Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Kristina Domarkienė Civilinė byla Nr. e2S-1779-796/2016

Teisėja Asta Matulevičienė (Proceso Nr. 2-24-3-02193-2016-5)

2016 m. spalio 10 d.

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. B. atstovo advokato G. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei ir turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė padalyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turimą turtą, priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį gyvenamojo namo su 1/2 dalimi inžinerinių statinių – kiemo statinių (bendros 20 000 Eur vertės), 1980 metų gamybos automobilį „Moskvich“ (300 Eur vertės). Priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise pastatą – degalinę (20 000 Eur vertės). Ieškovė prašė atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-09-20 nutartimi nustatė 14 dienų terminą pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus – pateikti įrodymus apie priklausančio registruoto nekilnojamojo turto vertę ieškinio padavimo dieną ir pagal šią vertę apskaičiuoti ieškinio sumą bei mokėtiną žyminį mokestį. Teismas nustatė, kad iš teismui pateiktos 2014-05-29 VĮ „Regitra“ pažymos apie transporto priemones bei 2014-05-28 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo apie turimą turtą nustatyta, jog degalinės 1346,00 Lt (389,83 Eur) vidutinė vertė nustatyta 1998-07-27, 1/2 gyvenamojo namo dalies 31100,00 Lt (9007 Eur) vidutinė vertė nustatyta 2011-04-18, 1/2 dalies kitų statinių vidutinė rinkos vertė 125,00 Lt (36 Eur). Teismas vertino, kad negali remtis duomenimis, kurie yra seni ir nepatvirtina, kokia realiai šiuo metu yra turto vertė. Kadangi nuo vidutinės rinkos vertės nustatymo datų yra praėję 6 ir 18 metų, tai kelia teismui pagrįstų abejonių dėl verčių teisingumo, todėl nurodė, jog teismui turi būti pateikti įrodymai apie priklausančio registruoto nekilnojamojo turto vertę ieškinio padavimo dieną ir pagal šias vertes turi būti apskaičiuota ieškinio suma bei mokėtinas žyminis mokestis. Teismas remdamasis CK 3.119 straipsniu pažymėjo, kad dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Dėl ieškovės prašymo atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą teismas nurodė, kad ieškovė pateikė senus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie sutuoktinių turtą, daugiau duomenų, pagrindžiančių ieškovės finansinę bei turtinę padėtį, teismui nėra pateikta. Teismas darė išvadą, kad pateikti duomenys nėra pakankami pripažinti, jog ieškovės padėtis yra sunki ir ji šiuo metu negali sumokėti viso žyminio mokesčio, o jo mokėjimas turėtų būti atidėtas.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovės atstovas advokatas G. A. dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškinio priėmimo išspręsti iš esmės. Nurodo, kad ieškovė nebandė ieškinio sumos apskaičiuoti pagal VĮ Registrų centro pažymose nurodytas turto vertes ir atitinkamai išvengti dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškovė ieškinio pateikimo metu elgėsi sąžiningai ir preliminariai pati įvertino dalytino turto rinkos vertę, praktiškai daugiau nei dvidešimt kartų padidindama degalinės vertę ar net dvigubai pastato vertę. Ieškovė nurodė dalytino turto kainą, kuri galbūt nėra idealiai tiksli ir reali rinkos kaina, bet ieškovė preliminariai parinko daiktų kainas, kurios gali būti artimos jų rinkos vertei. Vadovaujantis teismų praktika, žyminio mokesčio dydžio nustatymo sunkumai negali būti pagrindas nepriimti ieškinio. Jeigu ieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas. Taip pat nurodo, jog turto vertės ieškovė objektyviai nustatyti negalėjo, nes dėl esančių aplinkybių negali patekti į ginčo objektus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria nustatyti ieškinio trūkumai: ieškovė įpareigota pateikti teismui tikslius duomenis apie santuokos nutraukimo byloje dalytino turto vertes ieškinio padavimo dieną ir pagal šias vertes apskaičiuoti ieškinio sumą bei mokėtiną žyminį mokestį.

