Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Atsakovas) 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 22S63733 nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką bei nusprendė išsiųsti į kilmės valstybę (toliau – ir Sprendimas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 22S63733, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, jis išsiųstas į kilmės valstybę ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Departamentas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, ar pagrįstai jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

5.1. Byloje nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 22 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad gimė ir gyveno Koruno, rajonas Kaliambo, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Nepriklausė jokiai politinei partijai, tačiau priklauso Murega etninei grupei, išpažįsta krikščionių religija, dėl to problemų kilmės valstybėje nekilo. Kilmės valstybę paliko dėl joje nesančių žmogaus teisių, kilmės valstybėje yra labai nesaugu, negalėjo saugiai vaikščioti gatvėmis. Susilaukdavo grasinimų iš žmonių, kurių nepažįsta. Bandė ginti žmogaus teises, tačiau buvo mušamas, pats nieko negali su tuo padaryti. Kartą pareiškėjas universitete pamatė mušamą merginą, nuėjo jai padėti, bet pats buvo primuštas. Kiekvieną kartą kai jis sutikdavo merginą mušusį vaikiną, jis primušdavo pareiškėja. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą, kad paprašytų prieglobsčio, kad būtų apsaugotas, kad būtų suteiktas jam saugumas ir nereikėtų grįžti į savo šalį, kur pareiškėjas jaučiasi nesaugus ir bijo.

6. Departamentas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios nustatyti, kad kilmės šalyje yra valstybiniai ar nevalstybiniai subjektai, kurie dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, jo atžvilgiu taikė priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kuriu kilmės valstybės institucijos nenorėjo ar negalėjo jį apsaugoti, taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Įstatymas įgyvendina 1951 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nuostatas. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl be atodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Todėl galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir prieglobsčio prašytojo suvokiama individualiai, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (LVAT administracinėse bylose Nr. A822-334/2010; Nr. A756-686/2010, Nr. eA-5149-629/2018 ir kt.).

9. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (buvusi 6 dalis) suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; kt.).

10. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu pareiškėjas išvykimo iš Kongo Demokratinės Respublikos priežastimi nurodė tai, kad kilmės šalyje yra labai nesaugu, pareiškėjas negalėjo saugiai vaikščioti gatvėmis. Susilaukdavo grasinimų iš žmonių, kurių nepažįsta. Dėl šių priežasčių pareiškėjas 2020 m. spalio mėn. išvyko į Baltarusiją mokytis. Iš Baltarusijos išvyko todėl, kad Baltarusijoje taip pat nebuvo užtikrinamos žmogaus teisės bei pareiškėjui buvo grasinama.

12. Iš Departamento pateiktos informacijos apie Kongo Demokratinę Respubliką matyti, kad ginkluoti konfliktai nevyksta visoje Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje, nėra randama duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu Kinšasoje vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei. 2020/21 m. ataskaitoje Amnesty International praneša, jog ginkluotų grupuočių sukeltas smurtas yra paplitęs šalies rytuose ir centrinėje dalyje. Ginkluoti konfliktai ir smurtas tęsėsi tokiose Kongo Demokratinės Respublikos rytų provincijose kaip Pietų Kivu, Šiaurės Kivu ir Ituri, šių konfliktų metu žuvo šimtai žmonių. Remiantis 2021 m. ACCORD pateiktais duomenimis, Kinšasos provincijoje nebuvo užregistruota nė viena auka. Pavojingiausiomis provincijomis su didžiausiu aukų skaičiumi išlieka Šiaurės Kivu, Pietų Kivu ir Ituri provincijos. Tyrimo metu nustatyta, kad Kinšasoje, nevyksta karinis konfliktas.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, t. y. neegzistuojančias žmogaus teises, visuomenės keliamą jam grėsmę, norą vykti pas savo motiną į Prancūziją pažymi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs valstybės sieną neleistinoje vietoje, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje, neturi šeimyninių ir kitokių ryšių su Lietuvos Respublika ir joje gyvenančiais asmenimis, nors Baltarusijoje mokėsi nuo 2020 metų, su savimi neturėjo asmens tapatybę ir/ar pilietybę patvirtinančių dokumentų, nenori grįžti į kilmės šalį dėl to, kad pareiškėjo gyvybė yra pavojuje.

14. Įvertinus pareiškėjo apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, jis nepateikė jokių specifinių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjos pateiktų faktų. Taip pat pareiškėjas nuo 2020 m. mokėsi Baltarusijoje, kas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjas neatskleidė tikrųjų savo atvykimo į Lietuvos Respubliką (Europos Sąjungą) tikslų. Todėl Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimo veiksmais kilmės valstybėje negali būti laikoma visiškai pagrįsta. Teismas sprendžia, kad nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo paaiškinimai neleidžia identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nepagrindžia pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas ar pavojus jo gyvybei, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o tariamai gresiantis persekiojimas ar pavojus gyvybei nėra sąlygotas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, teismas pažymi, kad Konvencija ir Įstatymas nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Todėl pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį Kongo Demokratinėje Respublikoje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, todėl įvertinus surinktą informaciją, pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgus į asmens individualias savybes ir į tai, kad tyrimo metu nebuvo rasta patikimos informacijos pagrindžiančios pareiškėjo teiginius, jų nepateikė ir pareiškėjas, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad asmeniui grįžus į kilmės valstybę grėstų pavojus gyvybei. Pareiškėjas nuo 2020 m. spalio mėn. gyveno ir mokėsi Baltarusijoje. Pareiškėjo nenoras grįžti Kongo Demokratinę Respubliką dėl tariamo pavojaus jo gyvybei bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

16. Teismas sprendžia, kad tyrimo metu nebuvo nustatytas persekiojimas, nes nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, asmens pasakojimo formos ir turinio trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Pareiškėjos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta, nes dėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pareiškėja teigė, kad gyveno Lembos komuna, kuri priklauso valstybės sostinės Kinšasos administraciniam skyriui. Teismas atkreipia dėmesį, kad Kinšaso miestas yra didžiausias Kongo Demokratinės Respublikos miestas, šalies sostinė, vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintas Afrikos miestas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu Kinšaso mieste vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę pareiškėjo gyvybei, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Sprendime taip pat nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Departamentas, priimdamas Sprendimą uždrausti pareiškėjams 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojai neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi Departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą bei laikė jį proporcingu.

18. Tačiau teismas pažymi, kad šiuo atveju negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pažymėtina, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

19. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

20. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Kaip matyti, Sprendime nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

22. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 15 punkte įtvirtinta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas gali būti įvestas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas grindžiamas tuo, jog trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįsileidimu atvykus. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti jam ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

23. Tačiau šiuo atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi išnagrinėjus bylos medžiagą teismas nenustatė pagrindų panaikinti Departamento 2022 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 22S63733, nes jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

25. Atsižvelgus į šias aplinkybes, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

26. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. T. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 22S63733 rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip: „Uždrausti I. T. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi I. T. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Kitus pareiškėjo I. T. skundo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.