Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu (naudojant ZOOM platformą) išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. I. (A. I.) ir R. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, F. M.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Pareiškėja R. V. teismo posėdžiuose nedalyvavo, jos interesus atstovavo advokatas.

4. Pareiškėjų atstovas advokatas Artūras Gutauskas teismo posėdžiuose palaikė pareiškimą, prašė tenkinti. Paaiškino, kad egzistuoja visos sąlygos pareiškimui dėl įgyjamosios senaties tenkinti. Byloje Vilniaus apygardos teismas jau yra pasisakęs, kad sandėliukai nėra priklausiniai. Pareiškėjai nepertraukiamai, atvirai, sąžiningai sandėliukus valdė, sandėliukai pastatyti teisėtai, nėra įregistruota kitų asmenų nuosavybės teisė. Sandėliukai nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. F. M. paaiškinimai patvirtina, kad ginčo sandėliukai buvo pastatyti ne valstybės ar savivaldybės, bet asmeninėmis F. M. ir kitų asmenų lėšomis ir buvo skirti naudotis A. I. ir R. V. tėvams. Tėvai nuosavybės teisės neįregistravo, nes galvojo, kad ir taip jiems sandėliukai priklauso, įtakos galėjo turėti ir kalbos barjeras.

6. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

9. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

11. Suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

13. Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant pagal procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

15. Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

16. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 21 punktą ir jame nurodytą praktiką).

17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į sandėlį, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sąlygos, būtinos įgyti nurodytą nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties pagrindu, t. y. jie daugiau nei dešimt metų sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo minėtus sandėliukus (sandėlį). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad su šiais pareiškėjų teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes nėra būtinos nekilnojamojo turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu prielaidos – negalima konstatuoti, jog nurodytas turtas nuosavybės teise nepriklauso valstybei.

18. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini( (ankstesnis pavadinimas (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, sudarytas iš įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų. Šiame komplekse yra pagalbinės paskirties pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1G1p (adresas (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad šis pastatas pabaigtas statyti 1985 m., jo bendras plotas 89,18 kv. m, pagrindinis plotas 71,92 kv. m. Pareiškėjai su pradiniu pareiškimu pateikė UAB „Geomata“ parengtą kadastrinių matavimų bylą Nr. 13/15450, kurioje ginčo sandėliukai traktuoti kaip pastato 1G1p dalis. Vėliau, nagrinėjant bylą, pareiškėjai pateikė UAB „Statikada“ parengtą nekilnojamojo turo objekto kadastrinių matavimų bylą, kurioje sandėliukai traktuojami kaip atskiras pagalbinio ūkio paskirties ūkio pastatas, žymėjimas plane 5I1/p (statybos pradžios metai 1983, pabaigos metai 1984, užstatytas plotas 20 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

19. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad nurodomas sandėlis (sandėliukai) nebuvo įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, šio objekto taip pat nėra Vilniaus miesto savivaldybės naudojamo nekilnojamojo turto apskaitoje. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra išaiškinęs, kad teisinės registracijos buvimas ar nebuvimas nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į daiktą, jeigu toks daiktas nebuvo įstatymų nustatyta tvarka perleistas privačion nuosavybėn.

20. Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais ir suinteresuoto asmens F. M. paaiškinimais nustatyta, kad buvo suteiktas leidimas statyti mūrinius garažus, byloje nėra ginčo, kad iki mūrinių garažų statybos kieme (netoli dabartinio garažų pastato) stovėjo mediniai sandėliukai, vienu kurių naudojosi pareiškėjo A. I. tėvai. Nugriovus medinius sandėliukus ir pastačius mūrinius, vienu jų pradėjo naudotis pareiškėjo tėvai.

21. Vilniaus m. vyr. Architektūros ir planavimo valdybos 1983 m. liepos 22 d. suderintame genplane nurodyta, kad vietoje esamų medinių yra projektuojami mūriniai garažai ir sandėliukai gyventojams, kompleksui (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Perstatomų garažų ir kiemo dalies plane nurodyti gyventojams numatyti trys projektuojami sandėliukai.

22. Minėtame komplekse pareiškėjo A. I. tėvai – L. I. ir E. I. bei pareiškėjos R. V. motina – R. V., o vėliau ir patys pareiškėjai, nuosavybės teise valdė butus: adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. spalio 29 d. priklausė R. V., o nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 2014 m. spalio 29 d. priklausė pareiškėjos motinai R. V. (pareiškėja butą paveldėjo po motinos mirties); butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjui A. I., o nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 2000 m. rugpjūčio 2 d. priklausė pareiškėjo tėvui E. I., kuriam mirus, minėto buto 1/2 dalis nuo 2000 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjo motinai L. I., o kita 1/2 dalis - pačiam pareiškėjui (motinos dalį pareiškėjas paveldėjo po motinos mirties); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), nuo 1993 m. sausio 5 d. priklausė pareiškėjui A. I. Byloje nustatyta, kad tiek pareiškėjas A. I., tiek pareiškėja R. V. jiems priklausius butus yra pardavę 2018-2019 metais. Pareiškėjų tvirtinimu, jie ir toliau naudojasi sandėliu, laiko ten įvairius daiktus.

