Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Perela“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administratorių biuras“, ieškinį atsakovui M. U., trečiajam asmeniui L. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės ir 2020 m. liepos 20 d. posėdyje pabaigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadiją, į 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdį nei atsakovas, nei jo atstovas neatvyko, nenurodydami jokių pasyvaus elgesio priežasčių, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai

6. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administratorių biuras“. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 13 d. Šia nutartimi ieškovės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų terminą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau duomenų, kad dokumentai ir turtas būtų perduoti bankroto administratorei, byloje nėra.

7. Iš į bylą su ieškiniu pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad ieškovė įsteigta 2017 m. sausio 18 d., ieškovės vadovo pareigas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. ėjo atsakovas, jis taip pat laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. liepos 25 d. buvo vieninteliu ieškovės akcininku. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. sausio 16 d., kuomet ieškovės vadovo pareigas ėjo atsakovas, iš ieškovės banko sąskaitų buvo išgryninta ieškinio reikalavimui lygi lėšų suma, kurių panaudojimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų nėra, todėl ši suma (68 907,17 Eur) pripažintina atsakovo ieškovei padaryta žala.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

8. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

Dėl reikalavimo atlyginti su įmonės lėšų neišsaugojimu ar netinkamu panaudojimu susijusias sumas

9. Šalia bendrųjų civilinę atsakomybę reglamentuojančių taisyklių (CK 6.245–6.249 straipsniai), kuriuose įtvirtinta asmens pareiga atlyginti neteisėtais veiksmais kitam asmeniui padarytą žalą, įmonės vadovo atsakomybė aptariama ir CK 2.87 straipsnyje, kuriame nurodomos vadovo, kaip valdymo organo, fiduciarinės pareigos vadovaujamos įmonės atžvilgiu, o kartu ir prievolė atlyginti tokių pareigų pažeidimu padarytą žalą.

10. Nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su 68 907,17 Eur piniginių lėšų panaudojimu. Ieškinyje nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. sausio 16 d., kuomet ieškovės vadovo pareigas ėjo atsakovas, iš ieškovės banko sąskaitų buvo išgryninta 69 537,17 Eur, iš kurių grąžinta tik 4 520 Eur, apie kitos ieškovei priklausančios pinigų sumos panaudojimą ieškovės interesams ar grąžinimą į ieškovės banko sąskaitą ar kasą duomenų nėra. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas pripažino, kad duomenys apie išgrynintas ir grąžintas lėšas ieškinyje nurodomi netiksliai, tačiau prašoma priteisti suma atitinka su ieškiniu pateiktame sąskaitų išraše užfiksuotus duomenis. Pažymėtina, kad sudėjus visas ieškovės su ieškiniu pateiktoje iš ieškovės banko sąskaitų išgrynintų piniginių lėšų suvestinėje nurodytas sumas gaunamas bendras išgrynintų ir į sąskaitas grąžintų lėšų skirtumas sudaro ne 68 907,17 Eur, kaip nurodyta suvestinėje, bet 67 042,17 Eur (67 672,17 Eur išgryninta suma – 630 Eur į sąskaitą įnešta suma), t. y. 1 865 Eur (68 907,17 Eur – 67 042,17 Eur = 1 865 Eur) mažiau. Kita vertus, sulyginus į suvestinę įtrauktas sumas su į bylą su ieškiniu pateiktų sąskaitų išrašų turiniu, matyti tokie netikslumai: 1) suvestinėje nurodoma, kad 2018 m. sausio 3 d. buvo išgryninta 400 Eur suma, o sąskaitų išrašo turinys atskleidžia 620 Eur sumos išgryninimą (skirtumas – 220 Eur (620 Eur – 400 Eur)); 2) suvestinėje nurodoma, kad 2018 m. sausio 4 d. buvo išgryninta 1 075 Eur (200 Eur + 290 Eur + 500 Eur + 85 Eur), o sąskaitų išrašo turinys atskleidžia 2 240 Eur (1 000 Eur + 200 Eur + 1 000 Eur + 40 Eur) sumos išgryninimą (skirtumas – 1 165 Eur (2 240 Eur – 1 075 Eur)); 3) suvestinėje nurodoma, kad 2018 m. sausio 14 d. buvo išgryninta 500 Eur suma, o sąskaitų išrašo turinys atskleidžia 910 Eur sumos išgryninimą (skirtumas – 410 Eur (910 Eur – 500 Eur)); 4) suvestinėje nurodoma, kad 2018 m. sausio 16 d. buvo išgryninta 80 Eur suma, o sąskaitų išrašo turinys atskleidžia 150 Eur sumos išgryninimą (skirtumas – 70 Eur (150 Eur – 80 Eur)). Sudėjus nurodytas skirtumų sumas ir susidaro 1 865 Eur (220 Eur + 1 165 Eur + 410 Eur + 70 Eur = 1 865 Eur) papildoma suma, kurią pridėjus prie į suvestinę įtrauktų 67 042,17 Eur gaunamas ieškiniu prašomas priteisti dydis – 68 907,17 Eur (67 042,17 Eur + 1 865 Eur). Kartu akcentuotina, kad atsakovas į bylą neteikė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamas ieškovės nurodomo iš banko sąskaitų išgrynintų sumų ir į ją įneštų sumų skirtumo pagrįstumas.

11. Tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atsiliepime į ieškinį atsakovas, tiek ir pasirengimo bylos nagrinėjimui metu jo atstovas akcentavo, kad dalį 68 907,17 Eur sumos, mažiausiai 15 277,17 Eur, iš ieškovės banko sąskaitų išgrynino ne pats atsakovas, bet kitas įmonės darbuotojas – trečiasis asmuo L. M.. Siekiant išsiaiškinti nurodytų argumentų pagrįstumą iš Luminor Bank AB buvo išreikalauta informacija apie sąskaitas ir mokėjimo kortelių naudotojus. 2020 m. birželio 23 d. raštu ir 2020 m. liepos 30 d. raštu bankas informavo teismą, kad ieškovės vardu išduotų mokėjimo kortelių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) naudotoju buvo nurodytas atsakovas, o kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) – trečiasis asmuo L. M.. Teikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas ieškovės su ieškiniu pateiktoje suvestinėje sužymėjo visas naudojantis kortele Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynintas sumas bei jas sudėjęs gavo 15 277,17 Eur. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad tarp nurodomų sumų pažymėta ir 2018 m. sausio 3 d. išgryninta 400 Eur suma. Kaip minėta sprendimo 10 punkte, nurodytą dieną buvo išgryninta ne 400 Eur, bet 620 Eur, arba 220 Eur daugiau, t. y. bendra naudojantis kortele Nr. (duomenys neskelbtini) išgryninta suma sudaro 15 497,17 Eur (15 277,17 Eur + 220 Eur).

12. Kaip teisingai pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė atsakovas, papildoma aplinkybe, patvirtinančia, kad kortele Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi L. M., pripažintinas faktas, jog atsakovas 2017 m. rugsėjo 28 d., kai 632,17 Eur (48,63 Eur + 583,54 Eur) buvo išgryninti Turkijoje (operacija atlikta 2017 m. rugsėjo 28 d., o lėšos galutinai nuskaitytos 2017 m. spalio 2 d.), nebuvo išvykęs iš Lietuvos, o Turkijoje buvo būtent L. M.. Tokią išvadą leidžia daryti 2020 m. birželio 25 d. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gauta informacija, kad duomenų apie atsakovo išvykimą iš Lietuvos aptariamu laikotarpiu nėra, o L. M. per Vilniaus oro uostą buvo išvykęs 2017 m. rugsėjo 22–29 d. Aplinkybės, kad kortele Nr. (duomenys neskelbtini) lėšas išgrynino L. M., neginčijo nei ieškovė, nei pasyviai proceso metu besielgęs (atsiliepimo į ieškinį neteikęs ir bylos nagrinėjime nedalyvavęs) trečiasis asmuo.

13. Kartu akcentuotina, kad atsakovas neteikė į bylą jokių argumentų ir/ar įrodymų, kuriais būtų ginčijama ieškovės banko sąskaitos išrašo duomenimis įrodinėjama aplinkybė, jog būtent atsakovas išgrynino 53 410 Eur (68 907,17 Eur – 15 497,17 Eur) sumą.

