- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-12245-1066/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02323-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Sigita Fomičiova, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- M. U.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Fomičiovos, Dainos Kukalienės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. (M. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. U. (M. U.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 760394688 (toliau – Sprendimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo grindžia tokiais argumentais:
2.1. Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2026 m. spalio 16 d., nurodant, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) nustatytu pagrindu, duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas faktiškai nedirba įmonėje, kadangi jam nebuvo mokamas atlyginimas nuo įdarbinimo dienos t. y. 2024- 11-13, todėl remiantis vien šiuo pagrindu. Atsakovas teigia, kad Pareiškėjas neturi pajamų bei Pareiškėjo įmonė pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad Pareiškėjui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu. Todėl Pareiškėjui turi būti panaikintas leidimas laikinai gyventi remiantis UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p., UTPĮ 35 str. 1 d. 5 d., 35 str. 1 d. 14 p., 35 str. 1 d. 19 p.
2.2. Pareiškėjas su tuo nesutikdamas, teigia, kad šioje situacijoje atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą nesidomėjo, ar pareiškėjas turi pragyvenimo lėšų, todėl nepagrįstai Sprendime teigiama, kad jis neturi pajamų arba santaupų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėją su įmone siejo darbo teisiniai santykiai, todėl pareiškėjas taip pat turi teisę pasiimti neapmokamas atostogas. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 12 d. buvo pateikęs darbdaviui prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, buvo prašoma suteikti atostogas iki 2025 m. balandžio 3 d., šiuo metu pareiškėjas jau dirba ir gauna atlyginimą.
2.3. Taip pat nurodo, kad nors pareiškėjas yra užsienietis, trečiosios šalies pilietis, tačiau tai nereiškia, kad jis negali pasinaudoti Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytomis teisėmis.
2.4. Pareiškėjo teigimu, įmonė, kurioje dirba pareiškėjas teisiškai įformino pareiškėjo nedarbą, t. y. kad jis nedirbo dėl objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė jam dirbti. Šiuo metu pareiškėjas jau dirba įmonėje ir gauna atlyginimą, todėl nėra jokio teisėto pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimo laikinai gyventi.
2.5. Atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Tačiau šioje situacijoje atsakovas priėmė šabloninį skundžiamą Sprendimą, nesidomėjo, ar pareiškėjas, iš tiesų, nedirba, kodėl nėra dirbama ir pan. Pažymi ir tai, kad Sprendime atsakovas nepagrįstai teigia ir kaltina pareiškėjo darbdavį apie tai, kad jis pateikė melagingus duomenys siekiant, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau tokių išvadų darymas visiškai neparemtas jokiais įrodymas. Todėl atsakovas netinkamai taikė teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo ir darbdavio santykius reglamentuoja, ne tik UTPĮ, bet ir Darbo kodekso teisės normos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Teigia, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Departamento aiškintis aplinkybės dėl darbo užmokesčio negavimo ir tuo pačiu pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjai išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant pakankamo darbo užmokesčio, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo
pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 str. 5 d.
Šalies argumentai
3.2. Pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y. pareiškėjui darbo užmokestis nemokamas, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigojo nustatyti užsieniečiui visą darbo laiko normą ir mokėti jam 1 524,60 Eur mėnesinį darbo užmokestį, tačiau išdavus leidimą laikinai gyventi pareiškėjui iš viso nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas nei vieną mėnesį nedirbo, kas reiškia, kad pareiškėjas neatitinka
Įstatymo 44 str. 1 d. 2 p. a) p. nustatyto reikalavimo dirbti visą darbo laiko normą, yra pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė, teikdama tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
3.3. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl neturi būti panaikintas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Jame nurodęs, kad dirbs UAB „Carrozza Logistics“ (toliau – Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kuriam bus mokamas darbo užmokestis – 1 524,00 Eur. Savo pragyvenimo šaltiniu pareiškėjas nurodęs – darbo užmokestį pagal darbo sutartį.
