- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-09
- Bylos Nr.
- I-2653-811/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01257-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- P. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (1 t., b. l. 1), skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad laikotarpyje nuo 2015 m. iki 2018 m. kovo 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad: Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleisdavo nuo 1 iki 3 parų. Kamerose jis buvo laikomas su 1 arba 2 asmenimis, todėl kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto; kameroje buvo šalta, tvyrojo smarvė, buvo pelėsis; dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo sienelės ir šalia tualeto durų esančio langelio, buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Teigia, jog dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus (pareiškėjas buvo priverstas nuolatos gulėti, o judėti kameroje buvo sunku), buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė gėdą. Nurodo, kad pateikti skundo Lukiškių TI-K administracijai neturėjo galimybės, kadangi Lukiškių TI-K jis buvo trumpai arba į šią įstaigą atvykdavo savaitgaliais.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 6–14).
Nurodo laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas kalėjo laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. kovo 26 d. ir pažymėjo, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Atsižvelgdamas į aplinkybę, kad skundas teismui pateiktas 2018 m. balandžio 9 d., atsakovės atstovas prašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš kitų laisvės atėmimo įstaigų važiavo per Lukiškių TI-K tranzitu ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų.
Dėl švaros palaikymo kamerose ir vykdomų patikrinimų nurodė, jog iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarką ir valymą yra atsakingi patys nuteistieji. Reikalingą valymui inventorių (šluotą, samtį, šiukšliadėžę, kibirą, kalcinuotą sodą skirtą kriauklių ir unitazų valymui) kiekvienai kamerai išduoda atskirai.
Atkreipė dėmesį į tai, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, todėl sanitarinio mazgo įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų nepažeidžia. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Nurodo kameroje esančius baldus ir jų matmenis. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams. Dėl teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei teismų praktika, nei teisės aktai.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m, įrengtas klozetas – 0,16 kv. m, praustuvas – apie 0,2 kv. m. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Pažymėjo, kad asmens privatumui gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Postuose Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytas vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), III skyriuje kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Vilniaus departamento Vilniaus sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą (2 t., b. l. 105) nurodė, jog skundas paduotas nepraleidus ieškinio senaties terminų, kadangi skundas teismui surašytas 2018 m. balandžio 9 d., kai tuo tarpu pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. balandžio 2 d. Papildomai pažymėjo, kad kameroje nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Tai, kad įstaiga turi specifinį statusą, negali būti laikoma pateisinančia priežastimi kalinti pareiškėją netinkamomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpyje nuo 2015 m. iki 2018 m. kovo 26 d. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. kovo 26 d. (1 t., b. l. 6–14). Atsakovės atstovo atsiliepimas į skundą pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. gegužės 11 d. (2 t., b. l. 50). Tai, kad pirmą kartą į įstaigą atvyko 2015 m. balandžio 2 d., patvirtino pats pareiškėjas (2 t., b. l. 105). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą ginčijamą laikotarpį bei į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, patvirtino aplinkybę, jog į Lukiškių TI-K jis pirmą kartą atvyko 2015 m. balandžio mėn., nusprendžia laikyti, jog ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. kovo 26 d.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (1 t., b. l. 6–14). Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2018 m. kovo 26 d., o skundą teismui pateikė tik 2018 m. balandžio 10 d. (pagal spaudą ant voko) (2 t., b. l. 2), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. Šiuo atveju, pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą nepagrįstai teigia, jog jokio ieškinio senaties termino nepraleido.
Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-08; LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/201). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011).
Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu. Teismo vertinimu, visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kameros neatitiko higienos normų reikalavimo, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio, kuris prasideda nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2015 m. balandžio 9 d., tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2018 m. balandžio 10 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. kovo 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LAT 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pagal SVĮ 3 straipsnį tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (SVĮ 5 straipsnio 3 dalis).
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m ploto gyvenamosios vietos plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. LVAT kolegija 2017 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021-525/2017 pažymėjo, kad šis nacionalinėje Lietuvos teisėje nustatytas minimalaus 3,6 kv. m ploto standartas neprieštarauja naujausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. EŽTT yra išaiškinęs, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
Iš byloje esančių duomenų (1 t., b. l. 6–14, 15–26) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 400, 117, 388, 115, 108, 280, 107, 123, 266, 109, 110, 104. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 28 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7.38 kv. m (kameroje kalėjo vienas); laikotarpyje nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 3015 m. birželio 2 d. kalėjo kameroje Nr. 400, kurios plotas – 40.4 kv. m (kameroje kalėjo 3–8 asmenys); 2015 m. birželio 2 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,28 kv. m (kameroje kalėjo 3 asmenys), vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 388, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje kalėjo 1 asmuo); laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. kalėjo kameroje Nr. 388, kurioje buvo 3–4 asmenys; 2015 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2016 m. liepos 11 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje kalėjo 1 asmuo); 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, vėliau – į kamerą Nr. 280, kurių plotai – 7,28 kv. m (kamerose buvo 1 asmuo); 2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2016 m. lapkričio 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (kameroje buvo 1 asmuo), vėliau buvo perkeltas į kamerą Nr. 107 (kameroje buvo 1 asmuo); 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,28 kv. m (kameroje buvo 1 asmuo); pareiškėjas 2017 m. balandžio 13 d. išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir ta pačią dieną išvyko iš Lukiškių TI-K; pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 5 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (kameroje buvo 1 asmuo); 2017 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 266, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje buvo 1 asmuo); 2017 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2018 m. vasario 19 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107 (kameroje buvo 1 asmuo); 2018 m. vasario 20 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje buvo 1 asmnuo0; 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2018 m. kovo 19 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje buvo 1 asmuo); 2018 m. kovo 20 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2018 m. kovo 23 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurios plotas – 7.28 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys); nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo iki 2018 m. kovo 25 d. 2018 m. kovo 26 d. pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K.