14. Apibendrinant tai, kas nurodyta sprendimo 10–13 punktuose, darytina išvada, kad ieškovė įvykdė jai tenkančią procesinę pareigą įrodyti, jog iš ieškovės sąskaitų laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 15 d. iki 2018 m. sausio 16 d. buvo išgryninta 68 907,17 Eur, iš jų 53 410 Eur buvo išgryninta kortelėmis, kurių naudotojas buvo atsakovas, o 15 497,17 Eur – kortele, kurią naudojo trečiasis asmuo.

15. Pats savaime piniginių lėšų išgryninimo faktas negali būti vertinamas kaip neteisėtas elgesys. Ieškiniu atsakovo veiksmų neteisėtumą ieškovė sieja su tuo, kad po bankroto bylos ieškovei iškėlimo bankroto administratorei nebuvo perduoti jokie aptariamų lėšų panaudojimo teisėtumą patvirtinantys įrodymai. Ginčydamas šių argumentų pagrįstumą atsakovas akcentavo, kad jis nebuvo paskutiniu įmonės vadovu, prieš iškeliant įmonei bankroto bylą įmonės vadovo pareigas nuo 2018 m. rugpjūčio 8 d. dar ėjo R. M., kuriam atsakovas perdavė įmonės dokumentus. Įvertinęs atsakovo procesinę poziciją teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

15.1. Atsakovas neįrodinėjo fakto, kad iš ieškovės sąskaitų išgrynintos lėšos buvo perduotos R. M., dėl ko pareiga įrodyti šių lėšų panaudojimo teisėtumą tektų šiam asmeniui. Atsakovas iš esmės tvirtino, kad iš sąskaitų išgrynintos lėšos buvo panaudotos teisėtai, tik jis negali pateikti tai patvirtinančių dokumentų, kadangi juos perdavė R. M.. Būtent tokia atsakovo procesinė pozicija bylos nagrinėjimo metu leido spręsti, kad R. M. nėra materialiai suinteresuotas nagrinėjamos bylos baigtimi, kadangi byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, jog veiksmus, dėl kurių atlikimo pretenzijos reiškiamos atsakovui, galėjo atlikti nurodytas asmuo.

15.2. Nors atsakovas nebuvo paskutiniuoju įmonės vadovu prieš bankroto bylos iškėlimą, kuriam taikytina pareiga perduoti įmonės turtą ir dokumentus bankroto administratoriui (bankroto bylos iškėlimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas), nagrinėjamu atveju civilinę atsakomybę prašoma taikyti būtent už veiksmus, atliktus tuo metu, kai ieškovei vadovavo atsakovas.

15.3. Kaip matyti iš atsakovo į bylą 2020 m. vasario 23 d. pateikto 2019 m. gruodžio 11 d. kaltinamojo akto, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo, kurio pagrindu atsakovui pareikšti kaltinimai dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir dokumentų klastojimo, metu atsakovas tvirtino visus įmonės buhalterinius dokumentus 2018 m. vasario 26 d. aktu perdavęs R. M.. Pagrįstai abejoti tiek atsakovo paaiškinimų, tiek ir jo nurodomo dokumentų perdavimo akte užfiksuotų aplinkybių atitikimu tikrovei leidžia keletas kaltinamajame akte užfiksuotų faktų. Pirma, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu R. M. patvirtino ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ieškovės akcijos jam buvo perleistos fiktyviai, už 100 Eur – 150 Eur atlygį, jokie įmonės dokumentai jam nebuvo perduoti, jis dokumentų neturi ir niekada neturėjo. Antra, ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas L. M. patvirtino 2018 m. gegužės mėn. susitikęs su atsakovu prie Platelių ežero, kur šis atsinešė ir sudegino 3–4 segtuvus ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų (sutarčių, sąskaitų, kasos dokumentų), nurodydamas, kad jam jų nebereikia, taip pat tvirtino suradęs asmenį, kuriam už 100 Eur perleis įmonės vadovo pareigas, tačiau faktiškai toliau įmonei vadovaus pats. Kitaip tariant, trečiasis asmuo tik dar kartą patvirtino R. M. parodymus dėl fiktyvaus įmonės perleidimo ir dokumentų neperdavimo. Net ir įtraukus L. M. į bylą trečiuoju asmeniu nei atsakovas, nei jo atstovas neteikė į bylą jokių procesinių prašymų, susijusių su jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo patikrinimu. Trečia, nors baudžiamasis procesas, kuriame atsakovas yra kaltinamas 2018 m. vasario 26 d. dokumentų perdavimo akto suklastojimu, nėra baigtas, pagrįstų abejonių dėl to, ar 2018 m. vasario 26 d. galėjo būti fiksuojamas dokumentų perdavimo R. M. faktas, kelia ne tik jau minėta L. M. nurodoma aplinkybė, kad dokumentus atsakovas turėjo ir sudegino 2018 m. gegužės mėn., bet ir sprendimo 7 punkte aptarti Juridinių asmenų registro duomenys, jog atsakovas ieškovės vadovu buvo iki 2018 m. rugpjūčio 3 d.

15.4. Kad atsakovas galėjo turėti suinteresuotumą nuslėpti įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, leidžia spręsti ir eilė kitų tiek 2019 m. gruodžio 11 d. kaltinamajame akte, tiek ir su šiuo aktu atsakovo į bylą 2020 m. vasario 23 d. pateiktoje 2018 m. spalio 8 d. specialisto išvadoje užfiksuotų aplinkybių. Pirma, tiriant informaciją apie apgaulingą apskaitos tvarkymą apklausta įmonės buhalterė K. A. patvirtino buhalterinę apskaitą vedusi pagal jai pateiktus dokumentus, apie neapskaitomų lėšų naudojimą nežinojusi, tačiau jai kildavę įtarimų, ar tikrai gali statybų versle darbuotojai dirbti už minimalų ar jam artimą darbo užmokestį. Antra, teikdami parodymus ikiteisminio tyrimo metu visa eilė asmenų, dirbusių įmonėje (D. M., J. T., T. B., J. B., V. Š., A. R., V. L., G. L.), patvirtino, kad jų darbo santykiai nebuvo tinkamai įforminti, jog jie gaudavo iš atsakovo ar L. M. išmokų už darbą grynais pinigais, mokėjimo fakto niekur neužfiksuojant (už gaunamus pinigus gavėjui niekur nepasirašant). Trečia, vadybininku įmonėje dirbęs L. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu taip pat aiškiai nurodė egzistavus susitarimui su atsakovu, kad oficialiai bus mokama dalis darbo užmokesčio, o kaip priedas papildomai bus mokama neoficiali (įmonės dokumentuose neapskaitoma) pinigų suma, kuri, L. M. tvirtinimu, 2017 m. vasario – kovo mėn. siekė 500 Eur, o 2017 m. balandžio – 2018 m. kovo mėn. – 1 000 Eur, išskyrus 2017 m. lapkričio – gruodžio mėn., kai buvo išmokėta ne mažiau kaip po 1 700 Eur.

15.5. Nors atsakovas kartu su 2020 m. kovo 24 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė į bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės kreditorės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje e2-252-450/2020, kuria atmestas kreditorės prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas pažymi, kad byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo ir sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taikomas skirtingas įrodinėjimo standartas. Vien žalos padarymo fakto sprendžiant, ar yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, nepakanka. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, tiek Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1722-601/2019, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje e2-252-450/2020 akcentavo, kad bankroto pripažinimui tyčiniu būtina konstatuoti sąmoningą įmonės valdymo organų siekį pabloginti įmonės turtinę padėtį, bei pripažino, jog sprendžiant aptariamą klausimą duomenys apie sąmoningą atsakovo ar R. M. netinkamą elgesį nebuvo pateikti. Sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pretenzijos dėl buhalterinių dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui buvo reiškiamos tiek atsakovui, tiek R. M.. Teismai nekonstatavo dokumentų perdavimo bankroto administratoriui fakto, tačiau sprendė, kad į bylą surinkti duomenys nėra pakankami, jog būtų galima spręsti, kad dokumentų neperdavimas yra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, jog sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą buvo pateikti ir teismų įvertinti argumentai ir/ar įrodymai, kuriais grindžiamas ieškinys nagrinėjamoje byloje, susiję su ikiteisminio tyrimo metu L. M., R. M. ir kitų asmenų teiktais paaiškinimais ar specialisto atlikta dokumentų analize. Kitaip tariant, skiriasi ne tik aptariamose bylose nagrinėti reikalavimai, bet ir jų faktinis pagrindas (aplinkybės, kuriomis reikalavimai grindžiami), o kartu ir bylų nagrinėjimo ribos.

16. Apibendrindamas sprendimo 15 punkte aptartų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, jog įmonės buhalteriniai dokumentai buvo neišsaugoti dėl atsakovo kaltės.

17. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, nesutikimą su ieškinio reikalavimais išreiškė formaliai, iš esmės neįvardindamas, kam buvo panaudota ženkli iš banko sąskaitų išgrynintų lėšų suma. Atsakovo argumentus, kad visos įmonės finansinės operacijos buvo užfiksuotos neišsaugotuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, paneigia sprendimo 15.4 punkte aptartos aplinkybės, susijusios su neapskaitytų įmonės lėšų naudojimu atsiskaitant su įmonės darbuotojais. Akcentuotina ir tai, kad atsakovas, kuris proceso metu elgėsi pasyviai, nedalyvavęs parengiamuosiuose teismo posėdžiuose, o į bylos nagrinėjimą iš esmės ne tik neatvykęs pats, bet ir neatsiuntęs savo atstovo, aiškiai neįvardijo nei kur buvo panaudotos jo paties iš įmonės sąskaitų išgrynintos lėšos, nei kokiu tikslu ir/ar pagrindu lėšos buvo išgryninamos kortele, kurios naudotoju buvo L. M.. Šiuo aspektu reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Kaip minėta sprendimo 15.4 punkte, atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, su įmonės darbuotojais atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, šių operacijų niekaip nefiksuodamas. Kitaip tariant, ne tik buvo neišsaugoti ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai, bet ir pildomi jie buvo netinkamai. Be to, teikdamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu L. M. patvirtino kaip darbo užmokestį gavęs mažiausiai 14 400 Eur (500 Eur * 2 + 1 000 Eur * 10 + 1 700 Eur * 2). Akcentuotina ir tai, kad bent keli ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys (A. R., V. L., G. L.) patvirtino, jog pinigus už darbą grynaisiais, mokėjimo fakto niekaip neįforminant, jiems perdavė L. M.. Nurodytos aplinkybės aiškiai parodo įmonės veiklos modelį, kai, tikėtina, įmonės lėšos buvo naudojamos neteisėtoms finansinėms operacijoms. Kadangi neapskaitomoms operacijoms lėšas naudojo ne tik atsakovas, bet ir trečiasis asmuo, nesant jokių duomenų apie tai, kur buvo panaudotos iš banko sąskaitų išgrynintos lėšos, nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui nepateikus jokių duomenų apie teisėto lėšų panaudojimo faktus, spręstina, kad atsakovas neįrodė jo vadovavimo įmonei metu iš banko sąskaitų išgrynintų lėšų panaudojimo teisėtumo, o patikrinti, kur lėšos galėjo būti panaudotos, nėra galimybės dėl netinkamai vestos apskaitos ir buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo atsakovą įmonės vadovo pareigose juridiškai (de jure) pakeitusiam R. M..

18. Teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad atsakovas nėra atsakingas už lėšų, kurias išgrynino trečiasis asmuo L. M., panaudojimo tinkamumą. Kaip minėta sprendimo 17 punkte, atsakovas į bylą neteikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiu tikslu L. M. buvo išduota banko kortelė ir kur buvo naudojamos šia kortele išgrynintos lėšos, išskyrus paties atsakovo į bylą pateiktą kaltinamąjį aktą, kuriame užfiksuoti įmonės darbuotojų liudijimai, kad ne tik atsakovas, bet ir L. M., kartais su darbuotojais susitikdamas vienas, o kartais į susitikimą atvykdamas kartu su atsakovu, išmokėdavo jiems įvairias pinigų sumas grynais, niekaip šių išmokų neįformindamas, bei paties L. M. parodymai apie jo grynais pinigais gautas ženklias pinigų sumas, kurias jis vertindavo kaip jam nelegaliai mokamą darbo užmokestį. Nors tiesioginių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad tokiu būdu buvo naudojamos kortele Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynintos lėšos, nėra, nurodyti liudijimai patvirtina įmonės veiklos modelį, pagal kurį atsakovas, būdamas įmonės vadovu, atsakingu už tinkamą buhalterinę apskaitą, toleravo į buhalterinę apskaitą neįtraukiamus mokėjimus. Kitaip tariant, atsakovas ne tik neįrodinėjo lėšų išgryninimo iš sąskaitų tikslų ir jų apskaitymo avanso apyskaitomis ar kitais buhalteriniais dokumentais fakto, bet ir nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų abejoti aptartų ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų liudijimų pagrįstumu.

19. Teismas sutinka su ieškovės atstovo bylos nagrinėjimo metu išdėstytais argumentais, kad atsakovas pripažintinas atsakingu ne tik už jo paties išgrynintų lėšų netinkamą panaudojimą, bet ir už netinkamu įmonės veiklos organizavimu ir apskaitos tvarkymu, už kurią jis atsako kaip buvęs įmonės vadovas (CK 2.87 straipsnis, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1–2 dalys), padarytą žalą. Šioje byloje L. M. atsakomybės klausimas nebuvo keliamas. Egzistuojant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms galėtų būti sprendžiama dėl jo solidarios atsakomybės, tačiau tai bet kuriuo atveju nepaneigtų atsakovo kaltės dėl to, kad įmonės sąskaitoje buvusios lėšos nebuvo teisėtai panaudotos įmonės veikloje.

20. Kartu akcentuotina, kad baudžiamoji byla, kurioje atsakovui yra pareikšti kaltinimai apgaulingu apskaitos tvarkymu ir dokumentų perdavimo akto suklastojimu (Kauno apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-481-573/2020) šio sprendimo priėmimo metu nėra išnagrinėta, tačiau tai nėra kliūtis spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Kaip matyti iš į šią bylą pateikto kaltinamojo akto turinio, atsakovas nepripažįsta neapskaitytų lėšų naudojimo įmonės veikloje fakto. Net jei išnagrinėjus bylą ir nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, aukštesnis baudžiamajame procese taikytinas įrodinėjimo standartas pats savaime neleistų spręsti, kad atsakovas neatliko veiksmų, kurie yra pagrindas taikyti jam civilinę atsakomybę. Kita vertus, net ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį bei konstatavus aplinkybes, kad išmokant neapskaitomas sumas buvo naudojamos iš sąskaitų išgrynintos lėšos, dėl kurių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, tokia išvada nepaneigtų ieškovės reiškiamo turtinio reikalavimo pagrįstumo, kadangi būtų pakartotinai nustatytas lėšų panaudojimo neteisėtumas, o tokios lėšos netaptų teisėtomis ieškovės veiklos sąnaudomis, net ir mokesčius už nelegaliai išmokėtas išmokas turėtų sumokėti ne įmonės, o kaip žalą mokesčių administratoriams turėtų atlyginti nusikaltimą padaręs asmuo.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 3 d. būdamas ieškovės vadovu, atsakingu už bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, iš bendrovės banko sąskaitų išgrynino ir leido L. M. išgryninti bendrą 68 907,17 Eur sumą, nepateikdamas dokumentų, patvirtinančių turto panaudojimą įmonės veiklos tikslais, todėl tokie atsakovo veiksmai (neveikimas) laikomi neteisėtais. Žala šiuo konkrečiu atveju skaičiuojama pagal be pagrindo panaudoto įmonės turto vertę, kuris galėjo būti panaudotas įmonės kreditorių interesams tenkinti. Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos egzistavimą patvirtina faktas, kad, tuo atveju, jeigu atsakovas būtų veikęs pagal įstatymus ir kitus teisės norminius aktus, įmonės piniginės lėšos būtų išsaugotos arba panaudotos įmonės veikloje. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pareigos nuginčyti įstatyme įtvirtintą prezumpciją atsakovas neįvykdė. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Egzistuojant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, ieškovės reikalavimas priteisti 68 907,17 Eur žalos atlyginimą pripažįstamas pagrįstu, todėl tenkinamas visiškai.

23. Atsakovui neįvykdžius piniginės prievolės, jam kyla prievolės nevykdymo teisinės pasekmės – pareiga mokėti ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

24. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl, ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo valstybei priteisiamas 1 259 Eur žyminis mokestis ((900 Eur + 38 907,17 Eur * 2 proc.) * 75 proc. = 1 259 Eur) ir 11,32 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Perela“, įmonės kodas 304446519, 68 907,17 Eur (šešiasdešimt aštuonių tūkstančių devynių šimtų septynių eurų 17 ct) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo M. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 259 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį ir 11,32 Eur (vienuolikos eurų 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, atlyginimą, įpareigojant sumokėti šias sumas į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Dėl šio sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti teikiamas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apygardos teismą.