Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-10 · Civilinė byla Nr. 2A-104-153/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-11-12Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-10
Bylos Nr.
2A-104-153/2014
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-05087-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Galina Blaževič
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno
Pareiškėjas
V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K.
Kategorijos
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-104-153/2014;Teisminio proceso Nr. 2-05-3-05087-2012-5;Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 121.14; 121.18; 121.21; 128.2; 128.19. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Galina Blaževič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-120-924/2013 pagal pareiškėjų V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K. patikslintą pareiškimą, suinteresuoti asmenys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno žemėtvarkos skyrius, Kauno apygardos prokuratūra, G. A., I. T., A. T., M. T., N. K., R. K., A. M. D., L. N., A. K., S. Z., dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai patikslintu pareiškimu prašė nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

1. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

2. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą;

3. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

4. T. K., M. T. ir L. K. įpėdiniams atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos lygiomis dalimis valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas patenkino, nustatė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

1. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

2. Po P. K. mirties 1931-11-01 jo vaikai T. K., M. T. ir L. K. priėmė palikimą, t. y. 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, pradėdami jį faktiškai valdyti;

3. T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 5,45 ha žemės, esančios M. kaime, Kaune.

Šalies argumentai

Teismas atnaujino praleistą terminą pareiškėjams V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K., ir suinteresuotiems asmenims G. A., A. T., M. T., N. K., A. M. D., pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad P. K. M. kaime, Kaune, nuosavybės teise turėjo 5,45 ha ploto žemės sklypą. 1931-11-01 P. K. mirė nepalikęs testamento, todėl jo turtą paveldėjo ir nuosavybės teise valdė jo vaikai T. K. (miręs 1944 m.), M. T. (mirusi 1978 m.) ir L. K. (mirusi 1943 m.). Jų įpėdiniai kreipėsi dėl nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nuspręsta, kad, remiantis Kauno apygardos archyvo pažymėjimu Nr. K-290 ir giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais (esančiais nuosavybės teisių atkūrimo byloje), nuosavybės teisių atkūrimui dokumentų pakako. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius apskaičiavo, kad P. K. vaikams T. K., M. T. ir L. K. tenka po vieną trečiąją jų tėvo turėtos žemės dalį, t. y. po 1,8166 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius prašymus atkurti nuosavybės teises patenkino, o vėliau Nacionalinė žemės tarnyba inicijavo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į P. K. turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, panaikinimo.

Teismas tenkindamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo vadovavosi esančiais byloje rašytiniais įrodymais, Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus dokumentu, patvirtinančiu P. K. nuosavybės teises į 5,45 ha žemės, Kauno apygardos archyvo 1994 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjimu Nr. K-290, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1927–1931 metų Žemės rūšiavimo nutarimų knygoje, 1931 m. kovo 12 d. nutarimu įrašytas savininkas K. P., M. kaime turėjęs iš viso 5,45 ha žemės. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktomis 1935 m. kovo 9 d. žiniomis apie K. P. M/ kaime turėtus 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha).

Teismas sprendė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ne į P. K. vardu turėtą žemę, o į jo vaikų, priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą turtą.

Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog M.kaime Kaune 5,45 ha ploto žemės sklypas priklausė kitam asmeniui, t. y. ne vaikų T. K., M. T. ir L. K. tėvui, nes jokių duomenų, kad M. kaime gyveno ar žemių turėjo kitas asmuo (P. K.), nėra.

Teismas byloje nurodė, kad palikėjo P. K. mirties metu buvo likę keturi jo vaikai ir kad į bylą nepateikta patvirtinančių įrodymų, jog P. K., miręs 1931 m., galbūt turėjo daugiau vaikų. Teismas nustatė, kad kiti asmenys, be pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų (jų įpėdinių), įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į P. K. nuosavybės teise valdytą žemę, prašymų atitinkamoms institucijoms nustatytu laiku nepadavė, tad teismo vertinimu, šiuo metu jie tokios teisės realizuoti jau nebegalėtų. Todėl teismo manymu, nėra pagrindo svarstyti apie kitų galimų įpėdinių – P. K. sūnaus A. K. ar kitų jo vaikų buvimą bei jų įtraukimą į bylą suinteresuotais asmenimis.

Teismas nustatė, kad mirusysis nepaliko testamento, todėl atsirado paveldėjimas įstatymo pagrindu. Po žemės savininko P. K. (K) mirties 1931 m., galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – 5,45 ha ploto žemės, kurią paveldėjo, kaip teigia pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys, mirusiojo vaikai: T. K., M. T. ir L. K.. Teismas vadovavosi sprendime Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380 straipsniais, kurie teismo vertinimu, tuo metu reguliavo nekilnojamo turto buvimo vietoje paveldėjimo santykius.

Teismas nustatė, kad P. K. sutuoktinė Melanija mirė 1928-03-24, t. y. iki jo mirties (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 85), ir kad byloje nėra jokių duomenų, jog mirusiojo įpėdiniai – vaikai T. K., M. T. ir L. K., atsisakė palikimo.

