Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1666-603/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-10
Bylos Nr.: 2A-1666-603/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-17159-2011-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
Ieškovas: I. D.
Atsakovas: UAB „Lietuvos žinios“
Trečiasis asmuo: L. V.

Kategorijos

26.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1666-603/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17159-2011-3Procesinio sprendimo kategorija: 26.2.; 26.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos žinios“ dėl garbės ir orumo gynimo, privataus gyvenimo pažeidimo, tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo, tretysis asmuo – L. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė I. D. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą UAB „Lietuvos žinios“ (toliau – atsakovas) per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dienraštyje „Lietuvos Žinios“ ir internetiniame portale www.lzinios.lt paskelbti be komentarų tokio turinio paneigimą: „Paneigimas. 2009 m. gruodžio 30 d. dienraštyje „Lietuvos žinios Nr. 301/12528 žurnalistės I. V. straipsnyje „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ paskleistos žinios: „Viena šeima terorizuoja viso namo gyventojus <...>, skyrelio pavadinime „Kiaušinių atakos“, „<...> juos įžeidinėja, grasina jiems <...>“, „<...> esą imasi net fizinių veiksmų <...>, „<...> iš I. D. balkono lekia kiaušiniai <...>, „<...> A. B. šešerių metų anūkei laiptinėje kiaušiniu kliuvo per galvą <...>, „<...> apmėtomi ir žmonės, ir aikštelėje prie namo pastatyti automobiliai <...>“, „<...> Nuolatiniai kaimynės užgauliojimai<...>“, „<...> daužydavo į radiatorius <...>, „<...> grįžę <...> namo žmonės rasdavo „Moment“ klijais užkimštas durų spynas <...>“, „<...> piktadarysčių viršūnė – ant galvų iš viršaus pilami kibirai vandens <...>“, „<...> teko išsimaudyti ir A. B. <...>“, „<...> Su „piktybiškais“ automobilininkais kovojama ir kitomis priemonėmis <...>“, „<...> Ant vienos mašinos buvo matyti įlenkimų, kuriuos galėjo padaryti iš viršaus mėtyti akmenys <...>“, „<...> jos šeimos automobilis taip nukentėjo nuo rūgšties <...>“, „<...> kai pamatydavo nuleistas savo mašinų padangas arba užvažiuodavo ant primėtytų vinių <...>“, „<...> Tiek metų kenčiame smurtą <...>“, „<...> jei gali į žmogų meti kiaušinį, gali ir rūgšties šliūkštelti <...>, yra tikrovės neatitinkanti informacija; 2) pripažinti, kad atsakovas pažeidė ieškovės garbę ir orumą; 3) pripažinti, kad atsakovas pažeidė ieškovės teisė į privatų gyvenimą; 4) priteisti 30 000,00 Lt neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 30 d. dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 301(12528) ir internetiniame tinklapyje www.lzinios.lt buvo paskelbtas L. V. parengtas straipsnis pavadinimu „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“. Minėtoje publikacijoje pateikta informacija, žeminanti ieškovės garbę ir orumą, paskleista vienpusiškai klaidinanti, neatitinkanti tikrovės ir kenkianti reputacijai. Publikacijoje be sutikimo buvo paskelbti ieškovės vardas ir pavardė, šeimos sudėtis ir gyvenamosios vietos adresas. Taip pat buvo pateikta informacija, neatitinkanti tikrovės ir žeminanti ieškovės garbę ir orumą. Ieškovė 2010 m. sausio 11 d. kreipėsi į atsakovą prašydama paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau į prašymą atsakyta nebuvo. 2011 m. sausio 18 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba priėmė sprendimą Nr. SPR-7, kuriame nuspręsta įspėti atsakovą, kaip viešosios informacijos rengėją, dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimų, taip pat buvo pareikalauta iš atsakovo paneigti atskirus ginčo publikacijos teiginius apie ieškovę, tačiau atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus reikalavimo neįvykdė. Ginčo publikacijoje apie ieškovą paskleistos žinios, kuriomis priskiriami teisei, moralei bei bendroms visuomeninio gyvenimo taisyklėms priešingi veiksmai, yra akivaizdžiai žeminančio pobūdžio ir protingam, moraliam žmogui sudaro neigiamą