23. 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. 44/2398709 sandėliukai statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p ir jiems, kaip vienam nekilnojamojo turto vienetui, suteiktas unikalus Nr.(duomenys neskelbtini).

24. Teismo posėdžių metu pareiškėjas A. I. ir pareiškėjų atstovas tvirtino, kad pareiškėjų tėvai ilgą laiką naudojosi sandėliukais ir nepaisant to, kad abu pareiškėjai jiems priklausančius butus pardavė, sandėliukais naudojasi toliau. Taigi, pareiškėjų tvirtinimu, jų šeimos sandėliukais pradėjo naudotis nuo pat jų pastatymo ir jų šeimos sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai naudojasi šiuo turtu iki šiol.

25. Pareiškėjų tvirtinimu, butai ir sandėliukai yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl galėjo būti ir buvo perleidžiami bei naudojami nepriklausomai vienas nuo kito. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartyje šioje byloje konstatavo, kad suinteresuotų asmenų minimi administracinių teismų sprendimai šiai bylai nesukuria prejudicijos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 matyti, kad teismas sprendė dėl administracinio akto teisėtumo, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl adreso ginčo sandėliukams suteikimo. Administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, prašydami suteikti adresą, nurodė, kad jie yra butų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso sandėliukai. Dėl to administracinis teismas pasisakė, kad buto priklausiniui, t.y. nesavarankiškam daiktui, adresas nesuteikiamas, o prašyti suteikti adresą sandėliukams, kaip savarankiškam nekilnojamajam daiktui, pareiškėjai negali, nes teisę (nuosavybę) į sandėliukus kildina iš jų priklausymo butui.

26. Šioje byloje pareiškėjai įrodinėja, kad jų nuosavybės teisė į sandėliukus turi būti pripažinta ne dėl to, kad šie sandėliukai yra jiems priklausiusių butų (adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) priklausiniai, o dėl to, kad pareiškėjų, jų tvirtinimu, šiuos nekilnojamuosius daiktus užvaldė pagal įgyjamosios senaties nuostatas, įtvirtintas CK 4.68 str. – CK 4.71 str. bei teismų praktikoje. Šioje byloje, skirtingai nei administracinėje byloje, pareiškėjai įrodinėja, kad įsigydami butus, jie neįgijo nuosavybės teisės į ginčo patalpas – sandėliukus. Pareiškėjai teigia, kad sandėliukai niekada nebuvo apskaityti kaip butų priklausiniai, o kadangi tuo metu, kai jie perleido butus, šie sandėliukai nebuvo suformuoti kaip butų priklausiniai, tai jų negalėjo ištikti pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str.). Be to, pareiškėjai tvirtina, kad jie ne tik neperleido nuosavybės teisės į sandėliukus kartu su butais, bet ir neperdavė sandėliukų valdymo teisės naujiems butų savininkams. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje išdėstytos teisinio vertinimo, teismas daro išvadą, kad ginčo sandėliukai nėra ieškovams priklausiusių butų priklausiniai. Viena vertus, suinteresuoti asmenys neįrodinėjo aplinkybių, kad pareiškėjų tėvai, siekdami butus privatizuoti, būtų išreiškę privatizuoti butus su jų tariamais priklausiniais. Dar daugiau, aplinkybė, kad sandėliukų valdymas neperduotas naujiesiems butų savininkams tik patvirtina faktinę aplinkybę, kad sandėliukai ir butai gali būti naudojami atskirai, taigi nėra vienas kito priklausiniai.

27. Šioje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar sandėlis (sandėliukai), nėra valstybės (savivaldybės nuosavybė).

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys centro pateiktų duomenų matyti, kad nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nes kitaip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3- 408/2007, 2008-11-10 nutartį civ. byloje Nr. 3K-3-535/2008).

29. Pažymėtina, kad byloje nėra tiesioginių duomenų ir apie tai, kad jis būtų valdomas / administruojamas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Nors byloje nėra duomenų, jog ginčo ūkio pastatu būtų rūpinusios valstybės ar savivaldybės turtą administruojančios institucijos, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

30. Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsiliepimo bei VĮ Registrų centro pateiktų dokumentų matyti, kad skirtingai nei šalia esantiems garažams, šių sandėliukų statybai nebuvo išduoti leidimai konkretiems užsakovams (pareiškėjams ar kt.), taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suteikimo naudojimui.

31. 1982 m. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 565p 4 punktu J. S., B. B., F. M., J. J. skirta „apie 20 kv. m sklypus“ mūriniams garažams statyti. Atitinkamai, šiems asmenims 1983 m. rugpjūčio 8 d. išduotas leidimas Nr. PG8-83, suteikęs teisę statyti garažus (keturi boksus). 1983 m. rugpjūčio 16 d. žemės naudojimo teisės aktu Nr. 100 F. M. suteikta naudotis apie 22 kv. m. ploto žemės, aktu Nr. 102 – B.B. – 21 kv. m ploto, aktu Nr. 99 – J.S. – 19 kv. m, aktu Nr. 101- J.J.i paskirta naudotis 19 kv. m. sklypo plotas. Iš šių aktų turinio matyti, kad žemė skirta mūriniams garažams statyti. Iš 1985 m. gruodžio 24 d. aktų valstybiniam pastato priėmimui matyti, kad komisija priėmė pastatytus garažus. Vilniaus m. Lenino rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 159 nuspręsta įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis garažus – J. J. 17,68 kv. m, JJ. S. 17,31 kv. ploto, B. B. 18,56 kv. m ploto, F. M. 18,37 kv. m ploto garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi, kaip matyti iš šių duomenų, asmeninės nuosavybės teisėmis buvo įregistruoti garažai, kurių bendras plotas pastate sudaro 71,92 kv. m. Įvertinant Nekilnojamojo turto registre esančius pastato kadastro duomenis matyti, kad pastato, kuriame yra garažai, plotas visiškai sutampa su jame esančių garažų plotų suma.

32. Pažymėtina, kad nei viename šių dokumentų (išskyrus genplaną), nėra užsimenama, kad garažus statantiems asmenims suteikti žemės sklypai sandėliukų statybai ar šiems asmenims kaip statytojams duoti leidimai sandėliukus statyti. Atitinkamai, byloje nėra jokių duomenų, kiš kurių būtų pagrindas spręsti, kad pastatyti sandėliukai buvo priimti naudoti. Nors ginčo sandėliukai buvo pastatyti ūkio būdu ir tikėtinai iš J. S., B.B., J.J. ir F.M. lėšų, tačiau turi būti įvertinta tai, kad šie sandėliukai buvo pastatyti vietoje nugriautų medinių, iki tol pareiškėjo A. I. tėvų naudoto sandėliuko. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nugriautieji mediniai sandėliukai, nors ir buvo naudojami gyventojų, tačiau gyventojams nuosavybės teise nepriklausė. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad kiti gyventojai savo naudotus sandėliukus privatizavo, taigi išsipirko iš valstybės. Teismas daro išvadą, kad mūriniai sandėliukai savo esme buvo tam tikro pobūdžio kompensacija už nugriautus medinius sandėliukus, suteiktus naudotis gyventojams, pagal tuometinę santvarką laikytini visuomenine nuosavybe. Šių sandėliukų po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo neprivatizavus, jie toliau liko valstybės nuosavybe. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje priimtoje 2020 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje taip pat akcentuota, kad ginčo sandėliukai buvo statyti ne kaip konkretaus buto priklausiniai, bet kaip „sandėliukai gyventojams“, t.y. visuomeninei paskirčiai.

33. Šios išvados nepaneigia pareiškėjų argumentai, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, o yra įrodymai, kad turtas sukurtas privačiomis garažų statytojų lėšomis. Teismo įsitikinimu, garažų statytojams nebuvo nei suteiktas žemės sklypas, nei išduotas statybą leidžiantis dokumentas dėl sandėliukų statybos. Sandėliukai kaip turto objektai buvo pastatyti vietoje nugriautų valstybei priklausiusio turto objektų ir buvo skirti būtent medinius nugriautus sandėliukus naudojusiems asmenims. Byloje nėra ginčo, kad medinius sandėliukus naudoję asmenys prie mūrinių sandėliukų statybos neprisidėjo nei pinigais, nei darbu. Fiziniai asmenys, kurie tikėtinai faktiškai pastatė sandėliukus, juos statė ne sau, o visuomeninei paskirčiai. Taigi, buvo susiklosčiusi faktinė situacija, kad nugriovus visuomeninį turtą, turėjo būti sprendžiamas ir kompensacinis mechanizmas faktiniams nugriautųjų sandėliukų naudotojams. Aplinkybė, kad nėra išlikę rašytiniai įrodymai, savaime nepaneigia to, kad visuomeninis sunaikintas turtas turėjo būti atstatytas asmenų, turėjusių naudą iš visuomeninio turto sunaikinimo (šiuo atveju – įgijusių galimybę statytis mūrinius garažus). Nepaisant to, kad visuomeninis turtas buvo atstatomas buvo iš asmeninių kelių asmenų lėšų, šis turtas savo esme liko viešąja nuosavybe. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

34. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Dėl to plačiau nagrinėti kitų pareiškėjų įrodinėtų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo nėra teisinės reikšmės ir teismas dėl jų plačiau nepasisako.

35. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti esant būtinas sąlygas pareiškėjams įgyti ūkio pastatą įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjų pareiškimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo atmestinas (CK 4.69 straipsnio 3 dalis, CPK 533 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų A. I. (A. I.) ir R. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Įsiteisėjusio sprendimo kopiją išsiųsti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.