Teismo vertinimu, šiai bylai reikšminga aplinkybė buvo tai, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose yra 1935 m. kovo 9 d. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktos žinios apie K. P. M. kaime turėtos 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha) (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 2 t., b. l. 38). Teismas, įvertinęs Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentus, kuriuose nurodyta apie tai, kad P. K. yra 37 metų amžiaus, turi 6 vaikus, nors pagal nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo dokumentų byloje esantį mirties liudijimą, P. K. mirė 1931 m. lapkričio 1 d., būdamas 84 metų amžiaus, vadovavosi sprendime pareiškėjų aiškinimu apie tai, kad prašymą P. K. vardu rašė jo sūnus T. K., kuris turėjo 6 vaikus, kuriam pagal byloje esančius duomenis tuo metu buvo 44 metai (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 88–89). Teismas, nustatydamas asmenį, kuris nurodytas kaip pareiškėjas, prašyme, surašytame dėl P. K. nekilnojamo turto apmokestinimo, įvertino tai, kad jokių išlikusių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo gimimą, byloje nėra, kad pareiškėjo T. K. gimimo data buvo nustatyta, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 91). Taip pat teismas įvertino tuometinį laikmetį, tad teismo nuomone, tikėtina, jog po P. K. mirties jo vaikams nustatyta tvarka neįforminus palikimo priėmimo fakto, prašymą dėl mokesčių mokėjimo atidėjimo savo tėvo vardu rašė būtent jo sūnus T. K., kuris gyveno, kaip ir iki mirties jo tėvas, toje pačioje vietoje, arba galimai T. K. žmona E., kuri tuo metu buvo apie 37 metų amžiaus (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 90). Teismas atkreipė dėmesį, kad 1935 m. prašyme Kauno apskrities mokesčių inspektoriui, rašytame T. K. vardu, yra prierašas su prašymu atidėti žemės mokesčius būtent dėl vyro ligos (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 2 t., b. l. 78), todėl teismo manymu, tikėtina, kad šį prašymą rašė T. K. žmona E..

Teismas sprendime vadovavosi liudytojų K. S. ir J. I. parodymais, kurios patvirtino, kad po P. K. mirties iki pat nacionalizacijos žeme naudojosi jo vaikai. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kadangi tai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi asmenys (CPK 185 str.). Teismo nuomone, šios kategorijos bylose vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti į galimą laiko veiksnio įtaką parodymų tikslumui: parodymai neturėtų būti atmetami vien dėl to, kad liudytojas negali tiksliai nurodyti tam tikrų detalių.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą apie P. K. turėtą nuosavybės teise 5,45 ha žemę iki jo mirties, tai yra iki 1931 metų, taip pat apie tai, kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 priėmė palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti ir juo naudotis.

Dėl žemės valdymo iki nacionalizacijos

Teismas nurodė, kad esančiais dokumentais, dalyvavusių asmenų ir liudytojų paaiškinimais byloje nustatyta, jog P. K. sūnus T. K. visą laiką gyveno toje pačioje vietoje, kaip ir iki mirties jo tėvas, t. y. M. kaime, Pažaislio valsč., Kauno apskr. Taip pat tai, kad po P. K. mirties iki pat nacionalizacijos žeme naudojosi jo vaikai, t. y. T. K. ir jos seserys M. K. ir L. K., kurios atvykdavo pas savo brolį.

Teismo vertinimu, vien tik pagal leidinio „Vyriausybės žinios“ („V. Ž.“, 1935 m., Nr. 387, 1. 5) ištraukos kopiją, kur nurodyta jog „1935 m. spalio mėn. 18 d. 10 val. Kauno apylinkės teismo salėje Nr. 5 (Sapiegos g. Nr. 1 II aukšte). Įvyks varžytinės mir. P. K. nekiln. turtui parduoti, asmeny turto globėjų P. B. ir M. T.. Turtas yra M. km., Pažaislio vals., Kauno aps., susideda iš apie 8 ha žemes ūkio su klojimu, žeme dviejuose sklypuose, turtas 2 deš. sodybinės žemės išnuomotas T. K. 36 metams nuo 1928 m. sausio mėn. 28 d., 13/4 deš. žemės išnuomota A. K. 20 m. nuo 1924 m. sausio mėn. 18 d., šią teisę į nuomą A. K. perleido M. D. 8 m. nuo 1927. III. 25 d., turtas parduodamas šiems ieškiniams su išlaidomis sumokėti: 1) A. R. 2000 lt su %, 2) S. T. 5000 lt su %, 3) A. K. 5000 lt su %, turtas įkainuotas 12.000 lt, nuo šios sumos prasidės varžytines...“ negalima daryti išvados, kad P. K. turėta žemė, į kurią pretendentams jau buvo atkurtos nuosavybes teisės, buvo parduota iš varžytinių.

Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie turto pasikeitimą nuo P. K. mirties iki turto nacionalizacijos, jų nepateikta ir per gana netrumpą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Teismas nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises pretendentams, buvo kruopščiai renkami duomenys – užklausiami visi galimi archyvai. Teismo vertinimu, jeigu turtas (žemės sklypas) per tuos penkerius metus būtų perleistas ar kitaip pasibaigtų jo nuosavybė, apie tai būtų pažymėta archyvo dokumentuose. Teismas pripažino, kad nesant konkrečių duomenų, jog žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, nacionalizacijos metu galėjo ir nebūti, teismui nėra pagrindo tuo vadovautis ir atsisakyti tenkinti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 priėmę palikimą – 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, jį iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė.

