Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. Z. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo asmens faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Nukentėjusiojo V. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. Z. nukentėjusiajam V. B. priteista 7 000 Eur (septyni tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. Z. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 10 798,82 Eur (dešimt tūkstančių septyni šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai 82 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Nuteistasis A. Z. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. Z. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

6. Apeliantas skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jam paskirtos bausmės, prašo paskirtą bausmę sušvelninti. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. Z. apeliaciniu skundu, t. y. tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

6.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios akivaizdžiai būtų neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

6.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

6.3. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6.4. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, jog ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. Z. parinktos bausmės rūšimi ir dydžiu.

6.5. Nuteistasis A. Z. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikalstama veika baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

6.6. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog jis nukentėjusįjį sumušė dėl to, kad prieš tai nukentėjusysis kartu su kitais asmenimis buvo sumušęs jį patį. Šis nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas, nes iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Nakvynės namų pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, jog R. R., G. S., S. L. 22.17.59 val. išėjo iš kambario rankomis įsikabinę į jaunuolį, iš ikiteisminio tyrimo duomenų žinomą kaip A. Z., paskutinis iš kambario išėjo vyriškis skusta galva, iš ikiteisminio tyrimo duomenų žinomas kaip V. B., A. Z. aktyviai bandė pasipriešinti jį vedantiems vyriškiams, tačiau 22.18.09 val. A. Z. buvo įtemptas į tualetą, o paskutinis į tualetą įėjo V. B., kuris viso A. Z. įtempimo metu savo rankų prie A. Z. nusitempimo į tualetą nepridėjo, po kurio laiko, t. y. 22.21.06 val., iš tualeto pirmas išėjo V. B., kuris uždarė duris ir nuėjo į kambarį, tada 22.21.51 val. išėjo S. L., kuris, purtydamas delną, ėjo link kitoje koridoriaus pusėje esančio kambario, o jam iš paskos išėjo R. R. ir G. S., tuomet 22.23.33 val. iš tualeto išėjo A. Z., kuris ant galvos buvo užsidėjęs gobtuvą ir nuėjo į tą patį kambarį, kur nuėjo V. B. (2 t., b. l. 5-16). Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojai apklausti G. S., S. L. ir R. R. parodė, jog jie trise nutempė jaunuolį A. Z. į tualetą, kuriame tarp jų gavosi susistumdymas, grumtynės, A. Z. sudavė kelis smūgius per veidą, jaunuolio galvą lenkė link klozeto, kad jaunuolis apsiramintų. Kaip teigė liudytojai, nukentėjusysis V. B., jei ir buvo atėjęs į tualetą, tačiau jis jokių veiksmų prieš jaunuolį neatliko (1 t., b. l. 129-130, 135-136, 141-142). Šie paminėti duomenys paneigia nuteistojo A. Z. skundo teiginius, kad vienas iš jį tą vakarą sumušusių asmenų buvo nukentėjusysis V. B.. Be to, nuteistojo smūgių sudavimo nukentėjusiajam V. B. nėra pagrindo vertinti kaip būtinosios ginties, nes nuteistasis smūgius sudavė ne jo užpuolimo, t. y. tempimo į tualetą metu ar tualete vykusio susistumdymo, grumtynių su G. S., S. L. ar R. R. metu, o jau vėliau, V. B. gulint lovoje, t. y. nesant jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, o taip jam kerštaudamas. Be to, pažymėtina, kad dėl patirtų sužalojimų nuteistasis A. Z. į medikus ar teisėsaugos pareigūnus nesikreipė, ikiteisminis tyrimas dėl jo sužalojimo nebuvo atliekamas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo nuteistojo A. Z. veiksmus vertinti kaip atliktus esant būtinosios ginties sąlygoms ar dėl didelio susijaudinimo, kurį būtų nulėmę kokie nors neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, ir tuo pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

6.7. Nuteistasis A. Z. nevedęs, nuo 2023-06-07 įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (2 t., b. l. 114-115). Iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, kad nuo 2023-02-24 apeliantas niekur oficialiai nedirbo (2 t., b. l. 117), kaip teigė pirmosios instancijos teisme, nuo 2024-06-12 pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2023-06-07 registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 119). Byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas rodo, jog per paskutinius trejus metus nuteistasis A. Z. administracine tvarka buvo baustas net 82 kartus, tarp jų ir už smulkias vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, neblaivaus pasirodymą viešoje vietoje, paskirtų baudų nesumokėjęs, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 51-113). Nusikalstamą veiką A. Z. padarė būdamas teistas 10 kartų, tarp jų net 8 kartus už nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu (BK 180 straipsnio 1 dalis, 150 straipsnio 3 dalis, 284 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), taip pat jis buvo teistas Norvegijoje, ne kartą nuteistas ir Švedijoje (2 t., b. l. 17-38). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad po nusikaltimo, už kurį A. Z. buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdymo jis buvo nuteistas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 22 d. ir 2024 m. balandžio 26 d. nuosprendžiais pagal BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalis už 2022 m. liepos 18 d. ir 2023 m. birželio 1 d. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nusikaltimą, už kurio padarymą A. Z. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė būdamas teistas, kai teistumas nebuvo išnykęs. Pažymėtina, jog nusikalstamą veiką, už kurios padarymą jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis įvykdė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo atliekami kiti ikiteisminiai tyrimai ar apylinkės teisme jo atžvilgiu nagrinėjamos baudžiamosios bylos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį (2 t., b. l. 17-38). Be to, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašas apie ankstesnius A. Z. teistumus ir jam paskirtas bausmes rodo, jog anksčiau paskirtomis bausmėmis (areštu, laisvės atėmimu), ne kartą taikytu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes nuteistasis toliau darė naujas nusikalstamas veikas, savo nusikalstamo elgesio nekeitė, kas leidžia daryti išvadą, jog jis yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Įvertinant visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tai, kad BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas A. Z. pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

6.8. Nuteistojo A. Z. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatytos sąlygos, leidžiančios manyti, jog sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui turi būti nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o šiuo atveju nustatyta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Dėl to nuteistajam A. Z. pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis nekeičiama.

6.9. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 10 metų (bausmės vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų). Esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, atsižvelgus į kitas nustatytas ir anksčiau aptartas aplinkybes, kurios charakterizuoja nuteistąjį (teistas, baustas, nevedęs), įvertinus nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą (suduoti ne mažiau kaip devyni smūgiai nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią galvos sritį, smūgiai suduoti ne tik smūgiuojant kumščiu, bet ir spiriant koja), daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo padarytą tyčinį sunkų nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, apylinkės teismas, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, nuteistajam A. Z. paskirtą 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, apeliantui paskirdamas galutinę sumažintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, konstatuoja, jog nuteistajam A. Z. paskirta galutinė 3 metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, švelninti ją, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

8. BK 75 straipsnio 3 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nors nuteistasis A. Z. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą ir jam paskirta bausmė neviršija penkerių metų laisvės atėmimo bausmės, tačiau nuteistojo padarytas nusikaltimas yra įvardintas BK XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“, kuris BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytas kaip išimtis, už kurį dalinis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Be to, nuteistajam ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis išvadų iš teistumų nepadarė, toliau darė tyčines nusikalstamas veikas. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo nuteistajam taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.

9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. Z. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta reali 3 metų laisvės atėmimo bausmė, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

10. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. spalio 23 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-10493 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.1.3. punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 150,00 Eur už nuteistajam A. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 104-106). Minėta pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, t. y. tik po teismo posėdžio, kuriame apeliacine tvarka buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taigi, dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistojo gynėja, nei prokuroras. Todėl, vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-511/2023).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio.