Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. J. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2.1. Paaiškina, kad administracinio nusižengimo byloje dėl kilusio eismo įvykio 2020 m. kovo 4 d. pareiškėjas nubaustas už tai, kad vairuodamas automobilį Vilniaus r. sav., Antežerių k., Ežero g. link Žirgų gatvės lygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio iš dešinės važiuojančiam automobiliui su juo susidūrė ir apgadino abi transporto priemones. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo praleisti kliūtį iš dešinės – kitą automobilį.

Pareiškėjas tvirtina, kad minėtas eismo įvykis kilo dėl to, kad tik nuo 2021 m. kelių sankryža, kurioje kilo eismo įvykis, yra pažymėta kelio ženklu „Duoti kelią“ (Nr. 203), tačiau iki to laiko dviejų kelių susikirtimas, ties kuriuo įvyko transporto priemonių susidūrimas, kelio ženklu Nr. 107 „Sankryža“ ar kitais pirmumo kelio ženklais nebuvo pažymėtas. Kelio ženklų įrengimo klausimas minėtoje Ežero g. gyventojų buvo keliamas nuo 2015 m., kai gyventojai su 2015 m. balandžio 15 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl kelio ženklų įrengimo Ežero g. atkarpoje. Pareiškėjo teigimu, aklakelis iki pat 2015 m. buvo žvyro dangos (neasfaltuotas) ir tik 2015 m. išasfaltavo aklakelį, tuo pačiu įrengiant ženklą „Aklakelis“, tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, toje vietoje nebuvo pastatytas kelio ženklas „Duoti kelią“. Kadangi toje vietoje jau ilgus metus buvo susiformavusi faktinė situacija, jog Ežero g. yra pagrindinė gatvė (jos atšaka iš dešinės ilgus metus buvo žvyrkelis ir nuo jos yra išvažiavimas iš teritorijos, be to, vėliau pažymėtas kelio ženklu „Aklakelis“), pareiškėjas šioje situacijoje veikė, būdamas pagrįstai įsitikinęs, kad važiuoja pagrindiniu keliu. Tokį jo įsitikinimą, kad ir po eismo įvykio, bet patvirtina kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimas.

Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ įrengimui darbo grupė pritarė atsižvelgusi į pareiškėjo raštą, kuris registruotas 2020 m. kovo 4 d. Nr. A34(1)-1632 ir kuriame prašoma suteikti informaciją apie tai, kuris kelias minėtoje sankryžoje turi pirmumo teisę. Atsakovė mano, kad nepaisant to, kad Administracijos darbo grupė 2020 m. pritarė minėto ženklo įrengimui, tačiau iki kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimo dienos pareiškėjas privalėjo vadovautis tuo metu galiojančiomis kelių eismo taisyklėmis.

3.4. Dėl pareiškėjui galimai kilusios žalos nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju atsakovė įsitikinusi, kad atsakomybė Administracijai negali kilti nesant minėtoms trims sąlygoms, kadangi Administracija nėra tas subjektas, kuris pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Be to, akcentuoja, kad įstatymų leidėjas nenustatė savivaldybėms pareigos paženklinti kiekvieną savivaldybės teritorijoje esančią sankryžą, todėl šioje situacijoje pareiškėjas patyrė žalą vien dėl savo veiksmų – vairuodamas automobilį ir nesilaikydamas KET nuostatų bei būdamas nepakankamai atidus ir rūpestingas. Kaip minėta, tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-62-312/2022.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

5. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį keliai, atsižvelgiant į transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę jų reikšmę, skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Kelių įstatymo to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius.

Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims. Vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos (6 straipsnio 4 dalis).

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 3, 6 punktai numato, jog savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose ir atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje.

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 4 d. apie 07:24 val. vairuodamas jam nuosavybės teise priklausantį automobilį Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Vilniaus r. sav., Antežerių k., Ežero g. link Žirgų gatvės ir lygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio iš dešinės važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė, ko pasekoje, abu automobiliai buvo apgadinti (nutarimas administracinio nusižengimo byloje 2021 m. liepos 16 d. Nr. 10-ANR-N-16299-2021).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas dėl minėto eismo įvykio aplinkybių ir jų vertinimo, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, ginčydamas jo atžvilgiu priimtą nutarimą ir Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2022 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Minėta nutartimi Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, pripažino, kad pareiškėjas (savo veiksmais) padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalyje, ir nesilaikė KET 115 punkte numatytos pareigos.

7. Pareiškėjo manymu, toje vietoje (kurioje įvyko eismo įvykis) jau ilgus metus buvo susiformavusi faktinė situacija, jog Ežero g. yra pagrindinė gatvė (jos atšaka iš dešinės ilgus metus buvo žvyrkelis ir nuo jos yra išvažiavimas iš teritorijos), be to, jis tik vėliau pažymėtas kelio ženklu „Aklakelis“. Pareiškėjo tvirtinimu, dėl to, jis šioje situacijoje veikė, būdamas pagrįstai įsitikinęs, kad važiuoja pagrindiniu keliu ir tokį jo įsitikinimą patvirtina po eismo įvykio kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimas. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, pažymėdamas, kad Vilniaus apygardos teismas jau įvertino eismo įvykio aplinkybes (faktus) ir padarė išvadas, kurios nagrinėjamu atveju jau yra pripažintos įsiteisėjusia teismo nutartimi (Administracnių bylų teisenos įstatymo 57 straispnio 2 dalis). Tuo pačiu paminėtina ir tai, kad teismas vertino tuo metu (eismo įvykio metu) buvusias aplinkybes ir asmenų, dalyvavusių eismo įvykyje, veiksmus, esant būtent toms aplinkybėms. Su tokia išvada nagrinėjamu atveju sutiktina, papildomai atsakant į ankstesnį pareiškėjo argumentą, pasakytina, kad, nepaisant to, kad pareiškėjas manė, jog Ežero g. yra pagrindinė gatvė, nes jos išsišakojimas iš dešinės ilgus metus buvo žvyrkelis, vis tik pareiškėją kaip eismo dalyvį (vairuotoją), įpareigoja tuo metu, esant būtent tokiai situacijai, būti pakankamai atidžiu ir laikytis KET nuostatų. Vilniaus apygardos teismui, įvertinus į tai, kad eismo įvykio metu nebuvo pirmumo kelio ženklo, taip pat tai, kad kelio dangos tuo metu buvo vienodos, administracinio nusižengimo byloje buvo padaryta išvada, kad eismo įvykis įvyko lygiaverčių kelių sankryžoje, todėl pareiškėjui toje situacijoje reikėjo vadovautis būtent tuo metu galiojančiomis KET (155 punkto nustatyta tvarka, kas reiškia, kad kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka KET neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės (šiuo atveju – pareiškėjas)).

8. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad aklakelis iki pat 2015 m. buvo žvyro dangos (neasfaltuotas) ir tik 2015 m. išasfaltavo aklakelį, tuo pačiu įrengiant ženklą „Aklakelis“, tačiau, pareiškėjo tvirtinimu, toje vietoje tuo metu nebuvo pastatytas kelio ženklas „Duoti kelią“, pažymi, kad kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, Administracijoje gavus gyventojų prašymą, 2015 m. kelio ženklų Ežerų g. atkarpoje įrengimo klausimas buvo svarstomas. Išnagrinėjusi minėtą Ežero gatvės gyventojų prašymą bei įvertinusi realią situaciją minėtoje gatvėje ir kelio ženklų įrengimo poreikį joje, Administracija (darbo grupė) pritarė kelio ženklo „Aklakelis“ įrengimui, tačiau šiame gyventojų prašyme pirmumo ženklų sankryžoje gyventojai įrengti nereikalavo, vadinasi tokio poreikio tuo metu nebuvo ir klausimų dėl tuo metu įvažiavimo į Ežero g. tvarkos (pirmimo teisės) klausimų nebuvo kilę. Taigi teismas sutinka su atsakove, kad visiškai pagrįstai, esant tokiai situacijai, nebuvo įrengtas joks kitas kelio ženklas ir atsakovė neturėjo pareigos įrengti tokį kitą ženklą.

9. Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad administracine tvarka už eismo įvykį buvo nubaustas tik dėl to, kad toje vietoje pagal Kelių eismo taisykles nebuvo įrengti atitinkami kelio ženklai. Dėl to pareiškėjas mano, kad už visą jo patirtą žalą dėl eismo įvykio yra atsakinga būtent Vilniaus rajono savivaldybės administracija (atsakovė), akcentuodamas, kad kelio ženklas „Duoti kelią“ (Nr. 203), Ežero g. atkarpoje pagal jau susiformavusį eismą buvo įrengtas tik 2021 m. po to, kai pareiškėjas po eismo įvykio. Teismui pasisakant dėl šių argumentų, pažymėtina tai, kad kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ įrengimui Administracijos darbo grupė pritarė, atsižvelgusi į pareiškėjo 2020 m. kovo 4 d. raštą Nr. A34(1)-1632, kuriame jis prašė suteikti informaciją apie tai, kuris kelias minėtoje sankryžoje turi pirmumo teisę. Nepaisant to, kad Administracijos Darbo grupė 2020 m. pritarė minėto ženklo įrengimui, iki kelio ženklo „Duoti kelią“ įrengimo dienos, kaip jau minėta, pareiškėjas privalėjo vadovautis tuo metu galiojančiomis kelių eismo taisyklėmis. Pareiškėjas, būdamas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju, ir, kaip jis pats tvirtina, žinodamas, kad vietoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, susidaro avaringos situacijos, turėjo būti itin atidus ir rūpestingas.

10. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad atsakovė kaip kelio savininkas (valdytojas) neįvykdė jai priskirtų pareigų, kad būtų tinkamai užtikrintas saugaus eismo organizavimas Ežero g. atkarpoje ir kad būtų įrengti visi būti kelio ženklai (techninės eismo organizavimo priemonės), ir daro išvadą, kad šioje situacijoje atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie galėjo nulemti pareiškėjo patirtą žalą. Pagal teisės aktus atsakovė sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose ir atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje, tačiau nepaisant to, šioje ginčo situacijoje atsakovė negali būti pripažinta atlikusi netinkamai šią pareigą, nes tokia pareiga (ženklinti visas sankryžas, kaip mano pareiškėjas) teisės aktais jai nenumatyta. Taip pat teismas šioje byloje nenustatė ir priežastinio ryšio dėl kilusių pareiškėjui pasekmių (patirtos žalos dėl sugadinto automobilio) ir po eismo įvykio pastatyto kelio ženklo.

11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus. CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

12. Byloje nustačius, kad atsakovė teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą.

13. Netenkinus pareiškėjo skundo, negali būti priteisiamos ir pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.