Dėl termino atnaujinimo

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams būtinybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atsirado tik po to, kai Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl administracinių aktų, kuriais jiems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą P. K. 5,45 ha žemę M. kaime, Kaune, panaikinimo. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų darbuotojai jokia forma neinformavo pareiškėjų ir kitų nuosavybės teisių atkūrimu suinteresuotų asmenų apie būtinumą nuosavybės teisę įrodinėti teisme. Vėliau paaiškėjo, kad pretendentams jau atkūrus nuosavybės teises, buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos ne į P. K. vardu turėtą žemę, o į jo vaikų, galimai priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų darbuotojų netinkamas pareigų atlikimas pripažintinas svarbia priežastimi, dėl ko buvo praleistas terminas pretendentams pateikti prašymams būtent į P. K. vaikų, t. y. M. T., L. K. ir T. K., priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą turtą, ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Patenkinus pareiškėjų reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pripažintina, jog terminas pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. T., L. K. ir T. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių – nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų darbuotojų netinkamų pareigų atlikimo ir dėl to prasidėjusių teisminių ginčų – todėl prašymas atnaujinti terminą tenkintinas.

Teismas pažymėjo, kad per laikotarpį nuo prašymų atkurti nuosavybės teises į P. K. išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo valstybės įgaliotoms institucijoms dienos iki šiol nuosavybės teisių atkūrimo procese pasikeitė ne vienas įpėdinis. Esant nurodytoms aplinkybėms, terminas paduoti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent į P. K. vaikų T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 5,45 ha žemę, esančią M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams atnaujintinas tiek pareiškėjams, tiek suinteresuotiems asmenims su savarankiškais reikalavimais, kurių interesams atstovauja advokatė ir kurių vardu pateiktas patikslintas pareiškimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu teismo sprendimą skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-120-924/2013 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi byloje dalyvavusių asmenų liudijimais, tačiau, spręsdamas dėl to, kiek vaikų turėjo P. K., nors ir kelių liudytojų parodymai sutampa, šių parodymų kaip įrodymų CPK prasme nevertino. Byloje dalyvavę asmenys paliudijo, kad P. K. turėjo daugiau negu 4 vaikus, K. K. paminėjo 7 P. K. vaikus, D. K. paliudijo, kad P. B., kuri yra minima nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios leidinio „Valstybės žinios“ (V. Ž., 1935 m., Nr. 387, 1.5) ištraukos kopijoje, yra teta, ją įvardindamas kaip „mamytės sesuo“, t. y. P. K. dukra. Manytina, kad taip buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos.

Apeliantės manymu, pagal šį archyvo dokumentą darytina išvada, kad P. K. turėta žemė, į kurią pretendentams atkurtos nuosavybės teisės, buvo parduota iš varžytinių. Apeliantė mano, kad pareiškėjai nepateikia jokių duomenų, kad varžytinės neįvyko ir žemė iš varžytinių parduota nebuvo. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad varžytinės būtų neįvykusios, todėl visiškai jokiais įrodymais nepagrįstas teismo vertinimas, kad turtas neperėjo kitų asmenų nuosavybėn po varžytinių.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik byloje dalyvavusių asmenų parodymais, kurių vienus parodymus vertino kaip įrodančius aplinkybes, o kitus (dėl P. K. turėtų vaikų skaičiaus), nepagrįsdamas tokio savo sprendimo, atmetė. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kam perėjo nuosavybės teisės į P. K. turtą po jo mirties. Nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo byloje nėra jokių duomenų, kad jo vaikai M. T., L. K., T. K. paveldėjo pradėdami faktiškai valdyti ir iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,45 ha žemės M. kaime, Kaune. Nauji įrodymai, kurie rodytų priešingai, į byla pateikti nebuvo.

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vienintelis byloje dalyvavusių asmenų argumentas, kodėl P. B. ir A. K. nepriėmė palikimo, buvo tas, kad jie turėjo savo žemės ir jiems nereikėjo – toks argumentas yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais ir yra tik byloje dalyvavusių asmenų spėjimas, visiškai neobjektyvus, nes palankus pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims (išskyrus suinteresuotais asmenimis įtrauktas institucijas), todėl teismas visiškai nepagrįstai tokį argumentą vertino ir juo rėmėsi spręsdamas, kad tik trys vaikai priėmė P. K. palikimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino byloje dalyvavusių asmenų liudijimų, kad A. K. pykosi dėl žemių, o tai rodo, kad jis taip pat reiškė pretenzijas į tėvo P. K. žemes.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad tėvo P. K. žemėmis naudojosi A. K., tai įrodo nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo byloje esanti leidinio „Vyriausybės žinios“ („V. Ž.“, 1935 m., Nr. 387, 1. 5) ištraukos kopija, kur nurodyta jog „<...> Turtas yra M. km., Pažaislio vals., Kauno aps., susideda iš apie 8 ha žemės ūkio su klojimu, žemė dviejuose sklypuose, turtas <...> 13/4 deš. žemės išnuomota A. K. 20 m. nuo 1924 m. sausio mėn. 18 d., šia teisę įnuomą A. K. perleido M. D. 8 m. nuo 1927. III. 25 d.“ Nėra byloje įrodymų, kad T. K. būtų nustojęs naudotis jam išnuomota žeme po tėvo mirties ir kad ta žemės dalimi po tėvo mirties nebūtų naudojęsis kaip savo, „savo asmens pelnui“.

Šalies argumentai

Pareiškėjai, prašydami nustatyti palikimo priėmimo faktą, turėjo nurodyti suinteresuotais asmenimis taip pat ir galimo įpėdinio A. K. įpėdinius. Be to, tai, kad P. B. įpėdiniai, pasak byloje dalyvavusių asmenų, yra mirę, nereiškia, jog ši dukra negalėjo priimti palikimo 1931 metais, mirus tėvui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime aiškiai įvardijo priimtą palikimą, nurodydamas, kad pareiškėjai palikimą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune priėmė, pradėdami faktiškai jį valdyti, taip peržengė ieškinio ribas ir padarė aiškų procesinės teisės normų pažeidimą.