Dėl teismo nutarties dalies, kuria nustatyti ieškinio trūkumai dėl dalytino turto vertės nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimą lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė.Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, tačiau teismai turi užtikrinti proporciją tarp teisės kreiptis į teismą universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų ir civilinio proceso efektyvumo. Dėl to visi formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti ieškinys, turi būti suprantami ne kaip savitikslis dalykas, o taikomi taip, kad nevaržydami suinteresuoto asmens teisės kreiptis į teismą kartu nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo ir sudarytų sąlygas teismui efektyviai vykdyti teisingumą. Kaip pažymima teismų praktikoje, reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems reiškiamas ieškinys arba kurių teisėms ir (ar) pareigoms ieškinyje reiškiami reikalavimai gali turėti įtakos, galėtų susipažinti su reiškiamais reikalavimais, kad dalyvaujantys byloje asmenys galėtų tinkamai ir laiku pasinaudoti procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, kuriais šiuos atsikirtimus jie grindžia, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą sprendimą. Todėl tik esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, teismas gali pasinaudoti jam suteikta teisė pareikalauti, kad ieškinį padavęs asmuo šiuos trūkumus pašalintų. Pažymėtina, kad tik išimtiniais atvejais, kai šių duomenų nurodymas ieškinyje, atsižvelgiant į ieškinyje nurodytas aplinkybes, turi esminę reikšmę civilinės bylos iškėlimui, gali būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-06 Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1). Pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje, vertindamas ieškinio sumos ir žyminio mokesčio dydžio klausimą, nustatė, kad ieškovė santuokoje dalytiną turtą: pastatą – degalinę, 1/2 dalį gyvenamojo pastato su 1/2 dalimi kiemo statinių, automobilį įvertino pati ir nurodė jų vertę. Teismas remdamasis kartu su ieškiniu pateiktais VĮ Registrų centro išrašais nustatė, kad minėto turto vertės skiriasi nuo ieškovės nurodomų ir yra mažesnės. Teismas vertino, kad įrodymai, kuriuose rinkos vertės nustatytos atitinkamai prieš 6 ir 18 metų, kelia abejonių dėl jų teisingumo, todėl įpareigojo ieškovę pateikti įrodymus apie nekilnojamojo turto vertę ieškinio padavimo dieną ir pagal šią vertę apskaičiuoti ieškinio sumą ir mokėtiną žyminį mokestį. Kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nustatytas CPK 115 straipsnio 4 dalyje. Įstatymas numato, kad trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai ir nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Vertinant, ar procesinis dokumentas sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, reikėtų vertinti keletą aspektų: koks procesiniame dokumente nenurodytų duomenų tikslas ir pobūdis, ar šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant būtent procesinio dokumento priėmimo klausimą, ar jie gali būti pateikti vėlesniuose etapuose, ar nenurodyti duomenys yra besikreipiančio asmens neatidumo (nerūpestingumo) padariniai, ar į teismą besikreipiantis asmuo nurodo ir pateikia įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo atitinkamų duomenų pateikti procesiniame dokumente, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai gauti.Atskiruoju skundu ieškovės atstovas nurodo, jog teismo nutartis nepagrįsta, nes teismui kilus abejonių dėl ieškinio sumos ją rašytinio proceso tvarka teismas galėjo nusistatyti remdamasis CPK 86 str. 1 d. Taip pat remiantis teismų praktika tarp šalių gali nekilti ginčo dėl turto vertės, kuri gali būti nustatyta ne vien pagal pažymose nurodytą įvertinimą, turto vertė gali kisti ir bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirajame skunde nurodytais motyvais. Nustatyta, kad ieškovė dalytino turto vertę ieškinyje nurodė savo iniciatyva, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog viešuosiuose registruose esantys duomenys neatitinka ieškovės nurodomos turto vertės, todėl darė išvadą, kad nėra aiški mokėtina žyminio mokesčio bei ieškinio suma. Ieškovė nurodė ieškinyje, jog neturi galimybės tiksliai įkainoti dalytino turto ir nustatyti vertės, kadangi į gyvenamąjį namą patekti negali dėl pakeistų spynų, namas užrakintas ir valdomas atsakovo, pastatu – degaline šiuo metu naudojasi atsakovo sūnus. Taip pat pažymėtina, jog teismas nenurodė, kokius dokumentus (turto vertinimo ekspertizės aktą, Nekilnojamo turto registro masinio turto vertinimo išrašą ar kt.) ieškovė turėtų pateikti kaip įrodymus dėl turto vertės įkainojimo, kuriuos teismas laikytų pagrįstais. Kaip nustatyta, ieškovė būdama turto bendraturte galėtų kreiptis į Nekilnojamojo turto registrą su prašymu pateikti ginčo turto vertinimą pagal dabartines rinkos kainas, tačiau tokiu vertinimu nurodoma tik vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių matyti, jog individuali turto vertinimo ekspertizė iš ieškovės pusės objektyviai negalėtų būti įvykdoma be atsakovo sutikimo, be to, sutiktina su ieškovės atstovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais, jog ginčo dėl turto vertės bylos nagrinėjimo metu gali ir nekilti ir turto vertinimo išlaidos taptų betikslės. CPK 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Be to, pažymėtina, kad jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų kita nekilnojamojo turto vertė, teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės turi teisę patikslinti žyminio mokesčio dydį ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą (CPK 270 str. 5 d. 3 p.). Taigi atsižvelgiant į nustatytą reglamentavimą bei į tai, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismas nesprendžia įrodymų pakankamumo klausimo, teismas nepagrįstai konstatavo, kad neturi galimybės įvertinti ginčo turto vertės bei atitinkamai nustatyti tikslų žyminio mokesčio dydį, ir šiuo pagrindu nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumus (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1383-524/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-657-538/2016). Atsižvelgiat į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas pateikti įrodymus apie šalims priklausančio registruoto nekilnojamojo turto vertę ieškinio padavimo dieną ir pagal šią vertę apskaičiuoti ieškinio sumą bei mokėtiną žyminį mokestį vertintinas kaip perteklinis ir nebūtinas sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė trūkumų šalinimo institutą reglamentuojančias teisės normas, todėl nutartis naikintina.

Dėl ieškovės prašymo išspręsti ieškinio priėmimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus

Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutartį, kuria nustatytas terminas trūkumams pašalinti, ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, kad jeigu teismas manys, kad ieškovės nurodytos priežastys nepakankamos žyminio mokesčio mokėjimui atidėti, nustačius terminą trūkstamai žyminio mokesčio daliai sumokėti, taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Iš nutarties motyvų nustatyta, jog teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesutinka su ieškovės nurodytomis turto vertėmis. Nustatyta, jog ieškovė vertindama santuokoje įgytą turtą neprašo teismo vadovautis prieš 6 ir 18 metų VĮ Registrų centro nustatytomis turto vertėmis, tačiau pateikia savo siūlomas vertes. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nurodo daug didesnes turto vertes, atskirajame skunde nurodo jų parinkimo motyvus, taip pat į tai, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus kitoms nekilnojamojo turto vertėms žyminio mokesčio dydžio ir sumokėjimo klausimą teismas galės išspręsti priimdamas galutinį teismo sprendimą padalydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas konstatuoja, jog už prašymą padalyti santuokoje įgytą turtą ieškovei priteisiant 20 000 Eur vertės degalinę turėtų būti mokamas 450 Eur žyminis mokestis. Nustatyta, kad ieškovė paduodama ieškinį sumokėjo 50 Eur dydžio žyminį mokestį, likusios 431 Eur dalies mokėjimą prašė atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė prašymą atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą grindė tuo, kad negali pateikti tikslios dalytino turto vertės, o kilus ginčui dėl dalytinos turto vertės, turto vertę bus galima nustatyti bylos nagrinėjimo metu. Žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą reglamentuojantis CPK 84 straipsnis numato, jog, esant asmens motyvuotam ir pagrįstam prašymui, teismas turi teisę atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Šios nuostatos tikslas – nustatyti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti šio mokesčio, tačiau nekyla abejonių, jog, baigus nagrinėti bylą bei teismui priėmus nepalankų sprendimą dėl šio asmens, nebus kliūčių minimam mokesčiui sumokėti. Tuo žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas skiriasi nuo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kurį reglamentuoja CPK 83 straipsnio normos. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, tai yra būtinybę atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Teismų praktikoje dėl CPK 84 straipsnio aiškinimo bei taikymo laikomasi pozicijos, kad teismas gali atidėti žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą tik nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, šis sunkumas laikinas, o turtinė padėtis iš esmės pagerės per ilgesnį laikotarpį, lyginant ją su ta, kuri yra ieškinio pareiškimo teismui metu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1311/2013; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-257/2013; kt.). Teismas spręsdamas dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo pagrįstumo turi įvertinti aplinkybes dėl šalies turtinės padėties, iš pateiktų duomenų turi būti aišku, kad buvo įgyta pakankamai turto santuokos metu, taip pat iš pateiktų duomenų teismas turi įvertinti, nuo kokios sumos žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas. Pažymėtina, jog byloje esantys duomenys apie ieškovės turtinę padėtį pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti konstatuojant, kad pateikti Nekilnojamojo turto registro ir VĮ „Regitra“ išrašai, kuriuose nurodoma turto vertė nustatyta