Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vilijos Mikuckienės ir Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. Š. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sužalojo kitą žmogų, o būtent: 2019 m. rugsėjo 8 d., apie 03.50 val., viešoje vietoje – lauke prie pastato (duomenys neskelbtini) Vilniuje, priešais lošimų automatų saloną „U“ (duomenys pakeisti), priklausantį UAB „T“ (duomenys pakeisti), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės dingsties kilusio konflikto su nukentėjusiuoju I. M. (I. M.) metu, sudavė šiam du smūgius peiliu į pilvo sritį, padarydamas jam dvi durtines-pjautines pilvo kairės pusės žaizdas, iš kurių viena – kiauryminė su tuščiosios žarnos sužalojimu, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistasis I. Š. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis sudavė I. M. du smūgius peiliu į pilvo sritį, tuo padarydamas šiam dvi durtines-pjautines pilvo kairės pusės žaizdas, iš kurių viena – kiauryminė su tuščiosios žarnos sužalojimu, t. y. tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, tačiau teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų, ir dėl to paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Dažniausiai chuliganiškos paskatos kyla be priežasties ar dėl mažareikšmių priežasčių, sureagavus neadekvačiai ar esant menkaverčiam pretekstui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015, 2K-63-648/2016, 2K-363-689/2017, 2K-84-458/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475-2012, 2K-54-222/2017, 2K-113-303/2019).

7. Šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų – paties nuteistojo I. Š., taip pat nukentėjusiojo I. M., liudytojų A. Š., A. T., M. S., E. S. (E. S.) parodymų, byloje esančios įvykio vietos vaizdo įrašų medžiagos ir kt. – visuma nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 8 d. naktį nuteistasis I. Š. kartu su savo draugu E. S. atėjo į lošimų automatų saloną „U“, būdami girti (I. Š. praėjus vos kelioms valandoms po įvykio nustatytas 2,13 promilių apsvaigimo laipsnis (t. 2, b. l. 2), E. S. – 1,97 promilių (t. 1, b. l. 117), netinkamai elgėsi, todėl barmene tą naktį lošimų automatų salone dirbusi nukentėjusiojo I. M. sutuoktinė (tuo metu sugyventinė) A. Š. atsisakė parduoti jiems alkoholinių gėrimų. Lošimų automatų salono viduje rimtesnių konfliktų nekilo, tačiau I. Š. su draugu E. S. išėjus iš patalpų į lauką, pastarasis be jokios dingsties puolė ten su savo mergina M. S. rūkiusį A. T. ir su šiuo susistumdė. Nors konflikto eigoje nuteistasis I. Š. ėmė E. S. raminti, tačiau kai iš salono patalpų į lauką išėjo nukentėjusysis I. M., kuris taip pat bandė nutraukti tarp E. S. ir A. T. kilusį konfliktą, kviesdamas įsiaudrinusį A. T. ir siūlydamas šiam kartu su mergina grįžti į salono vidų bei nurimti, I. Š., užuot kartu su E. S., kurį prieš tai ramino, pasišalinęs iš įvykio vietos, pats pradėjo žodinį konfliktą su nukentėjusiuoju I. M., priekaištaudamas šiam, kad jis kišasi į konfliktą, kad yra atvykėlis ir t. t. (nukentėjusiojo I. M., liudytojos A. Š. parodymai teisme (t. 2, b. l. 141–144, 125–128), nuteistasis I. Š. teigia žodinio konflikto priežasties ir turinio neprisimenantis (t. 2, b. l. 122–125). Be to, kaip matyti iš įvykio vietos vaizdo įrašo, dar vykstant žodiniam konfliktui tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, kurį, kaip minėta, išprovokavo pats I. Š., pastarasis jau buvo iš kišenės išsitraukęs ir rankoje laikė peilį, kuriuo vėliau sužalojo I. M.. Nors byloje nustatyta, kad šio konflikto metu fizinį smurtą, suduodamas smūgį kumščiu bei spirdamas koja, prieš I. Š. panaudojo ir nukentėjusysis I. M., o nuteistasis I. Š. teigia, kad peilį panaudojo tik dėl to, kad taip sureagavo į jam suduotą smūgį, visgi įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės rodo tik tiek, kad nukentėjusysis I. M. pirmas pademonstravo siekį panaudoti fizinį smurtą, pirmąjį kartą pribėgdamas prie I. Š. ir užsimodamas ranka, o antrąjį kartą – koja, tačiau jo suduoti smūgiai ranka ir koja I. Š. ir nuteistojo smūgiai peiliu nukentėjusiajam buvo suduoti iš esmės vienu ir tuo pačiu metu. Aplinkybę, kieno smūgis pirmas pasieks taikinį, abiem atvejais iš esmės lėmė atsitiktinumas. Esant tokių aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad I. Š. I. M. sužalojo konflikto, kilusio dėl menkavertės dingsties metu, ir kad peilio, kurį nuteistasis buvo išsitraukęs dar gerokai iki fizinio kontakto su nukentėjusiuoju, panaudojimas buvo nulemtas ne nuteistojo asmeninių motyvų, bet jo siekio priešpastatyti save nukentėjusiajam ir aplinkiniams, pademonstruoti nepagarbą jiems. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuodamas savo išvadas dėl nuteistojo I. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nurodė, kad konflikto metu pirmas fizinius veiksmus atliko nukentėjusysis I. M., kuris sudavė smūgius rankomis, spyrė iš kojos, po ko sekė I. Š. veiksmai – du dūriai nukentėjusiajam į kairiojo šono sritį, tačiau, tokios teismo išvados prieštarauja jau pirmiau aptartoms įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, kad tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo smūgiai buvo suduoti iš esmės vienu ir tuo pačiu metu, todėl jos bylos duomenimis pagrįstų skundžiamame nuosprendyje išdėstytų išvadų dėl I. Š. padarytos nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – niekaip nepaneigia. Pažymėtina, kad pats nuteistasis I. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme pripažino, kad šioje byloje jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko vedinas chuliganiškų paskatų. Taigi pirmosios instancijos teismas I. Š. veiksmus suduodant du smūgius peiliu nukentėjusiajam I. M. į pilvo sritį ir taip sunkiai sutrikdant pastarojo sveikatą kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatantį atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Perkvalifikuoti nuteistojo I. Š. nusikalstamus veiksmus į BK 135 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija klausimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti I. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo rizikingą elgesį pagrįstumo nesvarsto.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad I. Š., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia padarė baigtą tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir už jo padarymą numato laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų. Teismas taip pat įvertino tai, kad I. Š. praeityje jau ne kartą buvo teistas, taip pat ir už nusikaltimus žmogaus sveikatai, įskaitant nežymų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, be to, padarytą būnant apsvaigus nuo alkoholio, už kurį jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau pastarasis tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Taip pat I. Š. baustas administracine tvarka, didžioji dalis padarytų administracinių nusižengimų vėlgi susiję su alkoholio vartojimu. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad I. Š. yra vedęs, turi mažamečių vaikų, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, yra trys jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atlygino nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam I. M. padarytą žalą ir įsipareigojo per nustatytą terminą atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), be to, veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinusi pirmiau aptartų byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam I. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta vienintelė sankcijoje numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žymiai mažesnis už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Pažymėtina, kad ir nuteistojo I. Š. apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės iš esmės siejami su, jo manymu, netinkamu jo veiksmų teisiniu vertinimu, o kaip minėta, baudžiamasis įstatymas šiuo atveju pritaikytas tinkamai. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad nuteistasis turi šeimą ir mažamečių vaikų bei tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Juolab, kad, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuteistasis šeimą ir mažamečius vaikus turėjo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, be to, jau turėdamas šeimą atliko laisvės atėmimo bausmę už ankstesnį nusikaltimą, todėl puikiai suvokė jam ir jo šeima teksiančias patirti pasekmes naujo nusikaltimo atveju, nepaisant to, ir vėl nusikalto.