Pareiškėjai neįrodė, kad trys iš visų P. K. turėtų vaikų – T. K., M. T. ir L. K., po jų tėvo mirties 1931-11-01 paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą, dėl ko pagrįstai teigtina, kad Kauno apylinkės teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, o prašymas dėl pareiškėjų prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų atmestinas.

Dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Visiškai nepagrįstas ir nesuprantamas teismo argumentas, kad svarstant palikimo priėmimo klausimą „nėra pagrindo svarstyti apie kitų galimų įpėdinių – P. K. sūnaus A. K., ar kitų jo vaikų, buvimą, bei jų įtraukimą į bylą suinteresuotais asmenimis, nes jie „įstatymo nustatytais tvarka ir terminais neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į P. K. nuosavybės teise valdytą žemę, prašymų atitinkamoms institucijoms nepadavė, šiuo metu jie tokios teisės realizuoti jau negali“.

Teismas atnaujino terminus pateikti prašymams ir kitiems reikalingiems dokumentams ne į P. K., o į kitų nurodytų asmenų valdytą žemę, ir nepagrindė, kodėl vieniems asmenims, kurie nebuvo pretendentais į P. K. turėtą žemę (tik pareiškėjai K. K., D. K. ir suinteresuoti asmenys N. K. bei I. T. buvo padavę prašymus į P. K. turėtą žemę, kiti byloje dalyvaujantys asmenys yra padavusių prašymus asmenų įpėdiniai, kurie patys prašymų teisės aktų nustatytu laiku padavę nebuvo) gali būti terminas atnaujintas. O kitų P. K. vaikų įpėdiniams terminas atnaujintas būti negali.

Dėl materialinių ir procesinių teisės normų, susijusių su ieškinio ribomis, pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

Manytina, kad Kauno apylinkės teismas peržengė ieškinio ribas, taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, dėl ko netinkamai nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, atnaujino terminą konkretiems asmenims, nors reikalavimas patikslintame pareiškime buvo pareikštas, kad būtų atnaujinta „įpėdiniams“ jų neidentifikuojant, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Pareiškimo reikalavimų tikslinimas žodžiu, juos tikslinant baigiamojoje kalboje, prieštarauja civilinio proceso normoms, teismas gali spręsti tik dėl procesiniame dokumente išdėstytų reikalavimų.

Šalies argumentai

Pareiškėjams tiksliai nenurodžius, kokiems įpėdiniams prašoma atnaujinti praleistą terminą, negalėjo būti nustatyta konkretaus asmens subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, nors tokią teisę teismas priimdamas sprendimą turėjo vertinti, o tai yra viena iš priežasčių panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl terminų atnaujinimo.

Pretendentais į P. K. turėtą žemę iš byloje dalyvavusių asmenų buvo K. K., D. K. ir suinteresuoti asmenys N. K. bei I. T., kiti byloje dalyvavę asmenys nebuvo laikomi pretendentais, todėl vertinant terminų praleidimo priežastis, reikėjo vertinti, kodėl konkrečiai šie asmenys, nebuvę pretendentais į P. K. turėtą žemę, per teisės aktų nustatytus terminus nesikreipė į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar jie turėjo subjektinę teisę kreiptis, tačiau tai nebuvo vertinama.

Teismas nusprendė atnaujinti terminą 5 suinteresuotiems asmenims, tiems, kuriems atstovavo advokatė (nors jie nebuvo nurodyti patikslinto pareiškimo reikalavimuose), o tai, manytina, yra procesinės teisės normų pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą.

Atsiliepime į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą pareiškėjų V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K., suinteresuotų asmenų G. A., M. T., N. K., A. T., A. M. D. atstovė advokatė A. J. nurodė, kad apeliantė nepateikia jokių motyvų, patvirtinančių būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl manoma, kad šis apeliantės prašymas netenkintinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Dėl prašymo patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime Kaune.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė šį suinteresuoto asmens atstovės argumentą pagrindžiančius bei paneigiančius bylos duomenis, todėl teisingai sprendė, jog „nėra jokio pagrindo teigti, kad minėtas žemės sklypas priklausė kitam asmeniui.“

Kauno apygardos archyvo 1994-08-30 pažymėjimas Nr. K-290 patvirtina P. K. nuosavybės teises į ginčo žemę (LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str.), ir šis dokumentas yra pakankamas pagrindas pripažinti P. K. žemės sklypo savininku bei pripažinti, kad niekas kitas (jokio kito P. K. įpėdiniai), be pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę niekada nesikreipė.

Skundžiamame sprendime (8 lapo 4 pastr.–9 lapo 1 pastr.) teismas argumentuotai paaiškino apeliantės minimo žinių lapo (kuriame nurodyta, kad P. K. yra 37 metų amžiaus) vertinimą ir, įvertinęs laikmetį, teisingai nustatė, kad 1935 metais prašymą dėl žemės mokesčių atidėjimo savo tėvo vardu rašė jo sūnus T. K. (sprendimo 9 lapo 1 pastr.). Tai patvirtina ir prijungtos administracinės bylos rašytinis įrodymas – ne P. K., o T. K. pasirašytas prašymas (Adm. b. t. 3, b. l. 27–28)

Kad M. kaime nebuvo kito P. K., patvirtina ir prijungtosios nuosavybės teisių atkūrimo bylos 2-ojo segtuvo 167–168 1. esantis dokumentas, kuriame nurodyta, jog nėra duomenų apie kitą P. K.. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje apklaustos liudytojos.

