Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-182-719/2016

2016 m. liepos 4 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. L. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. sausio 17 d. apie 22 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme tampė nukentėjusįjį J. S. už drabužių, vaikė jį po kiemą, išvadino nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais ir laikė jį už rankų riešų, taip užgavo nukentėjusiojo J. S. kairės rankos riešą, žastą ir sukėlė nukentėjusiajam stiprų fizinį skausmą.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti nuomonę dėl jų. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla ir nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išteisindamas Ž. L. ir jam pareikštą kaltinimą pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Šioje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais įrodymais neginčijamai įrodyta, jog įvykio metu, t. y. 2016 m. sausio 17 d. apie 22 val., tarp nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. bei kaltinamojo Ž. L. įvyko konfliktas, kurio metu jiedu apsistumdė. To neneigia nė vienas šio proceso dalyvis. Taip pat byloje yra įrodyta tai, jog praėjus 10 dienų po šio konflikto nukentėjusysis J. S. kreipėsi į gydymo įstaigą dėl kairiojo riešo sąnario skausmo (29–31 b. l.). Tačiau, kaip ir visiškai teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nepakanka neginčytinų įrodymų apie tai, jog nukentėjusiojo J. S. kairės rankos riešas bei žastas buvo sužaloti ir dėl to jis patyrė skausmą būtent įvykio metu ir būtent dėl kaltinamojo Ž. L. veikos.

Teismų praktikoje yra priimta, kad žmogaus sužalojimą, jo mąstą, mechanizmą, būdą, laiką ir kitas su sužalojimu bei fiziniu skausmu susijusias aplinkybes paprastai patvirtina specialias žinias turinčio asmens, t. y. specialisto išvada. Tačiau šiuo konkrečiu atveju byloje nėra specialisto išvados, galinčios patvirtinti, kad nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. kairės rankos riešas galėjo būti sužalotas ir skausmas jam galėjo būti sukeltas būtent įvykio metu ir būtent nukentėjusiojo nurodytu būdu. Objektyvių duomenų apie sužalotą nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo kairės rankos žastą byloje iš viso nėra. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš proceso dalyvių vienintelis J. S. tvirtina, kad įvykio metu jį sužalojo ir jam skausmą sukėlė būtent kaltinamasis Ž. L. (1–3, 51 b. l.), tačiau byloje nėra jokių kitų tokį nukentėjusiojo teiginį patvirtinančių duomenų. Antai, teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas T. S. (nukentėjusiojo sūnus) nurodė, kad matė apsistumdymą tarp savo tėvo J. S. ir kaltinamojo Ž. L., jis paprašė liudytojos G. L.-S. patraukti Ž. L. nuo J. S., tačiau po to kaltinamasis Ž. L. puolė prie jo ir pradėjo jį stumdyti. Kas už ko buvo paėmęs jis nematė (52–53 b. l.). Liudytoja R. S. (nukentėjusiojo žmona) teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė kaip jos vyras J. S. ir kaltinamasis Ž. L. tolsta nuo automobilio. Liudytoja nenurodė, kad būtų mačiusi kaip kaltinamasis Ž. L. suėmė nukentėjusiajam J. S. už rankų, tačiau apie tai ji sužinojo kitą dieną nukentėjusiajam J. S. papasakojus apie tai ir pasiskundus rankos skausmu (54 b. l.). Liudytoja G. L.-S. parodė, kad konflikto metu nukentėjusysis J. S. pats sugriebė ją rankomis ir sviedė, vėliau prie jos priėjęs liudytojas T. S. ją sumušė. Tuo metu kaltinamasis Ž. L. skambino pagalbos telefonu. Taip pat ji matė, kaip pats nukentėjusysis stūmė kaltinamąjį Ž. L. iš kiemo, o pastarasis geranoriškai traukėsi ir vengė konflikto (54 b. l.). Kaltinamasis Ž. L. taip pat visąlaik neigė savo kaltę ir parodė, kad būtent nukentėjusysis J. S. buvo suėmęs jį už rankų, stūmė iš kiemo, o jis nesipriešino, atsitraukė ir paskambino pagalbos telefonu. Tuo metu nukentėjusysis J. S. parvertė liudytoją G. L.-S. ant žemės, o jai besikeliant priėjęs liudytojas T. S. sudavė jai į veidą (51–52 b. l.). Būtina pažymėti, kad savo pareiškime nukentėjusysis ir privatus kaltintojas J. S. nurodė, jog įvykio metu kaltinamasis Ž. L. suėmė jį už kairės rankos riešo ir dėl sukelto stipraus skausmo jis pagalvojo, kad jam lūžo riešas, tačiau liudytoja R. S. parodė, kad apie riešo skausmą nukentėjusysis ir privatus kaltintojas J. S. jai pasipasakojo tik kitą dieną (2, 54 b. l.). Be to, tikint nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. teiginiais apie jo sužalojimą ir stipraus skausmo sukėlimą įvykio metu būtų sunku paaiškinti paties nukentėjusiojo J. S. elgesį, kuomet jis, jo teigimu, būdamas užpultas savo gyvenamojo namo kieme, patyręs sužalojimus ir skausmą, jo paties stiprumu prilygintą kaulų (sąnario) lūžimui, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apie tai nieko nepasisakė ir prasitarė apie tai tik kitą dieną savo žmonai, o į gydytojus kreipėsi gerokai vėliau, t. y. praėjus 10 dienų nuo įvykio. Apeliacinės instancijos teismo manymu, toks nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. elgesys būtų neadekvatus realiai situacijai, todėl tikėti nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. pateikta versija apie jo sužalojimą ir skausmo sukėlimą, kurios nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, nėra pagrindo.

Apibendrindamas šiuos, o taip pat visus kitus byloje esančius ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nepakanka objektyvių duomenų, kurie šiuo konkrečiu atveju leistų neginčijamai pripažinti, kad nukentėjusysis ir privatus kaltintojas J. S. buvo sužalotas kaltinime nurodyto įvykio metu ir kad tai padarė būtent kaltinamasis Ž. L.. Todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai išteisino Ž. L. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir prielaidos apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismo posėdyje pateiktas prašymas išteisintajam Ž. L. priteisti 300 Eur už advokato paslaugas iš nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) apeliacinės instancijos teisme, kartu su prašymu pateiktas advokato D. V. pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta, kad Ž. L. jam už gynybą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 300 Eur.

Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą privataus kaltinimo bylos, kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamoje byloje procesas buvo pradėtas pagal J. S. pareiškimą teismui dėl bylos nagrinėjimo privataus kaltinimo tvarka.

Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461-895/2015, 2K-123-693/2016). Todėl kolegija, vertindama tai, kad Ž. L. yra išteisintas, o nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, dėl ko Ž. L. turėjo pagrįstų proceso išlaidų, daro išvadą, kad nukentėjusysis J. S. turi atlyginti išteisintajam Ž. L. jo apeliaciniame procese turėtas išlaidas už advokato paslaugas. Tačiau, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį bei kitas aplinkybes, iš nukentėjusiojo išieškotina mažesnė suma, nei prašoma – 200 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,

nutaria:

Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) J. S. 200 Eur (du šimtus eurų) proceso išlaidų Ž. L., patirtų už gynybą apeliacinės instancijos teisme.