apelianto nesutikimui su daikto verte, naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje dalyje. Todėl nėra pagrindo vadovautis apelianto pateiktu traktoriaus vertę pagrindžiančiu įrodymu, kuris, be kita ko, neatitinka paties ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytos traktoriaus įsigijimo datos – 1996 m., nes pagal jo pateiktus dokumentus, patvirtinančius mokėjimą, nurodytas traktorius yra įsigytas 1999 m., taigi toks dokumentas kaip įrodymas neatitiktų leistinumo kriterijaus.

Dėl sodybos pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sodybą, įgytą santuokos tarp šalių metu, pripažino bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe ir padalino šį santuokoje įgytą turtą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai taikė Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 p., numatantį, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, analogiška nuostata taip pat įtvirtinta ir iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalyje. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Vienas iš atvejų, kai turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe, yra numatytas Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 p., - sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgytą turtą asmeninėn nuosavybėn. Taigi ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, turi ne tik įrodyti tą faktą, kad minėtas turtas buvo įgytas už jo asmenines lėšas, o taip pat – įrodyti, kad jis aiškiai išreiškė valią dėl šio turto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad nurodytas turtas buvo įgytas už jam padovanotas lėšas, be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai - paties ieškovo pripažinimas, kad nuo 1995 m. gruodžio jis pradėjo gyventi kartu su atsakove, dovanojimo sutarčių sudarymas 1995 m. gruodžio mėn. pabaigoje, santuokos sudarymas su atsakove 1996 m. vasario mėn. ir vėliau – nurodyto turto – ginčo sodybos įsigijimas (1996 m. birželio mėn.) tik patvirtina, kad ieškovas nesiekė įgyti nurodyto turto asmeninėn nuosavybėn. Be to, kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ir tai, kad nurodytas turtas buvo naudojamas ne asmeniniams ieškovo poreikiams, bet šeimos poreikiams tenkinti, šioje sodyboje šalys gyveno tam tikrą laiką, vedė bendrą ūkį.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo pradiniame ir patikslintame ieškiniuose pareikštų reikalavimų kokybiškas skirtumas, iš pradžių nurodytą sodybą prašant padalinti tarp sutuoktinių kaip santuokoje įgytą turtą, priklausantį šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o vėliau prašant šį turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe, rodo, kad yra pagrindas abejoti ieškovo nurodomomis aplinkybėmis bei pateikiamais įrodymais apie turto įsigijimo būdą, kaip teisingai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Kolegija, sutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ex officio sprendė klausimą dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, tokiu būdu pažeidė Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Nors pagal šeimos bylų nagrinėjimą reglamentuojančias teisės normas (šiuo atveju - Civilinio proceso kodekso 376 straipsnio 3 dalį) teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, bet spręsti dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis byloje dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt. reikalavimų, kai šiomis dovanojimo sutartimis ieškovas įrodinėjo savo reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe, nebuvo pagrindo, teismui būtų pakakę argumentuoti, kodėl jis atmeta šiuos įrodymus kaip nepatikimus ir abejotinus (Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 4 dalis), bet ne spręsti dėl jų negaliojimo.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo pripažinti dovanojimo sutartis niekinėmis ar negaliojančiomis nei viena iš šalių nebuvo pareiškusi, taigi teismas nepagrįstai peržengė pareikštų reikalavimų ribas, kas neatitinka procesinės teisės normų, taip pat pagrindinių civilinio proceso principų, todėl teismo sprendimas dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis yra šalintinas iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies

.

Dėl sodybos padalinimo ir naudojimo tvarkos nustatymo.

Apeliantas A. M. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo padalinta ginčo sodyba bei nustatyta naudojimosi ja tvarka argumentuodamas tuo, kad teismas nukrypo nuo nustatyto lygių dalių principo paskirdamas ieškovui naudotis kur kas mažesniu patalpų plotu nei atsakovei, be to, paskirdamas naudotis ieškovui blogesnės kokybės patalpomis nei atsakovei. Kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas nusprendė padalinti šį nekilnojamąjį turtą natūra lygiomis dalimis. Tai, kad pasak ieškovo, jam paskirta naudotis mažesniu plotu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas nukrypo nuo lygių dalių principo, nes naudojimosi tvarkos nustatymas kaip nuosavybės teisės įgyvendimo būdas reiškia, kad tokiu atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Pažymėtina ir tai, kad šalys, nuspręsdamos atidalyti jiems priklausančią dalį iš bendrosios nuosavybės, tokiu būdu nutraukdamos bendrąją dalinę nuosavybę, ir suformuoti savarankiškus nuosavybės objektus, gali tai padaryti atsižvelgiant į jiems priklausančias dalis, pagal atitinkamus patalpų išplanavimo pasiūlymus.

Dėl įmonės skolų padalinimo.

Apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas patenkino atsakovės reikalavimą padalinti skolą, atsiradusią iš įmonės veiklos įmonės kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai ir D. M. . Nurodo, kad teismas neįvertino to, kad įmonė buvo įsteigta dar iki šalių santuokos, kad ją visą laiką tvarkė ir valdė tik atsakovė, tačiau kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusią įmonės skolą pripažino bendra ir ją padalino tarp šalių.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas sprendimą priėmė dėl į bylą neįtrauktų asmenų. Pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktą ieškinyje, kuris pareiškiamas šeimos byloje, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, be kitų duomenų taip pat turi būti nurodyti duomenys apie sutuoktinio ar vieno iš jų kreditorius (Civilinio kodekso 3.126 straipsnis). Tokiu būdu esant byloje pareikštam reikalavimui dėl bendros skolos padalinimo kreditoriams, teismas turėjo šį klausimą išspręsti ir pasisakyti dėl jo sprendime. Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, kad juridinis asmuo yra likviduotas, nuo 2008 m. išregistruotas iš juridinių asmenų registro, tačiau šis faktas nepaneigia skolos buvimo ir būtinumo išspręsti šį klausimą santuokos nutraukimo byloje. Apeliantas nurodo, kad teismas netyrė, ar šios tariamos skolos apskritai egzistavo sprendimo priėmimo metu, tačiau kolegija su tokiu argumentu nesutinka, nes, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nustatė, kad atsakovės E. M. įmonė skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai ir D. M. , priešingų įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą patenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą ir padalinti bendrą skolą kreditoriams tarp šalių. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 1992 m. įsteigtoje E. M. individualioje įmonėje dirbo ir ieškovas, kaip nustatyta bylos medžiaga, jam buvo pavesta tvarkyti įmonės ūkinės veiklos klausimus tiek iki santuokos su atsakove sudarymo, tiek ir po jos sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 3 p. sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe yra pripažįstamos pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai, o ieškovas nepaneigė tos aplinkybės, kad šios pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, laikytina, kad ir skolos, susidariusios sutuoktiniams bendrai užsiimant nurodytos įmonės veikla, yra pripažįstamos bendromis ir pagrįstai buvo padalintos tarp sutuoktinių vadovaujantis Civilinio kodekso 3.109 ir 3.118 straipsniuose įtvirtintomis teisės normomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi teismo sprendimas yra keistinas, atitinkamai turi būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas remiantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Kadangi pakeitus teismo sprendimą buvo atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 49/100 dalių buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo šalių bendrąja daline nuosavybe bei atmestas jos reikalavimas dėl išlaikymo jai iš ieškovo priteisimo, tarp šalių padalinto turto vertė atėmus po 5 381,57 Lt kreditorinius įsiskolinimus sudaro 154 448,46 Lt, arba po 77 224,23 Lt kiekvienai iš šalių. Abi šalys turi sumokėti po 2316,73 Lt žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad ieškovas sumokėjo 1157 Lt žyminio mokesčio yra pagrindas teismo priteistą iš ieškovo žyminį mokestį 3 683 Lt į valstybės biudžetą sumažinti nurodyta suma iki 2526 Lt, o atsakovė sumokėjusi 952 Lt teismo priteistas iš jos mokestis į valstybės biudžetą nekeistinas, nepriteisiant iš jos žyminio mokesčio dalies už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo, nes pagal Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 2 p. ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų išlaidų mokėjimo.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priteisiant išlaidas už ekspertizės atlikimą turto vertei nustatyti pirmosios instancijos teisme buvo padaryta klaida, todėl apeliacinės instancijos teismas ex officio spręsdamas dėl teisingo bylinėjimosi išlaidų dydžio priteisimo, sprendžia, kad iš ieškovo atsakovės naudai priteista 7 500 Lt išlaidų suma sumažintina iki 750 Lt. Šių išlaidų perskirstyti tarp šalių nėra pagrindo atsižvelgiant į tai, kad ekspertizė buvo skirta atlikti tiek ginčo buto, esančio Kęstučio g. 43/17-3, Vilniuje, tiek nekilnojamųjų daiktų, esančių Onuškio mstl., Trakų r. sav. rinkos vertei nustatyti.

Apeliacinės instancijos teisme šalys turėjo bylinėjimosi išlaidų: atsakovė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi atleista iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei įpareigota sumokėti 30 proc. dydžio žyminį mokestį nuo ginčijamos sumos, atsakovė sumokėjo 441 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą nuo jos nurodomos 49 000 Lt ginčijamos sumos. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, šios išlaidos jai nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio, likusios dalies sumokėjimas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi atidėtas iki nutarties apeliacinės instancijos teisme priėmimo dienos (t. 4, b.l. 130). Kadangi ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo teismo sprendimo dalį dėl neturtinio reikalavimo – santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir dėl turo padalinimo, kurio vertė 107 795 Lt, todėl jis turėjo sumokėti 3284 Lt, todėl minusavus ieškovo sumokėtą 300 Lt sumą, iš jo į valstybės biudžetą priteistina 2984 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra iš dalies patenkintas, iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 2970 Lt (99 000 Lt x 3%) žyminio mokesčio (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 p.; 93 straipsnio 2-4 dalys; 98 straipsnis).

Iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme 27,50 Lt (Civilinio proceso kodekso 88 str1 d. 3 p., 96 straipsnio 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria 49/100 dalis 2 kambarių buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), vertė 198 000 Lt, įregistruota ieškovo A. M. vardu, pripažinta ieškovo ir atsakovės bendra daline nuosavybe lygiomis dalimis, atsakovės reikalavimą dėl 49/100 dalis 2 kambarių buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalinimo atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo A. M. E. M. naudai išlaikymas po 200 Lt nuo nedarbingumo nustatymo dienos 2008-05-21 iki invalidumo pasibaigimo, atsakovės reikalavimą dėl išlaikymo jai priteisimo iš ieškovo atmesti.

Pašalinti iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuspręstą dėl pinigų dovanojimo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo A. M. ir M. M. dėl 10 000 Lt padovanojimo A. M. bei tarp A. M. ir V. H. dėl 30 000 Lt padovanojimo A. M. , pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.

Priteistą iš A. M. į valstybės biudžetą 3 683 Lt žyminio mokesčio sumažinti iki 2526 Lt, 7 500 Lt atsakovės E. M. naudai bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 750 Lt.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. M. 2997,75 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.

Priteisti iš E. M. A. M. naudai 2970 Lt ir 13,75 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.