Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 164 straipsnį laisvės atėmimo 7 mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2011 m. spalio 20 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme ir skirti galutinė subendrinta 4 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 4 punktu atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąjį M. M. per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai L. M. 2012 m. birželio 1 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimu priteisto ir neišmokėto įsiskolinimo dalį.

M. M. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu atsiprašyti nukentėjusiosios L. M., auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu M. M. nuteistas už tai, kad jis, nuo 2012 metų birželio mėnesio pagal 2012 m. birželio 1 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendimą vengė pareigos mokėti lėšas nepilnamečių vaikų, sūnaus M. M., gimusio (duomenys neskelbtini) ir dukters L. M., gimusios (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 350 litų kiekvienam vaikui, kas mėnesį iki vaikų pilnametystės, dėl ko išlaikymo įsiskolinimas L. M. 2015 m. kovo 1 d. sudarė 2400,86 Eur.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nepripažįsta savo kaltės dėl vengimo išlaikyti savo vaikus motyvuodamas tuo, kad jis pagal teismo sprendimą, kuriuo buvo nutraukta jo santuoka, padalintas santuokoje įgytas turtas ir priteisti alimentai vaikų išlaikymui, vaikams asmenine nuosavybe buvo priteista jam tekusi gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalis, kurių vertė didesnė nei iki sprendimo priėmimo buvęs alimentų įsiskolinimas, t.y. alimentai iš jo buvo išieškoti avansu, todėl alimentų, kol jų suma neviršys vaikams perduoto turto vertės, jis neturėjo mokėti.

Tokie apeliacinio skundo motyvai prieštarauja byloje esančių įrodymų visetui.

2012 m. birželio 1 d. Pasvalio rajono apylinkės teismo sprendime (b.l. 7-13) labai aiškiai nurodyta, kad po santuokos nutraukimo M. M. tenkanti turto ( ½ namo ir ūkinių pastatų) dalis priteista vaikų nuosavybėn, tokiu būdu, t.y. visu šiuo turtu, padengiant jų išlaikymo įsiskolinimą, t.y. iki sprendimo priėmimo M. M. nesumokėtą alimentų sumą ir tai reiškia tik tai, kad minimo sprendimo priėmimo dienai M. M. įsiskolinimo už vaikų išlaikymą neturėjo. Be to, teismo sprendime nėra nurodyta vaikų nuosavybėn priteisto turto vertė pinigais, o, kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) filialo pažymos (b.l. 136), gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, kurių ½ teko vaikams už M. M. nesumokėtus alimentus jų išlaikymui, bendra vertė nesiekia nei 5000 €, tuo tarpu iki minimo teismo sprendimo priėmimo, apeliantas buvo įsiskolinęs po 14400 litų, t.y. po daugiau nei 4000 € alimentų vieno vaiko išlaikymui, ką apeliantas pripažino ir apeliaciniame skunde. Taip pat teismo sprendime aiškiai nustatyta apelianto prievolė vaikų išlaikymui iki vaikų pilnametystės kas mėnesį mokėti periodines išmokas ir nurodyta, kad šioje dalyje sprendimas vykdytinas skubiai, kas vienareikšmiai suprantama, jog ši apelianto prievolė – mokėti sprendime nurodyto dydžio periodines išmokas – atsiranda iš karto nuo sprendimo priėmimo momento. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstytą versiją apie alimentų nemokėjimo priežastį nuteistasis iškėlė tik pradėjus nagrinėti byla teisme (b.l. 109), nors ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 4 d. apklaustas įtariamuoju nurodė, kad alimentų nemokėjo tik dėl to, kad neturėjo tam lėšų, nes turėjo kitų finansinių prievolių (b.l. 32). Be to, tai, kad apeliaciniame skunde nurodyta alimentų nemokėjimo priežastis yra pasirinkta gynybos versija aiškiai įrodo ir aplinkybė, kad dėl neva nesuprantamo teismo sprendimo dėl apelianto prievolės mokėti alimentus vykdymo išaiškinimo į sprendimą priėmusį Pasvalio rajono apylinkės teismą 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi nagrinėjamoje byloje apeliantą pagal tos pačios (2014 m. spalio 30 d.) dienos orderį Nr. (duomenys neskelbtini) pradėjęs ginti advokatas Z. J. (b.l. 93, 94), kai tuo tarpu iš paties apelianto teismui pateiktų pinigų pervedimų kvitų ir teismui adresuotų elektroninių laiškų aiškiai matyti, kad M. M. per laikotarpį nuo įtarimo šioje byloje jam pareiškimo iki gynėjo prašymo išaiškinti sprendimą pateikimo L. M. pervedė: 2014 m. gegužės 28 d. 1415 litų, o 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. vasario 18 d. ir 2014 m. kovo 13 d. – po 715 litų alimentų vaikų išlaikymui ir tai pateikė, kaip pats nurodė laiškuose, kaip įrodymą, jog nevengia išlaikyti vaikų (b.l. 75, 87, 104), kas aiškiai rodo, jog apeliantas teisingai suprato, kaip turi vykdyti jam teismo sprendimu nustatytą prievolę išlaikyti vaikus.

Kadangi apeliaciniu skundu neginčijamos skundžiamu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kad apeliantas nuosprendyje nurodytu laikotarpiu lėšų vaikų išlaikymui nemokėjo ir kad mokėti lėšas vaikų išlaikymui galimybę turėjo, apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmos instancijos teismo išvadomis šiais klausimais, dėl jų plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,-

nutarė:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.