- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- 2K-25-507/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00245-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Gintaras Goda (pran.), Vladislovas Ranonis
- Nuteistasis
- M. M.
- Nukentėjusysis
- L. M. Pasvalio, L. M.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir M. M. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį M. M. per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. M. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimu priteisto ir neišmokėto įsiskolinimo dalį; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu M. M. taip pat įpareigotas: 1) atsiprašyti nukentėjusiosios L. M.; 2) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
M. M. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, t. y. nuo 2012 metų birželio mėnesio vengė pareigos mokėti pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą lėšas nepilnamečiams vaikams – sūnui M. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir dukrai L. M., gimusiai (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 350 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį iki vaikų pilnametystės, dėl to įsiskolinimas L. M. 2015 m. kovo 1 d. sudarė 2 400,86 Eur.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis M. M. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde kaip apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas nurodomas netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 2 straipsnio 3 dalis.
Šalies argumentai
Kasatorius, neigdamas savo kaltę dėl veikos, už kurią buvo nuteistas, nurodo, jog teismai, pripažindami, kad jis vengė pareigos mokėti lėšas savo nepilnamečiams vaikams išlaikyti, neatsižvelgė į tai, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu priteisė jam ½ dalį gyvenamojo namo ir visų ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių vertė 100 000 Lt, ir šį turtą paliko jo nepilnamečiams vaikams M. M. ir L. M. kaip asmeninę nuosavybę taip padengdamas vaikų išlaikymo įsiskolinimą, kuris teismo sprendimo priėmimo dieną buvo po 14 400 Lt kiekvienam vaikui. Kasatoriaus apskaičiavimu, minėtu 2012 m. birželio 1 d. sprendimu teismas vaikams perdavė jo turto už 50 000 Lt, nors bendras įsiskolinimas buvo 28 800 Lt. Taigi perduodamas vaikų nuosavybėn jam priteistą turtą, kurio vertė 22 000 Lt viršijo išlaikymo įsiskolinimą, teismas, anot kasatoriaus, priteisė išlaikymą turtu vaikams į priekį, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kasaciniame skunde nurodoma, jog šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįstai buvo atmesti akcentuojant reikšmės neturinčią aplinkybę, kad šią gynybos versiją sugalvojo nuteistojo gynėjas, ir baudžiamojoje byloje esančia neoficialia pažyma apie minėto turto vertę (t. 1, b. l. 136).
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepime į kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies, panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Prokurorė nurodo, kad bylą nagrinėjant 2015 m. balandžio 20 d. teisiamajame posėdyje prokuroras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsniu, pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą nurodant iš esmės skirtingas faktines aplinkybes – veikos padarymo laiką (pagal pakeistą kaltinimą M. M. nusikalstama veika truko nuo 2012 m. birželio iki 2015 m. kovo 1 d.) ir įsiskolinimo sumą, susidariusią M. M. nemokant vaikams priteisto išlaikymo, kuri padidinta nuo 9 510,74 Lt iki 3 431,9 Eur. Anot prokurorės, teismas iš esmės laikėsi reikalavimų, numatytų BPK 256 straipsnyje, nagrinėjimo teisme dalyviai susipažino su prokuroro pateiktu prašymu, teismas išaiškino teisę kaltinamajam ir gynybai pasinaudoti pertrauka pasiruošti patikslintam kaltinimui ir susipažinti su papildomai išreikalautais dokumentais, šia teise kaltinamasis ir jo gynėjas pasinaudojo, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą kaltinamasis net nebuvo apklaustas apie pakeisto kaltinimo aplinkybes, teismas nesiaiškino, ar jam suprantama kaltinimo esmė, kokia jo pozicija dėl naujai inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių. Taip, pasak prokurorės, kaltinamajam buvo užkirsta galimybė išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio įvertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Nesuteikus kaltinamajam galimybės duoti paaiškinimus dėl pakeisto kaltinimo, anot prokurorės, buvo pažeista viena pagrindinių BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytų kaltinamojo teisių – duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes.
Atsiliepime prokurorė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad M. M. vaikams išlaikyti 2014 m. gegužės 28 d. pervedė nukentėjusiajai 1 415 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. – 715 Lt, 2014 m. vasario 18 d. – 715 Lt, 2014 m. kovo 13 d. – 715 Lt, todėl nuosprendyje nuspręsta sumažinti kaltinime nurodytą įsiskolinimo dydį, tačiau nepasisakyta dėl nusikalstamos veikos laikotarpio sutrumpinimo. Anot prokurorės, bylos duomenys leidžia manyti, kad galimai nuo 2013 m. gruodžio iki 2014 m. kovo įskaitytinai vaikams buvo teikiamas išlaikymas, todėl kyla abejonių, ar pagrįstai nuosprendyje konstatuota, kad trunkamąją nusikalstamą veiką M. M. vykdė visą inkriminuotą laikotarpį nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d.
Prokurorės teigimu, atsiliepime minimi pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nepaisant apeliacinio skundo ribų, turėjo pareigą nustatyti įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio trūkumus, juos pašalinti ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o nepašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų pats padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Dėl to, pasak prokurorės, atsiliepime nurodyti pažeidimai turėtų būti ištaisyti nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka.
