Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atsisakyta iškelti atsakovės UAB „Vakonda group“ restruktūrizavimo bylą ir iškelta įmonės bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Iflas“. Taip pat šia nutartimi atsakovės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui pritaikytas areštas, galiosiantis iki nutarties įsiteisėjimo dienos.Atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl einamųjų mokėjimų ir įmokų atlikimo, prašydama leisti ir toliau vykdyti iš atsakovės atsiskaitomųjų sąskaitų visus bendrovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant privalomąsias įmokas, leistas vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartimi. Atsakovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi priėmė atsakovės UAB „Vakonda group“ direktoriaus A. B. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, leido vykdyti iš atsakovės atsiskaitomųjų sąskaitų visus bendrovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti reikalingus mokėjimus ir įmokas, įskaitant privalomąsias įmokas, ir nurodė, kad didžiausia lėšų suma, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota šiems mokėjimams ir įmokoms mokėti, yra 125 291,91 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, neįsiteisėjusi, nes dėl jos atsakovė padavė atskirąjį skundą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės bankroto byloje taikomos finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti, siekiant apsaugoti ne tik įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Iškėlus bankroto bylą įmonei, kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka iš įmonės turto. Todėl svarbu, kad inicijavus bankroto bylos įmonei iškėlimą jos turimo turto apimtis nesumažėtų, o finansinės galimybės neblogėtų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė prašomų leisti vykdyti mokėjimų ir įmokų nekonkretizavo, jų pagrįstumo neįrodė. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės turtui pritaikytas areštas yra laikino pobūdžio, t. y. jis galios iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino aplinkybės, kad nutartis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nėra įsiteisėjusi, todėl atsakovė yra visiškai funkcionuojantis juridinis asmuo, jos ūkinė komercinė veikla nėra nutraukta. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė vykdo sėkmingą ūkinę komercinę veiklą, o apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.Skundžiama nutartis gali sukelti nuostolių, nes ribojant atsakovės ūkinę komercinę veiklą, ji negali vykdyti ir gauti naujų užsakymų, atsiskaityti su įmonės darbuotojais, atlikti kitų būtinų mokėjimų.Atsiliepimų į atsakovės atskirąjį skundą nustatytu terminu byloje nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).Byloje keliamas įmonės bankroto bylos iškėlimo atveju pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto arešto – masto pakeitimo klausimas. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi iškėlė atsakovės bankroto bylą ir uždėjo atsakovės nekilnojamajam ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiosiantį iki nutarties įsiteisėjimo dienos. Atsakovė pateikė prašymą dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (4 t., b. l. 181-182).Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės prašymą, jį atmetė, motyvuodamas įmonių bankroto proceso specifika, t. y. kad iškėlus įmonei bankroto bylą, jos kreditorių reikalavimai tenkinami iš įmonės turto specialia Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės bankroto byloje taikomos finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių reikalavimams užtikrinti, todėl svarbu, kad įmonės turimo turto apimtis nesumažėtų, o finansinės galimybės neblogėtų. Pagrindinis atsakovės atskirojo skundo dėl šios nutarties argumentas, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, t. y. kad nutartis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nėra įsiteisėjusi, o atsakovės ūkinė komercinė veikla nėra nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, pasisako tik dėl šių jame dėstomų argumentų.Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punktą teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Turto areštas yra viena iš CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšių (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 675 straipsnis).Pažymėtina, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai). Atsakovės atskiruoju skundu prašomomis pakeisti laikinosiomis apsaugos priemonėmis – atsakovės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto areštu – yra siekiama užtikrinti padėties, esančios bankroto bylos iškėlimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Todėl laikytinas teisiškai nereikšmingu apeliantės argumentas, kad nutartis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nėra įsiteisėjusi, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra reikalingas tam, kad būtų užtikrinta tinkama atsakovės kreditorių interesų apsauga įmonės bankroto procese iki įsiteisės nutartis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog įmonės ūkinė komercinė veikla nėra nutraukta, o pritaikyti ribojimai gali sukelti įmonei nuostolių, todėl turėjo pakeisti atsakovės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostata yra imperatyvi. Įstatymų leidėjas teismui, priėmusiam nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, nesuteikė diskrecijos teisės vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį bei pagrįstumą ir tik tuomet spręsti dėl jų taikymo būtinumo. Priėmus nutartį iškelti bankroto bylą preziumuojama, kad egzistuoja pakankama grėsmė kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas ir jų masto pakeitimas negalimas. Tai lemia nutartyje iškelti bankroto bylą teismo konstatuota įmonės nemokumo būsena kaip būtina bankroto bylos iškėlimo sąlyga (ĮBĮ 2 straipsnio 1, 8 dalys, 4 straipsnis, CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys).Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje bylos stadijoje taikomas atsakovės turto areštas yra laikino pobūdžio su aiškiai apibrėžtu galiojimo terminu, t. y. jis galios iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja, jeigu ji nebuvo apskųsta atskiruoju skundu. Apskundus tokią nutartį, jos įsiteisėjimo momentas nukeliamas iki skundo išnagrinėjimo apeliacine tvarka dienos, tačiau, atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį, tikslus ir uždavinius, įstatyme numatyti itin operatyvūs atskirojo skundo dėl nutarties iškelti bankroto bylą išnagrinėjimo terminai, kad įmonės, kuriai neįsiteisėjusia teismo nutartimi iškelta bankroto byla, teisės ir teisėti interesai taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų varžomi įmanomai trumpiausią laiką (ĮBĮ 10 straipsnio 1, 8, 13 dalys, CPK 279 straipsnio 1 dalis, 336 straipsnio 3 dalis, 339 straipsnis).Nutarties 13 punkte išdėstytų teisinių argumentų kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1855-241/2016 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, kuria iškelta atsakovės bankroto byla, palikta nepakeista. Tokiu atveju teismo nutartis dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 339 straipsnis).Kiti atskirojo skundo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pakeitimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pagrįstai sprendė, kad atsakovės prašomas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas nėra galimas, todėl tokį prašymą atmetė pagrįstai, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį nepakeistą.