nuomonę. Atsakovas, publikuodamas straipsnį pavadinimu „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“, rėmėsi tik gandais ir subjektyviais kaimynų vertinimais paremta informacija. Atsakovo dienraštis yra vienas populiariausių, o straipsnis buvo publikuotas ir kituose internetiniuose portaluose, todėl straipsnį perskaitė didelė auditorijos dalis. Dėl publikacijos ieškovė patyrė stiprų emocinį šoką, sutriko sveikatos būklė. Apie ieškovę galėjo susidaryti nuomonė, kad tai yra nuolatinis įstatymų pažeidėja, asmuo, galintis padaryti bet kokį piktybišką, teisei priešingą veiksmą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad žurnalistės L. V. žinių šaltinis yra ieškovės kaimynai bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus 2-ojo policijos komisariato duomenys apie ieškovę ir jos santykius su kaimynais. Žurnalistė buvo nuvykusi į ieškovės gyvenamąją vietą, tačiau pakalbėti su ieškove jai nepavyko. Žurnalistė iki publikacijos ieškovės nepažinojo, todėl neturi duomenų, kad ji būtų buvusi neobjektyvi ar turėjusi tikslų pakenkti ieškovei. Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ) 14 straipsnio 3 puntas nustato, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be sutikimo, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Žurnalistė, paskleidusi ieškovės duomenis, norėjo atskleisti ieškovės elgesį su kaimynais, pažeidžiantį bendro gyvenimo bei gero elgesio principus. Iš pateiktų ieškovės medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė serga epilepsija, ši liga prasideda vaikystėje ar paauglystėje, todėl negalėjo atsirasti po straipsnio išspausdinimo.

Trečiasis asmuo žurnalistė L. V. teismo posėdžio metu parodė, kad į ją kreipėsi Viešosios policijos valdybos viršininkas R. P. prašydamas pasidomėti šia tema. Žurnalistė su korespondentu vakare nuvyko prie ieškovės namo. Susirinko kaimynai, parodė dokumentų. Ieškovė bendrauti nepanoro. Rašydama straipsnį, turėjo dokumentus, nuotraukas. Pareigūnai teikė informaciją pokalbių metu. Nebuvo siekiama sumenkinti ieškovės autoriteto. Ši informacija turi visuomenės interesą, nes namo gyventojai negali pilnavertiškai gyventi. Policijos pareigūnai tai pateikė kaip problemą. Buvo apklausta kiek įmanoma daugiau žmonių.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ginčijami teiginiai buvo atsakovo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Lietuvos žinios“ dienraštį ir internetinį tinklalapį „lzinios.lt“ publikuotą korespondentės L. V. straipsnį „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ bei, kad teiginiai yra apie ieškovę. Ieškovė pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka –2010 m. sausio 11 d. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo teiginių paneigimo. Nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovės nurodyti prašomi paneigti teiginiai yra žinios, o ne nuomonė. Byloje ginčas yra dėl teiginių atitikimo tikrovei bei fakto, ar jie žemina ieškovės garbę ir orumą, taip pat ar buvo pažeista ieškovės teisė į privatų gyvenimą. Teismas nustatė, kad ginčo straipsnyje pateikiama informacija apie namo gyventojų nesibaigiančius konfliktus tarp vienos namo gyventojų šeimos, t.y. Dzdedulionienės šeimos ir kitų kaimynų, ir konstatavo, kad korespondentė pačiame straipsnyje nurodo informacijos šaltinius – (duomenys neskelbtini) namo kaimynus, teisėsaugos instituciją, tiriančią namo gyventojų kaimynų skundus, t.y. Vilniaus 2-ąjį policijos komisariatą. Išanalizavęs bylos medžiagą teismas padarė išvadą, jog nepasitvirtino ieškovės teiginiai dėl straipsnyje paskleistų žinių neatitikimo tikrovei. Teismo vertinimu, straipsnyje nurodytos žinios atitinka tarp šalių susiklosčiusios faktinės situacijos apibūdinimą, t.y. kad tarp kaimynų vyksta konfliktas, kurio sprendimui buvo pasitelkta policija, kuri ne tik tyrė ir tiria tiek pačios ieškovės, tiek ir kaimynų teikiamus skundus tiek iki straipsnio pasirodymo, tiek ir po jo, bet ir policijos iniciatyva buvo sudaryta Saugios kaimynystės grupė iš policijos atstovo, savivaldybės seniūno ir gyventojų atstovo, apie tai parodė liudytoja apklausta policijos pareigūnė A. M.. Straipsnyje nurodytus faktus iš dalies patvirtina teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai – I. K., A. B., kurios parodymai buvo vertinami ir administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo nustatyta, kad pati ieškovė 2009 m. gruodžio 29 d. viešoje vietoje išvadino liudytoją necenzūriniais žodžiais ir buvo nubausta administracine tvarka. Teismo posėdyje liudiję policijos pareigūnai paaiškino, kad ieškovės rašyti skundai gyventojų atžvilgiu nei karto nepasitvirtino. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ginčo straipsnyje nurodyti teiginiai atitinka tikrovę. Teismo nuomone, aplinkybė, kad ieškovės atžvilgiu dalis iškeltų administracinių bylų buvo nutraukta neįrodžius jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo arba nutraukus suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui nepaneigia ginčo straipsnyje nurodytų teiginių, kadangi asmens atsakomybės pagrindų nenustatymas administracinėje byloje neeliminuoja tokio fakto buvimo apskritai. Tai, ar ginčo publikacijoje paskleistos žinios žemina žmogaus garbę ir orumą, turi būti vertinama kartu su tikslu, kuriam šios žinios buvo perduotos. Susidariusios problemos mastą ir itin konfliktišką situaciją patvirtino ne tik posėdyje apklausti liudytojais kaimynai, bet ir policijos pareigūnai, administracinių bylų medžiaga, taip pat gyventojų apsisprendimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo narį dėl pagalbos suteikimo sprendžiant kaimynų konfliktą jau po publikacijos pasirodymo, apie ką buvo informuotas šalies Vidaus reikalų ministras. Dėl to teismas laikė, jog byloje išvada paneigia Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 18 d. sprendime Nr. SPR-7 nurodytus teiginius, jog viešosios informacijos rengėjas neturėjo pareigos paskelbti ginčo informaciją. Teismo nuomone, ieškovė savo teisę į privatų gyvenimą iškelia aukščiau kitų kaimynystėje gyvenančių žmonių asmenų teisės į privatų gyvenimą, į saugią ir ramią aplinką, t.y. vieno subjekto teises iškelia aukščiau už visuomenės tam tikros socialinės grupės teisių, kas prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių nuostatoms. Todėl teismas pripažino, kad atsakovas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio, reglamentuojančio privataus gyvenimo apsaugą, nuostatų, nes paskleistos žinios yra svarbios siekiant užtikrinti tam tikros visuomenės dalies įstatyminę interesų apsaugą (VIĮ 14 straipsnio 2 dalis, 3 dalis).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas visiškai neatsižvelgė į Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. SPR-7, kuriuo nustatyta, kad buvo pažeista ieškovės garbė ir orumas, o atsakovas buvo įpareigotas paneigti apie ieškovę paskelbtą informaciją. Kadangi atsakovas neskundė minėto Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kurio įrodomoji galia didesnė, laikytina, kad su juo sutiko. Atsakovas turėjo galimybę ir pareigą patikrinti duomenų, susijusių su straipsnyje kalbintų žmonių kaltinimais ieškovei teisės pažeidimų padarymu, tikrumą, tačiau to nepadarė, paskleidė žinias, kurios nebuvo objektyvios, nes buvo paremtos daugiausia vienpusišku ieškovės kaimynų vertinimu ir neturėjo pakankamo faktinio pagrindo. Teisme apklausti liudytojai yra susidarę neigiamą nuomonę apie ieškovą, todėl jų parodymai negali turėti lemiamos įtakos. Ieškovė nebuvo davusi sutikimo skelbti privačius duomenis. Teismas turėjo įvertinti tai, kad atsakovas paskleidė apie ieškovę informaciją, kurioje teigiama apie padarytus teisės pažeidimus, bendroms gyvenimo taisyklėms priešingus veiksmus, pateikta privataus gyvenimo informacija be ieškovės sutikimo, todėl teismas turėjo pripažinti, kad toks informacijos paskleidimas sukėlė ieškovei neigiamus padarinius, stresą, reputacijos pablogėjimą, pasitikėjimo ieškove visuomenės narių tarpe sumažėjimą. Ginčo publikacija turėjo lemiamą įtaką ieškovės sveikatos pablogėjimui.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011-01-18 sprendimą Nr. SPR-7 vertintinas lygiai taip pat, kaip ir kiti įrodymai byloje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė savo privatų gyvenimą iškelia aukščiau už kitų kaimynystėje gyvenančių asmenų teisę į privatų gyvenimą, saugią, ramią aplinką. Kadangi teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, pagrįstai nenagrinėjo neturtinės žalos ir jos dydžio atlyginimo klausimų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis - apeliacinio skundo ribose patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301, 320 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija pripažįstama pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, jos paskirtis - pirmosios instancijos teismo faktinių ir teisinių klaidų ištaisymas, tačiau ne pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, taip pat patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Įvertinusi nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius pagrindus teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniame skunde ieškovė kelia jo garbės ir orumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimų klausimus. Apeliantė neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje kildina iš 2009 m. gruodžio 30 d. dienraščio „Lietuvos žinios“ Nr. 301 (12528) publikacijoje „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios, ieškovės garbę ir orumą žeminančios, privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidžiančios informacijos, dėl kurios ieškovė įrodinėjo patyrusi dvasinių ir fizinių išgyvenimų, pakenkusių jos sveikatai.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIĮ), galiojusio ginčo publikacijos išplatinimo metu, 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, <...> laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą <...>. Aptariamo straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Vadovaujantis VIĮ 19 straipsnio 2 dalimi, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, o 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje, o to paties straipsnio 4 punktas – vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – LŽLEK), 2005 m. balandžio 15 d. patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Pagal LŽLEK 8 straipsnį, viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų nesilaikymo, asmens neturtinių vertybių - garbės ir orumo - pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėje sąlyga yra žeminančių ir neatitinkančių tikrovės žinių paskleidimo fakto nustatymas, kuris apima: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, jog duomenys yra apie pareiškėją; 3) faktą, kad duomenys yra žeminančio pobūdžio ir 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-97/2011).

Byloje nustatyta, kad atsakovo dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 301 (12528) 2009-12-30 buvo publikuotas straipsnis pavadinimu „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“. Ieškovės teigimu, publikacijoje paskelbti ieškinyje detalizuoti teiginiai neatitinka tikrovės, žemina ieškovės garbę ir orumą, pažeidžia subjektyvų asmens savęs vertinimą, sudaro neigiamą visuomenės vertinimą apie ieškovę ir pakerta visuomenės pasitikėjimą ieškove, nes apibūdina ją kaip visuomenei pavojingą įstatymų pažeidėją. Atsakovas paneigimo neparengė ir neišplatino, atsakymo į ieškovės paneigimo prašymą nepateikė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovo paskleista informacija, susijusi su ieškovu, yra žinia, nes ginčo faktai ir jų duomenys apie įvykius (ieškovės nuolatinius daugiabučio namo gyventojų užgauliojimus, vandens pylimą ant jų, automobilių apgadinimus ir pan.), kurių buvimą arba nebuvimą galima nustatyti įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka, išskirdama ieškinyje nurodytą teiginį „jei gali į žmogų mesti kiaušinį, gali ir rūgšties šiūkštelti“, - šis ginčo publikacijoje cituojamas daugiabučio gyventojos I. K. teiginys neturi konstatuojamosios reikšmės ir yra asmeninis I. K. vertinimas, padarytas atsižvelgiant į tarp kaimynų besitęsiančio konflikto esmę ir aplinkybes bei patenkantis į VIĮ 2 straipsnyje pateiktos „nuomonės“ apibrėžtį (nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais).

Teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad ginčo straipsnyje pateikiama informacija apie namo gyventojų nuolatinius konfliktus tarp vienos namo gyventojų šeimos, t.y. ieškovės šeimos ir kitų kaimynų, korespondentė pačiame straipsnyje nurodė informacijos šaltinius – (duomenys neskelbtini) namo kaimynus, teisėsaugos instituciją, tiriančią namo gyventojų kaimynų skundus - Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus 2-ąjį policijos komisariatą, todėl pagrįstai ginčo publikacijos teiginius vertino atsižvelgdamas į kaimynus siejančius konfliktinius santykius.

Bylą išnagrinėjusio apylinkės teismo vertinimu, publikacijoje „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ paskelbta informacija, nepaisant vartojamos terminologijos, iš esmės atitinka tikrovę, t. y. bylos aplinkybes ir medžiagą, todėl teismas padarė išvadą, kad nesant garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui būtinos faktinių aplinkybių visumos, ieškovės neturtinių vertybių pažeidimas nekonstatuotinas ir neturtinė žala neatlygintina. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu ji teigė, jog jai padaryta 30 000,00 Lt neturtinė žala ir, jog šią žalą padarė atsakovas, išspausdindamas ginčo publikaciją, kurios neatitinkantys tikrovės teiginiai žemina ieškovės garbę ir orumą, todėl turi būti paneigti ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu netenkinti minėti reikalavimai, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje konstatuoti, jog neatitinkančių tikrovės, ieškovės garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimu ir privataus gyvenimo pažeidimu ieškovei padaryta neturtinė žala ir ši neturtinė žala turėtų būti atlyginta, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad trečiajam asmeniui žurnalistei L. V. interviu davė daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai, kurių teiginiai „<...> iš I. D. balkono lekia kiaušiniai <...>, „<...> Tiek metų kenčiame smurtą <...>“ publikacijoje „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ cituojami tiesiogiai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų iškraipęs gyventojų pateiktus teiginius ar nurodęs apie ieškovę kokius nors faktus, kurių interviu davę asmenys nenurodė. Europos Žmogaus Teisių Teismas 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendime, priimtame byloje Jersild v. Denmark konstatavo, kad jei žurnalistai būtų traukiami atsakomybėn už mintis ar posakius, išsakytus kitų, interviu davusiųjų, asmenų, tai toks atsakomybės modelis pažeistų spaudos teisę nešališkai perteikti visuomenei informaciją. Kadangi bylos nagrinėjimo objektas yra atsakovo straipsnyje „Kaimynų kare teisėsauga bejėgė“ paskelbtos žinios, o ne daugiabučio gyventojų Natalijos ir I. K. žurnalistei L. V. duotame interviu pasakyti teiginiai, teisėjų kolegija nevertina faktiškai paskleistų teiginių „<...> iš I. D. balkono lekia kiaušiniai <...>, „<...> Tiek metų kenčiame smurtą <...>“ atitikimo tikrovei.

Teisėjų kolegijos vertinimu, publikacijos teiginiais „Viena šeima terorizuoja viso namo gyventojus <...>, skyrelio pavadinime „Kiaušinių atakos“, „<...> juos įžeidinėja, grasina jiems <...>“, „<...> esą imasi net fizinių veiksmų <...>, „<...> A. B. šešerių metų anūkei laiptinėje kiaušiniu kliuvo per galvą <...>, „<...> apmėtomi ir žmonės, ir aikštelėje prie namo pastatyti automobiliai <...>“, „<...> Nuolatiniai kaimynės užgauliojimai<...>“, „<...> daužydavo į radiatorius <...>, „<...> grįžę <...> namo žmonės rasdavo „Moment“ klijais užkimštas durų spynas <...>“, „<...> piktadarysčių viršūnė – ant galvų iš viršaus pilami kibirai vandens <...>“, „<...> teko išsimaudyti ir A. B. <...>“, „<...> Su „piktybiškais“ automobilininkais kovojama ir kitomis priemonėmis <...>“, „<...> Ant vienos mašinos buvo matyti įlenkimų, kuriuos galėjo padaryti iš viršaus mėtyti akmenys <...>“, „<...> jos šeimos automobilis taip nukentėjo nuo rūgšties <...>“, „<...> kai pamatydavo nuleistas savo mašinų padangas arba užvažiuodavo ant primėtytų vinių <...>“ pateikiama tikrovės kriterijų atitinkanti informacija apie netoleruotiną ieškovės elgesį daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų atžvilgiu, o vien tai, kad dalis teiginių paskleisti hiperbilizuota forma, nelaikytina garbės ir orumo įžeidimu, todėl atsakovui negali kilti atsakomybė CK 2.24 straipsnio pagrindu. Kad ginčo publikacijoje nurodytus veiksmus ieškovė iš tiesų buvo atlikusi, tvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys. Antai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.9.-5744-170/2011 ieškovė pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje ir jai paskirta 200,00 Lt bauda už tai, kad ji 2009 m. gruodžio 29 d., apie 11.40 val., viešoje vietoje – namo kieme (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo A. B.. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pažeidėjos skundą, 2012 m. vasario 20 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)648/2012 iš dalies skundą patenkino: pakeitė pirmosios instancijos teismo nutarimą ir sumažino pažeidėjai paskirtą baudą iki 150,00 Lt. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1099/2009 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi privačios kaltintojos I. D. skundą atmetė ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį, kuriuo V. G. ir I. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį išteisintos nepadarius veiklos, turinčios šio nusikaltimo požymių, motyvuodamas tuo, kad 2008 m. balandžio 18 d., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje konfliktą pradėjo I. D. – ji pradėjo plūstis necenzūriniais žodžiais; I. D. nuolat konfliktuoja su kaimynais. Apeliacinės instancijos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartyje konstatavo, kad atsižvelgiant į I. D. charakterio savybes, V. G. pavartotas žodis „pabaisa“ buvo nukreiptas į I. D. elgesį ir buvo sąlygotas pačios I. D. veiksmų. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. liepos 13 d. nutartimi nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.9.-1093-119/09 pasibaigus patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui. Šioje byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas I. D. 2009 m. vasario 11 d. surašytas už tai, kad ji 2009 m. sausio 11 d. adresu (duomenys neskelbtini), apmėtė kiaušiniais J. L. automobilį ir viešojoje vietoje, kieme, iškeikė jį necenzūriniais žodžiais, tokiais savo veiksmais pažeisdama viešąją tvarką ir žmonių rimtį, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. Nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl to, kad pasibaigė administracinės nuobaudos paskyrimo terminas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 7 dalies), nebuvo paneigtas 2009 m. sausio 11 d. administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis.

Tas aplinkybes, kad ieškovė tiek iki ginčo publikacijos išplatinimo, tiek po to įžeidinėjo kaimynus ir jiems grasino, apliejo vandeniu, gadino jų turtą patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai I. K., A. B. (b.l. 109 – 113). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio specialistė A. M., liudytojas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato viršininkas D. N. parodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl to, kad ieškovė apgadino gyventojų automobilius apipildama rūgštimi, apmėtydama akmenimis, gadina butų durų spynas (b.l. 131-133). Šių liudytojai nustatyta tvarka įspėti apie atsakomybę už melagingus parodymus, jų parodymai aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, todėl abejoti parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija pastebi, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.-3750-506/2010 pripažino I. D. kalta padarius (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytą pažeidimą ir skyrė jai 150 Lt baudą už tai, kad I. D. 2010 m. kovo 30 d. apie 11.50 val. viešoje vietoje – adresu (duomenys neskelbtini), pro atidarytą langą apipylė kaimynę A. B. šaltu purvinu vandeniu, tuo sutrikdė žmonių rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-924/2012 atmetė pažeidėjos apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą paliko nepakeistą. Be to, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 20 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. D. atžvilgiu dėl (duomenys neskelbtini) straipsnyje padaryto pažeidimo padarymo nutraukė konstatavęs, kad suėjo patraukimo administracinėn atsakomybės senaties terminas. Ieškovei administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad ji 2010 m. balandžio 16 d. viešoje vietoje – prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), pažeisdama viešąją tvarką, demonstruodama nepagarbą A. B., ją įžeidinėjo. Nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl to, kad pasibaigė administracinės nuobaudos paskyrimo terminas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 7 dalies), nebuvo paneigtas 2010 m. balandžio 16 d. administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis. Kolegijos vertinimu, pastarieji įvykiai po ginčo publikacijos išplatinimo įrodo tendencingą, teisei priešingą ir visuomenės netoleruotiną ieškovės elgesį atskirų jos narių atžvilgiu.

Kaip žinoma, pagal CK 2.24 straipsnio 5 dalį, visuomenės informavimo priemonė privalo atlyginti žalą tik tada, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovas ginčo publikacijoje informaciją paskelbė esant pagrįstų faktų ir argumentų dėl ieškovės netinkamo ir nepriimtino elgesio, neformuluodamas ieškovei jokių savarankiškų kaltinimų, pateikdamas kaimynų paaiškinimus ir teisėsaugos institucijų pareigūnų - Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo A. M., Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus 2-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo R. D. poziciją apie konflikto faktines aplinkybes. Esant kritinei situacijai tarp konflikto šalių ir duomenų, kad ieškovei, kaip vienai iš konfliktuojančių pusių, dėl to ne kartą surašyti administracinių teisės pažeidimo protokolai, laikytina, kad atsakovas ginčo publikacijoje pateikė ieškovės kritiką ne siekdamas įžeisti ieškovę, bet turėdamas pozityvių tikslų – operatyviai ir tiksliai informuoti visuomenę apie supančios tikrovės įvykius ir reiškinius parodant, kaip gyvenant kaimynystėje neturi būti elgiamasi, išryškinti asmens ir jo poelgių trūkumus, kryptingai juos veikiant pozityvia linkme. Byloje nenuginčyti trečiojo asmens L. V. paaiškinimai, kad susisiekus su ieškove telefonu, pastaroji iš esmės atsisakė kritikuojamam asmeniui laiduojamos teisės pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti informaciją (LŽLEK 22 straipsnis). Iš aptarto darytina išvada, atsakovas elgėsi sąžiningai ir nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją.

Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ir teisine sąmone. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. SPR-7 vertino su kitais byloje pateitais įrodymais, vadovaudamasis įstatymais, nes minėtas Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas nepažeidė tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimo išvadas byloje daryti tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje įrodytas egzistavimas teisėto pagrindo, leidžiančio įsiterpti į ieškovės privatų gyvenimą be jos sutikimo. Pagal CK 2.23 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas, informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą arba jo atvaizdas gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes (CK 2.23 straipsnio 3 dalis, 2.22 straipsnio 2 dalis). VIĮ 14 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat, kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas nepažeidė VIĮ 14 straipsnio, reglamentuojančio privataus gyvenimo apsaugą, nuostatų, nes paskleistos žinios yra svarbios siekiant užtikrinti tam tikros visuomenės dalies įstatyminę interesų apsaugą (VIĮ 14 straipsnio 2 dalis, 3 dalis). Teisėjų kolegija, pritardama tokiai apylinkės teismo išvadai konstatuoja, kad atsakovas, siekdamas supažindinti visuomenę su kaimynų konfliktu, neprivalėjo užtikrinti, jog ši problema būtų iškelta neatskleidžiant konkretaus asmens privačių duomenų, iš kurių jis identifikuojamas, nors tam sutikimo ieškovė nebuvo davusi, nes ginčo publikacijos išspausdinimo metu egzistavo oficialių įrodymų - administracinių teisės pažeidimų protokolų, galinčių priskirti ieškovei publikacijoje minimų pažeidimų padarymą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Ieškinį atmesdamas teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, ginčijamame sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Remiantis aukščiau išdėstytu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, kurios būtinos sprendžiant šį ginčą ir taikant materialines teisės normas ginčui reguliuoti, įstatymų nuostatas aiškino ir taikė teisingai, todėl atmesdamas ieškinį kaip nepagrįstą nenustačius būtinų CK 2.23, 2.24 straipsnių taikymui faktų viseto, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski