Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1086/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-02-03
Bylos Nr.: 2A-1086/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-01717-2010-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“, V. P.
Trečiasis asmuo: A. M.
Advokatai: Laimonas Šileris, Paulius Docka

Kategorijos

124.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
124.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1086/2012Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01717-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 124.2.7; 124.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ atstovui advokatui Pauliui Dockai, trečiojo asmens atstovui advokatui Laimonui Šileriui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ ir trečiojo asmens A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria atmestas trečiojo asmens A. M. prašymas panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tradicija“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“ ir V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kurioje atnaujintas procesas pagal trečiojo asmens (pareiškėjo) A. M. prašymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo UAB „Tradicija“, atstovaujamo tuomečio direktoriaus ir pagrindinio akcininko atsakovo V. P., 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimo su atsakovu UAB „Serneta“ pripažinimo negaliojančiu. Ginčijamu susitarimu nustatyta, kad ieškovas UAB „Tradicija“ skolingas atsakovui UAB „Serneta“ 400 000 Lt, todėl šią sumą ieškovas už atsakovą sumoka tretiesiems asmenims ir taip mažina skolą. Atsakovas UAB „Serneta“ šio susitarimo nepasirašė. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. gruodžio 22 d. mokėjimo pavedimais sumokėjo tretiesiems fiziniams asmenims už atsakovo UAB „Serneta“ perkamą žemės sklypą ir UAB „Genezė“ iš viso 400 000 Lt. Ieškovo teigimu, 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimas yra neteisėtas, nes ieškovas nebuvo skolingas atsakovui UAB „Serneta“, o tuometis ieškovo direktorius V. P. piktavališkai susitarė su UAB „Serneta“ direktoriumi A. M. ir pervedė pinigus nurodytiems tretiesiems asmenims, padarydamas ieškovui 400 000 Lt žalos, taip pat privesdamas įmonę prie bankroto. Bankroto byla ieškovui iškelta 2004 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas, remdamasis CK 1.91 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimą ir įpareigoti atsakovą UAB „Serneta“ grąžinti ieškovei 400 000 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimą ir priteisė ieškovui BUAB „Tradicija“ iš atsakovo UAB „Serneta“ 400 000 Lt (CK 1.91 straipsnis). Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Serneta“ 2003 m. lapkričio 14 d. sudarė rangos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pastatyti prekybos centrą atsakovui UAB „Serneta“ priklausančiuose sklypuose, tačiau šia sutartimi ieškovas neįsipareigojo pirkti atsakovui UAB „Serneta“ žemės sklypų. Teismas nustatė, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovas nebuvo skolingas atsakovui UAB „Serneta“ nei pagal rangos sutartį, nei kitu teisiniu pagrindu ir jokių prievolių įvykdyti už atsakovą UAB „Serneta“ neprivalėjo, priešingai, atsakovas UAB „Serneta“ buvo skolingas ieškovui 6 782 Lt už atliktus statybos darbus pagal rangos sutartį; avansines įmokas už statybos darbus taip pat privalėjo mokėti atsakovas UAB „Serneta“ (užsakovas), o ne ieškovas (rangovas). Teismo nuomone, 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimas dėl neegzistuojančių skolų ir šių skolų nepagrįstas apmokėjimas pablogino ieškovo turtinę padėtį ir prisidėjo prie jo nemokumo. Konstatavęs, kad 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimas sudarytas dėl realiai nesančios skolos, piktavališkai susitarus tuomečiam ieškovo direktoriui V. P. ir atsakovui UAB „Serneta“, t. y. neteisėtai, teismas pripažino jį negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.91 straipsnio 1, 2 dalys, 1.95 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 9 d. sprendimu patenkino atsakovo UAB „Serneta“ apeliacinį skundą, panaikino Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CK 6.193 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių nuostatų, aiškindamas ginčo susitarimą. Teisėjų kolegijos nuomone, faktinė šalių tarpusavio atsiskaitymų praktika įstatymams neprieštaravo, todėl negali būti pripažinta neteisėta (CK 6.156, 6.159 straipsniai). 2003 m. gruodžio 22 d. sandoris tik patvirtina šalių susitarimo dėl tokio atsiskaitymo būdo egzistavimą. Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamą susitarimą tarp šalių susiklosčiusių rangos santykių ir atsiskaitymų praktikos kontekste, nustatė, kad šis ieškovui nuostolingas nebuvo – net įvertinus ieškovo už atsakovą UAB „Serneta“ ginčijamo sandorio pagrindu sumokėtus 400 000 Lt, atsakovas UAB „Serneta“ ieškovui liko permokėjęs. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad susitarimo sudarymo metu ieškovas atsakovui UAB „Serneta“ skolingas nebuvo, neturi jokios įtakos vertinant jo teisėtumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamas susitarimas, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius santykius, laikytinas ne įskaitymu, o kitokiu įstatymų neuždraustu susitarimu, esančiu pagrindu civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnis). Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ginčijamas susitarimas ieškovui nebuvo nuostolingas ar nenaudingas, nebuvo pagrindo nustatyti jo direktoriaus atsakovo V. P. piktavališko susitarimo su atsakovu UAB „Serneta“ sudarant šį sandorį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą ir paliko galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas susiejo ginčijamą susitarimą su 2003 m. lapkričio 14 d. šalių rangos sutartimi, tačiau nei toks ryšys, nei susitarimu pripažintos skolos prigimtis jame nenurodyti. Rangos sutartimi ieškovas neprisiėmė įsipareigojimų atsiskaityti su atsakovo UAB „Serneta“ kreditoriais, apmokėjimas už atsakovo UAB „Serneta“ įgytus žemės sklypus niekaip nesusijęs su rangos sutarties objektu ir statybos darbais, kuriuos turėjo atlikti ieškovas. Taigi, aiškinant vien susitarimo ir rangos sutarties tekstus, negalima daryti išvados apie jų ryšio egzistavimą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ginčijamo susitarimo teisėtumas priklauso visų pirma nuo jo dalyko egzistavimo sudarymo dieną. Vertinant ginčijamo susitarimo teisėtumą, svarbu nustatyti, ar sudarymo dieną jis atitiko sandorio galiojimui privalomus reikalavimus. Byloje teismų nustatyta, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo skola atsakovui UAB „Serneta“ neegzistavo. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Nustačius, kad susitarimo sudarymo dieną kasatorės pareiga sumokėti atsakovei 400 000 Lt neegzistavo, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad šalys negali įvykdyti prievolės anksčiau, nei ši atsirado, taip pat negali susitarti dėl būsimos prievolės įskaitymo, nes įskaitomi gali būti tik galiojantys priešpriešiniai reikalavimai (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties skolos neegzistavimo faktas susitarimo sudarymo metu yra reikšmingas vertinant jo teisėtumą, o tai, kad skola, kurios sumokėjimą šalys nurodė kaip susitarimo dalyką, faktiškai atsirado po susitarimo sudarymo, bet jos atsiradimas priklausė tik nuo vienos šalies (atsakovo UAB „Serneta“) valios, negali pakeisti susitarimo kvalifikavimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. M. 2010 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, įtraukti pareiškėją į bylą trečiuoju asmeniu, panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir ieškovo BUAB „Tradicija“ ieškinį atmesti. Proceso atnaujinimą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pareiškėjo teigimu, sprendimas sukuria pareiškėjui, kuris neturėjo galimybės pasisakyti byloje, pareigas ir įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus bus panaikintas arba pakeistas sprendimas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005 pagal ieškovo BUAB „Tradicija“ ieškinį atsakovams UAB „Serneta“ ir V. P. dėl 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė trečiojo asmens A. M. prašymą panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Teismas nurodė, kad, trečiojo asmens teigimu, jokio piktavališko susitarimo tarp jo, kaip UAB „Serneta“ vadovo, ir V. P., kaip UAB „Tradicija“ vadovo, sudarant 2003 m. gruodžio 22 d. susitarimą nebuvo, nes tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, kylantys iš 2003 m. lapkričio 14 d. statybos rangos sutarties, pagal kurią susiformavo tokia atsiskaitymo tarp šalių praktika, kad atsakovas UAB „Serneta“ (užsakovas) ieškovui (rangovui) už būsimus darbus mokėdavo avansu, o ieškovas dalį pinigų grąžindavo atsakovui tiesiogiai ar apmokėdamas atsakovo įsipareigojimus kreditoriams. Teismas nesutiko su šiais trečiojo asmens argumentais, kurie iš esmės sutampa su atsakovo UAB „Serneta“ argumentais, išsakytais byloje dar iki proceso atnaujinimo ir kuriuos teismai jau yra įvertinę. Atsakydamas į šiuos argumentus, teismas pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartyje nurodytais motyvais, kad šalių bendradarbiavimo praktika visada turi būti sąžininga, taip pat pasivadovavo kasacinio teismo padaryta išvada, jog tarp ginčijamo susitarimo ir statybos rangos sutarties ryšio nėra. Pasak teismo, trečiasis asmuo nepateikė argumentų, kurie leistų paneigti byloje nustatytą aplinkybę, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovo skola atsakovui UAB „Serneta“ neegzistavo. Trečiajam asmeniui nepaneigus aplinkybės, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovo pareigą sumokėti atsakovui UAB „Serneta“ 400 000 Lt neegzistavo, teismas konstatavo, kad šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda. Sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsisakydamas byloje skirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, ar ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovas buvo nemokus, teismas pažymėjo, kad šioje byloje teisiškai reikšminga yra tik tai, ar ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovas buvo skolingas atsakovui UAB „Serneta“ 400 000 Lt, o ieškovo mokumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo nuomone, trečiasis asmuo nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi, palikdamas galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą, tuo pačiu paliko galioti ir šio teismo motyvus. Teismas pažymėjo, kad motyvai, kuriais yra paliekamas galioti žemesnės instancijos teismo sprendimas, gali ir nesutapti su žemesnės instancijos teismo motyvais. Nors Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendime nustatyta, kad tarp šalių buvo piktavališkas susitarimas (CK 1.91 straipsnis), tačiau kasacinis teismas konstatavo, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu nesat ieškovo prievolės sumokėti atsakovui UAB „Serneta“ 400 000 Lt, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, todėl sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Kasacinio teismo nutartyje nėra konstatuotas šalių piktavališkas susitarimas sudarant ginčijamą sandorį.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad iš skundžiamos nutarties matyti, kad procesas šioje byloje, kaip nustatyta CPK XVIII skyriuje, reglamentuojančiame proceso atnaujinimo pagrindus ir tvarką, atliktas nebuvo. Apeliantui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti galimybe, įtvirtinta CPK 370 straipsnio 4 dalyje. Teismas, nenagrinėdamas bylos pakartotinai pagal bendras bylos nagrinėjimo taisykles, neatlikdamas jam suteiktų funkcijų, pažeidė CPK reikalavimus priėmė nepagrįstą nutartį. Be to, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų net nevertino, nes skundžiamoje nutartyje nėra tinkamų ir priimtinų motyvų dėl ko teismas nepatenkino apelianto reikalavimus.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Serneta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes neanalizavo visų trečiojo asmens nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, nepasisakė dėl jo byloje nurodytų aplinkybių, tokiu būdu neleisdamas trečiajam asmeniui, nedalyvavusiam pirminiame bylos nagrinėjime, įgyvendinti galimybę siekto jo teises įtakojančio Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. spendimo panaikinimo. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kai kurių įrodymų iš viso nevertino, skundžiamoje nutartyje iš esmės nepasisakė dėl trečiojo asmens nurodomų aplinkybių ir reikalavimų atmetimo, o tiesiog cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties argumentus, atmetė trečiojo asmens reikalavimus. Tokiu būdu užkrito kelia trečiajam asmeniui įgyvendinti savo teisę būti išklausytam.

2. Ginčijamas susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl skundžiama nutartis laikytina nepagrįsta ir neteisėta. Išvadą dėl ginčijamo susitarimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normos teismas padarė netinkamai taikydamas CK 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles. Konkrečiai teismas pažeidė sisteminio sutarties aiškinimo principą, pagal kurį teismas privalėjo sistemiškai įvertinti ieškovo ir atsakovo UAB „Serneta“ elgesį tiek ikisutartinių, tiek sutartinių santykių stadijose, taip pat įvertinti ginčo šalių pasirašytus dokumentus ir atliktus veiksmus, susiformavusią bendradarbiavimo praktiką. Be to, teismas pažeidė subjektyvaus ir sąžiningo sutarčių aiškinimo principą, kuris įpareigoja teismą aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Teismas nesiaiškino ginčo šalių tikrųjų ketinimų sudarant ginčijamą susitarimą, nenustatinėjo, ko iš tiesų galėjo siekti šalys. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas susitarimas neturėjo dalyko, todėl yra savaime negaliojantis (niekinis), kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas neįvardijo konkrečios imperatyvios įstatymo normos, kuriai prieštarauja ginčijamas susitarimas. Atsakovo nuomone, ginčijamas susitarimas, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, turėjo dalyką, todėl negalėjo būti laikomas sandoriu dėl neegzistuojančių dalykų.

3. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2010 m. spalio 19 d. nutartį, įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškinys dėl ginčijamo susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė Kauno apygardos teismo nurodytus motyvus, todėl ginčijamas susitarimas buvo pripažintas negaliojančiu ne dėl piktavališko ieškovo ir atsakovo UAB „Serneta“ atstovų susitarimo, o dėl to, kad susitarimas neturėjo dalyko. Teismas turėjo pareigą pakartotinai bylą nagrinėti atsižvelgdamas į ieškovo pareikštų reikalavimų ir Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo turinį, t. y. spręsti klausimą, ar ginčijamas susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Kadangi, atsakovo nuomone, susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, teismas turėjo bylą iš esmės nagrinėti siekiant nustatyti, ar ieškovo reikalavimas pripažinti susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas. Teismas dėl trečiojo asmens nurodytų argumentų, susijusių su galimybe susitarimą pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį, nepasisakė. Atsakovo nuomone, ginčijamas susitarimas negali būti pripažintas negaliojančiu minėtu pagrindu.

4. Teismas, atsisakydamas tenkinti trečiojo asmens prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kurios metu būtų nustatyta, ar susitarimo sudarymo dieną ieškovas buvo nemokus ir ar susitarimas galėjo lemti ieškovo nemokumą, neįvykdė teisės aktuose teismui keliamos pareigos nustatyti objektyvią tiesą byloje ir išsamiai bei vispusiškai išnagrinėti bylą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į trečiojo asmens A. M. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Serneta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimo argumentai yra identiški trečiojo asmens A. M. apeliacinio skunde nurodytiems argumentams.

Atsiliepimais į atsakovo į trečiojo asmens A. M. ir atsakovo UAB „Serneta“ apeliacinius skundus ieškovas BUAB „Tradicija“ prašo apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad A. M. pastoviai dalyvavo teisme bylos nagrinėjimo procese, žinojo apie bylos eigą, teikė dokumentus, pasirašinėjo UAB „Serneta“ vardu procesinius dokumentus. Tai įrodo, kad A. M. žinojo apie bylą ir galėjo įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėtina, kad ginčijamą susitarimą surašė ir pasirašė tik atsakovas V. P.. Atsakovas UAB „Serneta“ susitarimo nepasirašė ir jokių veiksmų, kurie garantuotų 400 000 Lt grąžinimą, neatliko. Todėl trečiojo asmens nurodyti motyvai, kad teismas nusprendė dėl jo teisių ir pareigų yra nepagrįsti ir atmestini. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nustačius, kad susitarimo sudarymo dieną ieškovo pareiga sumokėti atsakovui UAB „Serneta“ 400 000 Lt neegzistavo, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, dėl ko šis susitarimas neturėjo dalyko, o tai yra niekinis sandoris. Trečiasis asmuo nepateikė teismui jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos jam bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą procesas atnaujinamas, jeigu byloje nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, t. y. nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisės būti išklausytam (audiatur et altera pars) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006). Šios procesinės nuostatos pažeidimas gali lemti, kad, į bylą neįtraukus asmens ir jo neišklausius apie svarbias bylai aplinkybes, netinkama buvo išnagrinėta byla, o sprendžiant dėl faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės padaryta klaida, pasisakant dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, kurią reikia ištaisyti. Pareiškime dėl proceso atnaujinimo suinteresuotas asmuo nurodo, kokios aplinkybės liko neišnagrinėtos ar buvo netinkamai nustatytos ir tai buvo pagrindas klaidai. Šių suinteresuoto asmens dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas kartu su kitomis bylos aplinkybėmis yra proceso atnaujinimo tikslas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kartu jis apibrėžia bylos nagrinėjimo po proceso atnaujinimo šiuo pagrindu ribas. Jų turi būti paisoma, nes civilinių bylų procesas turi vykti tikslingai, ekonomiškai ir procesas atnaujinamas siekiant pašalinti galbūt padarytas klaidas dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų išsprendimo, bet neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą išnagrinėti bylą dėl tų pačių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2011). Atnaujintos bylos nagrinėjimas pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį vyksta pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias nustato proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei sprendžiamas klausimas, ar suinteresuoto asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia abejoti bylos priimtų ir įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2010).