Atmestinas skundo teiginys, kad „teismas, spręsdamas dėl to, kiek vaikų turėjo P. K. šių parodymų, kaip įrodymų CPK prasme, nevertino.“ Teismas šiuos įrodymus įvertino ir sprendime dėl jų pasisakė (8 lapo 2 pastr.).

Skundžiamame sprendime (10 lapas) teismas išsamiai pasisakė ir dėl apeliantės minimo varžytinių skelbimo, todėl visiškai nesuprantamas skundo teiginys, „kad P. K. turėta žemė [] buvo parduota iš varžytinių“. Šį teiginį paneigia ir prijungtoje administracinėje byloje esanti archyvo pažyma, nurodanti, jog „duomenų apie P. K. žemės pardavimą iš varžytynių nėra“ (t. 3, b. l. 25). Ta pati aplinkybė nurodyta ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos 2-ojo segtuvo 165 lape. Tai akcentavo ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prokuroro pareiškimą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų, pagal CPK 176 straipsnį, teismas gali pripažinti juridinį faktą įrodytu, jei byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Tuo remiantis ir įvertinus aplinkybę, kad pretendentų atkurti nuosavybės teises į P. K. žemę prašymai jau buvo patenkinti, ši apeliacinio skundo argumentų dalis atmestina.

Dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo svarstyti apie kitų galimų P. K. įpėdinių įtraukimą į bylą suinteresuotais asmenimis, kadangi nei P. K. sūnus A., nei kiti galimi įpėdiniai neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į P. K. nuosavybės teise valdytą žemę, taip pripažindami, kad nei A., nei kiti galimi P. K. vaikai niekada nepriėmė savo mirusiojo tėvo palikimo.

Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus neišreiškus valios atkurti nuosavybės teises į P. K. žemę, šiuo metu jie tokios teisės realizuoti jau negali, todėl bylos išsprendimas neturės įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Byloje apklaustos liudytojos taip pat patvirtino pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų argumentus, kad palikimą priėmė ir ginčo žemę po tėvo mirties faktiškai valdė tik trys pareiškėjų nurodyti mirusiojo vaikai, o A. su šeima nebendravo ir tėvo palikimo nepriėmė. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad A. K. įpėdiniai kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent į A. nuosavybės teise valdytą žemę. Nei A. K., nei galimai buvę kiti P. K. vaikai nelaikytini įpėdiniais dėl teismo sprendime išdėstytų ir aukščiau paminėtų motyvų.

Atmestinas apeliantės argumentas, jog sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kokį konkrečiai palikimą faktiškai priėmė P. K. įpėdiniai, teismas peržengė byloje pareikšto reikalavimo ribas. Lingvistiškai aiškinant apeliantės minimą LAT senato 2005 12 29 nutarimo Nr. 56 13 punkto nuostatą, darytina išvada, jog teismas, nustatydamas palikimo priėmimo faktą neprivalo (p. s.– tačiau gali, t. y. turi teisę, bet ne pareigą) aiškinti ar konstatuoti (įvardinti) palikto turto kiekio, jo dalių, vietos. Be to, vadovaujantis CPK 328 str., iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais, o pareiškėjams ir suinteresuotiems asmenims vienodas teises ir pareigas sukurtų tiek palikimo priėmimo fakto nustatymas, neįvardinant palikto turto, tiek ir jį įvardinant.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo nustatyti palikimo priėmimo faktą, remdamasis palikimo atsiradimo metu galiojusiu Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadu, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo praktika (1927-01-03 sprendimas byloje Nr. 217) bei visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai nusprendė prašomą juridinį faktą nustatyti. Apeliantė skunde pati teigia, kad „priimti palikimą, pradedant faktiškai valdyti turtą, galima tik aktyviais veiksmais...“ (Tai akcentuota ir minėtame Vyriausiojo Tribunolo sprendime). Būtent aktyvius P. K. vaikų T., M. ir L. veiksmus ir patvirtino pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, liudytojos ir rašytiniai įrodymai.

Dėl į bylą neįtrauktų asmenų ir teisės normų, susijusių su ieškinio ribomis, pažeidimo

Apeliantės argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti dėl aukščiau pateiktų paaiškinimų ir dėl to, kad: šioje byloje teismas nenusprendė dėl kitų galimai buvusių P. K. vaikų ir nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas pakeitė jų teises ir pareigas. Todėl nėra ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Nagrinėjamoje byloje patikslintu pareiškimu pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys prašė atnaujinti terminą įpėdiniams, o bylos nagrinėjimo metu šio reikalavimo neišplėtė (tik susiaurino, t. y. sutiko, kad terminas būtų atnaujintas ne visiems įpėdiniams, o tik byloje advokatės atstovaujamiems). Todėl ginčijamu sprendimu procesiniame dokumente išdėstytos reikalavimo ribos nebuvo peržengtos.

Dėl termino atnaujinimo.

Prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiaga akivaizdžiai patvirtina, kad teismo nustatytos svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti terminai, egzistavo ir iki šių terminų pabaigos, ir vėliau – iki prokuroro kreipimosi į Kauno apygardos administracinį teismą. Akivaizdu ir tai, jog jos nepriklausė nuo pretendentų (o vėliau ir nuo įpėdinių) valios. Pažymėtina kad teismo posėdyje NŽT atstovė pati nurodė, jog patenkinus reikalavimus dėl juridinių faktų nustatymo, pareiškėjai neišvengiamai privalės atnaujinti terminus dokumentams pateikti.

Dėl šios skundo dalies paskutinės pastraipos argumento pasisakytina tik tiek, kad jis teisiškai nepagrįstas ir atmestinas vadovaujantis CPK 42 str. 4 dalimi.

Atsiliepimas

Kauno apygardos prokuratūros atstovė atsiliepime į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą nurodė, kad su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, susijusiais dėl į bylą neįtrauktų asmenų – visų P. K. įpėdinių teisėmis ir pareigomis, sutinka.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pagrįstai nurodo, kad į bylą neįtrauktų P. K. vaikų įpėdinių, tarp jų ir A. K., teisinei padėčiai priimtas teismo sprendimas neabejotinai turės įtakos, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo 1931 m. po P. K. mirties, o pagal tuo metu galiojusius įstatymus „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų teisėtiems vaikams“. Taigi žinant apie kitų vaikų buvimą, jų bei jų įpėdinių neįtraukimas į procesą yra šių asmenų teisių pažeidimas.

Prokuratūra neturi suinteresuotumo byloje, kadangi jokie materialiniai reikalavimai prokuratūrai nėra keliami, o prašymas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus išskirtinai susijęs su privačiu interesu, todėl prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantės atstovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teismas sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Teismas taip pat pažymi, kad dalyvaujantys byloje asmenys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausyti, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atstovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

CPK 444 straipsnio 1 dalyje teismui suteikta teisė nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010). Be kitų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K., miręs 1931 m., įrašas apie tai mirties metrikų knygoje įrašytas 1931-11-01, įrašo Nr. 32 (adm. byla 1 t., b. l. 135), iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Kauno apygardos archyvo 1994 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjimu Nr. K-290, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1927–1931 metų Žemės rūšiavimo nutarimų knygoje, 1931 m. kovo 12 d. nutarime įrašytas savininkas K. P., M. kaime turėjęs iš viso 5,45 ha žemes. Ten pat nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose yra 1935 m. kovo 9 d. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktos žinios apie K. P. M. kaime turėtos 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha). Pastaboje pažymėta, kad daugiau žinių apie P. K. M. kaime iki 1940 metų turėtą žemę, jos įsigijimą, žinių apie ten pat iki kolektyvizacijos jiems priklausančią žemę nepilnai išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos, ipotekos įstaigos, Kauno apskrities DZDT vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta. Kauno apygardos teismo vyr. notaro, privačių notarų dokumentai, Pažaislio valsčiaus žemės mokesčių knygos, šio valsčiaus apylinkių žemės apskaitos žiniaraščiai neišlikę ir archyvui neperduoti (1 t., b. l. 29, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo byla). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pakanka duomenų nustatyti, kad pareiškėjų senelis (K. P.), o ne kitas asmuo, iki 1931 m. nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (1 t., b. l. 29).

Taip pat pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931 m. (adm. byla 1 t., b. l. 135) paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po P. K. mirties (1931 m.) jo turtas atiteko įpėdiniams, nes taip numatė tuo laikotarpiu galiojęs įstatymas (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai). Bylos duomenimis, P. K. sutuoktinė M. mirė 1928-03-24. Po P. K. mirties liko gyvi P. K. keturi vaikai: T. K. ir A. K. bei dukros M. T. ir L. K.. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimu tikėtina, kad P. K., miręs 1931 m., turėjo daugiau vaikų, tačiau tikslių duomenų apie šiuos asmenis jie neturi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po P. K. mirties 1931 m. palikimą priėmė vaikai T. K., M. T. ir L. K..

Apeliantės manymu, pareiškėjai nepateikia įrodymų, jog palikimą priėmė ir turtą paveldėjo tik pareiškėjų prašyme nurodyti trys vaikai (T. K., M. T. ir L. K.), o mirusio P. K. sūnus A. K. ir P. B., kuri, apeliantės atstovės manymu, buvo mirusio P. K. duktė, turto nepriėmė ir nepaveldėjo.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civ. b. Nr.3K-3-273/2011). Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d., nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009). Nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-171/2006). Esant tokioms aplinkybėms ir dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Esantys byloje rašytiniai įrodymai („Vyriausybes žinių“ 1935 m., Nr. 387, 1. 5. skelbimas) patvirtina, kad A. K. nuo 1924 metų nuomoja žemę, priklausančią P. K. (nuomos terminas 20 metų), ir šią teisę 1927 m. perleidęs M. D.. Tai sutampa su pareiškėjų L. D., K. K. paaiškinimu (2 t., b. l. 167), kad P. K. nuomojo žemę abiem vaikams (A. ir T.), vienam 20 metų, kitam 30 metų laikotarpiui. Pareiškėjų atstovės paaiškinimu, 1935 metais, po P. K. mirties, jo 4 vaikai nebuvo susitvarkę paveldėjimo dokumentų, o sūnus T. kreipėsi į mokesčių administratorių dėl mokesčių atidėjimo (2 t., b. l. 168). Pareiškėjų atstovės paaiškinimas apie nesutvarkytus paveldėjimo dokumentus sutampa su rašytiniais įrodymais. Mokestiniai žiniaraščiai patvirtina, kad apie nesumokėtus mokesčius 1931–1934 m. laikotarpiu archyviniuose dokumentuose duomenys yra suformuoti dėl P. K. turėto žemės sklypo 5,45 ha apmokestinimo, o ne jo įpėdinių (administracinė byla Nr. 1-114, 1 t., b. l. 133–136). Liudytojų K. S., J. I. (2 t., b. l. 52) paaiškinimu, žeme naudojosi visi vaikai, visi vaikai padėjo atlikti ūkio darbus. Todėl apeliacinio teismo vertinimu, nėra nuginčytas pareiškėjų argumentas, kad po P. K. mirties vaikai rūpinosi tėvo turtu, taip pat dirbo žemę, ją nuomojo, tvarkė mokestinius klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad po P. K. mirties jo turtą perėmė įpėdiniai, pradėję faktiškai valdyti mirusiojo turtą, yra teisinga.

Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, jog ginčo turtą po P. K. mirties priėmė ir valdė trys vaikai, o ne daugiau ar mažiau asmenų, kadangi tai prieštarauja surinktai byloje medžiagai. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą byloje vadovavosi pareiškėjų suinteresuotų asmenų paaiškinimais ir rašytine bylų medžiaga (CPK 177 str. 1 d., 2 d. 197 str.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog po P. K. mirties jo turtą priėmė ir valdė trys vaikai: T. K., M. T., L. K., apeliacinis teismas su šia teismo išvada sutinka (CPK 185 str.). Kasacinės instancijos teismas atkreipė teismų dėmesį į tai, kad palikimą sudaro palikėjo turtinės (bei kai kurios neturtinės) teisės bei pareigos, tarp jų ir teisė atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad jeigu įpėdinis atlieka veiksmus, nukreiptus į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., paduoda pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus, reikalingus joms įforminti, ar įgyvendina palikėjo ar savo vardu, užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), tai jie gali būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mirusio P. K. turtą perėmė ir valdė sūnus T., o ne sūnus A.. Esantys byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratoriui prašymas dėl žemės mokesčių sumokėjimo atidėjimo buvo surašytas T. K. vardu (1 t., b. l. 30). Apeliacinis teismas sutinka su pareiškėjų atstovės argumentu, kad Lietuvos Respublikos Pažaislio valsčiaus viršaičio 1935-03-09 Žemės mokestiniuose dokumentuose yra netikslumų apie žemės savininko P. K. amžių, šeimos sudėtį (adm. byla, 1 t., b. l. 132–133). Kaip matyti iš bylos medžiagos, dokumente apie nesumokėtus mokesčius už P. K. žemę nurodyta, kad jis pats yra 37 metų amžiaus ir turi 6 vaikus, pareiškėjų paaiškinimu, duomenys, nurodyti minėtame dokumente apie P. K., atitinka T. K. šeimą, kuris turėjo 6 vaikus. Pareiškėjų paaiškinimu, minėtame žinių sąraše apie nesumokėtus žemės mokesčius iš tikrųjų nurodytas ne T. K. arba P. K. amžius, o T. K. žmonos amžius. Tai, kad mokestiniais klausimais T. K. vardu rūpinosi jo žmona, pareiškėjų aiškinimu, patvirtina 1935-05-15 prašymas mokesčių inspektoriui (1 t., b. l. 30) dėl mokesčių sumokėjimo atidėjimo, kur nurodyta, kad mokesčių sumokėjimą prašoma sustabdyti dėl vyro ligos, nors prašymas mokesčių inspektoriui surašytas K. T. vardu. Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti, kad mirus P. K. jo turtu rūpinosi T. K., o ne A. K. (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi Civilinių įstatymų 1105 straipsniu ir nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams“. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį, visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: „Palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui“. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Tas faktas, jog byloje yra duomenys apie tai, kad P. K. sūnus A. K. nuomojo žemę, o vėliau nuomos teisę perleido kitam asmeniui M. D., nesudaro pagrindo pripažinti, kad kiti trys P. K. vaikai – T. K., M. T. ir L. K. – nepriėmė tėvo palikimo ir jo nevaldė. Pažymėtina, kad tarp pretendentų į P. K. nėra ginčo dėl aplinkybių, susijusių su P. K. turto perėmimu ir valdymu. Pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų paaiškinimai apie buvusias 1931–1940 metų laikotarpiu turto valdymo aplinkybes dėl jų amžiaus ir kitų objektyvių aplinkybių nėra preciziškai tikslūs. Tačiau pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys nuosekliai teigia, kad P. K. turtas nebuvo parduotas iš varžytinių, kad palikimą iki nacionalizacijos valdė P. K. trys vaikai: T. K., M. T., L. K., todėl atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad P. K. turtas iki nacionalizacijos neišliko, nes buvo parduotas iš varžytinių, o turtą valdė kiti asmenys, o ne P. K. trys vaikai T. K., M. T. ir L. K., kadangi tokių duomenų byloje nėra (CPK 178 str.).

Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar po P. K. mirties palikimą priėmė P. B. ir A. K.. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T. ir L. K. priėmė ir valdė palikimą, taigi teismas nustatė byloje pareiškėjų prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat įvertino surinktus byloje įrodymus, susijusius su P. K. turto naudojimu A. K. ir P. B.. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad A. K. naudojo P. K. žemę nuomos pagrindu, o ne nuosavybės teise. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą.

Apeliantės atstovė kritikuoja pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad A. K. nepriėmė tėvo palikimo, nes savo vardu turėjo asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės atstovės motyvai nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų paaiškinimu, kad A. K. nepriėmė tėvo P. K. palikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003-07-30 pažymėjime Nr. R4-5226 nurodyti (admin. byla, b. l. 134, 2 t.) 1939-11-27 duomenys apie M. kaimo žemės savininkus. Žemės savininkų sąraše įrašytas K. P. įpėdinis T. K.. A. K. įrašytas į žemės savininkų sąrašą kaip asmuo, turintis asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą kartu su kitais išvardintais šiame sąraše asmenimis, visų įtrauktų į savininkų sąrašą asmenų žemės sklypų bendras plotas 11,4334 (žemės matavimo vienetai nenurodyti). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad A. K. visgi turėjo atskirą ūkį, todėl po P. K. mirties neperėmė mirusio tėvo turto ir jo nevaldė.

Apeliantės atstovė skunde akcentuoja, kad apklaustas byloje pareiškėjas D. K. paaiškino, jog nežino, ar P. B. priėmė P. K. palikimą, taip pat tai, kad bylos duomenimis, A. K. tariamai pykosi dėl žemių. Apeliacinio teismo vertinimu, šioje byloje nėra būtina aiškinti, kodėl įpėdinis nepriėmė P. K. palikimo ir jo nevaldė, kadangi tai yra kiekvieno įpėdinio teisė, o ne pareiga. Apeliantės argumentas, jog įpėdiniai buvo susipykę tarpusavyje dėl žemių, taip pat tai, kad nėra žinoma, ar P. B. priėmė palikimą po P. K. mirties, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kaip nustatyta byloje, nei A. K., nei P. B. įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turtą, todėl aiškintis minėtų aplinkybių nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės atstovės argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus byloje įrodymus dėl P. K. palikimo priėmimo ir valdymo fakto nustatymo, kadangi daugiau surinktų byloje įrodymų patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog labiau tikėtina, kad po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T., L. K. priėmė ir valdė palikimą iki nacionalizacijos. Apeliacinės instancijos teismas laiko šią išvadą teisinga, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir jiems pritaria.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui.

Šiuo atveju apeliantė teigia, jog byloje turėtų būti nurodyti ir įtraukti į bylos nagrinėjimą buvusio žemės savininko P. K. vaikų A. K. ir P. B. įpėdiniai. Tačiau su tuo sutikti negalima, kadangi kaip jau nustatyta byloje, minėti asmenys ar jų įpėdiniai nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turtą. Priešingai, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimu nustatyta, kad A. K. įpėdiniai kreipėsi ir atkūrė nuosavybės teisę į mirusio A. K. turtą. Tad laikytina įrodyta, kad A. K. ir B. B. įpėdiniai į nuosavybės teisių atkūrimo procesą dėl P. K. turto neįstojo. Byloje, teismo nagrinėjamoje ypatingosios teisenos tvarka, suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla (CPK 443 straipsnio 3 dalis ). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad P. K. įpėdiniai, kurie neišreiškė valios atkurti nuosavybės teisių į turtą, likusį po P. K. mirties, neįtrauktini į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis, kad civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėtina iš esmės be jų dalyvavimo, apeliacinis teismas su šia pirmosios instancijos išvada sutinka. Todėl atmestinas apeliantės motyvas dėl procesinės teisės pažeidimo neįtraukus į bylos nagrinėjimą A. K. ir P. B. įpėdinių.

Negalima sutikti su apeliantės atstovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kokį palikimą po P. K. priėmė įpėdiniai, kadangi kaip nustatyta byloje, pareiškėjai faktiškai įrodinėjo, jog po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T., L. K. priėmė ir valdė konkretų turtą – 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (1 t., b. l. 29, 2 t., b. l. 124–129), ir ten pat pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (1 t., b. l. 31–32). Apeliacinis teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, nes jiems pritaria.

Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas T. K., M. T., L. K. įpėdiniams atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pateikti prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui į T. K., M. T., L. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune. Kaip nustatyta byloje, dėl P. K. asmeninės nuosavybės teise turėto 5,45 ha ploto žemės sklypo M. kaime, Kaune, buvo priimti 1995–2008 m. laikotarpiu valstybės institucijų sprendimai atkurti nuosavybės teisę į P. K. iki nacionalizacijos turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (adm. byla, 1 t., b. l. 30–127). Apeliantės atstovės argumentais, kad teismas nevertino, kodėl asmenys, nebuvę pretendentais į P. K. turėtą žemę, nesikreipė į nuosavybės teisių atkūrimo vykdančią instituciją su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų prašymus dėl atnaujinimo praleisto termino pateikti prašymams ir dokumentams. Byloje nustatyta, kad nekilnojamą turtą, į kurį prašoma atnaujinti terminą prašymams ir dokumentams pateikti, pareiškėjai ir suinteresuoti asmenis faktiškai valdė, todėl jų teisės nebuvo pažeistos. Paaiškėjus, kad žemės sklypo savininkas P. K. mirė 1931 m., atsirado pagrindas iš naujo rinkti įrodymus, taip pat pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių nekilnojamojo turto savininkų iki nacionalizacijos turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nes pareiškėjai praleido terminą dėl svarbių priežasčių (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo10 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas aiškiai skundžiamame sprendime nurodė, kad atnaujino T. K., M. T., L. K. įpėdiniams (sprendimo 11 psl., 2 t, b. l. 186) praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje (sprendimo 12 psl., 2 t., b. l. 187) išvardijo konkrečius asmenis, kuriems teismas atnaujino praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Minėti asmenys dalyvavo civilinės bylos nagrinėjime, todėl teismas, patenkinęs pareiškėjų prašymą, turėjo pagrindą išspręsti klausimą iš esmės nurodęs asmenį, kuriam priimtas sprendimas, šiuo atveju teismas nurodė asmenų vardus, pavardes ir asmens kodus. Apeliacinis teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų, nes jiems pritaria.

Apeliacinis teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje.

Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–331 straipsniais, teisėja

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo nekeisti.

Teisėja Galina Blaževič