4.2. Departamentas 2024 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu
pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
4.3. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. lapkričio 13 d. ir jam nei karto nebuvo mokamas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Nustatyta, kad pareiškėjui nuo jo įdarbinimo (5 mėn.), iš viso nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas Bendrovėje faktiškai nedirba, nors jam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvoje pagrindu.
4.4. Departamentas, įvertinęs turimus duomenis, 2025 m. balandžio 18 d. priėmė Sprendimą Nr. 25S96850 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
5. Įstatymo 50 straipsnyje numatyti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindai.
UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (14 punktas). UTPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui, – bent vieneriems metams.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 minimali mėnesinė alga.
6. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip pirmiau minėta, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu. Išimtys UTPĮ, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
7. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. lapkričio 13 d., tačiau jam nė karto nebuvo mokamas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 524,00 Eur), kuris, anot pareiškėjo, yra jo pragyvenimo lėšos.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, dėl kurių jisai nedirbo nuo pat jo įdarbinimo momento, akcentuoja, jog teikdamas prašymą leidimui išduoti, užsienietis turi aiškiai, konkrečiai ir teisingai nurodyti, kas sudarys jo mėnesio pajamas, reikalingas pragyventi bei užtikrinti, jog šios sąlygos bus laikomasi, arba apie pasikeitusias aplinkybes informuoti atsakovą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu (žr., pvz., LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
Nors pareiškėjas skunde teigia, jog pareiškėją su įmone siejo darbo teisiniai santykiai ir pareiškėjas turėjo teisę pasiimti neapmokamas atostogas, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas privalėjo vadovautis oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis. Pareiškėjas pateikia teismui prašymo suteikti neapmokamas atostogas iki 2025 m. balandžio 3 d. kopiją, tačiau nėra jokio darbdavio patvirtinimo (įsakymo), ar darbdavys suteikęs pareiškėjui neapmokamas atostogas. Be to, pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. lapkričio 13 d., o prašymas dėl neapmokamų atostogų suteikimo darbdaviui teikiamas 2024 m. lapkričio 12 d. Taigi pareiškėjas faktiškai nedirbo nuo jo įdarbinimo 2024 m. lapkritį iki pat 2025 m. balandžio mėnesio. Tai leidžia daryti išvadą, kad tuo metu turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, tačiau faktiškai neatitiko sąlygų, dėl kurių buvo išduotas leidimas, o apie pasikeitusias sąlygas Departamento neinformavo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė Departamentui duomenų, patvirtinančių, kad jis Bendrovėje ketina dirbti ne visą darbo laiką arba, kad jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Nustačius, jog nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, taip pat pakankamai ilgą laikotarpį, kurį pareiškėjas faktiškai nedirbo, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1901-821/2024).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas po leidimo laikinai gyventi išdavimo nedirbo pagal sąlygas, dėl kurių buvo išduotas šis leidimas ir tai tęsėsi dėl paties pareiškėjo valios pakankamai ilgą laiką (nuo 2024 m. lapkričio iki 2025 m. balandžio), nėra pagrindo abejoti, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio ir darbo sąlygų Bendrovėje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes, prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis Bendrovėje, jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio pajamų negavo arba jų gavo mažiau. Ši aplinkybė gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios teisminė praktika formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1786-575/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1806-822/2024 ir kt.).
8. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesidomėjo pareiškėjo finansinėmis galimybėmis, taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą administracinį Sprendimą, kadangi užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, kaip jau minėta, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Be kita ko, teismas pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų ar įrodymų pateikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
Iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjo pateikti duomenys siekiant gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės, bei neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas Sprendimas (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5, 14 ir 19 punktai, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
9. Taip pat pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti UTPĮ numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Kiekvienas iš nustatytų UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat matyti, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, tad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
11. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėjas neturi teisės į patirtų šioje byloje bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. U. (M. U.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismą.