Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ergo Insurance SE ieškinį atsakovui V. R. dėl išmokėtų sumų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. R. 3589,31 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę ir sukėlė autoįvykį. Šalis sieja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir ieškovas išmokėjo Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir nukentėjusiajai M. A. žalos atlyginimą. Prašo, vadovaujantis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p., priteisti iš atsakovo išmokėtą draudimo išmoką. Nurodo, kad nustatytos aplinkybės priimant nuosprendį baudžiamojoje byloje atsakovo atžvilgiu turi prejudicinę reikšmę ir iš naujo įrodinėti minėtų aplinkybių nereikia. Ieškovas nerado Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties originalo, tačiau pateikė kvitą, kad atsakovas draudimo įmoką 265 Lt sumokėjo 2011-09-29, kreipėsi į ieškovą įvykus draudiminiam įvykiui. Minėta aplinkybė patvirtina faktinę aplinkybę, kad šalis siejo draudimo teisiniai santykiai.

Atsakovas prašo ieškinį atmesti, nes nėra įrodymų, kad autoįvykį sukėlė netvarkinga transporto priemonė. Nurodo, kad jis kreipėsi į ieškovą, kad jis nemokėtų draudimo išmokos, nes jis su nukentejusiaja siekė susitaikyti, atlygino jai žalą. Nurodo, kad, kai nėra jo pasirašytos draudimo sutarties, yra neaiškios sutarties sąlygos, gali būti, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš jo grąžinti išmokėtas draudimo išmokas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: iš atsakovo ieškovui buvo priteista: 3 589,31 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 111 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad vadovaudamasis rašytiniais įrodymais – šalių sudaryta draudimo sutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2013-02-08 nuosprendžiu, kuriuo atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir atsiradusio žalos, mokėjimo dokumentais (b.l.17-29,33,38), ieškinį tenkina, nes ieškovas, vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p., įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovo V. R. grąžinti nukentėjusiajai M. A. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai sumokėtas išmokas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo 111 Lt žyminio mokesčio.

Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas dviem argumentais: tiek ieškovas, tiek teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo į bylą pateikta draudimo sutartimi, nes ši sutartis nėra patvirtinta šalių parašais ir neįrodo, jog ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai; teismas nepagrįstai ieškovui priteisė žalos atlyginimą iš atsakovo, nes atsakovas nukentėjusiems asmenims jau buvo atlyginęs žalą, todėl atsakovo sumokėtos išmokos nukentėjusiajai yra perteklinės.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodė, kad atsakovas kitos draudimo sutarties į bylą nepateikė, todėl teismas pagrįstai vadovavosi į bylą pateikta sutartimi bei kitais įrodymais, kurie patvirtina, jog šalis siejo draudimo teisiniai santykiai. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis atlygino žalą VĮ Vilniaus teritorinei ligonių kasai, o žalą nukentėjusiajai atlygino siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamo sprendimo motyvus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, šalių parodymus, teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su ginčijamo sprendimo argumentais ir jų nebekartoja.

Atsakovas nurodo, jog teismas nepagrįstai vadovavosi į bylą pateikta Įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 02-1754884 (b.l. 17), nes ši sutartis nėra šalių pasirašyta. Pažymėtina, kad pagal Draudimo priežiūros komisijos 2006 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. N-52 „Dėl draudimo liudijimų (polisų) registracijos ir apskaitos tvarkos patvirtinimo“ nuostatas draudimo bendrovės neprivalo archyvuoti draudimo polisų popierinių variantų. Taigi, draudimo sutartys gali būti sudaromos tik elektroniniu būdu. Iš ieškovo parodymų nustatyta, kad šiuo atveju taip ir padaryta, ieškovas nepasiliko sau popierinės draudimo poliso kopijos. Tai, kad šalys sudarė būtent šią draudimo sutartį patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, pinigų sumokėjimo kvitas (b.l.95), atsakovo informavimas apie eismo įvykį (b.l. 29). Visuose šiuose dokumentuose yra tas pats draudimo poliso (sutarties) numeris- Nr. 02-1754884. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių čia nurodytus įrodymus ar įrodymų, kad su ieškovu buvo sudaręs kitą sutartį, susitaręs dėl kokių nors kitokių sąlygų (CPK 178 str.). Taigi, šalis siejo draudimo teisiniai santykiai, todėl atsakovas privalo atlyginti ir techniškai netvarkingu automobiliu eismo įvykio metu padarytą žalą (TPVCAPDĮ 22 str. 1 ir 2 d.).

Atsakovas nurodo, kad ieškovas be pagrindo atlygino žalą, nes ją jau buvo atlyginęs atsakovas. Teismas su šiuo argumentu nesutinka. Tai, kad atsakovas būtų atlyginęs žalą VĮ Vilniaus teritorinei ligonių kasai. byloje nėra jokių įrodymų (CPK 178 str.), to nėra konstatuota ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendyje (b.l. 18-27). Taigi, dalies ieškovo išmokėtos išmokos atsakovas tikrai nėra padengęs.

Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 122, nuostatas, draudėjas nukentėjusiajam asmeniui gali atlyginti žalą tik informavęs atsakingą draudiką ir tik gavęs jo sutikimą. Šiuo atveju atsakovas nėra gavęs ieškovo sutikimo dėl žalos atlyginimo. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio matyti, jog atsakovas siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, tačiau teismai atsisakė taikyti šią baudžiamojo įstatymo nuostatą, remdamiesi atsakovą charakterizuojančia medžiaga. Todėl darytina išvada, jog atsakovas mokėjo papildomą kompensaciją nukentėjusiajai, siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovui kylančią civilinę atsakomybę ir priėmė pagrįstą sprendimą, todėl nėra jokio pagrindo šųį sprendimą naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.