Nurodytais laikotarpiais minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas buvo pažeistas 2015 m. gruodžio 3 d. (ne pilna para, vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,42 kv. m), taip pat laikotarpyje nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d. (3 paros, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 1, 82 kv. m iki 2,42 kv. m), t. y. iš viso keturias paras su puse. Likusį kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjui tenkantis plotas kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde teigė, jog kameroje nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo sanitariniame mazge nenustato. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata yra įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normų HN 134:2015 17 punkte.
Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytus reikalavimus, iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą (2 t., b. l. 44–45). Vadinasi, ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Tačiau šiuo atveju apreiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerose smirdėjo. Lukiškių TI-K Ūkio skyrius pranešime yra nurodęs, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus (2 t., b. l. 44–45). Konstatuotina, kad kamerose buvusi ventiliacija atitiko HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Taigi, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose vyravusio netinkamo kvapo. Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kameroje tvyrojusiu nemaloniu kvapu, nėra nustatytas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl to, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu jis neturėjo jokio privatumo naudodamasis tualetu.
Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypač svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz. 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Minėta, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime patvirtino, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara (1 t., b. l. 6–14; 2 t., b. l. 44–45). Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skunde teigė, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, o atitinkamose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, Lukiškių TI-K teismui nenurodė ir nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu gyvenamosiose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpoje buvo įrengtos užuolaidos ar sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. LVAT praktikoje (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose buvo šalta ir jose buvo pelėsis.
Pagal LVAT tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kameroje esančios temperatūros ir pelėsio visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nustatė, jog kamerose buvo šalta, nebuvo užtikrinamas tinkama temperatūra, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją (1 t., b. l. 48). Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją neturėjo galimybės, kadangi Lukiškių TI-K jis buvo trumpai arba į šią įstaigą atvykdavo savaitgaliais, vertintini kritiški ir laikomi subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausantys nuo pareiškėjo valios, kadangi pareiškėjas skundą Lukiškių TI-K administracijai galėjo pateikti nebūtinai būdamas Lukiškių TI-K (pvz. išsiųsti paštu), taip pat pareiškėjas nenurodė ir nekonkretizavo, kodėl būtent šios nurodytos pareiškėjo aplinkybės (pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo ne darbo dienomis arba vieną dieną) trukdė kreiptis į Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Byloje duomenų, jog pareiškėjas yra kreipęsis į NVSC, taip pat nėra. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų NVSC atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu (1 t., b. l. 49–200; 2 t., b. l. 1–43). Taigi, šiuo metu kamerų Nr. 106, 400, 117, 388, 115, 108, 280, 107, 123, 266, 109, 110, 104 būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu nėra galimybės nustatyti.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir į LVAT formuojamą praktiką, laikytina, jog šioje dalyje nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais (buvo šalta ir kamerose buvo pelėsis), todėl nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu. Atitinkamai, pripažintina, kad Lukiškių TI-K būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl laikytina, jog įrodinėjimo našta laisvės atėmimo įstaigai neperėjo. Vadinasi, atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle (šalta, pelėsis) nėra nustatytas.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad pareiškėjas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m ploto gyvenamosios vietos plotas, kalėjo keturias su puse paros, todėl toks pažeidimas vertintinas kaip vienkartinis. Be to, pareiškėjas kamerose beveik visada kalėjo vienas, todėl šis pažeidimas taip pat vertintinas mažareikšmiu.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas neužtikrino pareiškėjo privatumo), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008).
Pažymėtina, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. AS22-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-264-525/2017).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K trukmę (keturios su puse paros), į privatumo neužtikrinimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo trumpais laikotarpiais, į tai, kad pareiškėjas beveik visą ginčo laikotarpį kalėjo vienas (išskyrus laikotarpyje nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 1 d., 2015 m. gruodžio 3 d. (pusę dienos), 2015 m. gruodžio 4–7 d., 2018 m. kovo 23–25 d.), taip pat į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių jog privatumo pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, bei į tai, kad į teismą nuo pažeidimų pradžios pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo. Byloje taip pat nenustatyta, jog dėl aukščiau aptartų netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (2 t., b. l. 53–97). Atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos istorijoje nurodyti pareiškėjo nusiskundimai, susiję su nemiga ir padidėjusia įtampa, nagrinėjamam ginčui neaktualūs ir niekaip nesusiję su Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais, kadangi pareiškėjas šiais sveikatos sutrikimais skundėsi arba nebūdamas Lukiškių TI-K, arba dėl to, kad pareiškėją kankino abstinencijos priepuoliai (pvz., 2 t., b. l. 85, 87, 91, 93, 94–95). Minėta, jog pareiškėjas prašymų ir skundų dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai neteikė (1 t., b. l. 48).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo P. R. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius (LVAT 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 120 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo P. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur (vieno šimto dvidešimties eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.