- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 1N-79-396/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Kęstutis Jucys
- Kaltinamasis
- G. B., A. J.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės E. P. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje G. D. ir G. B. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, A. J. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apygardos teismui 2015 m. kovo 12 d. su kaltinamuoju aktu perduota baudžiamoji byla, kurioje:
Žemesnės instancijos teismas
G. D. kaltinamas tuo, kad tyčia apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. (2008 m. vasario 27 d. ir veikdamas kartu su G. B.) įkalbėjo kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis asmenų gaunamas pajamas, ir iš anksto susitaręs su A. J., kuris dirbo AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „Šiaulių banko“ įgaliojimus, sudarė su G. D. nurodytais asmenimis kredito sutartis, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose Kęstučio g. 9, Marijampolėje, t. y. kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodyti asmenys pasirašė vartojimo kredito sutartis su AB „Šiaulių banku“, kurį atstovavo Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J., kuris žinojo, kad kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodytiems asmenims kreditas negali būti suteiktas, ir šių sutarčių pagrindu sutarties pasirašymo dieną AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje, apgaule G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, kurias pagal sutartis lentelėje išvardinti asmenys gavo iš kasos grynaisiais, taip savo naudai apgaule įgijo didelės vertės – 1 592 000 Lt (461 075,07 Eur) svetimą turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993 338,32 Lt (287 690,66 Eur) turtinę žalą.
A. J. kaltinamas tuo, kad tyčia išvaistė didelės vertės svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose Kęstučio g. 9, Marijampolėje, eidamas AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininko pareigas ir turėdamas AB „Šiaulių banko“ įgaliojimus, paprašytas G. D., kuris pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodytų asmenų gaunamas pajamas, ir remdamasis šiais duomenimis, pažeisdamas atitinkamai (pagal galiojimo laikotarpius) 2004 m. gruodžio 31 d. AB „Šiaulių banko“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 28, patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus ir 2007 m. gegužės 9 d. AB „Šiaulių banko“ valdybos posėdžio protokolu Nr. 13, patvirtintų Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 14, 15, 23, 24, 30 ir 31 punktų reikalavimus, pasirašė vartojimo kredito sutartis su kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodytais asmenimis, žinodamas, kad jiems kreditas negali būti suteiktas, kurių pagrindu, sutarties pasirašymo dieną, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje, G. D. pasiėmė nurodytas pinigų sumas, ir tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės 1 592 000 Lt (461 075,07 Eur), svetimą turtą, nurodytą šių asmenų sudarytose vartojimo kredito sutartyse, ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993 338,32 Lt (287 690,66 Eur) turtinę žalą.
G. B. kaltinamas tuo, kad tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: veikdamas kartu su G. D., siekdamas turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2008 m. vasario 27 d., įkalbėjęs S. B. sudaryti vartojimo kredito sutartį ir pateikdamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gaunamas pajamas, ir G. D. iš anksto susitarus su A. J., kuris dirbdamas AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininku, turėdamas AB „Šiaulių banko“ įgaliojimus, sudarys su G. B. ir G. D. nurodytu S. B. kredito sutartį, AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpose, esančiose Kęstučio g. 9, Marijampolėje, S. B. pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2008-10458-18 40 000 Lt (11 584,80 Eur) su AB „Šiaulių banku“, kurį atstovavo Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkas A. J., ir žinodamas, kad jam kreditas negali būti suteiktas, šios sutarties pagrindu sutarties pasirašymo dieną AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriuje, apgaule G. B. pasiėmė nurodytą pinigų sumą, ir taip savo naudai apgaule įgijo didelės vertės 40 000 Lt (11 584,80 Eur), svetimą turtą bei negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 28 660,78 Lt (8 300,74 Eur) turtinę žalą.
Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi perdavė baudžiamąją bylą prokurorui ir nurodė, kad surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas bei padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis). Apygardos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartyje ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartyje nustatyti trūkumai nebuvo pašalinti. Be to, surašant naują kaltinamąjį aktą, nebuvo įvertinti duomenys, ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir vėlesni priimti procesiniai sprendimai. Todėl Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad kaltinimuose nėra aiškiai ir pilnai atskleistos faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės, nusikalstamų veikų sudėtys ir bendrininkavimo apimtys.
Kauno apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad iš kaltinimo nėra aišku, kam G. D. ir G. B. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala, t. y. ar AB „Šiaulių bankui“, ar su banku kredito sutartis sudariusiems asmenims. Kaltinamajame akte nėra nurodyta ir tai, kam priklausantį svetimą turtą G. D. ir G. B. įgijo apgaule, o A. J. – iššvaistė. Kauno apygardos teismui nėra aišku, kokios vertės tai buvo turtas, nenurodoma, kokius konkrečius dokumentus, kuriuose buvo žinomai tikrovės neatitinkantys duomenys apie asmenų gaunamas pajamas, pateikė G. D. ir G. B., neatskleistas ir šių duomenų turinys. Neaišku, kokiais duomenimis yra grindžiamas A. J. žinojimas, kad G. D. pateikti duomenys neatitiko tikrovės, ir dėl to kreditai negalėjo būti suteikti. Be to, kaltinamajame akte kredito sutartis sudarę asmenys įvardinti liudytojais, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jie buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Nenurodoma dėl kokių priežasčių pasikeitė šių asmenų procesinė padėtis.
Apygardos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad banko pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytos sumos ir kaltinime nurodytos turtinės žalos dydžiai yra skirtingi.
Be to, kaltinime nurodoma, kad G. D. tyčia apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tačiau kas tie kiti – kaltinime nėra įvardinta, tačiau vėliau teigiama, jog turtą G. D. įgijo savo naudai. Tuo tarpu, G. B. galbūt nusikalstamais veiksmais padaryta žala, nesiekia didelės vertės, tačiau veika inkriminuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Teismas konstatavo ir tai, kad iš kaltinamojo akto turinio nėra aišku, kaip G. D., G. B. ir A. J. žinojo, jog kaltinime išvardinti asmenys negali gauti kreditų. Taip pat nėra suprantama, kaip pasireiškė kaltinamųjų G. D. ir G. B. tyčios kryptingumas, sąmoningai siekiant išvengti prievolės, grąžinant kreditus.
Pažymima ir tai, kad A. J., G. D. ir G. B. pareikšti įtarimai prieštarauja vieni kitiems.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė E. P. skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Skunde prokurorė nurodo, kad naujas kaltinamasis aktas buvo surašytas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 15 d. ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartyse nurodytus kaltinamojo akto trūkumus ir pažeidimus, ir tokiu būdu ikiteisminis tyrimas buvo papildytas. Be to, buvo įvertinti duomenys, ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Skunde nurodoma, kad kaltinimuose G. D., G. B. ir A. J. nurodomi pagrindiniai įstatymo reikalavimai, t. y. nusikalstamų veikų aprašymas – veikos vieta (AB „Šiaulių banko“ Marijampolės skyrius), laikas (laikotarpis nuo 2006 m. iki 2008 m.), būdas (pateikiant žinomai melagingus duomenis, išvardytus kaltinamajame akte kiekvienai konkrečiai sutarčiai), padariniai (nurodyta, kokio dydžio kiekvienu konkrečiu atveju kreditas įgytas ir negrąžintas AB „Šiaulių bankui“). Taip pat kaltinamajame akte nurodomi BK straipsniai, numatantys atsakomybę už padarytas veikas. Todėl prokurorės nuomone, kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 1-226-478/2015, atitinka visus BPK 219 straipsnyje keliamus reikalavimus. Kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės yra pagrįstos ikiteisminio tyrimo medžiaga ir atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pasak prokurorės, Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė tik deklaratyvius motyvus dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio keliamiems reikalavimams.
Skunde remiamasi teismų praktika (Kasacinės nutartys Nr. 2K-556/2012, Nr. 2K-146/2012, Nr. 2K-222/2013, Nr. 2K-223/2013, Nr. 2K-435/2013) ir nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje akcentuoti klausimai gali būti išspręsti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimas
Kaltinamojo A. J. gynėja advokatė R. Č. atsiliepime prašo atmesti Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės E. P. skundą ir nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų.
Gynėjos vertinimu, skundžiamoje nutartyje teisingai konstatuota, kad A. J. inkriminuojamo iššvaistymo sumos ir bankui padarytos žalos dydžiai, yra skirtingi. Taip pat nėra aišku, kuo grindžiama esminė aplinkybė, kad A. J. žinojo, jog kaltinime išvardinti paskolų gavėjai negalėjo gauti kreditų. Nenurodyta ir tai, kieno turtą iššvaistė A. J.. Be to, kaltinime yra prieštaravimų dėl išankstinio susitarimo buvimo.
Atsiliepimas
Kaltinamojo gynėja atsiliepime nurodo, kad iš kaltinamojo akto nėra aišku, koks yra A. J. reiškiamo kaltinimo ryšys su vartojimo paskolų gavėjams inkriminuojama veika ar pareikštais kaltinimais. Nėra pakankamai duomenų apie atitinkamų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo rezultatus ir teismų nustatytas aplinkybes kitose bylose. Pabrėžiama, kad kaltinime nepasisakyta, kokio dydžio ir pobūdžio turtas buvo patikėtas A. J., nors BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta veika gali būti inkriminuojama tik tuomet, kai kaltininkas iššvaisto jam patikėtą kito asmens turtą. Be to, kaltinime neatskleistas turto iššvaistymo mechanizmas.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad naujas kaltinamasis aktas iš esmės nesiskiria nuo anksčiau surašyto kaltinamojo akto. Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad po 2014 m. vasario 20 d., t. y. kai Kauno apygardos teismas perdavė baudžiamąją bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo), nebuvo atlikti jokie esminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai. Gynėjos nuomone, kaltinamojo akto trūkumai negali būti ištaisyti nagrinėjant bylą, pirmosios instancijos teisme, nes dėl kaltinimo neapibrėžtumo, A. J. teisės į gynybą būtų neįmanoma realizuoti. Be to, nebūtų aiškios bylos faktinių aplinkybių nagrinėjimo ribos. Todėl šiuo atveju, būtina atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, siekiant nustatyti skundžiamoje nutartyje nurodytas esmines aplinkybes.
Kaltinamasis A. J. ir kaltinamojo G. B. gynėjas advokatas A. J. prašo prokurorės skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės skundas tenkinamas.
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis naikinama kaip nepagrįsta, o baudžiamoji byla perduodama nagrinėti tam pačiam teismui (BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, kad kai bylos parengimo nagrinėti teisme metu, vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, teismas ją perduoda prokurorui. BPK 219 straipsnyje yra nustatytas kaltinamojo akto turinys. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, gali perduoti bylą prokurorui ne dėl bet kokio BPK reikalavimų pažeidimo padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o tik dėl kaltinamojo akto turinio esminio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, jeigu trūkumų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą.
BPK 219 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu; 8) prokuroro nuomonė dėl galimybės teisme atlikti šio Kodekso 273 straipsnyje numatytą sutrumpintą įrodymų tyrimą.
Pažymėtina, kad BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka tada, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento, koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį ir teismas bei kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Taip pat kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama, kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį.
Apeliacinis teismas įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis ir šioje byloje surašytą kaltinamąjį aktą, konstatuoja, kad jis atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kaip teisingai pabrėžiama prokurorės skunde, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamas veikas yra nurodyta nusikalstamos veikos vieta (AB „Šiaulių banko“ Marijampolės klientų aptarnavimo skyriaus patalpos), laikas (nuo 2006 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., 2008 m. vasario 27 d.), būdas (įkalbėjus kaltinamajame akte pateiktoje lentelėje nurodytus asmenis sudaryti vartojimo kredito sutartis, pateikiant apie jų gaunamas pajamas žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis), padariniai (G. D. savo naudai apgaule įgijo didelės vertės – 1 592 000 Lt (461 075,07 Eur), svetimą turtą ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993 338,32 Lt (287 690,66 Eur) turtinę žalą; A. J. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės – 1 592 000 Lt (461 075,07 Eur) svetimą turtą ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 993 338,32 Lt (287 690,66 Eur) turtinę žalą; G. B. savo naudai apgaule įgijo didelės vertės – 40 000 Lt (11 584,80 Eur) svetimą turtą ir negrąžinus dalies kredito AB „Šiaulių bankui“ padarė 28 660,78 Lt (8 300,74 Eur) turtinę žalą) ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat kaltinamajame akte yra pateikta veikų kvalifikacija, kurių padarymu kaltinami G. D., G. B., A. J., nurodant BK straipsnį ir jo dalį.
Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje nenustatė tokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų ar buvo padaryti kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, trukdantys bylą nagrinėti teisme.
Kauno apygardos teismas savo sprendimą baudžiamąją bylą perduoti prokurorui grindė tuo, kad iš kaltinimo nėra aišku, kam G. D. ir G. B. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala, taip pat nenurodyta, kam priklausantį svetimą turtą G. D. ir G. B. įgijo apgaule, o A. J. iššvaistė. Su šiais argumentais Apeliacinis teismas nesutinka, nes iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad turtinė žala galbūt buvo padaryta AB „Šiaulių bankui“, kuris byloje pareiškė 1 048 830,82 Lt (303 762,40 Eur) civilinį ieškinį. Aplinkybė, kad civilinio ieškinio suma yra didesnė nei kaltinimuose nurodyti padarytos turtinės žalos dydžiai, nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui, nes remiantis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimas sprendžiamas teisme, priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį, BPK 112 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti pripažįstamas nukentėjusiuoju ir teismo nutartimi, t. y. teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į šias nuostatas, skundžiamos nutarties argumentai dėl kaltinamajame akte nurodytų kredito sutartis sudariusių asmenų procesinės padėties, atmetami kaip nepagrįsti ir nesuteikiantys pagrindo perduoti baudžiamąją bylą prokurorui.
Dėl kitų skundžiamos nutarties argumentų (kad kaltinime nenurodoma, kam ir kokius konkrečius dokumentus, kuriuose buvo žinomai tikrovės neatitinkantys duomenys apie asmenų gaunamas pajamas, G. D. bei G. B. pateikė, koks buvo šių duomenų turinys; kad kaltinime prieštaringai įvardintos AB „Šiaulių bankui“ padarytos turtinės žalos sumos; kad G. B. galimai padaryta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; kad nėra aišku, kuo grindžiamas kaltinimas, kad G. D., G. B. ir A. J. žinojo, jog kaltinime išvardinti asmenys negali gauti kreditų; kad A. J. išankstinis susitarimas nei su G. D., nei su G. B. nepagrįstai neinkriminuojamas ir kt.) pažymėtina tai, kad jie taip pat negali būti vertinami kaip kaltinamojo akto trūkumai, trukdantys teismui baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas, o veikos kvalifikacija yra teisinio ginčo dalykas. Baudžiamojo proceso esmė – nustatyti, ar padaryta baudžiamajame įstatyme numatyta veika, kas ją padarė, jei taip, tai kokį BK straipsnį ji atitinka. Nėra tokio reikalavimo, kad kaltinamajame akte pateikta veikos kvalifikacija būtų absoliučiai teisinga. Ji turi atspindėti prokuroro poziciją, t. y. prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Teismo nesutikimas su kaltinamajame akte nurodyta asmens nusikalstamos veikos teisiniu įvertinimu, nėra pagrindas išvadai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, bei tuo pačiu pagrindas perduoti bylą prokurorui. BPK 256 straipsnio nuostatos numato galimybę bylą nagrinėjant teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą. Pagal BPK 233 straipsnio nuostatas, negali būti laikomos kliūtimis, neleidžiančiomis nagrinėti bylą teisme, ikiteisminio tyrimo neišsamumas ir kitokie bylos trūkumai. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas turi procesines galimybes pašalinti arba bent neutralizuoti trūkumus byloje ir jei teismui nepasiseka to padaryti, priimdamas galutinius sprendimus jis atsižvelgia į bylos trūkumų pobūdį ir reikšmę.
Kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ribų orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Teismas negali išeiti iš pareikšto kaltinimo ribų (BPK 255 straipsnis). Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų, nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Apeliacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nepakanka duomenų kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms patikrinti, turėjo galimybę pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis teisėmis. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį procesinį veiksmą. Jeigu tokių veiksmų atlikimas teisme dėl kokių nors priežasčių yra neįmanomas arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apygardos teismas šia teise nepasinaudojo ir nesiėmė priemonių pašalinti abejonių tokiomis priemonėmis, kurios užtikrintų greitesnį baudžiamosios bylos išnagrinėjimą.
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus Apeliacinis teismas pažymi, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai, nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Tai reiškia, kad šiuo atveju, nėra jokio pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė jam išnagrinėti bylą iš esmės bei nurodomų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu.
Todėl Apeliacinis teismas konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto pažeidimams pašalinti, neatitinka BPK 254 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl yra nepagrįsta ir naikintina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis BPK 441 straipsniu, BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.