Nukentėjusioji L. M. atsiliepime į nuteistojo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti galioti be pakeitimų.
Atsiliepime nurodoma, jog Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimu aiškiai ir nedviprasmiškai M. M. priteista ½ dalis (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo ir po ½ dalį visų ūkinių pastatų (viralinės, ūkinio pastato, daržinės, stoginės), kurie palikti kaip nepilnamečių vaikų M. M. ir L. M. asmeninė nuosavybė, priteisiant jiems po ½ dalį M. M. daliai tekusio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, nekilnojamuoju turtu padengiant M. M. ir L. M. išlaikymo įsiskolinimą, o ateičiai iš atsakovo M. M. priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams: sūnui M. M. ir dukrai L. M. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 350 Lt kiekvienam vaikui, kasmet indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki vaikų pilnametystės. Pareiga mokėti sprendime nurodyto dydžio periodines išmokas, anot nukentėjusiosios, atsiranda iš karto nuo sprendimo priėmimo momento. Pasak nukentėjusiosios, kasatorius po teismo sprendimo piniginių lėšų vaikų išlaikymui neteikė, nors, kaip nustatyta baudžiamoje byloje, tam turėjo galimybę, todėl jo veiksmai (vengimas teikti išlaikymą vaikams pagal teismo sprendimą) atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties požymius. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje M. M. per keturis kartus pervedė 3 560 Lt vaikams išlaikyti, o tai patvirtina, kad jis suvokė sprendimo esmę ir prievolę mokėti lėšas vaikams išlaikyti bei galimybę tai daryti. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatorius M. M. neskundė Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo, o pripažinti, kad jis klaidingai suprato šį sprendimą, nėra pagrindo, nes nagrinėjant bylą jam atstovavo advokatas. Nukentėjusiosios įsitikinimu, teismo sprendimas vaikams priteisiamo turto dalies vertę prilyginti įsiskolinimo už vaikų išlaikymą dydžiui yra pagrįstas ir teisėtas nepaisant Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenų apie šio turto vertę.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. M. kasacinis skundas atmestinas.
Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, Nr. 2K-9/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai, kad Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu perduodamas vaikų nuosavybėn nuteistajam priteisto turto, kurio vertė gerokai viršijo išlaikymo įsiskolinimą, priteisė išlaikymą turtu vaikams į priekį pagal CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Iš Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo turinio matyti, kad CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas pritaikė tik spręsdamas išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams klausimą, nurodydamas, kad susidariusį išlaikymo įsiskolinimą M. M. galėtų padengti santuokoje įgytu ir dalintinu, po santuokos nutraukimo jo asmenine nuosavybe tapsiančiu turtu priteisiant vaikams po tam tikrą turto dalį, o priteisdamas nepilnamečių vaikų išlaikymą po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki pilnametystės, teismas konkrečiai nurodė CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Be to, minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta, kad sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo turi būti vykdoma skubiai. Taigi daryti prielaidas, kad teismas priteisė išlaikymą turtu vaikams į priekį pagal CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nėra jokio pagrindo.
Kasaciniame skunde keliamas civilinėje byloje kasatoriui priteisto ir vaikų nuosavybėn perduoto turto vertės klausimas neįeina į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Pirma, klausimai dėl turto padalijimo, vaikų išlaikymo įsiskolinimo padengimo turtu ir pan. sprendžiami civilinio proceso tvarka, o tai ir buvo daryta Pasvalio rajono apylinkės teismui priimant 2012 m. birželio 1 d. sprendimą. Antra, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu; kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant. Turto, perduoto kasatoriaus vaikų nuosavybėn, vertės klausimas nagrinėjamoje byloje yra ne teisės, o nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacine tvarka nespręstinas faktinės aplinkybės nustatymo klausimas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškus kasaciniame skunde nurodomiems argumentus nuteistasis buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į šiuos apeliacinio skundo argumentus konstatuodamas, kad byloje esantys duomenys (Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo turinys, paties M. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, pinigų pervedimų vaikams išlaikyti kvitai ir kt.) patvirtina, jog M. M. teisingai suprato, kaip turi vykdyti jam minėtu teismo sprendimu nustatytą prievolę išlaikyti vaikus. Nuteistasis naujų argumentų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo teisinius argumentus ir išvadas, kasaciniame skunde nenurodo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas. Byloje nustatyta, kad M. M. nuo 2012 metų birželio mėnesio vengė pareigos mokėti pagal Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą lėšas nepilnamečiams vaikams – sūnui M. M. ir dukrai L. M. išlaikyti po 350 Lt kiekvienam vaikui, kas mėnesį iki vaikų pilnametystės, dėl to įsiskolinimas L. M. 2015 m. kovo 1 d. sudarė 2 400,86 Eur. Už tai kasatoriui tinkamai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį. Nagrinėjant bylą, įskaitant ir tikslinant kaltinimą atliktus proceso veiksmus, nebuvo padaryta kasaciniu pagrindu laikytinų BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodomų esminių procesinių pažeidimų, t. y. tokių pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės, ar pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo M. M. kasacinį skundą.