- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- eI3-3052-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00387-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. C., D. M.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. C., D. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjos 2020 m. vasario 5 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-480-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Č. G.“;
2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,6513 ha M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjoms D. M. ir V. C. suteikiant joms neatlygintinai lygiavertį (-ius) žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, kurią pasirinks.
Pareiškėjos skunde nurodė, taip pat pareiškėjų atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais yra pareiškusios valią nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atsikurti ekvivalentine natūra. 2020 m. sausio 13 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-480-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Č. G.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuosavybės teisės į 0,6513 ha buvusio savininko turėtos žemės pareiškėjoms atkurtos numatant kompensaciją pinigais.
Teigė, jog nesutinka su Sprendimu, kadangi, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjų pasirinktas būdas atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra yra tapatus būdui atkuriant lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje ir būdui atkuriant nauju žemės sklypu. Be to, atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjų, kad jų pasirinktu būdu nuosavybės teisių atkurti galimybių nėra ir nepasiūlė dėl šios priežasties pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, todėl pareiškėjos turi teisę nuosavybės teises į likusią žemę atsikurti ekvivalentine natūra - lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos (jos yra pretendentės Č. G. (mirusi) teisių perėmėjos) nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateiktame 1992 m. kovo 31 d. prašyme išreiškė valią nuosavybės teises į buvusio savininko iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atsikurti ekvivalentine natūra. Pareiškėjos nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė ir neatsisakė. Pareiškėjoms nuosavybės teises priklauso atsikurti į 0,7500 ha buvusio savininko M. R. turėtos žemės. Nuosavybės teises į 0,0987 ha žemės atsakovas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 8S-479-(14.8.3.) atkūrė suteikdamas pareiškėjoms neatlygintinai naują 0,0987 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o į likusią žemę tą pačią dieną priimtu sprendimu atsakovas nuosavybės teises pareiškėjoms atkūrė numatydamas kompensaciją pinigais.
Pabrėžė, kad po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) įsigaliojimo atsakovas dar daugybę metų nuosavybės teises pareiškėjoms atkūrinėjo ekvivalentine natūra - pareiškėjos iki pat Sprendimo priėmimo dienos buvo įrašytos į eilę naujam žemės sklypui Kauno mieste gauti ir netgi Sprendimo priėmimo dieną atsakovo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 8S-479-(l4.8.3.) pareiškėjoms nuosavybės teises į dalį žemės buvo atkurtos suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą. Visa tai patvirtina, kad ir įsigaliojus Atkūrimo įstatymui atsakovui buvo aiški pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra ir kliūčių nuosavybės teises atkūrinėti pastaruoju būdu NŽT nematė. Be to, pareiškėjos 2019 m. gruodžio 5 d. ant Sprendimo projekto parašė, kad su juo nesutinka ir tą pačią dieną pakartojo atsakovui prašymą dėl nuosavybės teisių į likusią žemę atkūrimo ekvivalentine natūra (t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitoje vietoje).
Pažymėjo, kad jei atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. būtų informavęs pareiškėjas, kad galimybių nuosavybės teises atkurti pareiškėjoms jų pasirinktu būdu nėra ir būtų pasiūlęs pasirinkti kitus būdus, pareiškėjos būtų turėjusios galimybę iki įstatyme numatyto termino patikslinti savo valią, nurodydamos pageidavimą nuosavybės teises atsikurti nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Dėl tokio neteisėto atsakovo elgesio neturi kilti neigiamų teisinių padarinių pareiškėjoms. Pareiškėjos, pasirinkusios nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, įgijo teisėtų lūkesčių, kad būtent šiuo būdu (t. y. nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose) joms bus atkurtos nuosavybės teisės. Šiuos lūkesčius formavo ir pats atsakovas, kadangi NŽT 2017 m. vasario 7 d. raštu Nr. 8SD-813-( 14.8.94.) informavo pareiškėjas, kad pagal jų pasirinktą būdą „ekvivalentine natūra“ nuosavybės teisių atkūrimo procedūra galės būti tęsiama perduodant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose, taip pat atkūrinėjo ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. O Sprendimu atsakovas šiuos pareiškėjų teisėtus lūkesčius pažeidė. Atsakovas, analogiškoms aplinkybėms esant piliečiams nuosavybės teises atkūrinėdamas lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose ir atsisakydamas šiuo būdu nuosavybės teises atkurti pareiškėjoms, pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą.