9. BK 64¹ straipsnyje nustatytas sąlygos, kurioms esant nuteistajam skiriama bausmė sumažinama vienu trečdaliu – asmuo prisipažįsta esąs kaltas ir baudžiamoji byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka arba byloje atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, arba baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Taigi BK 64¹ straipsnio nuostatų dėl bausmės sumažinimo taikymui nepakanka, kad asmuo prisipažintų kaltu. Šiuo atveju baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar užbaigta baudžiamuoju įsakymu, taip pat byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, taigi tenkinti nuteistojo prašymą dėl bausmės sumažinimo vienu trečdaliu taikant BK 64¹ straipsnį taip pat nėra teisinio pagrindo.

10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal galiojančią teismų praktiką apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai klausimus dėl proceso išlaidų ir advokato darbo apmokėjimo sprendžia vadovaudamiesi tomis pačiomis BPK normomis.

11. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Baudžiamoji byla su nuteistojo I. Š. apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta 2020 m. rugpjūčio 13 d., tačiau informacija apie I. Š. pasirinktą gynėją teismui buvo pateikta tik 2020 m. rugsėjo 28 d., todėl dar 2020 m. rugsėjo 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nuteistajam I. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2020 m. gruodžio 7 d. pažymą Nr. (12.32)PT-6066 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodė, kad nuteistajam I. Š. antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidos yra 121,84 Eur ir jos priteistinos valstybės naudai. Jau minėta, kad 2020 m. rugsėjo 28 d. teismui buvo pranešta, jog nuteistasis I. Š. pasirinko gynėją ir į bylą buvo pateiktas advokatės Eugenijos Liutvinskienės orderis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įvyko vienas teismo posėdis, kuriame kaip nuteistojo I. Š. gynėja dalyvavo jau minėta advokatė E. Liutvinskienė. Advokatė J. T. Litvinskienė į šį teismo posėdį taip pat atvyko, tačiau prašė ją nuo tolesnio dalyvavimo atleisti ir šis prašymas buvo patekintas. Duomenų, kad advokatė J. T. Litvinskienė nuteistajam I. Š. betarpiškai būtų suteikusi teisines paslaugas (konsultavusi, padėjusi pasiruošti bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka ar pan.), teismui nebuvo pateikta. Taigi advokatės J. T. Litvinskienės teisinės paslaugos apsiribojo susipažinimu su bylos medžiaga Lietuvos apeliaciniame teisme, tačiau iki pirmojo teismo posėdžio nuteistasis I. Š. jau pasirinko gynėją pagal sutartį. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išieškoti iš nuteistojo I. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas šiuo atveju būtų neteisinga, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš I. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 121,84 Eur, netenkinti.