Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-01-15 · Civilinė byla Nr. 2S-507-431/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-15
Bylos Nr.
2S-507-431/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05419-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Pareiškėjas
UAB „Ūrus ir Ko“
Skolininkas
UAB „Jukneda“
Kategorijos
  • 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-507-431/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05419-2012-1 Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ūrus ir Ko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ūrus ir Ko“ pareiškimą skolininkui UAB „Jukneda“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą išieškoti jam iš skolininko UAB „Jukneda“ užmokestį už prekes- 30028,20 Lt, 1505,91 Lt delspinigių, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį - 237 Lt.

Kreditorius taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones- areštą skolininko kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui arba piniginėms lėšoms, esančioms kredito įstaigose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-07-10 nutartimi kreditoriaus UAB „Ūrus“ ir Ko” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas konstatavo, jog iš kreditoriaus pateiktos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, kad skolininkas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo įsakymo įvykdymą. Aplinkybė, kad skolininkas geruoju nesumoka užmokesčio už prekes, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Reikalavimų dydis, turint omenyje, kad skolininkas yra juridinis asmuo, nėra didelis, todėl teismo teigimu nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Ūrus ir Ko“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-07-10 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pareiškimas yra prima facie pagrįstas;pareiškimo reikalavimo suma yra didelė skolininko turto atžvilgiu. Teigia, kad skolininko turto vertė, ypač ilgalaikio yra nedidelė, todėl jo neužtenka kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Skolininko grynasis pelnas yra neigiamos vertės, todėl akivaizdu, jog skolininko finansinė padėtis yra labai silpna ir egzistuoja reali grėsmė dėl galimai palankaus kreditoriui teismo sprendimo vykdymo. Be to, skolininko įsipareigojimai viršija jo turtą, kas reiškia, kad skolininkas yra nemokus. Taigi skolininkas yra nemokus, ko pasekoje kyla realios grėsmės, kad galimas teigiamas pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-07-10 nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-07-10 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2010-09-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą tenka prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškusiam ieškovui (CPK178 straipsnis). Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 31 534,11 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas skolininko UAB „Jukneda “ atžvilgiu laikė nedidele. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Byloje kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas teismui yra pateikęs skolininko 2011 metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijas (b.l. 62-64). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skolininko finansinę padėtį pažymi, kad jo turimo turto vertė, remiantis 2011 m. balanso duomenimis, sudaro 143 119 Lt, iš jo ilgalaikis turtas – 19 072 Lt, o trumpalaikis turtas – 124 047 Lt (3138 Lt sudaro pinigai ir pinigų ekvivalentai), tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 152 957 Lt. Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą skolininkas turėjo nuostolių už 8891 Lt. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog didžiąją turto dalį sudaro trumpalaikis turtas, o remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įmonė neturi jokio nekilnojamojo turto. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad skolininkui Lietuvos Respublikos teismuose yra pareikšta kitų turtinių reikalavimų dėl ženklių sumų priteisimo, buvo inicijuota bankroto procedūra, kas leidžia suabejoti skolininko finansiniu pajėgumu atsiskaityti su kreditoriumi priėmus teismo įsakymą. Įvertinęs nurodytus duomenis apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pareiškimo suma (31 534,11 Lt) skolininkui, ją palyginus su bendrovės turimo turto ir įsipareigojimų santykiu, laikytina didele. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to kreditoriaus prašymą išsprendė neteisingai, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis naikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės - kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

Kreditoriaus UAB “Ūrus ir Ko reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 31534,11 Lt sumai areštuoti skolininkui UAB “Jukneda” (į/k duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždrausti disponuoti areštuotu turtu, palikti teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas ar/ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 31534,11 Lt sumos, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, bei atsiskaityti su pareiškėju.

Nutarties vykdymą pavesti pareiškėjo pasirinktam antstoliui, jį įpareigojant surasti ir aprašyti areštuojamą atsakovo turtą. Areštuotą turtą pavesti saugoti skolininkui.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti Turto areštų aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai bei šalims žiniai.

Teisėja Laima Gerasičkinienė