Atsakovas NŽT su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turėjo 3 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė K. Š., K. R., Č. G.. 1992 m. kovo 31 d. pirminiame prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą - ekvivalentine natūra. Daugiau prašymų, kuriais pakeistų valią, iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė. Č. G. priklauso atkurti nuosavybės teises į 0,75 ha.
Pabrėžė, kad NŽT direktorius 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimu Nr. lPAV-442-(1.8) panaikino savo ankstesnį pavedimą ir pavedė NŽT teritorinių skyrių vedėjams užtikrinti, jog piliečiams, kurių prašymuose atkurti nuosavybės teises yra nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir kuriems priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais nepakeisti administracine tvarka ir neparengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, būtų tęsiama priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais procedūra. NŽT 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 8S-479-(14.8.3.) Č. G. atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0987 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o skundžiamu Sprendimu už 0,6513 ha žemės atlyginta pinigais.
Akcentavo, kad pretendento prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio 2 dalis (originali redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) nustatė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 punktas) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 punktas). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. 1-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 142 redakcija) (toliau – Tvarka) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Galutinis terminas, iki kurio piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, buvo 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka institucijos, nagrinėjančios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas, iki kada piliečiai gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis - jis nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Vien ta aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Kauno apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. Č. G. pasiūlė kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pretendentei veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai. Č. G. 1992 m. kovo 31 d. prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą „ekvivalentine natūra“, kurio Atkūrimo įstatymas nenumato, be to, ji iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė prašymo, kuriuo būtų pakeitusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra“ Atkūrimo įstatyme nenustatytas ir negali būti prilyginamas atlyginimo būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje.
Šalies argumentai
Nurodė, kad atsakovas 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. 8SD(14.8.94.)-2307 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ pareiškėjoms nurodė, jog iki 2012 m. birželio 1 d. gali pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais. Atsakovas 2014 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-8578 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjas apie Atkūrimo įstatymo pasikeitimą bei galimybę pakeisti valią ir prašyti, jog už likusią negrąžintą žemę būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Pareiškėjos laikosi pozicijos, kad atsakovas 2017 m. vasario 7 d. pranešimais Nr. 8SD-813- (14.8.94.) ir 8SD-812-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjoms pasiūlęs per 1 mėnesį pateikti prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai pareiškėjai suteikė teisėtą lūkestį ir įsipareigojo suteikti lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos niekaip nereagavo į pranešimus, kurie kaip jos teigia, sukėlė joms teisėtus lūkesčius, jų toks elgesys, negalėjo sukelti ir nesukėlė joms jokių teisėtų lūkesčių.
Pareiškėjų skundas patenkintinas visiškai.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė 3 ha žemės. 1992 m. kovo 31 d. prašymus atkurti nuosavybės teises į M. R. nuosavybės teise valdytą žemę pateikė: K. Š., Č. G., K. R. (Nuosavybės teisių atkūrimo (toliau – NT atkūrimo) byla, b. l. 12–14). Pirminiame prašyme Č. G. nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą - ekvivalentine natūra (NT atkūrimo byla, b. l. 13). Daugiau prašymų, kuriais pakeistų valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Č. G. nepateikė. Č. G. priklauso atkurti nuosavybės teises į 0,75 ha (NT atkūrimo byla, b. l. 58). Pretendentė Č. G. mirė (duomenys neskelbtini), o jos teisių perėmėjos yra pareiškėjos (NT atkūrimo byla, b. l. 121). Pareiškėjos 2008 m. kovo 6 d. pateikė prašymą Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė žemę grąžinti natūra turėtoje vietoje, o esant pagrindui žemę priskirti valstybės išperkamai, pageidavo gauti naują sklypą Kauno mieste, o už likusią dalį – gauti lygiaverčiu žemės sklypu (NT atkūrimo byla, b. l. 122). 2012 m. kovo 23 d. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-2307 informavo pareiškėjas, kad Atkūrimo įstatyme įtvirtintas papildomo atlyginimo už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais ir nurodė, jog tuo atveju, jei pareiškėjos pageidauja pakeisti valią, jos iki 2012 m. birželio 1 d. turi pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais (NT atkūrimo byla, b. l. 201). 