Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjas vertino, jog Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, nes kilmės šalyje vyksta vidinis karinis konfliktas, jo gyvybei ir sveikatai gresia pavojus, jam nesaugu sugrįžti, jo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai. Pareiškėjui vien dėl buvimo šioje teritorijoje kyla realus pavojus patirti smurtą ar būti nužudytam. Pareiškėjas nesutiko, kad jo prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus. Pareiškėjas vertino, jog Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs, nesurinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą jam atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Todėl atsakovo Sprendimas turi būti panaikintas, o taip pat naikintini sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

II.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 86, 87 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, nustatė, kad pareiškėjas išvykimo iš kilmės valstybės priežastimi nurodė (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių pareiškėjas 2020 m. spalio mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini) mokytis, o iš jos išvyko, nes šioje šalyje taip pat (duomenys neskelbtini). Iš Migracijos departamento pateiktos informacijos apie kilmės valstybę teismas nustatė, kad ginkluoti konfliktai nevyksta visoje kilmės valstybės teritorijoje, nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, t. y. (duomenys neskelbtini), pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs valstybės sieną neleistinoje vietoje, nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje, neturi šeimyninių ir kitokių ryšių su Lietuvos Respublika ir joje gyvenančiais asmenimis, nors (duomenys neskelbtini) mokėsi nuo 2020 metų, su savimi neturėjo asmens tapatybę ir / ar pilietybę patvirtinančių dokumentų, nenori grįžti į kilmės šalį dėl to, kad pareiškėjo gyvybė yra pavojuje. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, jis nepateikė jokių specifinių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjo pateiktų faktų. Tai, kad pareiškėjas nuo 2020 m. mokėsi (duomenys neskelbtini), suteikė teismui pagrindą prieiti prie išvados, jog pareiškėjas neatskleidė tikrųjų savo atvykimo į Lietuvos Respubliką (Europos Sąjungą) tikslų. Todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimo veiksmais kilmės valstybėje negali būti laikoma visiškai pagrįsta. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo paaiškinimai neleido identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, atitinkamai, nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Teismas pareiškėjo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta ir sprendė, kad tariamai gresiantis persekiojimas ar pavojus gyvybei nėra nulemtas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Teismas nurodė, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį joje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Migracijos departamentas surinko informaciją apie kilmės valstybę, todėl, įvertinęs ją, teismas sprendė, jog pareiškėjas nėra pažeidžiamas asmuo, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsižvelgęs į individualias savybes, į tai, kad tyrimo metu nebuvo rasta patikimos informacijos, pagrindžiančios pareiškėjo teiginius, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, pareiškėjas tokios informacijos taip pat nepateikė, teismas sprendė, jog pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę dėl tariamo pavojaus jo gyvybei nesuponuoja prielaidos, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Byloje taip pat nenustatęs pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) miestas yra didžiausias kilmės valstybės miestas, šalies sostinė, vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintas (duomenys neskelbtini) miestas. Byloje nesant duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) mieste vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę pareiškėjo gyvybei, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo, teismas sprendė, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir nustatė pareiškėjui 2 metų draudimo atvykti terminą. Teismas taip pat pakeitė ir kitą Sprendimo dalį bei sumažino pareiškėjui duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį iki 2 metų. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

III.

15. Pareiškėjas vertina, jog sprendimai išsiųsti ir uždrausti atvykti yra išvestiniai, todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti teismo sprendimą bei Sprendimą, atitinkamai turi būti panaikintos ir išvestinėmis laikomos šių sprendimų dalys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui I. T. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

24. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

26. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; ir kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

28. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

31. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini).

32. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimas abstraktus, nedetalus, nesuteikė pagrindo nustatyti konkretaus jam grėsmę keliančio subjekto ir priežasties, kodėl kilmės valstybėje jam galėtų kilti grėsmė. Kadangi pareiškėjas nepateikė informacijos, leidžiančios nustatyti, ar kilmės šalyje yra valstybiniai ar nevalstybiniai subjektai, kurie dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų taikė jam priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėjo ar negalėjo jo apsaugoti, atsakovas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, Migracijos departamento Sprendimo turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų klaidinęs tyrimą ar jo metu teikęs prieštaringus parodymus, tačiau vien tai savaime nereiškia, jog pareiškėjo pateiktas paaiškinimas dėl persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje turi būti laikomas patikimu įrodymu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinių duomenų, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu, individualios asmeninės grėsmės nenustatyta. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog Migracijos departamentas nevykdė savo pareigos bendradarbiauti su pareiškėju ir paprašyti jį papildomai paaiškinti atitinkamas aplinkybes arba pateikti papildomus įrodymus, pažymėtina, jog ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Tokia pareiga pareiškėjui buvo išaiškinta apklausos metu, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą, o apeliaciniame skunde teigdamas, jog jo prieglobsčio prašymo motyvai buvo įvertinti paviršutiniškai, nenurodė ir nedetalizavo, kokių motyvų ir ar juos pagrindžiančių įrodymų visapusiškas ištyrimas nebuvo užtikrintas, į kokias reikšmingas aplinkybes nebuvo atsižvelgta.

34. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie karinius konfliktus nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Teisėjų kolegija nenustatė kilmės valstybėje realių neigiamų smurto lygio pokyčių. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms nurodytais aspektais jų nekartodama, ir šias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

37. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.