gerokai anksčiau nei iki ieškinio padavimo, nėra pakankami konstatuoti ieškovės sunkią finansinę padėtį. Ieškovė nurodo, jog yra dirbanti, dirba užsienyje, tačiau duomenų apie darbo užmokestį nepateikia. Pažymėtina, kad žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo institutas taikomas sunkioje finansinėje padėtyje esantiems asmenims, siekiant neužkirsti kelio pasinaudoti teismine gynyba. Ieškovės nurodomos motyvas, jog kilus ginčui dėl turto vertės, ji būtų tikslinama, tokiu atveju keičiant žyminio mokesčio dydį, nevertinamas kaip pakankamas pagrindas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Ieškovė prašydama atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turėtų pateikti duomenis, kurie parodo ieškovės turtinę padėtį šiuo metu ir tai, jog sprendimo priėmimo metu, jei ieškinys nebūtų tenkintas, ji galėtų sumokėti atidėtą žyminio mokesčio dalį (banko sąskaitų išrašai, turto ir pajamų deklaracijos, duomenis apie gaunamą darbo užmokestį ir pan.). Pažymėtina, jog duomenų apie ieškovės gaunamas pajamas pateikimas yra būtinas siekiant įvertinti ir tai, kokią žyminio mokesčio dalį ieškovė yra finansiškai pajėgi šiuo metu susimokėti, o nuo kokios dalies yra būtina ją atleisti. Nesant tokių duomenų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartyje nurodė, kad byloje pateikti duomenys nėra pakankami pripažinti, kad ieškovės padėtis yra sunki ir ji šiuo metu negali susimokėti viso žyminio mokesčio, o jo mokėjimas turi būti atidėtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į byloje nustatytas aplinkybes, siekiant proceso ekonomiškumo ir operatyvumo, ieškovės atstovo prašymas išspręsti ieškinio priėmimo klausimą tenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad byloje pateikti duomenys nėra pakankami pripažinti, jog ieškovės padėtis yra sunki ir ji šiuo metu negali susimokėti viso žyminio mokesčio, o jo mokėjimas turi būti atidėtas, ieškovės prašymo atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą netenkina. Ieškovė įpareigotina per 14 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Ieškovei išaiškintina, kad iki nustatyto termino neįvykdžius teismo įpareigojimo, ieškovės ieškinys bus laikomas nepaduotu (CPK 115 str. 3 d.).Ieškovės atstovas taip pat prašo net ir esant ieškinio trūkumams spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. CPK 147 str. 1 d. numatyta, kad kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. To paties straipsnio 4 d. numatyta, kad kai ieškinys, kuriame prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatitinka procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų, tačiau ieškovas sumokėjo ne mažiau kaip pusę šio Kodekso 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nedelsdamas apie tai praneša ieškovui. Jeigu ieškovas, gavęs teismo nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir esant ieškinio trūkumams, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia mutatis mutandis taikydamas šio straipsnio 3 dalies nuostatas. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovė nėra sumokėjusi pusės įstatyme numatyto žyminio mokesčio, todėl jos prašymas spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nustačius terminą žyminiam mokesčiui sumokėti netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

Ieškovės prašymo atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą netenkinti.

Įpareigoti ieškovę per 14 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, sumokėti trūkstamą 431 Eur žyminio mokesčio dalį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Ieškovei išaiškintina, kad iki nustatyto termino neįvykdžius teismo įpareigojimo, ieškovės ieškinys bus laikomas nepaduotu.