2014 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-8578 NŽT Kauno miesto skyrius informavo pareiškėjas apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti NŽT Kauno miesto skyriui prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (NT atkūrimo byla, b. l. 205–206). 2017 m. vasario 7 d. raštais Nr. 8SD-812-(14.8.94.) ir Nr. 8SD-813-(14.8.94) NŽT Kauno miesto skyrius informavo pareiškėjas, kad pagal Č. G. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises „ekvivalentine natūra“, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą. Nurodė, kad pareiškėjos per 1 mėnesį nuo NŽT Kauno miesto skyriaus rašto gavimo gali pateikti prašymą gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą, nurodant pageidaujamą rajoną ir kadastro vietovę (NT atkūrimo byla, b. l. 210). 2019 m. gruodžio 6 d. NŽT sprendimu Nr. 8S-479-(14.8.3.) Č. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0987 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0987 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (NT atkūrimo byla, b. l. 232). 2019 m. gruodžio 6 d. NŽT sprendimu Nr. 8S-480-(14.8.3.) Č. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6513 ha žemės, atlyginant pinigais už 0,6513 ha žemės - 2605,00 Eur (NT atkūrimo byla, b. l. 237).
Administracinė byloje ginčas kilo dėl NŽT 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 8S-480-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Č. G.“ teisėtumo. Ginčas byloje keliamas dėl to, ar NŽT turėjo teisinį pagrindą nuspręsti, kad už likusį valstybės išperkamai žemei priskirtą žemės plotą (0,6513 ha) pareiškėjoms turėtų būti atlyginama pinigais, nes galiojančio Atkūrimo įstatymo nuostatos nenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – „ekvivalentine natūra“. Pareiškėjų teigimu, jų pasirinktas būdas atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, todėl atsakovas nepagrįstai skundžiamu Sprendimu atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko M. R. 0,6513 ha žemės atlyginant pinigais.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atstatymo tvarkos sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas; redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1993 m. vasario 3 d.) 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 p.) arba suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra (2 p.). Vėliau, 1993 m. sausio 12 d. įstatymu Nr. I-44, 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata buvo pakeista ir įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. Prašymo pateikimo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (1 p.); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas (2 p.); įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (3 p.). Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus (16 str. 2 d.). Šios nuostatos galiojo iki Atstatymo įstatymo galiojimo pabaigos (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.). Nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės panašaus pobūdžio bylas (2017 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2123-492/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017, 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-112-438/2020), išaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus, iš naujo nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, sąvokos pakeitimas į turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, laikytinas neturinčiu jokios įtakos piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisių turiniui. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio nuostata, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, turi būti suprantama atsižvelgiant į šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aiškinama nedarant skirtumo tarp sąvokų „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertė natūra“. Taikant tą patį sistemino teisės aiškinimo principą ir kituose Atstatymo įstatymo straipsniuose vartojamos sąvokos „ekvivalentinė natūra“ (pavyzdžiui 5 straipsnyje, reglamentuojančiame nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką) turi būti suprantamos kaip tapačios savo turiniu 1 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąvokai „lygiavertė natūra“. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nuostatą, kurios 5 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką (4 d.). Šio straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 4 punktas numato, kad gali būti atlyginama perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). <...>. Apibendrinant išdėstytus argumentus ir teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos akcentavo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra. Šiose nutartyse teismas taip pat pažymėjo, kad vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau sąvokų, apibrėžiančių nuosavybės teisių atkūrimo būdus ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys, šių būdų paskirtis išliko ta pati, negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisiu atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.
Teismas pabrėžia, kad šš aptartų teisės aktų nuostatų (Atstatymo įstatymo 16 straipsnis 1 punktas ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas) ir LVAT praktikos galima daryti išvadą, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą (perdavimą) kitoje vietoje (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad 1992 m prašyme nurodytas atlyginimo būdas „ekvivalentine natūra“ nenumatytas Atkūrimo įstatyme, todėl į 0,6513 ha žemės dalį nuosavybės teisės pagrįstai atkurtos atlyginant pinigais. Kaip jau minėta, Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu.