Pareiškėjas A. M., kreipdamasis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu, nurodė, kad egzistuoja šios proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės: 1) sprendimas sukuria pareiškėjui pareigas; 2) įvertinus pareiškėjo įrodymus sprendimas bus panaikintas arba pakeistas. Aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas sukuria pareiškėjui pareigas, pareiškėjas grindė šiais argumentais: sprendimu pripažinus ginčijamą susitarimą negaliojančiu dėl piktavališko ieškovo atstovo vadovo (atsakovo V. P.) ir atsakovo UAB „Serneta“ vadovo (pareiškėjo) ir įpareigojus atsakovą UAB „Serneta“ grąžinti ieškovui 400 000 Lt, atsakovas UAB „Serneta“ įgijo teisę regreso tvarka patirtos žalos atlyginimo reikalauti iš pareiškėjo kaip ginčijamo susitarimo sudarymo metu buvusio UAB „Serneta“ vadovo, tariamai netinkamai vykdžiusio savo pareigas. Pasisakydamas dėl kitos aplinkybės, t. y. kad įvertinus pareiškėjo įrodymus ir argumentus bus panaikintas Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas, pareiškėjas nurodo, jog CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu tik nustačius tyčinį atstovo susitarimą su kita šalimi dėl nenaudingų atstovaujamajam sandorio sąlygų, t. y. tik nustačius tiek vienos šalies atstovo, tiek kitos sandorio šalies kaltę, pasireiškusią piktavališku susitarimu. Pareiškėjo teigimu, jo kaltės sudarant ginčijamą susitarimą nebuvo, t. y. jis nesudarė jokio piktavališko susitarimo su ieškovo vadovu (atsakovu V. P.), susitarimu nebuvo tyčia siekiama padaryti žalos nei ieškovui, nei atsakovui UAB „Serneta“, todėl nėra pagrindo vadovaujantis CK 1.91 straipsniu panaikinti ginčijamą susitarimą. Šią išvadą pareiškėjas grindžia šiomis aplinkybėmis ir argumentais: po 2003 m. lapkričio 14 d. statybų rangos sutarties sudarymo tarp šalių susiklostė tokia atsiskaitymų praktika, kai atsakovas UAB „Serneta“ už būsimus darbus mokėdavo avansu, o ieškovas dalį pinigų grąžindavo atsakovui UAB „Serneta“ tiesiogiai ar apmokėdamas už atsakovo įsipareigojimus jo kreditoriams, tokia tarpusavio atsiskaitymo praktika įstatymams neprieštaravo ir buvo šalims naudinga, todėl negalėjo būti pripažinta neteisėta; pareiškėjas, prieš susitariant su ieškovu dėl 400 000 Lt pervedimo susitarime nurodytiems asmenims, įvertino ieškovo finansinę padėtį, t. y. kad ieškovas 2003 m. dirbo pelningai, todėl ginčijamas susitarimas negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos ieškovo mokumui.

Iš minėtų pareiškėjo nurodomų proceso atnaujinimo pagrindą sudarančių aplinkybių ir argumentų matyti, kad pareiškėjas bando įrodyti, jog ginčijamą susitarimą pripažinti negaliojančiu dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi (CK 1.91 straipsnis) pagrindo nėra, tokiu būdu pareiškėjas siekia išvengti atsakovo UAB „Serneta“ galimo reikalavimo pareiškėjui kaip buvusiam UAB „Serneta“ vadovui dėl 400 000 Lt išieškojimo regreso tvarka. Pats pareiškėjas nurodė, kad kreiptis dėl proceso atnaujinimo jį paskatino po Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo įsiteisėjimo iš UAB „Serneta“ gauta pretenzija, kuria pareiškėjo buvo prašoma paaiškinti ginčijamo susitarimo sudarymo aplinkybes. Pretenzijoje buvo nurodyta, kad pareiškėjo paaiškinimas reikalingas UAB „Serneta“ svarstant galimybę inicijuoti 400 000 Lt išieškojimą iš pareiškėjo regreso tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje, išnagrinėtoje apeliacine ir kasacine tvarka, ginčijamas susitarimas nebuvo pripažintas negaliojančiu vadovaujantis CK 1.91 straipsnyje nurodytu pagrindu, t. y. dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Tai, kad ginčijamas susitarimas buvo sudarytas piktavališkai susitarus tuomečiam ieškovo direktoriui V. P. ir atsakovui UAB „Serneta“ (CK 1.91 straipsnis), konstatavo tik pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apskirtai nenustatinėjo ieškovo direktoriaus V. P. piktavališko susitarimo su atsakovu UAB „Serneta“ sudarant ginčijamą susitarimą. Kasacinis teismas, panaikindamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad ginčijamas susitarimas yra savaime negaliojantis (niekinis) CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, nes neturi dalyko. Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad aukštesnės instancijos teismo motyvai, kuriais paliekamas galioti žemesnės instancijos teismo sprendimas, gali ir nesutapti su žemesnės instancijos teismo motyvais, kuriais vadovaujantis šis teismas priėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Iš šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas ir kasacinis teismas tą pačią byloje nustatytą faktinę aplinkybę (kad ginčijamo susitarimo sudarymo metu ieškovas nebuvo skolingas atsakovui UAB „Serneta“) teisiškai kvalifikavo skirtingai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina ieškovo direktoriaus V. P. ir atsakovo UAB „Serneta“ piktavališką susitarimą, todėl sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Kasacinis teismas, vertindamas nustatytą minėtą aplinkybę, kad ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovo pareiga sumokėti atsakovui UAB „Serneta“ neegzistavo, konstatavo, jog šalys negalėjo susitarti dėl neegzistuojančios pareigos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Tai leido kasaciniam teismui ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą, t. y. kasacinis teismas konstatavo, kad sandoris, neturintis dalyko, yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, paliko galioti kitais motyvais. Nustačius, kad ginčijamas susitarimas yra negaliojantis (niekinis), nes neturi dalyko, pakartotinai nagrinėjant bylą pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir argumentai, susiję su šalies atstovo piktavališku susitarimu su antrąja šalimi, neturi teisinės reikšmės. Be to, visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai iš esmės sutampa su atsakovo UAB „Serneta“ iki proceso atnaujinimo nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto A. M. pozicija, kad priimant skundžiamą nutartį procesas šioje byloje, kaip nustatyta CPK XVIII skyriuje, reglamentuojančiame proceso atnaujinimo pagrindus ir tvarką, atliktas nebuvo. Minėta, kad atnaujintos bylos nagrinėjimas pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį vyksta pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias nustato proceso atnaujinimo pagrindai. Šių ribų turi būti paisoma, nes civilinių bylų procesas turi vykti tikslingai, ekonomiškai ir procesas atnaujinamas siekiant pašalinti galbūt padarytas klaidas dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų išsprendimo, bet neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą išnagrinėti bylą dėl tų pačių aplinkybių.

Apelianto UAB „Serneta“ teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo A. M. prašymą dėl ekspertizės paskyrimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, ar ginčijamo susitarimo sudarymo dieną ieškovas buvo nemokus, ar ginčijamas susitarimas galėjo lemti ieškovo nemokumą ir pan. Konstatavus, kad ginčijamas susitarimas yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis), ieškovo (ne)mokumas neturi teisinės reikšmės ginčijamo susitarimo galiojimui.

Kiti apelianto UAB „Serneta“ nurodomi argumentai peržengia pareiškėjo apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas, todėl nėra teisiškai reikšmingi bylai ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos pagrįstai ir teisėtai nenustatė, jog proceso atnaujinimo pagrindas ir pareiškėjo A. M. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės sudarytų pagrindą pakeisti ar panaikinti byloje priimtus procesinius sprendimus, todėl apeliantų apeliaciniai skundai netenkintini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiVirginija ČekanauskaitėDanutė MilašienėNijolė Piškinaitė