Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Narluks“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Narluks“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Airista“ dėl žalos (nuostolių) priteisimo, tretieji asmenys O. H. ir „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje veikianti per If P&C Insurance AS filialą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 167 654,87 Eur žalą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė, būdama vienintele ieškovės akcininke, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovės direktoriumi paskyrė O. H., kuris 2012 m. rugsėjo 25 d. su atsakove sudarė Buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo tvarkyti ieškovės buhalterinę apskaitą. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) informavo, kad 2013 m. sausio 18 d. atsakovė elektroniniu būdu pateikė VMI ieškovės pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., kurioje deklaravo ieškovės mokėtiną 273 050 Lt PVM. Deklaracijos už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nepateikė, dėl to VMI papildomai priskaičiavo ieškovei 272 829 Lt PVM už 2012 m. gruodžio mėnesį. Ieškovei minėtų sumų nesumokėjus, VMI priskaičiavo ieškovei 32 999,70 Lt delspinigių, todėl bendra ieškovės skola sudaro 578 878,75 Lt (167 654,87 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, kurioje patvirtintas 578 878,75 Lt VMI finansinis reikalavimas. Atsakovė nepateikė dokumentų, kurių pagrindu buvo parengta UAB „Narluks“ PVM deklaracija už 2012 m. lapkričio mėnesį ir dėl ko atsirado ieškovės 578 878,75 Lt skola VMI. Atsakovė, būdama atsakinga už ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir turėdama pareigą saugoti visus su buhalterine apskaita susijusius dokumentus, nepateikė pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu ji parengė PVM deklaraciją už 2012 m. lapkričio mėnesį. Nesant pirminių apskaitos dokumentų, laikytina, kad minėta PVM deklaracija sudaryta neteisėtai ir nepagrįstai. Ieškovės teigimu, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovė privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais jai padarytą žalą – 167 654,87 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovės administravimui skirtų lėšų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai. Atsakovės prašymo dėl baudos skyrimo netenkino. Atsakovė bendradarbiavo su Latvijos įmone SIA BSP Group, kuri pasiūlydavo bendrovių pirkėjus, o atsakovė įsteigdavo įmones, jas įregistruodavo VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, po to parduodavo, taip pat teikdavo buhalterinės apskaitos paslaugas. Atsakovė 2012 m. rugsėjo mėnesį įsteigė UAB „Narluks“, 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu įmonės direktore paskirta atsakovės darbuotoja R. R.. Vienintelio akcininko 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškovės direktoriumi paskirtas O. H., kuris nuo 2012 m. spalio 1 d. juridinių asmenų registre įregistruotas vieninteliu įmonės akcininku ir direktoriumi. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad O. H. kaip asmuo neegzistuoja. Ieškovė nenuginčijo registro duomenų apie faktinį ieškovės akcininką ir vadovą, į bylą nepateikti duomenys, kad po 2012 m. rugsėjo 24 d. ieškovės akcijų pardavimo ieškovei realiai vadovavo atsakovė ar jos darbuotojai būtų atlikę kokius nors veiksmus, išskyrus atliktus Sutarties pagrindu. Sutartyje numatyta viena iš atsakovės teikiamų paslaugų – paruoštų PVM deklaracijų pristatymas VMI elektroniniu būdu pagal įgaliojimą. Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. vasario 28 d. ieškovės apskaitą tvarkė atsakovė, o PVM deklaracijas elektroniniu būdu teikė atsakovės darbuotojas R. S..Ieškovė neišnaudojo galimybių susisiekti dėl dokumentų perdavimo su buvusiu direktoriumi O. H. viešai prieinamu adresu Latvijoje. Neįrodytos ieškovės prielaidos dėl PVM grobstymo. Administratorius nesikreipė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o bankroto byloje pateikė prašymą patvirtinti VMI kreditorinį reikalavimą. Tikslinti PVM deklaraciją administratorius galėjo iki pat įmonės likvidavimo dienos.Sutarties 3.2 punkte šalių susitarta, kad ieškovės direktorius O. H. atsakovei pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus teiks elektronine forma arba faksu. Atsakovė nurodė, jog perdavė ieškovės administratoriui išlikusius buhalterinius dokumentus, o dėl serverio gedimo suarchyvuoti dokumentai neišliko. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 78 straipsnį pareiga už apskaitos dokumentų išsaugojimą priskirta įmonės vadovui, o pareigą perduoti administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi įmonės valdymo organai (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 str. 4 d. 6 p., 7 d. 2 p.). Atsakovei atsakomybė galėtų kilti, jei būtų įrodyta aplinkybė, kad ji pateikė neteisingas deklaracijas.Ieškovės direktorius O. H. nedelegavo savo įstatyme nustatytų pareigų atsakovei išsaugoti įmonės pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Ieškovė nurodė, jog VMI priskaičiuotos sumos nebuvo sumokėtos dėl to, kad įmonė neturėjo lėšų. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų (CPK 178 str.).Teismas atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis vertino kaip nepagrįstą, todėl netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:O. H. buvo formalus apeliantės vadovas, nes jokių vadovo funkcijų neatliko. Išskyrus atsakovės lietuvių ir rusų kalbomis parengtą Sutartį ir tik lietuvių kalba parengtą 2012 m. rugsėjo 25 d. įgaliojimą, O. H. nepasirašė nė vieno dokumento ir nesudarė nė vieno sandorio, taip pat nevaldė apeliantės banko sąskaitos, neatliko nė vieno mokėjimo, negavo darbo užmokesčio. Faktinė apeliantės vadovė buvo atsakovė. Sutartis ir 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. lapkričio 20 d. VMI raštai patvirtina, kad atsakovei buvo suteikta teisė tvarkyti visus apeliantės buhalterinės apskaitos dokumentus, teikti deklaracijas bei atstovauti ją santykiuose su valstybės institucijomis. Apeliantės sąskaitą banke atidarė ir visą laiką iki pat bankroto bylos iškėlimo ją kontroliavo atsakovės darbuotoja R. R.. Banko sąskaitos valdymas nebuvo perduotas O. H., nebuvo pakeistas ir apeliantės buveinės adresas. Tiek Juridinių asmenų registre, tiek viešuose informacijos šaltiniuose ties apeliante buvo nurodomi atsakovės kontaktai, todėl visus apeliantei skirtus tiek rašytinius pranešimus, tiek telefoninius skambučius gaudavo atsakovė. Kad faktine apeliantės vadove buvo atsakovė, nepaneigė ir O. H. 2015 m. lapkričio 1 d. pateiktas raštas.Atsakovė kaip faktinė apeliantės vadovė turėjo pareigą išsaugoti visus apeliantės pirminius apskaitos dokumentus bei perduoti juos bankroto administratoriui. Tačiau šiuo klausimu teismas savo išvadą grindė ne rašytiniais įrodymais, o vien tik atsakovės (suinteresuoto bylos baigtimi asmens) paaiškinimais bei jos darbuotojų parodymais.Teismas daugelį savo išvadų grindė atsakovės tariamai siųstais apeliantės direktoriui O. H. adresu narluks@gmail.com (turi būti infonarluks@gmail.com) arba iš šio adreso atsakovės tariamai gautais elektroniniais laiškais, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad minėtas elektroninio pašto adresas priklauso būtent apeliantei arba O. H., byloje nėra. Nei Sutartyje, nei kituose dokumentuose apeliantės ar O. H. elektroninio pašto adresas nenurodytas. Todėl atsakovės elektroninis susirašinėjimas su apeliante minėto elektroninio pašto adresu neįrodo, kad apeliantė siuntė atsakovei kokius nors pirminius apskaitos dokumentus, kurių pagrindu buvo rengiamos PVM deklaracijos. PVM sąskaitos – faktūros, kurių pagrindu atsakovė parengė 2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaraciją, išrašytos ne O. H., o atsakovės, siekiant praturtėti apeliantės ir valstybės biudžeto sąskaita. Abejonių kelia tai, kad minėtose PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta 1 300 590 Lt pardavimu suma, nors įmonė buvo įsteigta vos prieš vieną mėnesį, sandoriai įvyko lapkričio mėnesį, įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas, iki tol veiklos įmonė nevykdė, turto (išskyrus 10 000 Lt kasos likutį) neturėjo, banko sąskaitoje operacijų nevyko, apeliantė už buhalterines paslaugas su atsakove neatsiskaitinėjo. Todėl atsakovė yra atsakinga už šių PVM sąskaitų – faktūrų pagrindu parengtos ir atsakovės parašu patvirtintos 2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos apeliantei padarytą žalą.Įmonės, kurioms buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nesumokėjo apeliantei jose nurodytos 1 300 590 Lt sumos, tačiau šių sąskaitų pagrindu susigrąžino iš valstybės biudžeto jose nurodyto dydžio PVM, t. y. 273 124 Lt sumą. Šios įmonės, galimai susijusios su atsakove, nepagrįstai praturtėjo apeliantės ir valstybės biudžeto sąskaita 273 124 Lt suma. Atsakovė sąmoningai slepia PVM sąskaitas – faktūras, kad nebūtų galimybės nustatyti asmenų, neatsiskaičiusių su apeliante ir neteisėtai pasisavinusių valstybės biudžeto lėšas.Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ji neturi PVM sąskaitų – faktūrų, o jas turi O. H.. Pati atsakovė pripažino, kad ji turėjo minėtas PVM sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu parengė PVM deklaraciją. Byloje nėra įrodymų, kad O. H. būtų pateikęs atsakovei minėtas PVM sąskaitas – faktūras.Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad PVM sąskaitas – faktūras ji prarado. Pateiktas My Service Lt 2015 m. kovo 10 d. Darbų atlikimo aktas Nr. 24673 ir 2015 m. birželio 8 d. Techninės ekspertizės aktas Nr. 20150608-01 neįrodo PVM sąskaitų faktūrų praradimo fakto, nes nėra įrodymų, kad šioms įmonėms tyrimui buvo pateiktas būtent tas kietasis diskas, kuriame buvo saugomos PVM sąskaitos – faktūros. Neperdavusi administratoriui pirminių apskaitos dokumentų, atsakovė pažeidė Sutarties 2.8 punktą, BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, 7 dalies 2 punktą, dėl ko apeliantė negali prisiteisti PVM sąskaitose faktūrose nurodytos 1 300 590 Lt sumos iš skolininkų. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) apeliantė patyrė 1 300 590 Lt nuostolių. Apeliantė prašo priteisti tik dalį šios sumos (578 878,75 Lt), kad galėtų atsiskaityti su VMI.Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovės parengta 2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracija yra teisinga. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės parengtos minėtos PVM deklaracijos teisėtumą ir pagrįstumą, todėl laikytina, kad ši PVM deklaracija yra nepagrįsta ir neteisėta. Kokiais įrodymais remiantis teismas padarė priešingą išvadą, nėra aišku, todėl ši teismo išvada yra nemotyvuota.Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Skundo argumentai dėl faktinio apeliantės vadovo laikytini samprotavimais ir prielaidomis, kurie neparemti objektyviais duomenimis. Juridinių asmenų registro duomenys, O. H. ir atsakovės sudaryta akcijų pirkimo pardavimo sutartis, buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų sutartis apeliantės nėra nuginčyti, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad būtent O. H. buvo apeliantės direktoriumi. Apeliantės administratorius nesiekė susisiekti su O. H., neprašė jam skirti baudos už turto ir dokumentų neperdavimą. Byloje nėra įrodymų, jog O. H. būtų pateikęs apeliantei informaciją, kad jis apeliantės dokumentų neturi arba nebuvo įmonės vadovu. Teismo procesinių dokumentų įteikimo O. H. gyvenamuoju adresu Latvijoje šaknelės, 2015 m. lapkričio 1 d. notariškai patvirtintas O. H. patvirtinimas, kuriame jis nurodo, kad įsigijo UAB „Narluks“ 2012 m. ir paskyrė save direktoriumi, įrodo, kad faktiniu apeliantės vadovu buvo O. H..Įmonės registracijos adreso nepakeitimas pasikeitus įmonės akcininkui ir/ar direktoriui, nėra tas objektas, pagal kurį galima būtų spręsti, kad jei pasikeitęs direktorius ir/ar akcininkas nepriėmė sprendimo pakeisti įmonės registracijos adresą, tai jis nėra faktinis įmonės vadovas ir faktiškai nevadovauja įmonei.Atsakovė nebuvo UAB „Narluks“ vadovė ir neturėjo bei neturi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus bei neneša atsakomybės už Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7, 8, 12 dalyse numatytos įmonės vadovo atsakomybės už kasdienės įmonės veiklos netinkamą organizavimą.Aplinkybės, jog apeliantė tik vieną mėnesį vykdė veiklą, joje dirbo vienas darbuotojas, o 2012 m. lapkričio mėn. PVM deklaracijoje buvo deklaruota 1 300 590 Lt pardavimų suma, neįrodo, jog apeliantės sąskaitas išrašė atsakovė. Be to, šie argumentai neįrodyti leistinomis priemonėmis. Byloje nėra įrodymų, kad elektroniniu paštu infonarluks@gmail.com būtų naudojusi atsakovė ar jos darbuotojai. Taip pat nėra įrodymų, kad minėtą elektroninį paštą būtų sukūrusi atsakovė ar jos darbuotojai. Tačiau byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė iš šio elektroninio pašto gaudavo laiškus ir dokumentus iš apeliantės vadovo O. H.. Ne atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad būtent jos klientė apeliantė ar jos direktorius O. H. sukūrė el. paštą infonarluks@gmail.com ir ar pats O. H. ar koks kitas jo įgaliotas asmuo išrašė atsakovei pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, o būtent apeliantė turėjo pareigą įrodyti savo dėstomas aplinkybes.Pirminių apskaitos dokumentų išsaugojimo ir jų pateikimo pareiga kyla įmonės vadovui, t. y. O. H., kuris nebuvo tokios savo pareigos delegavęs atsakovei. Apeliantės argumentai paremti tik prielaidomis ir samprotavimais, be jokių įrodomąją reikšmę turinčių faktinių duomenų pateikimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantė, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Apeliacinis skundas grindžiamas trimis argumentų grupėmis: 1) atsakovė buvo faktiniu įmonės vadovu, todėl yra atsakinga už įmonės dokumentų išsaugojimą ir jų perdavimą bankroto administratoriui; 2) PVM sąskaitos faktūros, kurių pagrindu parengta 2012 m. lapkričio mėn. PVM deklaracija, buvo parengtos pačios atsakovės siekiant praturtėti apeliantės ir valstybės biudžeto sąskaita, todėl atsakovė jas sąmoningai slepia; 3) teismo išvada apie PVM deklaracijos teisingumą, nepagrįsta jokiais įrodymais. Visų pirma, atsižvelgiant į bylos eigoje apeliantės besikaitaliojančią ir iš dalies prieštaringą poziciją (apie tai nutartyje žemiau), teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą, todėl ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, kurie nusako, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą bei apibrėžia bylos teisminio nagrinėjimo ribas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Būtent minėti ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2016). Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).Byloje nustatyta, kad sudaryta Sutartimi, atsakovė įsipareigojo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais tvarkyti apeliantės buhalterinę apskaitą: tinkamai registruoti apeliantės ūkinės veiklos operacijas, laiku ir teisingai parengti deklaracijas bei ataskaitas (Sutarties 2.1 p.), taip pat tvarkingai archyvuoti ir saugoti visus su buhalterine apskaita susijusius dokumentus, kuriuos pateikė apeliantė; buhalterinės apskaitos dokumentai po jų apskaitymo ir ataskaitų paruošimo yra grąžinami apeliantei, pasirašant grąžinimo faktą liudijantį dokumentą (Sutarties 2.8 p.). Apeliantė ieškinyje atsakovės civilinę atsakomybę kildina būtent iš minėtų Sutarties 2.1 ir 2.8 punktų netinkamo vykdymo – neteisėtais veiksmais nurodoma tai, kad apeliantė, turėdama pareigą saugoti su buhalterine apskaita susijusius dokumentus, nepateikia pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu pildyta 2012 m. lapkričio mėn. PVM deklaracija, nepateikė įrodymų, kad jai pirminiai apskaitos dokumentai deklaracijos pildymui apskritai buvo pateikti, t.y. ji buvo parengta neteisėtai (nesant jokių pirminių dokumentų). Todėl, apeliantės teigimu, atsakovė pažeidė BAĮ 12 straipsnio 1 dalį, o parengta PVM deklaracija už 2012 m. lapkričio mėnesį yra neteisėta. Taigi, apeliantė aiškiai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas – netinkamą Sutarties vykdymą. Kaip ir pati apeliantė nurodo savo skunde, tik bylos eigoje ji, reaguodama į atsakovės atsiliepimo argumentus, papildomai pradėjo kelti klausimus dėl atsakovės kaip faktinio apeliantės vadovo atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnį, ABĮ, BAĮ, ĮBĮ nuostatas. Tačiau ieškinys, kaip minėta, apeliantės atžvilgiu nebuvo reiškiamas tokiu faktiniu pagrindu, jis kildinamas iš Sutarties nuostatų pažeidimo. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios apeliacinį procesą reglamentuojančioms normoms (CPK 302 str.), bei specialiosios apeliacinį procesą apibrėžiančios CPK normos. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, yra saistomas 16 punkte nurodytų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas. Todėl apeliantės vėliau bylos procese nurodomi argumentai, susiję su tuo, kad atsakovė buvo faktinė apeliantės vadove, o O. H. buvo tik formalus vadovas, išeina iš ieškinio, o dėl to - ir bylos nagrinėjimo ribų. Tokių apeliantės argumentų kontekste tik pastebėtina, kad juridinio asmens valdymo organų nariais (vadovu) gali būti tik fiziniai asmenys (CK 2.81 str. 4 d.), o bet kuriuo atveju apeliantė nepateikia įrodymų, kad dar kokias nors funkcijas (išskyrus numatytas vadovui dėl buhalterinės apskaitos), būdingas įmonės vadovui, atsakovė faktiškai būtų vykdžiusi. Taigi, dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantės faktine vadove buvo atsakovė, ir nelaikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į apeliantės apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas (ieškinio pagrindą ir dalyką), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje kilęs ginčas yra dėl atsakovės Sutarties vykdymo tinkamumo, t. y. dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės. Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas kilti sutartinei atsakomybei, kurios taikymui būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 str.). Įrodžius šalies neteisėtus veiksmus, jos kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 str.). Taigi, sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).Apeliantės, turinčios pareigą įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, pozicija dėl jų bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringa. Viena vertus, ieškinyje teigiama, kad atsakovė nearchyvavo, neišsaugojo bei nepateikė apeliantės pirminių apskaitos dokumentų, vėliau dar keliamos ir prielaidos, kad atsakovė jas slepia, kita vertus – įrodinėjama, jog pirminių apskaitos dokumentų nebuvo apskritai ir PVM deklaracija už 2012 m. lapkričio mėnesį užpildyta be jokio pagrindo. Pagal Sutarties 3.5 punktą atsakovė buvo atsakinga tik už techninę darbo pusę, o apeliantė (jos vadovas) – už pateiktų pirminių duomenų turinį, teisingumą bei legalumą. Akivaizdu, kad apeliantei ieškinio dalyku nurodoma žala dėl VMI kreditorinio reikalavimo galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei pirminių apskaitos dokumentų nebuvo apskritai, kitaip tariant, jei atsakovės parengta PVM deklaracija už 2012 m. lapkričio mėnesį, kaip daro prielaidas apeliantė, apskritai buvo fiktyvi, o ne dėl to, kad pirminiai dokumentai, jei jie ir turėtų būti saugomi atsakovės, neišsaugoti (priežastinis ryšys). Pastebėtina, kad atsakovė neturėjo pareigos saugoti apeliantės buhalterinės apskaitos dokumentų visą laiką po jų apskaitymo (Sutarties 2.8 p.). Pirminių dokumentų neišsaugojimas lemtų tik negalimumą patikrinti PVM deklaracijos pagrįstumą, bet ne žalos apeliantei padarymą, jei PVM deklaracijos pildymo metu tokie dokumentai egzistavo ir deklaracija užpildyta remiantis jais. Todėl esminis nagrinėjamo ginčo klausimas – apeliantės pirminių apskaitos dokumentų (ne)egzistavimas, nes tik nustačius, kad pirminių apskaitos dokumentų apskritai nebuvo, galima būtų spręsti dėl PVM deklaracijos duomenų fiktyvumo. Apeliantė savo skunde nurodo, kad pats faktas, jog nėra jokių PVM deklaracijos teisėtumą bei pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, patvirtina jos neteisėtumą ir nepagrįstumą. Todėl, apeliantės nuomone, atsakovė gali išvengti atsakomybės tik įrodžiusi, kad PVM deklaracija yra pagrįsta ir teisėta. Tačiau toks jos aiškinimas nepagrįstas - jau pirmiau minėta, kad civilinės atsakomybės taikymui neteisėti veiksmai nėra preziumuojami, pareiga juos įrodyti tenka būtent ieškovui (CPK 178 str.).Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012). Taigi, esminė teismų praktikoje formuluojama įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklė – turi būti pakankamai įrodymų, kad susiformuotų teismo vidinis įsitikinimas konkretaus fakto (ne)buvimu.Sutarties 3.2 punktu šalys susitarė, kad apeliantė atsakovei pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus gali perduoti faksu arba elektroniniu paštu. Iš į bylą pateiktų elektroninio pašto infonarluks@gmail.com laiškų kopijų matyti, kad atsakovės darbuotoja (buhalterė) R. G. 2012 m. gruodžio 27 d. 16:28 prašė apeliantės atsiųsti PVM sąskaitas – faktūras už 2012 m. lapkričio mėnesį (1 t., b.l. 57-58). Apeliantė 2013 m. sausio 9 d. 11:01 atsakydama į minėtą elektroninį laišką, atsakovei atsiuntė 10 prisegtuke pridėtų dokumentų su prierašu „siunčiu sąskaitas faktūras už lapkritį. Atsiprašau už vėlavimą. Pagarbiai, O.“ (1 t., b.l. 59-60). Atsakovė apeliantei minėtu elektroniniu adresu elektroninius laiškus prašydama finansinių dokumentų taip pat siuntė ir 2013 m. sausio 9 d. 15:12, 2013 m. sausio 15 d. 13:05, 2013 m. sausio 16 d. 09:44 bei 2013 m. sausio 23 d. 16:48 (1 t., b.l. 61-69). Pažymėtina tai, kad atsakovė 2013 m. sausio 9 d. ir 2013 m. sausio 13 d. elektroniniais laiškais pranešė apeliantei apie mokėtiną PVM už 2012 m. lapkričio mėnesį 273 124 Lt (1 t., b.l. 61-62, 66-67). Atsakovė tuo pačiu aukščiau nurodytu elektroniniu adresu apeliantei 2013 m. sausio 24 d. 15:21 pranešė ir apie vienašališką Sutarties nutraukimą (1 t., b.l. 144-146). Apeliantė nurodo, kad 27 punkte nurodytas atsakovės elektroninis susirašinėjimas su apeliante minėto elektroninio pašto adresu neįrodo, jog apeliantė siuntė atsakovei kokius nors pirminius apskaitos dokumentus, kurių pagrindu buvo rengiamos PVM deklaracijos. Apeliantės teigimu, įrodymų, patvirtinančių, kad infonarluks@gmail.com elektroninio pašto adresas priklauso būtent apeliantei arba O. H., byloje nėra. Tačiau minėtus