Sprendime aptartose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse taip pat buvo išaiškinta, kad Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo akcentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti. Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoj jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punkte numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), todėl prašymo pateikimo metu pareikšta valia turi būti nuosekliai realizuojama įsigaliojus naujam įstatymui. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs administracinių teismų praktiką pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas (LVAT 2015 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015).
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2002 m. spalio 15 d. redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) 3 punktas įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus, tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovui nuo 1992 m. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo momento iki 2012 metų abejonių dėl pretendentės Č. G. išreikštos valios dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra nekilo. Atsakovas tik 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-2307 informavo pareiškėjas, kad jos gali pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo (NT atkūrimo byla, b. l. 201). Taigi, pareiškėjos anksčiau iš atsakovo nebuvo gavusios jokios informacijos, kad 1992 m. pretendentės Č. G. prašyme nurodytas nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdas yra negalimas. Be to, 2017 m. vasario 7 d. raštais Nr. 8SD-812-(14.8.94.) ir Nr. 8SD-813-(14.8.94) NŽT Kauno miesto skyrius informavo pareiškėjas, kad pagal Č. G. prašyme išreikštą valią atkurti nuosavybės teises „ekvivalentine natūra“, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra gali būti tęsiama, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (NT atkūrimo byla, b. l. 210), o 2019 m. gruodžio 6 d. priimtu NŽT sprendimu Nr. 8S-479-(14.8.3.) į dalį žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą (NT atkūrimo byla, b. l. 232).
Iš to seka, kad tokie atsakovo veiksmai (neveikimas) iš esmės leido pareiškėjoms pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės į visą žemę (0,75 ha) bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu - suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra). Pažymėtina, kad asmeniui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, įstatyme nustatyta tvarka neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Atsižvelgiant į tai, kad pretendentėms nebuvo pasiūlyta iki įstatyme nustatyto termino pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies ir priimti Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais. Kita vertus, šio sprendimo argumentais paneigta išvada, kad pretendentui iš esmės būtų privaloma keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą dėl to, kad prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas (nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimo būdo lygiaverčiu žemės sklypu tapatumo vertinimas).
Apibendrinus darytina išvada, kad pretendentės Č. G. 1992 m. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jam už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-480-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Č. G.“. Panaikinus minėtą Sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,6513 ha M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjoms D. M. ir V. C. suteikiant joms neatlygintinai lygiavertį (-ius) žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, kurią pasirinks.
Pareiškėja V. C. prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šioje administracinėje byloje teismo sprendimas priimamas pareiškėjų naudai, todėl jos turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja V. C. prašo teismo priteisti 700 Eur atstovavimo išlaidų, kurias sudaro išlaidos už skundo parengimą. Patirtos bylinėjimosi išlaidos grindžiamos 2020 m. gegužės 21 d. Sąskaita už teisines paslaugas Nr. ADV 2020/05/21-1, 2020 m. gegužės 21 d. Kasos pajamų orderio kvitu Nr. 40.
Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, šių koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi skundą pareiškėjos teismui pateikė 2020 m. vasario 5 d. (2020 m. pirmas ketvirtis), sprendžiant dėl išlaidų, patirtų už skundo parengimą priteisimo, Rekomendacijose numatyto koeficiento pagrindu imamas 2019 metų trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (1317,60 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimali už skundo parengimą galima priteisti suma yra 3294 Eur (1317,60 Eur (2019 m. trečio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje) x 2,5 (koeficientas). Pareiškėjos prašoma priteisti 700 Eur suma už skundo parengimą neviršija maksimalaus Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl priteistina pareiškėjai V. C. iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjų bei jų atstovės, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjų V. C., D. M. skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 8S-480-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Č. G.“.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 0,6513 ha M. R. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjoms D. M. ir V. C., suteikiant joms neatlygintinai lygiavertį (-ius) žemės sklypą (-us) kitoje vietoje, kurią pasirinks.
Priteisti pareiškėjos V. C. naudai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 700 Eur (septynis šimtus eurų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų apygardos administraciniame teisme.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.