apeliantės argumentus teisėjų kolegija laiko deklaratyviais, nes nepateikti jokie juos patvirtinantys įrodymai. Vėlgi pažymėtina, kad būtent apeliantė privalėjo pateikti teismui jos dėstomus argumentus pagrindžiančius įrodymus, t. y. apeliantės pareiga buvo įrodyti, kad atsakovė buvo sukūrusi minėtą elektroninį pašto adresą ir juo naudojosi (CPK 12 str., 178 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad elektroninis paštas adresu infonarluks@gmail.com priklausė apeliantei, kuriuo buvo teikiami/gaunami šalių siunčiami dokumentai (CPK 185 str.). Vadovaujantis 26 punkte nurodytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, taip pat 27 punkte nurodytais faktais, kad atsakovei pareikalavus sąskaitų – faktūrų už 2012 m. lapkričio mėnesį, 2013 m. sausio 9 d. elektroniniu laišku apeliantė atsakovei atsiuntė 10 dokumentų (1 t., b.l. 59-60) bei į tai, kad tarp šalių susirašinėjimas ir dokumentų pateikimas vyko elektronine forma, laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad byloje visiškai nėra įrodymų apie pirminių dokumentų atsakovei pateikimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie bylos duomenys yra pagrindu labiau tikėtinai išvadai, kad atsakovei buvo pateikti pirminiai apskaitos dokumentai (PVM sąskaitas – faktūras) už 2012 m. lapkričio mėnesį (CPK 185 str.). Tai, kad atsakovė neturi galimybės pateikti pirminės apskaitos dokumentų kopijų, savaime neįrodo, kad šių apskaitos dokumentų nebuvo apskritai ir PVM deklaracijos duomenys neturi jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima visiškai atmesti apeliantės abejonių dėl įmonės (atsakovės) pakankamai stambios veiklos apimties per vieną mėnesį, kai anksčiau įmonė faktiškai veiklos nevykdė, darbuotojų faktiškai nėra ir pan. Kita vertus, tokios abejonės savaime nepaneigia nei įmonės vadovo pirminių dokumentų pateikimo atsakovei galimybės, nei paties pateikimo fakto, o pagal Sutartį, kaip minėta, atsakovė nėra įpareigota tikrinti apeliantės ūkinių operacijų faktų realumo ir jų atspindėjimo pirminiuose apskaitos dokumentuose teisingumo (žr. 23 punktą). Remiantis pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad atsakovės parengtą 2012 m. lapkričio mėnesio PVM deklaraciją galima būtų pripažinti nepagrįsta ir neteisėta.Pažymėtina, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi paties administratoriaus prašymu 578 878,75 Lt VMI finansinis reikalavimas apeliantės bankroto byloje yra patvirtintas (1 t., b.l. 30), t. y. bankroto administratorius pripažino VMI pareikštą finansinį reikalavimą 578 878,75 Lt sumai, jo neginčijo. Bankroto administratoriui bankroto proceso metu pripažįstant VMI pareikštą finansinį reikalavimą pagrįstu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė, parengdama aptariamą deklaraciją, padarė apeliantei žalą (CPK 185 str.). Kaip minėta, apeliantė privalėjo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei patirtą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės rėmėsi tik prielaidomis, netinkamas atsakovės sutartinių prievolių vykdymas bei dėl to atsiradusi žala nėra įrodyti (CK 6.256 str. 1 d., 2 d., CPK 178 str.). Nesant civilinės atsakomybės sąlygų visumai, atsakovės civilinė atsakomybė negalima (CK 6.246 str. – 6.249 str.).Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė prašo priteisti 1 100 Eur, sumokėtų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tokia suma viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus nurodytus ribojimus. Todėl šios išlaidos priteisiamos jų neviršijant – 955 Eur (735,1 Eur x 1,3).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Airista“ 955 Eur už advokato pagalbą iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Narluks“ (administravimo išlaidų).